Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės ir Faustos Vitkienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas.

Pirmiausiai pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. pareiškėjos skundą tenkino, panaikino skundžiamą sprendimą ir įpareigojo Departamentą iš naujo išnagrinėti prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje.

Be to, atsakovas 2019-08-09 pateikė į bylą papildomus įrodymus – susistemintus VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotus pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenis ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateiktą informaciją.

Remiantis teismui pateikta medžiaga nustatyta, kad 2017 m. kovo 9 d. pareiškėjai išduotas paskutinis prašymo išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje dieną galiojantis leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos kaip šeimos nariui.

Iš Tauragės apskrities VPK Migracijos skyriaus vyr specialisto 2019 m. gegužės 17 d. tarnybinio pranešimo matyta, kad pareiškėja 2018 m. gruodžio 12 d. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. D. P. atstovui 2018 m. gruodžio 21 d. pateiktus papildomus trūkstamus dokumentus, jos prašymas užregistruotas kaip gautas 2018 m. gruodžio 21 d. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė iki 2028 m. rugsėjo 18 d. galiojantį Baltarusijos Respublikos pasą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2018 m. rugsėjo 18 d., leidimą laikinai gyventi LT7405836, pažymėjimą apie išlaikytus valstybinės kalbos mokėjimo ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. 006613, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjai nuspręsta neišduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Šioje administracinėje byloje skundžiamas Sprendimas nagrinėjamas pareiškėjos pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamo Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas

Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių.

Leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatytu pagrindu, pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas remiantis vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Pragyventas laikotarpis skaičiuojamas vadovaujantis Aprašu, kurio 37 punkte nustatyta detali pragyvento laikotarpio prašant išduoti leidimą pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą, skaičiavimo tvarka.

Atmesdamas pareiškėjos skundą atsakovas rėmėsi Aprašo 38.2 papunkčiu, nurodančiu, kad, jeigu įvertinus aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas, jeigu užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs daugiau kaip 10 mėnesių – nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją dienos.

Dėl pareiškėjos išvykų iš Lietuvos Respublikos.

Pažymėtina, kad atsakovo į bylą pateikti papildomi įrodymai, t.y. VSAT informacinėje sistemoje užfiksuoti vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, nurodyti Išraše apie pareiškėjos išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpius, ir VSAT Varėnos rinktinės Kalvarijos užkardos ir Pakrančių apsaugos pasienio rinktinės Šiaulių užkardos pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daug kartų: 2013 m. pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi 9 d. (nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2014 m. sausio 3 d.); 2014 m. pareiškėjos Lietuvoje nebuvo 100 d. (nuo 2014 m. balandžio 14 d. iki 2014 m. balandžio 16 d., nuo 2014 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. birželio 9 d., nuo 2014 m. birželio 14 d. iki 2014 m. birželio 16 d., nuo 2014 m. birželio 20 d. iki 2014 m. liepos 10 d., nuo 2014 m. liepos 21 d. iki 2014 m. liepos 27 d., nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d., nuo 2014 m. rugpjūčio 16 d. iki 2014 m. rugpjūčio 29 d., nuo 2014 m. spalio 23 d. iki 2014 m. spalio 31 d., nuo 2014 m. lapkričio 29 d. iki 2014 m. gruodžio 6 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 28 d., nuo 2014 m. gruodžio 30 d. iki 2015 m. sausio 11 d.); 2015 m. pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi 125 d. (nuo 2015 m. sausio 16 d. iki 2015 m. sausio 18 d., nuo 2015 m. sausio 25 d. iki 2015 m. sausio 31 d., nuo 2015 m. vasario 13 d. iki 2015 m. vasario 19 d., nuo 2015 m. kovo 27 d. iki 2015 m. balandžio 3 d., nuo 2015 m. birželio 3 d. iki 2015 m. birželio 13 d., nuo 2015 m. birželio 17 d. iki 2015 m. birželio 24 d., nuo 2015 m. birželio 27 d. iki 2015 m. liepos 11 d., nuo 2015 m. liepos 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 9 d., nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 27 d., nuo 2015 m. spalio 23 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., nuo 2015 m. lapkričio 13 d. iki 2015 m. lapkričio 15 d., nuo 2015 m. lapkričio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d., nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. lapkričio 29 d., nuo 2015 m. gruodžio 2 d. iki 2015 m. gruodžio 6 d., nuo 2015 m. gruodžio 25 d. iki 2016 m. sausio 11 d.); 2016 m. – 238 d. (nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2016 m. sausio 31 d., nuo 2016 m. vasario 5 d. iki 2016 m. vasario 15 d., nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. vasario 28 d., nuo 2016 m. kovo 11 d. iki 2016 m. kovo 28 d., nuo 2016 m. gegužės 6 . iki 2016 m. gegužės 9 d., nuo 2016 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. gegužės 16 d., nuo 2016 m. gegužės 23 d. iki 2016 m. birelio 3 d., nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2016 m. birželio 29 d., nuo 2016 m. liepos 2 d. iki 2016 m. liepos 18 d., nuo 2016 m. liepos 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d., nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2016 m. spalio 31 d., nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 22 d., nuo 2016 m. gruodžio 27 s. iki 2017 m. sausio 17 d.); 2017 m. – 271 d.( nuo 2017 m. sausio 19 d. iki 2017 m. kovo 2 d., nuo 2017 m. kovo 5 d. iki 2017 m. kovo 7 d., nuo 2017 m. kovo 8 d. 2017 m. kovo 24 d., nuo 2017 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. birželio 23 d., nuo 2017 m. birželio 28 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d., nuo 2017 m. rugsėjo 24 d. iki 2017 m. gruodžio 16 d., nuo 2017 m. gruodžio 17 d. iki 2017 m. sausio 20 d.); 2018 m. – 285 d. (2018 m. sausio 31 d. iki 2018 m. balandžio 14 d., nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 6 d., nuo 2018 m. gegužės 6 d. iki 2018 m. birželio 14 d., nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2018 m. birželio 28 d., nuo 2018 m. liepos 2 d. iki 2018 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. rugsėjo 22 d., nuo 2018 m. rugsėjo 24 d. iki 2018 m. rugsėjo 29 d., nuo 2018 m. spalio 2 d. iki 2018 m. spalio 12 d., nuo 2018 m. spalio 14 d. iki 2018 m. spalio 25 d., nuo 2018 m. lapkričio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d., nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d., nuo 2018 m. gruodžio 9 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d., nuo 2018 m. gruodžio 12 d. iki 2019 m. sausio 11 d.). Bendras išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijų ribų skaičius per 5 metų laikotarpį yra 1028 dienos (34 mėn. ir 8 d.). Taigi, iš nurodytų duomenų matyti, jog pareiškėja iš Lietuvos buvo išvykusi laikui, ilgesniam nei nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos nuostatų, patvirtintų Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2004 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. 4-507, 4.2 papunktį ir 6 punktą, viena iš pagrindinių VSAT informacinės sistemos funkcijų - duomenų apie asmenis, kertančius Lietuvos valstybės sieną, kaupimas, o asmens duomenų šioje informacinėje sistemoje tvarkymo tikslas - fizinių asmenų, kertančių Lietuvos valstybės sieną, tapatybės nustatymas ir apskaita. Todėl teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad VSAT pateikti duomenys gali būti pripažįstami tinkamais ir tiksliais įrodymais. Pažymėtina kad nuostata, jog VSAT informacinės sistemos duomenys pripažįstami tinkamais įrodymais vertinant pragyventą Lietuvos Respublikoje laikotarpį, buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką ir atitiktį Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytam leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindui yra suformuota ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis byloje Nr. A-1946-662/2015, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 29 d. sprendimas byloje Nr. 1-3977-437/2015).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog Migracijos departamento atstovė teismo posėdžio metu pažymėjo, jog atsakovas vertindamas VSAT informacinės sistemos pateiktus duomenis ir spaudus pareiškėjos kelionės dokumentuose atsižvelgė į tai ar yra aiškiai matyti, kada į šalį yra atvykta, o kada yra pažymėtas išvykimas. Paaiškino, kad jeigu užsieniečio pase nėra visų duomenų apie atvykimą ir išvykimą, o tik atvykimas arba tik išvykimas, Migracijos departamentas vertina tik tikslią ir objektyvią informaciją, o netikslius ar neturinčius paaiškinimų spaudus vertina užsieniečio naudai. Tai patvirtina ir į bylą pateikti Departamento skaičiavimai iš kurių matyti, jog visi neaiškumai buvo vertinti pareiškėjos naudai (pvz., laikotarpiai, kada pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos ir grįžo į ją tą pačią dieną, nebuvo vertintini (kaip antai 2014 m. kovo 29 d. – kovo 30 d., 2015 m. balandžio 24 d. – balandžio 25 d., 2015 m. spalio 3 d. – spalio 4 d., 2015 m. lapkričio 3 d. – lapkričio 4 d.).

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, teismas konstatuoja, jog atsakovas vertindamas pareiškėjos buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laiką ginčo laikotarpiu, rėmėsi tiksliais ir objektyviais VSAT informacinėje sistemoje užfiksuotais pareiškėjos vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenimis, o pareiškėja turėdamas galimybę teismui pateikti įrodymus, kad Migracijos departamento nustatytais konkrečiais laikotarpiais Lietuvos Respublikos teritorijoje ji iš tikrųjų buvo, šia galimybe nepasinaudojo.

Dėl laisvo judėjimo.

Teismas nesutinka su šiomis pareiškėjos atstovo direktyvų interpretacijomis. Pirmiausiai pastebėtina, jog Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiantį reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir panaikinanti Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB (toliau – ir Direktyva 2004/38//EB) 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teisė gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kurie nėra valstybės narės piliečiai, patvirtinama išduodant dokumentą, vadinamą „Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelė“, ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo paraiškos pateikimo dienos. Prašymo suteikti leidimo gyventi šalyje kortelę sertifikatas išduodamas nedelsiant.

Atkreiptinas dėmesys, jog Įstatymo 101 straipsnis reglamentuoja būtent Europos Sąjungos valstybės narės piliečio ir jo šeimos nario teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindus.

Įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, turi teisę gauti Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelę, kai atvyksta gyventi - į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesius per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktus, arba pas jį.

Pagal Įstatymo 101 straipsnio 4 dalį Įstatymo 101 straipsnio 2 ar 3 dalyje nurodytam Lietuvos Respublikos arba kitos Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariui Europos Sąjungos leidimo laikinai gyventi kortelė išduodama kaip: 1) sutuoktiniui arba asmeniui, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis; 2) tiesioginiam palikuoniui, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, tiesioginį palikuonį, kuriam nesukakę 21 metai arba kuris yra išlaikytinis; 3) išlaikomam artimajam giminaičiui pagal tiesiąją aukštutinę liniją, įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, išlaikomą artimąjį giminaitį pagal tiesiąją aukštutinę liniją; 4) kitam asmeniui, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise.

Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje yra nurodyta, kad šeimos nariai - tai sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau — vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, jog Direktyvoje 2004/38/EB kalbama apie Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Pareiškėjos atstovas remiasi Direktyvos 2016/399 11 straipsnio 2 dalimi ir 3 dalies g punktu. Minėtos direktyvos 2 dalyje, kaip teisingai nurodo pareiškėjos atstovas, nustatyta, jog trečiųjų šalių piliečių, kurie yra Sąjungos piliečių šeimos nariai ir kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB, bet kurie nepateikia toje direktyvoje numatyto leidimo gyventi šalyje kortelės, kelionės dokumentai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant. Tačiau pareiškėjos atstovas klaidingai vertina 11 straipsnio 3 dalies g punktą nurodydamas, jog atvykimo ir išvykimo spaudu nežymimi asmenų, pateikusių leidimą gyventi, kelionės dokumentai. Šioje normoje nurodyta, jog nežymimi trečiųjų šalių piliečių, kurie pateikia Direktyvoje 2004/38/EB numatytą leidimo gyventi šalyje kortelę, kelionės dokumentai. Iš nurodyto akivaizdu, jog šiuo atveju spaudu kelionės dokumentai nežymimi asmenims, pateikusiems Direktyvos 2004/38/EB 10 straipsnyje nurodytą Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę, kuri išduodama tik tam tikrais pagrindais (Įstatymo 101 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu pareiškėja turėjo leidimą laikinai gyventi, o ne kortelę, ir nepateikė duomenų, kad yra Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, atvykęs gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu, turinčiu teisę gyventi Lietuvos Respublikoje pagal šio straipsnio 1 dalies 1,2 ir 3 punktus, arba pas jį. Todėl pareiškėjos atstovo skundo argumentai, kad pareiškėja pagal Laisvą asmenų judėjimo direktyvą iki 21 metų nepraranda jai suteikiamų teisių yra atmestini.

Direktyvos 2016/399 2 straipsnio 5 punkte, be kita ko, paaiškinta, jog asmenys, kurie naudojasi Bendrijos laisvo judėjimo teisė, yra: a) Sąjungos piliečiai, kaip apibrėžta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos nariai, kuriems taikoma Direktyva 2004/38/EB. Minėta, jog pareiškėja yra Baltarusijos pilietė, o byloje duomenų, jog ji yra Sąjungos piliečio, besinaudojančio teise laisvai judėti, šeimos narys, nepateikta; b) trečiųjų šalių piliečiai ir jų šeimų nariai, nepaisant jų pilietybės, kurie pagal Bendrijos bei jos valstybių narių ir tų trečiųjų šalių susitarimus naudojasi tokiomis pačiomis laisvo judėjimo teisėmis kaip Sąjungos piliečiai. Baltarusijos Respublika nėra sudariusi sutarties su Europos Sąjunga dėl laisvo asmenų judėjimo.

Taigi, byloje nėra duomenų, to nenurodė ir pareiškėja, jog ji turi galiojančią Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo gyventi šalyje kortelę. Byloje nustatyta, jog jai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu, todėl jai netaikytinos Direktyvos 2004/38/EB normos, iš to seka, jog netaikytinos ir Direktyvos 2016/399 nuostatos, todėl atmestini skundo argumentai dėl to, jog duomenų bazės duomenys negali atspindėti, kiek laiko asmuo gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar kiek laiko buvo išvykęs. Be to, teismas pabrėžia, jog leidimas laikinai gyventi – tai dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jame nurodytą laiką. Migracijos departamentas yra įpareigotas ir turi teisę tikrinti, ar neišnyko aplinkybės, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Darytina išvada, jog užsienietis turi pareigą elgtis atsakingai ir apdairiai bei užtikrinti, jog jis atitinka Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytus reikalavimus bei suprasti, jog jo veiksmų pasekmės yra tiesiogiai susijusios su jo statusu Lietuvos Respublikoje.

Teismas sutinka su atsakovo teiginiu, jog sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi suteikia užsieniečiui daugiausia teisių lyginant su kitomis teisėto užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje formomis. Sprendimas išduoti tokį leidimą iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį jį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Todėl toks leidimas išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Tokiam leidimui keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Įprasta ir teisinga, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo reikalaujama atsakomybės bei šias teisės atitinkančių pareigų vykdymo.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog užsienietis, šiuo atveju pareiškėja, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, turi atitikti griežtus teisės aktų reikalavimus, yra kruopščiai tikrinama, o toks leidimas išduodamas tik nustačius atitiktį įstatymų reikalavimams. Teismo vertinimu, pareiškėja, siekdama gauti minėtą leidimą, turėjo ir galėjo suprasti, jog leidimui keliami aukšti reikalavimai, kadangi, manytina, toks leidimas įtvirtina išskirtinį ir glaudų ryšį tarp užsieniečio ir Lietuvos Respublikos. Tačiau iš atsakovo į bylą pateiktų įrodymų matyti, jog pareiškėjos bendras išvykų už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų skaičius per 5 metų laikotarpį yra 1028 dienos, t.y. 34 mėn. ir 8 d., o tai 3 kartus viršija Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje nurodytą 10 mėn. laikotarpį.

Dėl pareiškėjos mokslų ir darbo.

Pareiškėja teigė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, jog Lietuvoje nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 26 d. ji mokėsi Vilniaus Sofijos Kovalevskajos gimnazijoje ir įgijo pagrindinį išsilavinimą, o nuo 2018 m. gruodžio 12 d. ji pradėjo dirbti UAB (duomenys neskelbtini) vadybininke, o Departamentas šių aplinkybės neįvertino.

Sutiktina su atsakovu, jog Įstatyme nėra numatyta išlygų, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos laikotarpis, jeigu jis viršija numatytą Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjos pateikti įrodymai dėl mokslų gimnazijoje tik patvirtina, jog nurodytu laikotarpiu ji mokėsi ir įgijo pagrindinį išsilavinimą, tačiau į bylą nebuvo pateikti įrodymai, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad atsakovo nurodytais 2013 - 2016 m. mokslo metų laikotarpiais pareiškėja nebuvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o lankė mokyklą.

Be to, pažymėtina, kad nagrinėjamojoje byloje vertinamas pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą, t.y. nuo 2013 m. gruodžio 21 d. iki 2018 m. gruodžio 21 d., kai tuo tarpu iš pateiktos pareiškėjos su darbdaviu 2018-12-11 sudarytos Darbo sutarties matyti, jog pareiškėja pradėjo dirbti tik nuo 2018 m. gruodžio 12 d., kas sudaro tik 9 d. aktualaus laikotarpio, todėl neaišku, kaip pareiškėjos įsidarbinimas gali paneigti aplinkybę, jog pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį iš Lietuvos Respublikos teritorijos buvo išvykusi 1028 dienas.

Dėl pareiškėjos studijų.

Pareiškėja remiasi Įstatymo 53 straipsnio 10 dalimi, kurioje, be kita ko, nustatyta, jog, jeigu užsienietis, kuris leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių.

Teiginiui, jog pareiškėja studijavo savo kilmės valstybėje, pagrįsti, byloje yra pateiktas Įskaitų ir egzaminų žiniaraščio išrašas, kuriame nurodyti pareiškėjos pasiekimai švietimo įstaigoje „Gardino valstybiniame Jankos Kupalos universiteto“ laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d., taip pat Švietimo įstaigos Gardino valstybinis Jankos Kupalos universitetas“ Ekonomikos ir valdymo fakulteto 2019 m. kovo 1 d. pažyma Nr. 201, patvirtinanti, jog pareiškėja yra 2 kurso 1 pakopos išsilavinimo studentė, mokymosi pradžia minėtoje įstaigoje – 2017 m. rugsėjo 1 d., baigimo terminas – 2021 m birželio 30 d.

Teismo vertinimu, pareiškėjos cituojamoje normoje įtvirtinta, jog įrodžius, jog užsienietis studijavo savo kilmės valstybėje, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, tačiau jis neturi būti ilgesnis kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaryti daugiau kaip 18 mėnesių. Byloje nustatyta, jog pareiškėja žymiai viršija nurodytą laikotarpį (1028 d., arba 34 mėn. ir 8 d.). Todėl net ir pripažinus, jog pareiškėja studijuoja savo kilmės valstybėje, tai nepaneigia fakto, jog ji buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų per 5 metų laikotarpį ilgiau, nei 18 mėn. Paminėtina, jog nagrinėjamos bylos objektas – Sprendimas neišduoti ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį, kaip minėta, leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą, šis dokumentas žymi glaudų užsieniečio ir Lietuvos Respublikos ryšį. Teismo vertinimu Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą ir konstatuodamas, jog pareiškėja per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, Įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl Sprendimo atitikimo VAĮ reikalavimams.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra konstatavęs, jog ne bet koks formalus VAĮ 8 straipsnio nuostatų pažeidimas sąlygoja individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., LVAT 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005; 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.). VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Ši teisės norma LVAT praktikoje siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009). LVAT šiuo aspektu savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-438/2019).

LVAT laikosi pozicijos, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teismo vertinimu, pareiškėja galėjo žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties, kokiomis aplinkybėmis ir kuo remiantis buvo priimtas ginčijamas Departamento sprendimas. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su VSAT informacinės sistemos duomenų nepakankamumu ir nepatikimumu išvadai, jog ji neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo. Pastebėtina, jog fakto, jog ji nuolat išvažiuoja iš Lietuvos, pareiškėja neginčijo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LVAT savo nutartyje konstatavo, jog nors Departamentas Sprendime nedetalizavo ir nesukonkretino, kokie tiksliai laikotarpiai laikomi pareiškėjos nebūtais Lietuvoje, minėti individualaus administracinio akto trūkumai nevertintini kaip esminiai.

Iš skundžiamo Sprendimo matyti, jog jame įvertintos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos statusu Lietuvos Respublikoje, jos turėti leidimai laikinai gyventi, pateikiamas teisinis reguliavimas, reikalavimai, siekiant gauti ilgalaikį leidimą gyventi. Sprendime nurodyta, kaip buvo vertinama, ar pareiškėja, atsižvelgus į statymo 53 straipsnio 9 dalį, pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykusi už Lietuvos Respublikos ribų laikui, ilgesniam negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje. Sprendime nurodyta, jog pareiškėja už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų buvo išvykusi daugiau nei 29 mėnesius. Sprendime paaiškinta, jog pagal Aprašo 38.2 papunktį, jeigu, įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją, nustatoma, kad užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių (t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje), tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos. Kadangi pareiškėja buvo išvykusi už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėn., vadovaujantis Aprašo 38.2 papunkčiu jos pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos. Sprendime konstatuota, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog ši išvada yra teisinga ir pagrįsta objektyviais ir aiškiais duomenimis. Departamentas tinkamai išnagrinėjo aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame yra pateikiamas teisinis aplinkybių vertinimas, pateikiama pakankamai aiški išvada, iš kurios pareiškėja galėjo suprasti, kodėl jos prašymas išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje buvo atmestas. Teismui nekyla abejonių dėl Sprendimo pagrįstumo ir objektyvumo, todėl, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą, proceso šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, teismas sprendžia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl kreipimosi į prokuratūrą.

Dėl pareiškėjos atstovo teismo posėdžio metu išreikšto prašymo pranešti prokurorui apie galimai suklastotus teismui pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo, priėmusio ginčijamą Sprendimą, veiksmuose nenustatyta akivaizdžių pareiškėjos atstovo nurodytų nusikalstamos veikos požymių. Be to, reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 111 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 111 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teismas, nagrinėdama šią bylą nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjai neužkirstas kelias pačiai kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu ir 132 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos D. P. (D. P.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.