Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-21 · Administracinė byla Nr. I-4580-426/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-21
Bylos Nr.
I-4580-426/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03795-2014-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
UAB „Rusexport“
Atsakovas
Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos teritorinė muitinė
Kategorijos
  • 10.8.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 10.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4580-426/2015Proceso Nr. 3-61-3-03795-2014-4 Procesinio sprendimo kategorija 10.8.5, 10.10., 74
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant atsakovo atstovui L. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Rusexport“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja UAB „Rusexport“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014-07-15 sprendimą Nr. S-132 (7-76/2014); 2) Muitinės departamento prie Finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2014-04-14 sprendimą Nr.1A-176; 3) Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2014-01-16 supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 4LM190035S (b. l. 1–9).

Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Departamentui pateikė skundą dėl Muitinės 2014-01-16 supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr.4LM190035S (toliau – ir 2014-01-16 ataskaita). Išnagrinėjęs skundą, Departamentas Ataskaitą patvirtino.

Pažymi, kad prieš sudarydama sandorius su prekių pardavėju iš Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – ir KLR), Bendrovė raštu kreipėsi Muitinę, nurodydama išsamią informaciją dėl planuojamų įsigyti prekių. Muitinė 2013-04-15 raštu atsakydama Bendrovei, nurodė, jog informacijos apie galimus importo mokesčių tarifų pasikeitimus neturi. Gavusi Muitinės patvirtinimą, jog planuojamai importuoti prekei taikoma 0 % trečiųjų šalių muito norma, Bendrovė importavo KLR kilmės prekes, klasifikuojamas 8541 40 90 Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijoje.

Bendrovė nurodo, kad deklaracijomis Nr. 13LTLG3OOOIMOO2184 (2013-07-09), Nr. 13LTLG3000IM002572 (2013-08-05) ir Nr. 13LTLU9000IM01C998 (2013-08-05) įformino importą importuotoms prekėms – fotovoltiniams moduliams iš kristalinio silicio ir jų pagrindinėms sudėtinėms dalims (t. y. elementams ir plokštelėms), deklaruotas prekių pardavėjas (eksportuotojas) – Jinhua Dokio Technology Co. LTD (adresas Qiubin industry zone – Jinhua Zhejiang, Kinija). Muitinė po pusės metų atliko patikrinimą ir prekėms apskaičiavo 11,8 % antidempingo muitą, kadangi šioms prekėms importo metu buvo nustatytas taikytinas muitas.

Muitinė rėmėsi 2013-06-04 Komisijos reglamentu (ES) Nr. 513/2013, kuriuo importuojamiems KLR kilmės arba iš jos siunčiamiems fotovoltiniams moduliams iš kristalinio silicio ir jų pagrindinėms sudėtinėms dalims (t. y. elementams ir plokštelėms) nustatomas laikinasis antidempingo muitas ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 182/2013.

Šalies argumentai

Nesutikdama su 2014-01-16 ataskaita, Bendrovė Muitinės departamentui pateikė skundą, išdėstydama argumentus dėl klaidinančio muitinės išaiškinimo, apskaičiuoto muito neteisėto įskaitymo bei dėl 1992-10-12 Tarybos Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), nuostatų dėl muito grąžinimo arba atsisakymo jį išieškoti taikymo.

Departamentas pareiškėjos argumentus įvertino kaip nepagrįstus. Pasak pareiškėjos, Muitinės atsakymas nėra klaidingas ar klaidinantis. Bendrovė sutinka, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo žinoti savo teisinę padėtį, išsiaiškinti jam pagal įstatymus tenkančias pareigas bei jas tinkamai vykdyti ir kad pati turėjo pareigą teisingai, remdamasi teisės aktų nustatyta tvarka, užpildyti importo deklaracijas, kartu pateikdama šiuos duomenis pagrindžiančius dokumentus. Būtent dėl to Bendrovė, kaip atsakingas, rūpestingas verslininkas ir mokesčių mokėtojas, kreipėsi į teritorinę muitinę, suformuluodama aiškius klausimus dėl esamos padėties ir dėl galima/numatomų pakeitimų.

Muitinės atsakyme Bendrovei buvo nurodyta, kad „saulės elektrinės fotovoltiniai moduliai klasifikuotini 8541 40 90 Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijoje, kuriai taikoma 0 % trečiųjų šalių muito norma bei standartinis 21 % PVM tarifas“, ir kad „informacijos apie galimus mokesčių tarifų pasikeitimus muitinė neturi“.

Pareiškėjos nuomone, Departamentas jai taiko aukštesnius muitų teisės aktų suvokimo standartus nei institucijai, kuri yra atsakinga už muitų teisės aktų įgyvendinimą. Aiškindamas ir vertindamas tą pačią informaciją, t. y. pranešimą apie vykdomą tyrimą, Departamentas Bendrovei taiko apdairaus ir rūpestingo ūkio subjekto kriterijų bei cituoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2863/2011. Pažymi, kad, teikdama nuorodą į minėtą nutartį, Komisija nevertina Bendrovės argumentų, susijusių su Departamento jai taikomų aktualių teisės aktų ir pradėto antidempingo tyrimo reikšmės supratimo aukštesnių standartų nei sau pačiam. Nepagrįstas Komisijos teiginys, kad Muitinės veiksmai vertintini tik kaip „nesiėmimas prognozuoti“ galimų apmokestinimo pokyčių. Muitinės teiginys, kad ji „neturi informacijos apie galimus importo mokesčių tarifų pasikeitimus“, yra ir klaidingas ir klaidinantis. Komisijos teiginiai ir išvada nepagrįsti, kadangi Bendrovė neturi specialiųjų žinių.

Bendrovė aiškina, jog ji, kaip apdairus ir rūpestingas verslininkas, papildomai pasidomėjo išankstine informacija ir gavo atsakymą, jog informacijos apie galimus importo mokesčių tarifų pasikeitimus muitinė neturi. Todėl Komisijos vertinimas, jog Bendrovė vien dėl informacijos viešo paskelbimo ir žinojimo, kur galima pasitikrinti muitinės informaciją, galėjo valdyti riziką, yra nepagrįstas. Gavusi atsakymą iš kompetentingos įstaigos, Bendrovė neturėjo pagrindo įtarti ar spręsti, jog Muitinės atsakymu negalima pasitikėti. Todėl Komisija nepagrįstai patvirtino Departamento sprendimą.

Bendrovė tvirtina, jog ji yra ypatingoje situacijoje, lyginant su kitais analogišką prekę importavusiais subjektais – pareiškėja buvo pateikusi paklausimą muitinei ir gavo patvirtinimą, kad prekių importui taikomas 0 % muitas ir kad nėra duomenų, jog importo muitas būtų pakeistas; Muitinė, suklaidinusi Bendrovę, savo klaidos neištaisė. Klaidos neištaisymas neturėtų būti suprantamas, kaip kad aiškina Departamentas sprendime, tik kaip neinformavimas apie priimamus teisės aktus.

Bendrovė, kitaip nei kiti prekybininkai, vykdantys tokią pačią veiklą, turėjo muitinės patvirtinimą, jog numatomų pakeitimų muitų srityje dėl konkrečios numatomos importuoti prekės nėra. Jeigu muitinė būtų informavusi apie galimą antidempingo muitą, Bendrovė nebūtų pirkusi ir importavusi prekės, nebūtų patyrusi žalos, susijusios su muitų įtraukimu į apskaitą.

Bendrovė skunde Muitinės departamentui išdėstė Muitinės veiksmų vertinimą – muitinė išieškojo apskaičiuotą muitą dar net neįteikusi Bendrovei 2014-01-16 ataskaitos, nors apskaičiuoto muito neturi teisės išieškoti 10 dienų nuo pastarojo dokumento įteikimo dienos. Departamentas sprendime remiasi Muitinės departamento 2004-04-02 įsakymu Nr. 1B-293 patvirtintų Vienkartinės garantijos naudojimo muitinėje taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.1 pap. bei 11 p.. Bendrovės vertinimu, Departamentas visiškai neatsakė į jos skunde pateiktus argumentus. Bendrovė neprašė grąžinti piniginį užstatą, todėl nebuvo jokio pagrindo jos argumentus aiškinti šiuo aspektu.

Pareiškėja pažymi, kad Muitinės Mokesčių apskaitos ir išieškojimo skyriaus pranešime Nr. (LM34)-20/14-1116 taip pat nėra nurodytas įskaitymo teisinis pagrindas. Tokie neteisėti teritorinės muitinės veiksmai pažeidžia Bendrovės teises.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 39–42) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad pareiškėjos argumentai dėl Muitinės 2013-04-15 atsakymo atmestini. Vietos mokesčių administratorius, pareikšdamas, kad duomenų dėl galimų importo mokesčių tarifų pasikeitimų nėra, buvo teisus. Minėto atsakymo surašymo metu buvo žinoma tik apie oficialiai paskelbtą Europos Komisijos tyrimą, kurio baigtis nebuvo aiški. Tai, kad toks tyrimas buvo pradėtas, reiškė tik įtarimą dėl galimo antidempingo fakto buvimo, tačiau tuo metu nebuvo pagrindo tvirtinti, kad tas tyrimas bus teigiamas, ir jeigu taip, kokio dydžio antidempingo muitas bus taikomas. Kaip buvo pirmiau minėta, Europos Komisijos 2012-09-06 pranešimas buvo paskelbtas oficialiajame žurnale, todėl pagrįstai preziumavo, kad Bendrovė buvo susipažinusi su viešai paskelbtu teisės aktu.

Pažymi, kad pareiškėja, sudarydama sutartis su prekių pardavėju, turėjo žinoti, jog pradėtas Europos Komisijos tyrimas, kuris gali sąlygoti galutinio antidempingo muito nustatymą. Apdairus ir rūpestingas ūkio subjektas, atsižvelgdamas į Europos Komisijos pradėtą tyrimą, turėjo šias aplinkybes numatyti sudarydamas sutartį, t. y. sudaromoje sutartyje galėjo nustatyti atitinkamas išlygas su prekių pardavėju tam atvejui, jei pareiškėjos importuojamoms prekėms bus taikomi kiti nei sutarties sudarymo metu mokesčiai. Minėta sutartimi pareiškėja prisiėmė ir atitinkamą riziką dėl papildomos mokestinės prievolės atsiradimo. Pažymi, kad pareiškėja sutartį dėl prekių pirkimo iš KLR bendrovės „Jinhua Dokio Technology Co, Ltd“ pasirašė 2013-04-19, t. y. po Europos Komisijos 2012-09-06 pranešimo paskelbimo.

Atsakovo teigimu, teisėtų lūkesčių užtikrinimo principas ginčo atveju sietinas ne su sutartinių santykių tarp ūkio subjektų atsiradimo momentu, o su prekių pateikimo muitiniam įforminimui data. Aplinkybė, kad pareiškėja sudarė sutartį su prekių pardavėju, įsipareigojo įsigyti prekes sutartyje nustatytomis sąlygoms, nesudaro pagrindo tikėtis, kad sutarties vykdymo metu Europos Bendrijos mokesčių politika nesikeis.

Pareiškėja, deklaruodama prekes, apmokestintas laikinuoju antidempingo muitu, privalėjo suprasti, kad teisės aktai numato galutinio antidempingo muito taikymą. Pažymi, kad galutinis antidempingo muitas buvo didesnis nei laikinasis, tačiau, atsižvelgus į 2013-12-02 Tarybos įgyvendinimo reglamento (EB) Nr. 1238/2013 nuostatas, mokėtino muito suma išliko tokia pati kaip ir muitinio įforminimo metu.

Pareiškėja savo galimas mokestines prievoles užtikrino sumokėdama 48 022 Lt piniginį užstatą. Vietos mokesčių administratorius, atsiradus prievolei sumokėti apskaičiuotus antidempingo muitus, sumokėtą užstatą panaudojo minėtiems importo mokesčiams padengti.

Mokestinės nepriemokos užskaitymas iš mokesčių mokėtojo sumokėto užstato, atsakovo manymu, nelaikytinas priverstiniu išieškojimu, jis nepažeidė ir negalėjo pažeisti mokesčių mokėtojo teisių, o pareiškėjos argumentas dėl galimybės rinktis, kaip sumokėti skolą – iš užstato ar kitų lėšų, yra nepagrįstas.

Departamentas pritaria skundžiamame Komisijos sprendime išdėstytiems motyvams, kad pareiškėjos padėtis nelaikytina išimtine ar skirtinga nuo kitų ūkio subjektų, vykdžiusių analogiškų prekių importą. Komisija pagrįstai nurodė, kad visa informacija, susijusi su pradėtu antidempingo tyrimu, buvo viešai prieinama, todėl Bendrovė galėjo pasitikrinti taikomus importo mokesčius ir jų dydį ir turėjo visas galimybes valdyti jai tenkančią komercinę riziką.

Pareiškėjai, kaip ir kitiems ūkio subjektams, importuojantiems arba numatantiems importuoti į Bendriją produktus, numatytus Europos Komisijos 2012-09-06 pranešime apie antidempingo tyrimą, turėjo būti žinoma apie tyrimo pradžią iš oficialiai paskelbto Europos Komisijos teisės akto, o prievolės papildomai informuoti apie Bendrijos priimamus teisės aktus muitinė neturi. Teisės akto nežinojimas negali būti laikomas ypatinga situacija, tuo labiau negali sukelti teisėtus lūkesčius.

Įvertinus tai, kad pareiškėja pripažįsta nežinojusi nei apie antidempingo tyrimo pradžią, nei apie laikinųjų antidempingo muitų įvedimą, jos negalima laikyti atidžia ir rūpestinga importuotoja.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė teismui pateiktame atsiliepime (b. l. 43–44) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad, vadovaujantis Reglamentu Nr. 1238/2013, importuojamiems KLR kilmės arba iš šios valstybės siunčiamiems fotovoltiniams moduliams iš kristalinio silicio ir jų pagrindinėms sudėtinėms dalims, klasifikuojamoms Kombinuotosios Nomenklatūros kodu 8541 40 90 31, nustatomas galutinis antidempingo muitas – 53,4 %. Minėto Reglamento 2 str. 2 d. numato, jog sumos, viršijančios galutinę antidempingo muito normą, nerenkamos, Bendrovės importuotoms prekėms buvo pritaikyta 11,8 % muito norma ir galutinai surenkama muitinio įforminimo metu apskaičiuota antidempingo muito suma – 48 022,00 Lt.

Muitinei atsakymo surašymo metu buvo žinoma tik apie oficialiai paskelbtą Europos Komisijos tyrimą, kuriuo baigtis nebuvo aiški ir tai reiškė tik įtarimą dėl galimo antidempingo fakto buvimo, tačiau tuo metu nebuvo galima nuspėti, ar tyrimas bus teigiamas, ir jei taip, tai kokio dydžio antidempingo muitas bus taikomas. Kadangi Europos Komisijos 2012-09-06 pranešimas buvo paskelbtas Oficialiajame žurnale, preziumavo, kad pareiškėja buvo susipažinusi su viešai paskelbtu teisės aktu.

Atsiliepimas

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad Bendrovė 2013-04-08 pateikė Muitinei prašymą išaiškinti, kokie importo mokesčiai bus taikomi importuojant į Lietuvą fotovoltinius saulės elektrinės modulius, pagamintus Kinijoje (priedo b. l. 42). Parašyme nurodoma, kad šios prekės bus importuojamos 2013 m. birželio mėnesį.

Muitinės 2013-04-15 raštu Bendrovei, be kita ko, išaiškinta, kad importo muitai ir kiti mokesčiai apskaičiuojami vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 20 str., Muitinės įstatymo 34, 35 str. bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 str. nuostatomis. Minėtame rašte Muitinė taip pat pažymėjo, kad

saulės elektrinės fotovoltiniai moduliai klasifikuojami 8541 40 90 Kombinuotosios nomenklatūros subpozicijoje, kuriai taikoma 0 % trečiųjų šalių muito norma bei standartinis 21 % PVM tarifas, o informacijos apie galimus importo mokesčių tarifų pasikeitimus neturi (priedo b. l. 41).

Bendrovė 2013-04-19 su KLR bendrove Jinhua Dokio Technology Co. LTD sudarė pirkimo-pardavimo sutartis (priedo b. l. 17–19, 23–25), o deklaracijomis Nr. 13LTLG3OOOIMOO2184 (2013-07-09), Nr. 13LTLG3000IM002572 (2013-08-05) ir Nr. 13LTLU9000IM01C998 (2013-08-05) įformino importą iš Kinijos importuotoms prekėms – saulės elektrinės fotovoltiniams moduliams ir saulės kolektoriams (priedo b. l. 38–40).

Muitinė 2014-01-16 surašė supaprastinto patikrinimo ataskaitą (toliau – ir 2014-01-16 ataskaita), kuria įregistravo Bendrovei galutinį antidempingo muitą už minėtose deklaracijose nurodytas prekes: Nr. 13LTLG3OOOIMOO2184 (2013-07-09) – 9 521 Lt, Nr. 13LTLG3000IM002572 (2013-08-05) – 14 668 ir Nr. 13LTLU9000IM01C998 (2013-08-05) – 23 833; iš viso 48 022 Lt (b. l. 26–28).

Departamento 2014-04-14 sprendimu Nr. 1A-176 pareiškėjos skundas dėl 2014-01-16 ataskaitos panaikinimo atmestas kaip nepagrįsta (b. l. 23–25).

Komisijos 2014-07-15 sprendimu Nr. S-132(7-76/2014) patvirtintas Departamento 2014-04-14 sprendimas (b. l. 13–22).

Byloje spręstinas ginčas dėl Bendrovės skundo reikalavimų panaikinti Muitinė 2014-01-16 ataskaitą, Departamento 2014-04-14 sprendimą ir Komisijos 2014-07-15 sprendimą pagrįstumo bei pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Bendrovės reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamos Muitinės 2014-01-16 ataskaitos, kuri laikytina viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Taigi, nagrinėjamu atveju, teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamų aktų tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais pareiškėja grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

Bendrovė teismui pateiktame skunde neginčija 2014-01-16 ataskaitoje apskaičiuoto antidempingo muito dydžio matematinio teisingumo, tačiau skundo reikalavimai iš esmės grindžiami tuo, jog: 1) pareiškėja buvo suklaidinta Muitinės 2013-04-15 pateiktu atsakymu, todėl turėjo teisėtą lūkestį, kad ginčo prekių apmokestinimas jų importo metu nepasikeis; 2) ginčo atveju taikytinos Bendrijos muitinės kodekso 220, 239 str. nuostatos, numatančios importo muitų grąžinimo galimybę; 3) Muitinė po 2013-04-15 atsakymo pateikimo neinformavo Bendrovės apie pasikeitusią teisinę situaciją, t. y. apie Reglamento Nr. 513/2013 paskelbimą; 4) 2013-04-15 ataskaita pareiškėjai buvo įteikta 2014-01-21, todėl pareiškėja galėjo per 10 dienų nuo įteikimo dienos sumokėti muitą ar prašyti, kad vykdymas būtų sustabdytas, tačiau muito nepriemoka padengta iš sumokėto užstato.

Vertinant pareiškėjos skunde nurodytus motyvus bei argumentus yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-28 nutartyje, kuria išnagrinėta iš esmės analogiška teisinė bei faktinė situacija kaip ir nagrinėjamoje administracinėje byloje, pateikti išaiškinimai (adm. b. Nr. A444-2863/2011). Minėtoje nutartyje teismas, pateikdamas teisėtų lūkesčių principo sampratos išaiškinimą nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000-02-23, 2001-07-12, 2002-11-25, 2003-01-24, nutarimai ir kt.). Tačiau taip pat pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, kad tam tikra įstatymu nustatyta sistema negali būti pertvarkoma (Konstitucinio Teismo 2003-07-04, 2003-12-03, 2008-12-24 nutarimai). Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbus ir teisėtų lūkesčių principo aiškinimas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje. Šis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagrįstų vilčių dėl suteiktų konkrečių garantijų. Be to, jei rūpestingas ir nuovokus ūkio subjektas galėjo numatyti, kad Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu, priėmus tą priemonę (Teisingumo Teismo 2006-06-22 sprendimas sujungtose bylose Belgija ir Forum 187 prieš Komisiją, C-182/03 ir C-217/03; 1987-03-11 sprendimas byloje Van den Bergh en Jurgens BV et Van Dijk Food Products (Lopik) BV prieš Europos Bendrijų Komisiją, 265/85, ir kt.). Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, jog pastovumo užtikrinimas nereiškia teisės nekeičiamumo. Teisės normų savaiminio buvimo nepakanka, t. y. savaime nesukuriamas pagrindas teisėtiems lūkesčiams. Dėl teisės akto leidėjo veiksmų laisvės veiklos vykdytojai negali tikėtis, kad išliks susiklosčiusi situacija, kurią Bendrijos institucijos, naudodamosi savo diskrecija, gali pakeisti (Teisingumo Teismo 1982-07-15 sprendimas byloje Edeka Zentrale AG prieš Vokietijos Federacinę Respubliką, 245/81; 1982 m. spalio 28 d. Sprendimas byloje Offene Handelsgesellschaft in Firma Werner Faust prieš Europos Bendrijų Komisiją, 52/81, ir kt.).

Byloje nėra ginčo dėl tų faktinių aplinkybių, kad Europos Komisija 2012-09-06 oficialiame leidinyje paskelbė pranešimą apie antidempingo tyrimo dėl importuojamų KLR kilmės fotovoltinių modulių ir kristalinio silicio ir jų pagrindinių sudėtinių dalių inicijavimą. Taigi, Bendrovė, būdama apdairi bei rūpestinga verslininke, turėjo galimybę įvertinti importo mokesčių pasikeitimo riziką, papildomai pasidomėti išankstine informacija apie taikytinas tarifines priemones. Pareiškėjai 2013-04-19 su KLR bendrove Jinhua Dokio Technology Co. LTD sudarant pirkimo-pardavimo sutartis, minėtas Komisijos pranešimas jau buvo paskelbtas, todėl ji galėjo numatyti, jog galimai bus įvesti antidempingo muitai.

Kita vertus, Muitinės 2013-04-15 atsakymo pateikimo metu ginčo prekėms galiojo 0 proc. importo muitų tarifas ir tai teisingai pažymėta nurodytame rašte. Todėl Muitinės 2013-04-15 atsakymas negali būti laikomas klaidinančiu ar neišsamiu. Be to, joks teisės aktas neįpareigoja Muitinės informuoti mokesčių mokėtojus, kuriems buvo suteikiama informacija muito tarifus, apie vėlesnius importo muitų pasikeitimus.

Pažymėtina, kad pareiškėjai apskaičiuotų importo muitų nepriemoka susidarė ne dėl Muitinės klaidos, todėl Bendrijos muitinės kodekso 220 str. 2 d. b punkto nuostatos, nustatančios paskesnio muito įtraukimo į apskaitą draudimą, ginčo atveju negali būti taikomos.

Europos Teisingumo teismo praktikoje, aiškinant Bendrijos muitinės kodekso 239 str. nuostatas, numatančias galimybę grąžinti muito mokesčius atsisakyti šiuos mokesčius išieškoti, ne kartą akcentuota, kad minėtame straipsnyje įtvirtintas bendras nešališkumo principas taikytinas situacijoms, kuriose gali atsidurti importuotojas palyginti su kitais ūkio subjektais užsiimančiais ta pačia veikla; tokios situacijos siejamos su ypatingų padėčių buvimu, kai iš susidariusių konkrečių aplinkybių aišku, kad apmokestinamojo asmens padėtis yra išimtinė, palyginti su kitais prekybininkais, vykdančiais tokią pat veiklą, ir kad jeigu tokios aplinkybės nebūtų susiklosčiusios, jis nebūtų patyręs žalos, susijusios su muitų įtraukimu į apskaitą (1999-09-07 sprendimas byloje C-61/98 „De Haan“, 2001-05-10 sprendimas jungtinėse bylose ir kt.).

Taigi, tam, kad muito grąžinimas ar atsisakymas išieškoti būtų pagrįstas, būtina įrodyti ne tik ypatingos situacijos, bet ir apgaulės arba akivaizdaus aplaidumo nebuvimą suinteresuoto asmens veiksmuose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, akivaizdu, kad Bendrovės padėtis nelaikytina išimtine ar skirtinga nuo kitų ūkio subjektų, vykdžiusių analogiškų prekių importą, todėl Bendrijos muitinės kodekso 239 str. nuostatos ginčo atveju netaikytinos.

Vadovaujantis Departamento direktoriaus 2004-04-02 įsakymu Nr. 1B-293 patvirtintų Vienkartinės garantijos naudojimo muitinėje taisyklių 6.1 p., piniginis užstatas yra viena iš muitinei suteikiamų garantijų. Minėtų taisyklių 11 p. numatyta, kad piniginis užstatas pripažįstamas grąžintinu teritorinės muitinės sprendimu, jeigu visos mokestinės prievolės atžvilgiu įvykdytos Bendrijos muitinės kodekso 199 str. 1 d. nurodytos sąlygos, t. y. išnyksta skola muitinei.

Taigi, piniginio užstato panaudojimas mokestinės nepriemokos užskaitymui yra galimas, o šiuo užstatu mokesčių mokėtojas negali disponuoti, kol nėra sumokama muitinei skola.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, taip pat tai, jog ginčijama Muitinės ataskaita Bendrovei importo muitai apskaičiuoti pagrįstai bei teisėtai, pripažintina, kad pareiškėjos sumokėto piniginio užstato užskaitymu jos teisės niekaip nebuvo pažeistos.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad Muitinė 2014-01-16 ataskaitoje faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įst. 8 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, todėl skundo reikalavimas jį panaikinti atmestinas. Remiantis tais pačiais motyvais atmestinas ir skundo reikalavimas panaikinti Departamento 2014-04-14 bei Komisijos 2014-07-15 sprendimus, kurie priimti įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjos keliamą ginčą.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėja

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Rusexport“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė