Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-29 · Administracinė byla Nr. A-502-809-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-29
Bylos Nr.
A-502-809-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
Pareiškėjas
N. R.
Atsakovas
Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Trečiasis asmuo
Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Advokatai
Aivaras Raišutis
Administracinė byla Nr. A502-809/2010Procesinio sprendimo kategorija 5 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. liepos 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjos N. R. atstovei adv. Daliai Foigt,

atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atstovui V. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. R. skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. R. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2009 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 4R-234(D-31) „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti Inspekciją išnagrinėti pareiškėjos 2009 m. sausio 22 d. skundą Nr. 3R-217 (toliau – ir Skundas).

Skunde pareiškėja paaiškino, kad Skundu ji (iki 2008 m. spalio 31 d. – N. L.) kreipėsi į Inspekciją, kuri Sprendimu paliko jį nenagrinėtą. Vertino, jog Sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas nepagrįstai Skundą paliko nenagrinėtą, nors turėjo visas galimybes jį išnagrinėti savo kompetencijos ribose. Laikėsi pozicijos, kad Skunde nurodytos aplinkybės yra tos, kurias gali tirti atsakovas, t. y. medicininių dokumentų, kuriais rėmėsi teismo ekspertai, kokybė. Manė, jog atsakovas privalėjo įvertinti, tinkamai ar netinkamai buvo pildyti ir rengti teismo ekspertų vertinti medicininiai dokumentai, kurių iš jų įrodomoji galia yra patikima, o kurių ne ir t. t., tačiau atsakovas to nepadarė palikdamas Skundą nenagrinėtu vien formaliu pagrindu, kad Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) neteikia asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių kokybę yra įgaliotas vertinti atsakovas, visiškai nekreipdamas dėmesio į tai, kad buvo prašoma ištirti veiksmus ir medicininius dokumentus tų sveikatos priežiūros įstaigų ir asmenų, kuriais rėmėsi Tarnyba, darydama išvadas 2008 m. liepos 9 d. – 2008 m. rugsėjo 8 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-24 (toliau – ir Aktas). Teigė, kad tokiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad atsakovas, jei manė, kad skundas jam nežinybingas, nenurodė, kur privalo kreiptis pareiškėja Skunde nurodytais klausimais. Nurodė, kad Viešojo administravimo įstatymas nesuteikia teisės viešojo administravimo subjektams palikti jiems pateiktus skundus nenagrinėtais.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas paaiškino, kad Inspekcijos kompetenciją bei įgaliojimus apibrėžia Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktas, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnis, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1998 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 154 patvirtinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai (toliau – ir Inspekcijos nuostatai). Rėmėsi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, jog Tarnyba, kuri priėmė Aktą, vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2003 m. rugpjūčio 18 d. įsakymu Nr. V-499 patvirtintų Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo Valstybinėje teismo psichiatrijos tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3 punktu, neteikia asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių kokybę yra įgaliota vertinti Inspekcija. Pagal Inspekcijos direktoriaus 2007 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 3V-4 patvirtinto Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punktą, Tarnyba neturi įgaliojimų įvertinti Aktą bei, kaip prašė pareiškėja, nurodyti atitinkamų įrodymų įrodomąją reikšmę.

Šalies argumentai

Paaiškino, kad Skundu buvo prašoma įvertinti Akto, kuriame buvo vertinta paciento M. L. psichinė sveikata bei jo sugebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, išvadas, tačiau tokia informacija, remiantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi, yra konfidenciali net ir po paciento mirties. Pabrėžė, jog konfidenciali informacija gali būti suteikta kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Pažymėjo, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kas turi teisę atstovauti paciento interesams ir pareiškėja ar jai atstovaujantis advokatas į jį nepatenka. Rėmėsi Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi ir akcentavo, kad pareiškėja per savo atstovą advokatą siekia sužinoti konfidencialius (ypatingus) paciento M. L. sveikatos duomenis be pačio paciento aiškios valios išraiškos. Pažymėjo, kad į atsakovą su prašymu kreipėsi neįgaliotas paciento atstovas (nepateikė įrodymų, kad atstovauja paciento M. L. interesams), kuriam visi paciento sveikatos duomenys yra konfidencialūs, o tai yra Aprašo 31.1 punkte numatytas besikreipiančiojo asmens skundo nenagrinėjimo pagrindas.

Vertino, kad skunde teismui pareiškėja išplėtė Skundo ribas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Tarnyba, vykdydama Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį ir gavusi teismo ekspertizei pateiktą medžiagą, 2008 m. liepos 9 d. – 2008 m. rugsėjo 8 d. atliko tiriamajam M. L. teismo psichiatrijos ekspertizę, kurios išvadas pateikė Akte. Nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 218–219 straipsniais, teismo ekspertizės išvadą vertina teismas ir tuo atveju, jeigu jam kyla abejonių dėl ekspertų išvados aiškumo, išsamumo ar pagrįstumo, jis gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitiems ekspertams, todėl pareiškėjos argumentai dėl nesutikimo su teismo ekspertizės išvada galėjo būti pateikti Kauno miesto apylinkės teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintas eksperto, atliekančio teismo ekspertizę, nepriklausomumo principas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja ir M. L. yra buvę sutuoktiniai, jų skyrybų procesas jau įvykęs. Nurodė, kad po ištuokos Akte buvo pateikta išvada, jog skyrybų proceso metu M. L. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Pažymėjo, jog pareiškėja laikosi pozicijos, kad ekspertai išvadas grindžia ne oficialiais medicininiais dokumentais ir įrašais juose, o neoficialiais gydytojo psichiatro B. S. rašytiniais paaiškinimais, esančiais civilinėje byloje Nr. A-2-587-775/2008, ir teigia, kad jis neoficialiai (neturėdamas tam teisės) teikė konsultacijas M. L. ir jam neteisėtai skyrė gydymą, tačiau apie tai nėra jokių pirminių įrašų, t. y. jokia medicininė dokumentacija nebuvo nei vedama, nei pateikta ekspertams.

Rėmėsi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 3 punktu ir pažymėjo, kad Tarnyba neteikia asmens sveikatos priežiūros paslaugų, kurių kokybę yra įgaliota vertinti Inspekcija. Nukreipė į Aprašo 22 punktą ir akcentavo, kad Inspekcija neturi įgaliojimų įvertinti Aktą bei nurodyti, kuriais įrodymais ekspertai turėjo teisę remtis, o kuriais – ne.

Nurodė, kad Aprašo 31.1 punkte numatytas pareiškėjo skundo nenagrinėjimo pagrindas – jeigu prašymą ar skundą pateikė asmuo, neatitinkantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ar kitų teisės aktų reikalavimų. Rėmėsi šio įstatymo 2 straipsnio 1 punktu ir konstatavo, jog pareiškėja jo prasme nėra pacientė.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundas būtų patenkintas, taip pat jos naudai iš atsakovo priteisti sumokėtą žyminį mokestį už skundo ir apeliacinio skundo padavimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, 86 straipsnio 1 ir 3 dalimis ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė visų skunde nurodytų aplinkybių ir išdėtytų argumentų. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog gydytojas B. S. prisipažino, kad neteisėtai konsultavo M. L. ir skyrė jam medikamentinį gydymą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad skunde buvo prašoma ištirti ne Tarnybos veiksmus, o sveikatos priežiūros įstaigų ir asmenų veiksmus ir medicininius dokumentus, kuriais rėmėsi Tarnyba.

Žemesnės instancijos teismas

2. Nukreipia į Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnio 11 dalį ir 79 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir teigia, kad gydytojo B. S. M. L. teiktos paslaugos laikytinos asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, todėl Inspekcija privalėjo atlikti minėto gydytojo suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę ir jas tinkamai įvertinti. Išimtinė Inspekcijos kompetencija vykdyti sveikatos priežiūros veikla užsiimančių asmenų teikiamų paslaugų kokybės, teisėtumo ir efektyvumo kontrolę numatyta ir Inspekcijos nuostatų 8.1, 8.2, 9.1 ir 9.4 punktuose.

3. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalimi bei 2 straipsnio 3 dalimi, nes pareiškėja nesiekia sužinoti jokių konfidencialių duomenų apie M. L. sveikatą. Priešingai, ji siekia, kad Inspekcija įvertintų gydytojo B. S. ir Tarnybos neteisėtus veiksmus, kuriais buvo pažeistos jos teisės ir teisėti interesai, kadangi Tarnybos išvados gali lemti neteisingą Kauno miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. A-2-587-775/2008 baigtį.

4. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi ir Aprašo 24 punktu, Inspekcijos nuostatų 5 punktu ir teigia, kad būtent Inspekcija yra kompetentinga išnagrinėti Skundą ir kad pagrindo jį persiųsti kitam viešojo administravimo subjektui nėra.

Atsiliepimas

Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos vardu į Inspekciją kreipęsis advokatas aiškiai įvardijo kreipimosi tikslą – „pradėti tyrimą dėl teismo psichiatrijos ekspertizės išvadų objektyvumo“.

Kiti atsakovo Inspekcija atsiliepimo į pareiškėjos apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinis ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, todėl inter alia turi būti tiriama ir vertinama, ar pareiškėja turi teisę reikalauti, kad atsakovas tokius veiksmus atliktų, ir ar atsakovas turi kompetenciją ir pareigą juos atlikti.

Byloje nustatyta, kad 2009 m. sausio 22 d. pareiškėjos atstovas advokatas Aivaras Raišutis pateikė Inspekcijai Skundą (b. l. 13-15), kuriuo prašė: 1) pradėti tyrimą dėl Akto išvadų objektyvumo, kurio metu, be kita ko, turėtų būti aiškiai pasakyta, kokiais įrodymais turėjo ar neturėjo teisės remtis teismo psichiatrijos ekspertai; 2) pradėti tyrimą dėl gydytojo psichiatro B. S. nelegalios veiklos, kompetencijos viršijimo ir neatsakingumo. Inspekcija Sprendimu (b. l. 32-33) Skundą paliko nenagrinėtą, motyvuodama tuo, jog ji nėra įgaliota vertinti Tarnybos veiksmų.

Sveikatos sistemos įstatymo 79 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Inspekcija: 1) atlieka asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo kontrolę; 2) kontroliuoja, kaip fiziniai ir juridiniai asmenys laikosi standartizacijos norminių dokumentų reikalavimų sveikatos priežiūros kokybės klausimais; 3) vykdo įstatymų ir šios inspekcijos nuostatų nustatytas kitas funkcijas. Šios institucijos funkcijos detalizuojamos Inspekcijos nuostatų 9.1–9.10 punktuose, iš kurių nagrinėjamu atveju yra aktualus 9.6 punktas, nustatantis, jog Inspekcija nagrinėja pacientų prašymus, pareiškimus ir skundus. Sąvoką „pacientas” apibrėžia tiek Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas: asmuo, kuris naudojasi įstaigų teikiamomis paslaugomis, nesvarbu, ar jis sveikas, ar ligonis (2 str. 9 d.), tiek Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas: asmuo, kuris naudojasi sveikatos priežiūros įstaigų teikiamomis paslaugomis, nepaisant to, ar jis sveikas, ar ligonis, ir gaudamas šias paslaugas turi įstatymų nustatytas teises bei pareigas (2 str. 1 d.). Pastarasis įstatymas pateikia ir sąvokos „paciento atstovas“ definiciją. Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, paciento atstovas – tai atstovas pagal įstatymą (tėvai, įtėviai, globėjai, rūpintojai) ar atstovas pagal pavedimą; atstovo pagal pavedimą įgaliojimai įforminami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; jeigu pilnametis pacientas negali būti laikomas gebančiu protingai vertinti savo interesų ir jeigu jam nenustatyta nei rūpyba, nei globa, visos sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo pareigos pacientui pagal šį įstatymą vykdomos asmeniui, kurį pacientas yra raštu įgaliojęs veikti savo vardu; jeigu tokio įgalioto asmens nėra arba jeigu įgaliotas asmuo nesiėmė būtinų veiksmų, pareigos turi būti vykdomos paciento sutuoktiniui ar sugyventiniui (partneriui), išskyrus atvejus, kai jie to atsisako, o jei sutuoktinio ar sugyventinio (partnerio) nėra, pareigos vykdomos paciento tėvui arba vaikui, išskyrus atvejus, kai šie atsisako. Nagrinėjamu atveju pacientu (abiem Skundo aspektais) yra M. L., ir nei pareiškėja, nei jai atstovavęs advokatas Aivaras Raišutis negali būti laikomi jo atstovais pirmiau nurodytos Pacientų teisių ir žalos sveikatai įstatymo nuostatos prasme.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, manydamas, kad yra pažeistos jo, kaip paciento, teisės, pacientas (jo atstovas) raštu kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigos vadovą; sveikatos priežiūros įstaigos vadovas ar jo pareigas einantis asmuo per įmanomai trumpą laiką, bet ne ilgiau kaip per 5 dienas privalo išnagrinėti kreipimąsi ir raštu pranešti pacientui (jo atstovui) apie nagrinėjimo rezultatus, o pagal to paties straipsnio 2 dalį, nepatenkintas šio straipsnio 1 dalyje nurodytu nagrinėjimu ir jo rezultatais, pacientas (jo atstovas) gali kreiptis į teismą arba į valstybės institucijas, kurios pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą kontroliuoja sveikatos priežiūros paslaugų teikėją; jei pacientas (jo atstovas) kreipiasi į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją, kuri kreipimąsi išnagrinėja pati arba pagal nagrinėjamo klausimo pobūdį privalo jį perduoti nagrinėti kitoms valstybės institucijoms, kurios kontroliuoja sveikatos priežiūros paslaugų teikėją; šių institucijų, Sveikatos apsaugos ministerijos pareigūnų sprendimus ir veiksmus (neveikimą) pacientas (jo atstovas) taip pat turi teisę apskųsti teismui. Nagrinėjamu atveju, pagal Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tokia institucija, t. y. institucija, atliekanti asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę, yra Inspekcija.

Aprašo 4.5 punkte skundas apibrėžiamas kaip asmens kreipimasis į Inspekciją, nurodant, kad yra pažeistos paciento teisės ar teisėti interesai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar asmens sveikatos priežiūros įstaigos, asmens sveikatos priežiūros specialistų neveikimo, ir prašant juos apginti. Aprašo 18 punkte nurodomi skundo nagrinėjimo pagrindai (vados): 1) paciento ar jo atstovo skundas; 2) Lietuvos Respublikos Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo ar valstybės politikų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, teismo, ikiteisminių tyrimo organų, kitų valstybinių institucijų (įstaigų) pranešimas; 3) Inspekcijos valstybės tarnautojo ar darbuotojo pranešimas. Pagal Aprašo 31.1 punktą, skundas nenagrinėjamas, jeigu skundą pateikė asmuo, neatitinkantis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ar kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, į Inspekciją dėl su pacientu M. L. susijusių klausimų kreipėsi pareiškėjos atstovas advokatas Aivaras Raišutis, kuris nebuvo paciento M. L. atstovas, todėl Inspekcija pagrįstai 2009 m. sausio 22 d. skundą paliko nenagrinėtą.

Aprašo 22 punkte inter alia numatyta, kad Inspekcija skundus priima ir juos nagrinėja pagal įgaliojimus, nustatytus Inspekcijos nuostatuose. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, Skundas jai buvo pateiktas dėl dviejų skirtingų aplinkybių, t. y. dėl Akto objektyvumo ir gydytojo psichiatro B. S. veiksmų. Teisėjų kolegija pažymi, jog Sprendime nepateikiama argumentų dėl Skundo dalies, kurioje buvo kvestionuojamas gydytojo psichiatro B. S. veiksmų teisėtumas, kas laikytina Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų pažeidimu, tačiau, atsižvelgiant į tai, jog dėl to į Inspekciją kreipėsi netinkamas subjektas, t. y. ne pacientas M. L. ar jo atstovas, ir skundas, pagal Apraše nustatytą tvarką, turėjo būti paliktas nenagrinėtas, darytina išvada, kad iš esmės Sprendimas šioje dalyje yra teisingas, dėl ko nėra tikslinga jį naikinti pirmiau nurodytu pagrindu. Be to, jo panaikinimas šioje dalyje nesukeltų jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, nes ji ar jos atstovas, nebūdami paciento M. L. atstovais, neturi teisės kreiptis į Inspekciją ir prašyti pradėti tyrimą dėl gydytojo psichiatro B. S. veiksmų. Padarius tokią išvadą, laikytina, kad skundo pirmosios instancijos teismui dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus, t. y. išnagrinėti Skundą pirmiau aptartu aspektu, pareiškėja nebeturi materialinio teisinio suinteresuotumo.

Kitu Skundo aspektu pirmiausia paminėtina, kad, pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį, ekspertų išvados yra įrodinėjimo priemonė. CPK 185 straipsnyje numatyta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (1 d.), ir jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (2 d.). Pažymėtina, kad, pagal CPK 218 straipsnį, ši išimtis ekspertų išvadoms nėra taikoma, tačiau teismui nustatyta pareiga savo nesutikimą su eksperto išvada motyvuoti bylos sprendime arba nutartyje. Pažymėtina ir tai, jog CPK 183 straipsnis suteikią teisę dalyvaujantiems bylos asmenims teikti pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos, taigi ir dėl to, ar jie buvo tinkamai surinkti (įrodymų leistinumas), todėl Skundo dalis dėl prašymo pradėti tyrimą dėl Akto išvadų objektyvumo, kurio metu, be kita ko, turėtų būti aiškiai pasakyta, kokiais įrodymais turėjo ar neturėjo teisės remtis teismo psichiatrijos ekspertai, turi būti adresuojama teismui, nagrinėjančiam civilinę bylą, kurioje M. L. buvo paskirta teismo ekspertizė, kadangi Akto išvados yra reikšmingos tik šio teismo proceso ribose, – pareiškėja nepagrįstai administracinio proceso tvarka siekia nuginčyti Akto objektyvumą, t. y. iš esmės ji siekia paneigti jo, kaip įrodymo, leistinumą ne toje byloje, kurioje reikėtų tą padaryti. Be to, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, jis, remiantis Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir Nuostatų 3 punktu, jam suteiktos kompetencijos ribose nėra įgaliotas vykdyti Tarnybos, kuri neteikia asmens sveikatos priežiūros paslaugų, veiksmų valstybės priežiūros. Kadangi, kaip buvo nurodyta pirmiau, teismo ekspertizės išvadų vertinimas yra civilinę bylą, kurioje ji buvo paskirta, nagrinėjančio teismo prerogatyva, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog ir šioje Skundo dalyje atsakovas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalimi ir Aprašo 24 punktu, turėjo persiųsti Skundą pagal žinybingumą kitai institucijai, kadangi tokios institucijos paprasčiausiai nėra. Taigi ir šioje dalyje Sprendimo naikinti ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti Skundą nėra teisinio pagrindo.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nors iš dalies ir grindžiamas kitais motyvais, todėl paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos N. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas Artūras Drigotas Ričardas Piličiauskas