Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėjas Raimundas Jurgaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-84-332/2008 m.

Teisėja Danutė Kregždienė Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.26.1.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

2008 m. balandžio 17 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. bei nukentėjusiųjų U. V. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. 10 MGL (1300 litų) bauda.

A. V. priteista iš UAB „Balticums draudimas“ 862 Lt, iš G. S. - 9138 Lt neturtinės žalos atlyginimui, U. V. priteista iš UAB ,,Baltikum draudimas“ 172 Lt, iš G. S. -1828 Lt neturtinės žalos atlyginimui.

Pripažinta civilinių ieškovių A. V. ir U. V. teisė į ieškinio turtinės žalos atlyginimo dalyje patenkinimą, o klausimas dėl šio ieškinio dydžio parduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. S. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 2 d. apie 17.05 val. Raseinių rajone, automagistralėje Vilnius – Kaunas - Klaipėda 155 km vairuodamas IĮ „Saugos ženklai" priklausantį automobilį Opel frontera, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirmąja eismo juosta Kauno kryptimi pažeidė KET 53 p. (eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo priemonių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo priemonių, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 172 p. (vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas), 179.4 p. (draudžiama staigiai stabdyti, jeigu tai nebūtina eismo saugumui) reikalavimus ir efektyviai užstabdęs automobilį jo nesuvaldė, prarado tiesiaeigį stabilų judesį ir apsisukęs sustojo antroje eismo juostoje, sudarydamas kliūtį iš paskos važiuojančiam automobiliui Ford Fiesta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris į jį atsitrenkė, dėl ko įvykio metu sužalota Ford Fiesta vairuotoja A. V., kuriai dėl krūtininio slankstelio lūžio nesunkiai sutrikdyta sveikata.

Apeliaciniu skundu G. S. prašo panaikinti Raseinių rajono apylinkės teismo 2007-11-29 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes teismo inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Teismas spręsdamas jo kaltės klausimą, nuosprendyje apsiribojo formaliu surinktų byloje įrodymų, teismo išvados dėl jo veiksmų yra nelogiškos, prieštaringos, nepagrįstos bylos medžiaga. A. V. parodymai yra neteisingi - tai, kad A. V. važiavo antra eismo juosta nesudaro objektyvių priežasčių teigti, kad nenustatytas automobilis turėjo pirmiau jai sudaryti kliūtį, o ne jam - G. S.. Teismas privalėjo remtis nuosekliais jo ir liudytojos J. S. parodymais, kad automobilio Opel Frontera efektyvus stabdymas buvo objektyviai būtinas dėl tyrimo metu nenustatyto automobilio sukeltos avarinės situacijos. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų neaišku, kuo remiantis teismas atmetė jo ir J. S. parodymus ir kodėl remiasi nukentėjusiosios A. V. parodymais.

Teismo išvada, kad ,,susidūrimas įvyko prieš įvažiavimo ženklą“ yra nepagrįstas jokiais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nei šalių paaiškinimais, nei liudytojos parodymais, o taip pat yra teisiškai netikslus ir nesuprantamas. Teismo nurodoma sąvoka ,,įvažiavimo ženklas“ yra teisiškai neapibrėžta ir neleistina KET pagrindu. Teismas nemotyvavo, kodėl jo efektyvaus stabdymo būtinybę sieja su ,,įvažiavimo ženklu“ ir plačiau nepaaiškina, todėl šis teismo vertinimas yra nepagrįstas ir apskritai neleistinas teismo nuosprendyje.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nors specialisto išvadoje nurodoma, kad pateiktoje tyrimui medžiagoje nėra duomenų, kad automobilio ,,Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos A. V. veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio sukėlimą, akivaizdu, kad A. V. nepasirinko saugaus greičio atsižvelgiant į tuo metu buvusias eismo sąlygas, dėl ko neturėjo galimybės efektyviai stabdyti pamačiusi stovintį jo automobilį arba jį apvažiuoti, dėl ko ir sukėlė eismo įvykį. Eismo įvykio schemoje nėra nurodomos A. V. vairuoto automobilio stabdymo žymės, todėl iš abiejų automobilių sugadinimų mąsto darytina išvada, kad A. V. stabdymas prieš susidūrimą buvo nežymus arba jo viso nebuvo. Tarp A. V. veikos ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl už padarytą veiką ji turi atsakyti. Jo veiksmai buvo objektyviai pateisinami, ką patvirtina liudytojos J. S. parodymai, o taip pat esminę reikšmę turinti aplinkybė, kad jis išvengė susidūrimo su bylos nagrinėjimo metu nenustatytos markės automobiliu. Būtent vairuotojos A. V. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga. Apeliantas nurodo, kad A. V. subjektyviai nenumatė, jog dėl jos neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes ji turėjo ir galėjo tai numatyti. A. V. parodymai, kad ji neturėjo galimybės sustabdyti vairuojamo automobilio arba persirikiuoti į pirmąją eismo juostą, pamačius stovintį G. S. automobilį, yra objektyviai neleistini KET prasme ir tik patvirtina, kad A. V. nepasirinko objektyviai saugaus greičio. Įvertinus įvykio situaciją, vairuotoja A. V. privalėjo stabdyti automobilį ir sumažinti automobilio greitį, kad objektyviai įsitikintų, kad yra saugu lenkti G. S. automobilį. Pirmosios instancijos teismo besąlyginis rėmimasis A. V. parodymais yra teisiškai nepagrįstas, nes A. V. parodymai, kad ji negalėjo išvengti susidūrimo, persirikiuodama į pirmą eismo juostą vertintini kritiškai, kaip nepagrįsti jokiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas formaliai ištyrė surinktus įrodymus, juos įvertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Šis teismas BPK 288 str. pagrindu patenkino prokuroro prašymą dėl papildomų įrodymų pateikimo ir įpareigojo patikslinti eismo įvykio schemą, siekiant išsiaiškinti ar eismo įvykio vietoje yra apsisukimą leidžiantis kelio ženklas. Prokuroro pateiktos medžiagos teismas neanalizavo, nors anksčiau buvo nutaręs, kad tokia medžiaga yra reikalinga.

Skundžiamame nuosprendyje teismas išvis nepasisakė ir nevertino G. S. ir jo gynėjo nurodytų teisinių argumentų dėl 2006-12-14 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvados Nr. 11-2369 (06) kritiško vertinimo. Kaip matyti iš bylos medžiagos specialistas pagrįstai atsisakė atsakyti į jam užduotus tyrimą atlikusių pareigūnų klausimus dėl KET pažeidimų G. S. ir A. V. veiksmuose, motyvuodamas tuo, kad ekspertai negali duoti išvadų teisiniais klausimais. Specialisto išvados dėl G. S. veiksmų, kaip pagrindinės avarijos priežasties, yra formalios, tikėtinos, dėl to negalėjo būti teismo vertinamos kaip objektyviai pagrįstos. Neturėdamas duomenų apie dangos būklę bei stabdymo kelią specialistas negalėjo objektyviai paneigti iš pradžių ikiteisminio tyrimo pareigūnų nustatytos aplinkybės, kad KET požiūriu eismo įvykio kaltininkė yra A. V.. Skundžiamame nuosprendyje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra jokių duomenų, galinčių paneigti G. S. ir liudytojos J. S. nurodytą aplinkybę, kad tyrimo metu nenustatytas tamsios spalvos automobilis sukėlė avarinę situaciją, dėl ko G. S. buvo priverstas intensyviai stabdyti. Vien tik specialisto nurodoma techniniu požiūriu pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti negali būti pakankamu teisiniu pagrindu pripažinti G. S. kaltu dėl eismo įvykio kilimo. Todėl teismo skundžiamame nuosprendyje besąlyginis kaltės siejimas vien tik su įvykio techninėmis sąlygomis ignoruojant teisines eismo įvykio kilimo sąlygas yra teisiškai nepagrįstas. Kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. nesiėmė absoliučiai jokių priemonių siekiant išvengti eismo įvykio, nepasirinko saugaus greičio, tai ir sudarė pagrindines sąlygas eismo įvykiui kilti. Tuo tarpu specialisto nurodoma techninė autoįvykio kilimo sąlyga neapima eismo įvykio analizės teisiniu požiūriu, todėl vien tik ji nesudaro pakankamo teisinio pagrindo konstatuoti G. S. kaltę. Dėl šių priežasčių nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad eismo įvykio kaltininkas yra G. S., o ne A. V..

Šioje byloje teismas nukentėjusiosioms priteisė neturtinę žalą nesant civilinių ieškinių. Byloje pateikti nukentėjusiųjų prašymai dėl pripažinimo civiliniais ieškovais, tačiau procesinis dokumentas, kuris būtų įvardintas kaip civilinis ieškinys, nepateiktas. Neturtinė žala, padaryta nusikaltimu, yra preziumuojama. Tuo tarpu civilinės ieškovės neturtinės žalos apkritai negrindė, o tik įvardijo jos dydį. A. V. savo 2007-04-04 prašyme dėl pripažinimo civiliniu ieškovu nepagrįstai nurodo, kad ji buvo sunkiai sužalota, todėl neturtinę žalą vertina 30000 Lt. Kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje byloje surinktais įrodymais A. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl teismo priteista 10000 Lt neturtinė žala yra neprotingai didelė. Skundžiamame nuosprendyje teismas nėra pasisakęs apie tai, kad Konstituciniame teisme yra gautas Vilniaus apygardos teismo prašymas (2006-07-11 Nutartis Civilinė byla Nr. 2-924-39-2006) spręsti, ar 2001 m. birželio 14 d. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo Nr. IX-378 (2004 m. kovo 5 d. įstatymo redakcija) 11 str. 1 d. nuostatos dalis, kurioje nustatytas maksimalus 500 eurų neturtinės žalos dydis, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d. ir konstitucinį teisinės valstybės principą. Ši aplinkybė bylą nagrinėjančiam teismui, kaip norminius aktus taikančiai institucijai, yra objektyviai privaloma žinoti, todėl proceso šalių nežinojimas apie šią aplinkybę nesudaro teisinio pagrindo teismui ja nesiremti.

Tinkamas norminio akto pritaikymas kartu reiškia ir teisingą veikos kvalifikavimą. Tuo tarpu minėtas skundžiamame nuosprendyje teismo formalus įrodymų ir norminių aktų išvadinimas nenurodant konkrečių šioje byloje taikytinų teisės normų net negali būti laikomas norminių aktų taikymu. Šiuo atveju formalus norminių aktų išvardijimas laikytinas nemotyvuoto nuosprendžio priėmimu, kuris yra iš esmės neteisėtas. Šiuo atveju teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pažeidė bendrąją pareigą – negalimumą grįsti apkaltinamąjį nuosprendį spėjimais. Tokiu atveju ne tik pažeidžiama kaltinamojo asmens nekaltumo prezumpcija, bet ir teisė į motyvuotą apeliaciją.

Jo pripažinimas kaltu yra deklaratyvus, nes nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo metu nenustatyti ir nepaneigti G. S. motyvai, kad jo stabdymas buvo objektyviai būtinas, o A. V. nevykdė KET 173 p. nurodytų pareigų ir nesiėmė absoliučiai jokių priemonių, kad būtų išvengta susidūrimo.

Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios U. V. ir A. V. prašo pakeisti Raseinių apylinkės teismo 2007-11-29 nuosprendį - paskirti G. S. bausmę - laikinai atimti teisę vairuoti automobilį, priteisti iš G. S. A. V. 16494 litų turtinei žalai atlyginti, U. V. - 1478 litų turtinei žalai atlyginti bei padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą A. V. iki 15000 litų, U. V. - iki 5000 litų. G. S. parinkta bausmė yra per švelni padarytam nusikaltimui, nes G. S. nepripažino savo kaltės dėl autoavarijos, kurios metu joms buvo padaryti sužalojimai, jis nesupranta savo kaltės, kad dėl jo veiksmų jos galėjo žūti, mėgino suversti kaltę vairuotojai A. V., taip stengdamasis išvengti atsakomybės. G. S. nesiėmė priemonių atlyginti joms žalą, vengia ją atlyginti ir dabar. Akivaizdu, kad G. S., nesuprasdamas savo kaltės, ir toliau kelyje elgsis panašiai ir vėl dėl jo kaltės įvyks autoavarijos. G. S. paskirta piniginė bauda yra neadekvati padarytam nusikaltimui, todėl jam turėtų būti laikinai atimta teisė vairuoti automobilį. Teismas be jokio pagrindo atsisakė spręsti klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo motyvuodamas tik tuo, kad to prašo civilinis atsakovas. Teismas privalėjo spręsti turtinės žalos atlyginimo klausimą. Neturtinės žalos dydis teismo nepagrįstai sumažintas nuo reikalaujamos neturtinės žalos dydžio.

Apeliantas nuteistasis G. S. atsiliepime į nukentėjusiųjų apeliacinį skundą nurodė, kad su nukentėjusiųjų A. V. ir U. V. apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas ir atmestinas. Nukentėjusiųjų apeliacinis skundas motyvuojamas tik nepagrįstomis prielaidomis ir teisiškai neapibrėžtais teiginiais. Kaip nustatyta skundžiamame nuosprendyje, byloje surinktais įrodymais A. V. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl priešingai nei bandoma akcentuoti nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde, skiriant bausmę, taip pat sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vadovaujamasi ne prielaidomis, kokie sužalojimai galėjo atsirasti dėl eismo įvykio, o realiai atsiradusiais ir specialistų užfiksuotais sužalojimais. Apeliacinio skundo pagrindą sudaro ne tik faktinės aplinkybės, bet ir teisiniai argumentai. Tuo tarpu nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde nėra nurodoma jokių apeliacinio skundo teisinių argumentų, o tik dėstomas subjektyvus faktinių aplinkybių vertinimas, pagrįstas prielaidomis. Apeliaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo atsisakė spręsti klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo, nes turtinės žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl teismas neturi galimybių spręsti apie turtinės žalos dydį. Civilinės ieškovės žalos apskritai nepagrindė, o tik įvardino jos dydį. Kadangi žalos dydžio įrodinėjimo pareiga yra priskiriama civiliniam ieškovui, apeliaciniame skunde nepagrįstai bandoma šią pareigą perkelti teismui, nurodant, kad žalos dydis turėjo būti nustatomas teismo, remiantis logiškumo ir protingumo kriterijais.

Apeliantės A. V. ir U. V., atsiliepime į G. S. apeliacinį skundą nurodė, kad jo apeliacinis skundas nelogiškas ir nepagrįstas. G. S. nenori sutikti su jam paskelbtu nuosprendžiu, tai dar nereiškia, kad G. S. nėra kaltas dėl autoavarijos, kurios metu jos buvo sužalotos. Apeliaciniame skunde G. S. kelia vieną po kitos prieštaringas versijas, nesutikdamas su nuosprendžiu, nepripažįsta savo kaltės ir nurodo, kad jis važiavo antrąja eismo juosta, kai jam kelią užkirto nenustatytas automobilis, kuris staigiai išvažiavo iš apsisukimo juostos, o pats G. S. jokių KET reikalavimų nepažeidė. Nors G. S. teigia, kad jis nepažeidė KET reikalavimų, bet pats nurodo, kad efektyviai užspaudus stabdžius jis nesuvaldė automobilio. Eksperto išvadoje nurodyta, G. S. nesuvaldė automobilio. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad G. S. sutrukdė kažkoks automobilis. Faktiškai jokio automobilio, kuris išvažiavo iš apsisukimo, nebuvo, nes ji - A. V. jį būtų mačiusi. Specialisto išvadą G. S. supranta taip, kaip jam norėtųsi, o ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Apylinkės teismas pilnai ir visapusiškai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir teisingai kvalifikavo G. S. nusikalstamus veiksmus.

Nuteistojo G. S. ir nukentėjusiųjų A. V. bei U. V. apeliaciniai skundai atmestini.

Apylinkės teismas išsamiai, nešališkai ištyrė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nuteistojo G. S. nusikalstamus veiksmus. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. S. kaltę teismas grindė visetu ištirtų įrodymų ir padarė teisingą išvadą, kad G. S., vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis ir buvo nesunkiai bei nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata.

Nuteistasis G. S. pripažino, kad jis nesuvaldė savo vairuojamo automobilio, tačiau tai buvo pasekmė to, kad iš apsisukimo juostos dideliu greičiu į jo važiuojamą pirmąją eismo juostą įvažiavo nenustatytas tamsios spalvos automobilis, kuris tapo kliūtimi ir dėl kurio jis pradėjęs stabdyti automobilį, jo nesuvaldė. Apeliantas G. S. apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad apylinkės teismo išvada, jos automobilių susidūrimas įvyko prieš kelio ženklą Nr. 527, nurodantį apsisukimo vietą, tai yra prieš apsisukimo vietą, yra neteisinga. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą – nuteistojo G. S. ir nukentėjusiosios A. V. parodymų patikrinimą vietoje, apklausus policijos pareigūną K. R., kuris sudarė įvykio schemą (l. 16) nustatyta, kad avarija įvyko pravažiavus kelio ženklą Nr. 527 „Apsisukimo ne sankryžoje vieta“. Todėl nepagrįstai teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad susidūrimas įvyko prieš kelio ženklą Nr. 527, t.y. prieš apsisukimo vietą. Apylinkės teismas nuosprendžio motyvuojančioje dalyje kelio ženklą Nr. 527 „Apsisukimo ne sankryžoje vieta“ nurodė „įvažiavimo ženklu“, nors KET tokio ženklo nėra. Dėstydamas įrodymus teismas teisingai nurodė kelio ženklo Nr. 527 pavadinimą, todėl minėto kelio ženklo įvardijimas „įvažiavimo ženklu“ laikytina klaida, kuri neturi įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

Nuteistasis G. S. parodė, kad jam kliūtimi tapo tamsios spalvos automobilis, dėl ko jis buvo priverstas staigiai stabdyti savo automobilį, šiuos jo parodymus patvirtino liudytoja J. S.. Šių nuteistojo G. S., liudytojos J. S. parodymų nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusioji A. V. nuosekliai ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos, apeliacinės instancijos teismuose parodė, kad iš apsisukimo ne sankryžoje vietos išvažiuojančio automobilio nematė. A. V. parodymais netikėti nėra pagrindo, nes ji važiavo antrąja eismo juosta paskui G. S. vairuojamą automobilį, nes susiklosčius avarinei situacijai į jį atsitrenkė. Teismo posėdyje apklaustas ekspertas M. R. paaiškino, kad prieš 100 km/h važiuojantį automobilį (tokį savo greitį nurodo G. S.) staiga atsiradus kliūčiai atsižvelgiant į automobilio stabdymo kelią išvengti susidūrimo su kliūtimi praktiškai neįmanoma, ką priešingai nurodo G. S.. Esant išdėstytoms aplinkybėms kolegija atmeta apelianto G. S. skundo argumentą dėl jo kelyje atsiradusios kliūties ir staigaus stabdymo būtinumo, dėl ko jis išvažiavo į antrąją eismo juostą ir sudarė kliūtį A. V..

Specialisto išvadoje nurodyta, kad automobilio „Opel Frontera“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo G. S. veiksmai – efektyvus užstabdęs vairuojamą automobilį, jo nesuvaldė, prarado tiesiaeigį stabilų judesį ir apsisukęs apie 180° kampu, sustojo antroje eismo juostoje, sudarant kliūtį automobilio „Ford Fiesta“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojai A. V., buvo pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti; pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, kad automobilio „Ford Fiesta“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojos A. V. veiksmai sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (b.l. 71-73). Teismo posėdyje apklaustas specialistas M. R. patvirtino savo duotą išvadą, kad pagrindinė sąlyga šiam eismo įvykiui kilti buvo vairuotojo G. S. veiksmai. Nukentėjusioji A. V. parodė, kad ji važiavo 80-90 km/h greičiu, kliūtį savo eismo juostoje pastebėjo prieš 20-30 metrų, todėl sustabdyti savo automobilį neturėjo galimybės. Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados teisingumu, specialisto M. R. paaiškinimais, nukentėjusiosios A. V. parodymais. Esant išdėstytoms aplinkybėms nuteistojo G. S. skundo argumentas, kad dėl įvykusios avarijos kalta nukentėjusioji A. V., atmetamas kaip nepagrįstas.

Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad specialisto išvadą teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip nepagrįstą, nes joje pateiktos išvados dėl G. S. veiksmų yra formalios, tikėtinos, kadangi ekspertas neturėjo duomenų apie kelio dangą, stabdymo kelią. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas M. R. paaiškino, kad specialisto išvadą pateikė remdamasis užfiksuotais duomenimis – eismo įvykio vietos schema, automobilių sugadinimus, eismo dalyvių parodymus, šių duomenų pakako pateikti išvadą. Iš specialisto išvados matyti, jog joje nėra tikėtinų išvadų (b.l. 71-73). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes nėra pagrindo abejoti minėtos specialisto išvados teisingumu.

Paskirdamas nuteistajam G. S. bausmę apylinkės teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str. Skiriant bausmę atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – neatsargus nusikaltimas, apelianto G. S. asmenybę – anksčiau neteistas, dirba. Laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų teismas pagrįstai G. S. paskyrė Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – baudą, kuri savo rūšimi ir dydžiu yra teisinga, jos keisti nėra pagrindo.

Nukentėjusiosios A. V. ir U. V. apeliaciniu skundu prašo paskirti nuteistajam G. S. bausmę – laikiną teisės vairuoti transporto priemones atėmimą. Kaip bausmė – laikinas teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas galima tada, kai ši teisė yra susijusi su asmens darbine ar profesine veikla (asmuo dirba taksi vairuotoju, krovininio automobilio vairuotoju ir pan.). Byloje nėra duomenų, kad G. S. darbinė veikla yra susijusi su nuolatiniu transporto priemonės vairavimu, todėl nesant pagrindų skirti tokią bausmę, nukentėjusiųjų prašymas dėl G. S. skirtinos bausmės – laikiną teisės vairuoti transporto priemones atėmimą atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 109 straipsnį asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios A. V. ir U. V. pateikė prašymus pripažinti jas civilinėmis ieškovėmis dėl joms padarytos turtinės ir neturtinės žalos (b.l. 51, 52-53), dėl ko jos prokuroro 2007-05-25 nutarimais pripažintos civilinėmis ieškovėmis (b.l. 57, 60). Nukentėjusiųjų prašymuose nurodytos padarytos turtinės žalos, kas žalas sudaro. Nukentėjusiųjų A. V. ir U. V. prašymai pripažinti jas civilinėmis ieškovėmis atitinka civiliniam ieškiniui keliamus reikalavimus.

Nukentėjusiosios A. V. ir U. V. prašo priteisti joms pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nepriteistą ieškiniuose nurodytą turtinę žalą, nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė spręsti klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 1 d. reikalauja, kad civilinio ieškinio dydis būtų įrodytas. Nukentėjusiųjų pateiktuose prašymuose pripažinti jas civiliniais ieškovais nurodytos patirtų turtinių žalų sumos nepagrįstos dokumentais, išskyrus nukentėjusiosios A. V. gydymąsi VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų ir VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės išrašyta pažyma ir pinigų priėmimo kvitais (b.l. 50, 62). Iš VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pažymos matyti, kad už A. V. gydymas VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje nuo 2006-01-02 iki 2006-01-06 apmokėtas iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, o iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2007-01-10 pinigų priėmimo kvito nematyti už kokias med. paslaugas mokėjo A. V.. Kitos nukentėjusiųjų prašymuose dėl pripažinimo civiliniais ieškovais nurodytos pinigų sumos dėl pirktų medikamentų, transporto išlaidų, nedarbingumo metu prarastų darbo užmokesčio praradimo nepagrįstos jokiais dokumentais, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas civilinius ieškinius dėl padarytos turtinės žalos paliko nenagrinėtus, pripažino nukentėjusiosios teisę į ieškinių patenkinimą ir klausimą dėl ieškinių dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka, nes negalima civilinio ieškinio tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos (Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 2 d.).

Nukentėjusiosios A. V. ir U. V. apeliaciniu skundu prašo padidinti joms priteistą neturtinės žalos atlyginimą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris nagrinėdamas baudžiamąją bylą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalį vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos pakenkimais, sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo žalojimo metu, yra lydimos nerimo, dvasinių išgyvenimų dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Nukentėjusiajai A. V. autoįvykio metu buvo padarytas stuburo 11-o krūtininio slankstelio kūno suspaustinis lūžis, nustatytas dešinės blauzdos trauminis periostitas, kas vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu (b.l. 41), o nukentėjusiajai U. V. nustatyta krūtinės ląstos, nosies ir dešinės ausies sumušimai, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b.l. 39). Iš specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusioji A. V. dėl patirtų sužalojimų gydėsi ligoninėje, taip pat UAB “Draugystė” sanatorijoje nuo 2006-01-16 iki 2006-02-09. Teismas pripažino, kad nukentėjusiosios dėl autoavarijos patyrė fizinį skausmą, patyrė sužalojimus, gydėsi, nusikalstama veika sukelti padariniai yra atstatomi, todėl pagrįstai nukentėjusiųjų prašomus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo sumažino: U. V. – iki 2000 Lt, o A. V. – iki 10.000 Lt.

Lietuvos Respublikos CK 6.283 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Neturtinės žalos asmeniui nustatymas baudžiamojoje byloje nėra saistomas Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme nustatytos neturtinės žalos privalomojo draudimo suma. Kai asmuo (draudėjas) yra sudaręs sutartį dėl civilinės atsakomybės draudimo, žalą atlygina draudimo įmonė (draudikas), neviršydama draudimo sumos, jeigu draudimo sutartyje nenumatyta kita žalos atlyginimo tvarka. Autoįvykio kaltininkas privalo atlyginti žalą, kuri viršija nukentėjusiajam išmokėtas draudimo sumas. ADB „Balticums draudimas“ atstovas nurodė, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. yra apribota draudiko atsakomybė, pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuro rekomendacijas dėl žalos asmeniui administravimo 2004-03-01 protokolą Nr. 81 atlyginama neturtinė žala esant nesunkiam kūno sužalojimui iki 862 Lt, o esant nežymiam kūno sužalojimui – iki 172 Lt. Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų dėl neturtinės žalos padarymo) bei 100 000 eurų dėl žalos turtui. Kadangi autoavarijos metu transporto priemonės buvo draustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, nukentėjusiajai A. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o nukentėjusiajai U. V. – nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl vadovaujantis minėto protokolo Nr. 81 teismas nukentėjusiosios pagal joms padarytus sveikatos sutrikdymo mastus iš draudimo kompanijos „Balticums draudimas“ priteisė neturtinės žalos atlyginimą, o kitą neturtinės žalos atlyginimo dalį – iš kalto asmens, t.y. nuteistojo G. S.. Dėl paminėtų aplinkybių, nuteistojo G. S. motyvas, kad dėl nukentėjusiajai A. V. nustatyto padaryto nesunkaus sveikatos sužalojimo jai priteistas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimas yra per didelis, nepagrįstas ir šiuo skundo argumentu nėra pagrindo mažinti nukentėjusiajai A. V. priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. iš nuteistojo G. S. priteistinos nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. V. turėtos išlaidos advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiųjų U. V. ir A. V. atstovas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paslaugoms apmokėti, nes iš pateiktų kvitų matyti, kad kvituose nurodytas pinigų sumas sumokėjo A. V. (b.l. 227-228).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. ir nukentėjusiųjų A. V. bei U. V. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio atmesti.

Iš nuteistojo G. S. priteisti nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. V. 3000 Lt (tris tūkstančius litų) už advokato teisines paslaugas.