- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-08
- Bylos Nr.
- e2-1157-618/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-16235-2016-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Larisa Šimanskienė
- Ieškovas
- AB „BnP Finance“
- Atsakovas
- J. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.3.6Piniginės prievolės
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės AB „BnP Finance“ ieškinį atsakovui J. S. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 100,00 Eur skolą, 23,00 Eur kredito mokestį, 6,41 Eur palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2016-07-19 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. wsmzr3dn, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 100,00 Eur vartojimo kreditą 6 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito mokestį. Atsakovas sutartyje nustatyta tvarka nemokėjo įmokų ieškovei, į raginimo laiškus nereagavo, todėl ieškovė 2016-10-24 pranešimu kredito sutartį nutraukė.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad prašo ieškinio netenkinti. Nurodė, kad nors jis sutartyje nustatyta tvarka ir terminais nemokėjo įmokų ieškovei, tačiau iki sutarties pabaigos 2017-01-19 planavo grąžinti visą kreditą ir sutartas palūkanas. Pažymėjo, kad jis įmokų laiku ieškovei nemokėjo, kadangi neteko darbo ir neturėjo lėšų pragyvenimui. Be to, jam nebuvo išaiškinta, jog vartojimo kredito grąžinimas griežtai laikantis nustatyto grafiko yra esminė sutarties sąlyga. Atsakovas nurodė, kad jis yra jauno amžiaus, anksčiau su paskolomis nebuvo susidūręs, o sutarties sąlygas prisijungęs internetu patvirtino 2016-01-08, tačiau sutartį sudarė 2016-07-19, todėl negalėjo atsiminti visų sutarties sąlygų, su kuriomis susipažino daugiau kaip prieš 7 mėnesius. 2016 metų lapkričio mėnesį priminimai apie susidariusią skolą bei raginimas ją sumokėti jam nebuvo siunčiami. Jam buvo išsiųsti priminimai apie tai, kad jis turi sumokėti eilinę 20,50 Eur mėnesinę įmoką. 2016-11-19 jis gavo pranešimą, kuriame nurodoma, jog 20,50 Eur mėnesinę įmoką jis turėjo sumokėti iki 2016-11-21 bei nurodoma, jog delsiant atsiskaityti daugiau kaip 30 dienų nuo šio laiško gavimo dienos, duomenys apie skolą bus perduoti UAB „Creditinfo Lietuva“, tvarkančiai jungtines skolininkų duomenų rinkmenas mokumo vertinimo bei įsiskolinimo valdymo tikslu, taip pat tiekiančiai tokius duomenis teisėtą interesą turintiems tretiesiems asmenims, kad šie galėtų įvertinti duomenų subjekto mokumą ir valdyti įsiskolinimą. Taigi, šios įmokos grąžinimui buvo suteiktas papildomas 30 dienų terminas iki 2016-12-22, todėl iki 2016-12-22 atsakovui nesumokėjus minėtos įmokos ieškovė galėjo kreiptis į teismą dėl įmokos priteisimo, tačiau ieškinys teismui pateiktas jau 2016-10-24.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp šalių 2016-07-19 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. wsmzr3dn, pagal kurią ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovui 100,00 Eur vartojimo kreditą 6 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo sutartyje numatytais terminais ir tvarka grąžinti suteiktą kreditą ir sumokėti vartojimo kredito mokestį. Ieškovė 2016-07-19 pervedė atsakovui 100,00 Eur pagal sutartį suteiktą kreditą. 2016-10-24 ieškovė išsiuntė raginimą atsakovui, kuriame nurodė, jog nesumokėjus skolos per 14 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus nutraukta. 2016-11-11 pranešimu ieškovė informavo atsakovą, kad nuo 2016-11-27 vartojimo kredito sutartis nutraukiama.
Ieškovė prašo teismo priteisti iš atsakovo 100,00 Eur skolą, 23,00 Eur kredito mokestį, 6,41 Eur palūkanas. Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 6.1 – 6.4, 6.886 straipsniai). Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas nurodo, kad ieškovė sutartį nutraukė nepagrįstai. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalį, prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Tarp šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties (toliau – Sutartis) 8.4 punkte nustatyta, kad kredito davėjas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą ir išsiųsdamas kredito gavėjui išankstinį raštišką pranešimą, nutraukti Vartojimo kredito sutartį, kai yra visos šios sąlygos: 1) vartojimo kredito gavėjas yra patvariojoje laikmenoje parengtu rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą; 2) mokėjimas pradelstas ilgiau kaip vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos Vartojimo kredito sumos arba mokėjimas yra pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės; 3) pradelstas mokėjimas nebuvo padengtas per dvi savaites nuo papildomo patvariojoje laikmenoje parengto rašytinio pranešimo įteikimo Vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito sutarties nutraukimas įsigalioja po 10 (dešimties) kalendorinių dienų po to, kai kredito gavėjas gavo kredito davėjo pranešimą apie Vartojimo kredito sutarties nutraukimą arba kai toks pranešimas tapo žinomas kredito gavėjui kitu būdu. Iki Vartojimo kredito sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo sugrąžinti visą paimtą Vartojimo kreditą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas sutartines palūkanas bei palūkanas už vėlavimą grąžinti Vartojimo kreditą, jeigu tokios yra. Sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo (Sutarties 8.6 punktas).
Tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi, o atsakovas vartotoju. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-02-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas pagal kredito mokėjimo grafiką turėjo nuo 2016-08-19 iki 2017-01-19 kas mėnesį iki mėnesio devynioliktos dienos mokėti ieškovei 20,50 Eur dydžio įmokas. Atsakovas nustatytu terminu įmokų ieškovei nemokėjo, todėl ieškovė 2016-10-24 raštu informavo atsakovą, jog jis vėluoja sumokėti periodinę įmoką ieškovei, 2016-10-24 atsakovas skolingas 64,68 Eur, bei nurodė, kad jeigu atsakovas neįvykdys visų iš vartojimo kredito sutarties kylančių įsipareigojimų per 14 dienų nuo šio pranešimo gavimo dienos, vartojimo kredito sutartis bus nutraukta. Kadangi atsakovas pradelstų įmokų nesumokėjo, ieškovė 2016-11-11 pranešimu nurodė, kad atsakovo skola sudaro 66,21 Eur bei nurodė, kad vartojimo kredito sutarties nutraukimas įsigalioja 2016-11-27. Taigi, atsakovas 2016-10-24 rašytiniu pranešimu informuotas apie pradelstą mokėjimą, kuris buvo pradelstas ilgiau kaip tris mėnesius iš eilės bei jo suma buvo ne mažesnė kaip 10 procentų negrąžintos Vartojimo kredito sumos. Atsakovui 2016-10-24 pranešime nustatytu terminu nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovė 2016-11-11 rašytiniu pranešimu informavo atsakovą apie susidariusį įsiskolinimą, nustatė terminą iki 2016-11-27 skolai sumokėti, bei pranešė, kad skolos nustatytu terminu nesumokėjus sutartis bus laikoma nutraukta 2016-11-27. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovė vartojimo kredito sutartį nutraukė laikydamasi Sutartyje numatytų reikalavimų. Teismas taip pat pažymi, jog Sutartis buvo nutraukta 2016-11-27, t.y. ieškovui ilgiau kaip pusę sutartyje numatyto termino (4 mėnesius) nevykdant savo prievolės ieškovei, o iki 2017-11-27 atsakovas nebuvo sumokėjęs nei vienos įmokos ieškovei. Minėtu terminu atsakovas taip pat nesikreipė į kreditorę, nepranešė, kodėl nevykdo sutartyje numatytų įsipareigojimo, nesikreipė dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo. Todėl darytina išvada, kad ieškovė vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, pagrįstai įsitikinusi, kad kredito gavėjas ir toliau negalės tinkamai sutartyje numatytais terminais vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ir objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.
Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 23,00 Eur kredito mokestį, 6,41 Eur palūkanas kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino iki kreipimosi į teismą dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452). Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010; 2011-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2011). Tai reiškia, kad skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų dydžio įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo ar sutarties (CK 6.210 straipsnis).
Lietuvos Respublikos Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 1 ir 2 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba šiuo atveju kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015).
Nagrinėjamu atveju sutarties specialiosiose sąlygose numatyta, kad kredito mokestis yra palūkanos. Sutarties 1.17 punktas numato, kad palūkanos yra metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias Vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti Vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi Vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo Vartojimo kredito išmokėjimo Vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas Vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas Vartojimo kredito davėjui. Sutarties specialiosiose sąlygose numatytos 23,00 Eur palūkanos (vartojimo kredito mokestis) yra paskirstytos mokėjimo grafike. Taigi šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Nagrinėjamu atveju ieškovė suteikė atsakovui kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas ieškovės naudai. Taigi sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalimi, sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Sutartimi atsakovas įsipareigojo joje nustatytais terminais ir tvarka grąžinti ieškovei suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti vartojimo kredito mokestį, atlyginti vartojimo kredito davėjui patirtus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, atsiradusius dėl įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdymo arba netinkamo vykdymo, visiškai atlyginti vartojimo kredito davėjo patirtas išlaidas, atsiradusias dėl įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdymo arba netinkamo vykdymo, susijusias su ikiteisminiu bei teisminiu išieškojimu, tiek kitas vartojimo kredito davėjo patirtas išlaidas (Sutarties 3.5.2., 3.5.8., 3.5.9. punktai). Vartojimo kredito grąžinimo periodas yra terminas nuo vartojimo kredito gavimo dienos iki vartojimo kredito grąžinimo dienos (Sutarties 1.19. punktas).
Sutarties 8.6 punkte numatyta, kad sutarties nutraukimas įsigalioja po 10 dienų, kai kredito gavėjas gauna informaciją apie kredito sutarties nutraukimą. Iki sutarties nutraukimo termino suėjimo kredito gavėjas privalo grąžinti visą paimtą vartojimo kreditą, iki grąžinimo apskaičiuotas kredito sutartines palūkanas (pelno palūkanas arba kitaip sutarties šalių įvardytą kredito mokestį) bei palūkanas už vėlavimą grąžinti kreditą, jei tokios yra. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015). Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas kreditą privalėjo pradėti grąžinti 2016-08-19, tačiau įmokų laiku nemokėjo ir dėl to vartojimo kredito sutartis 2016-11-27 buvo nutraukta. Iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos (2016-12-06) skolos ieškovei negrąžino. Esant išdėstytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas dėl 23,00 Eur kredito mokesčio ir 6,41 Eur palūkanų priteisimo vertintinas kaip pagrįstas.
Taigi ieškovės kreipimosi į teismą dieną atsakovo įsiskolinimą sudarė 100,00 Eur skola, 23,00 Eur kredito mokestis, 6,41 Eur palūkanos. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas 2016-12-27 pavedimu sumokėjo 102,50 Eur, 2017-01-19 – 20,50 Eur, iš viso 123,00 Eur. Ieškovė nurodo, kad atsakovo sumokėtą sumą ji panaudojo bylinėjimosi išlaidoms padengti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kreditoriaus ir skolininko teisė susitarti dėl įmokų paskirstymo. Tais atvejais, kai skolininko sumokėtos įmokos nepadengia visos skolos sumos ir šalys nėra susitarusios dėl įmokų paskirstymo, tokių įmokų paskirstymo eiliškumas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.54 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju ginčo šalys Sutartyje susitarė dėl įmokų paskirstymo tvarkos. Sutarties 5 punkte numatyta, kad kredito davėjui sumokėti mokėjimai bus paskirstomi tokia tvarka: pirma eile – išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimui padengti; antra eile – skiriamos Palūkanoms bei netesyboms už vėlavimą mokėti; trečia eile – skiriamos mokėti Palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą; ketvirta eile – skiriamos Vartojimo kreditui (pirmiausia tai jos daliai, kuri turėjo būti grąžinta anksčiau) padengti. Teismas pažymi, jog nors ieškovė atsakovo sumokėtas įmokas skyrė bylinėjimosi išlaidoms padengti, tačiau toks įmokų paskirstymas vertintinas kaip nepagrįstas. Pagal Sutarties 5.5.1 punktą kredito gavėjo įmokos pirma eile skiriamos išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimui padengti. Pažymėtina, kad ši sutarties nuostata atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įmokų paskirstymo tvarką. Atsižvelgus į tai, kad išdėstyta bei įvertinus Sutarties turinį, darytina išvada, jog minėtos išlaidos yra išlaidos, kurias kredito gavėjas patiria ragindamas skolininką įvykdyti prievolę, pavyzdžiui, išlaidos už pranešimų, raginimų parengimą, išsiuntimą, įteikimą ir pan. Tai iš esmės yra išlaidos, kurias kredito gavėjas patiria iki kreipimosi į teismą su ieškiniu dienos. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad minėtų išlaidų atlyginimą šalys aptarė Sutarties 3.5.9. punkte, kuris numato, kad vartojimo kredito gavėjas įsipareigoja visiškai atlyginti vartojimo kredito davėjo patirtas išlaidas, atsiradusias dėl įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį nevykdymo arba netinkamo vykdymo, susijusias išlaidas su ikiteisminiu bei teisminiu skolos išieškojimu bei kitas Vartojimo kredito davėjo patirtas. Be to, bylinėjimosi išlaidos yra žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Jos reglamentuojamos Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso VIII skyriuje. Tai yra išlaidos, susijusios su bylos iškėlimu ir nagrinėjimu teisme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, atsižvelgus į tai, kad atsakovas sumokėjo ieškovei 123,00 Eur, ieškovei iš atsakovo priteistina 6,41 Eur skola. Kita ieškinio dalis atmestina.
Ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė patyrė 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 15,00 Eur žyminis mokestis ir 121,00 Eur už ieškinio parengimą. Išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra vienos iš išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, rūšių (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo (toliau – Rekomendacijos) 7 punkte rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal Rekomendacijų 8.2. punktą už ieškinio parengimą numatytas koeficientas 2,5, todėl laikytina, jog maksimalios išlaidos už ieškinio parengimą galėtų būti 1929,75 Eur.
Teismas pažymi, jog nors nagrinėjamu atveju ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau šią aplinkybė nulėmė tai, kad iškėlus bylą teisme atsakovas dalį savo skolos ieškovei padengė. Be to, nors nagrinėjamu atveju byla yra vertintina kaip nesudėtinga, tačiau ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra gerokai mažesnės už Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, t.y. maksimalios bylinėjimosi išlaidos galėtų būti 1929,75 Eur, o ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 121,00 Eur. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, ieškovei iš atsakovo priteistina 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovo J. S. 6,41 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 6,41 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-12-07) iki teismo sprendimo įvykdymo bei 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei AB „BnP Finance“. Kitą ieškinio dalį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.