- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-23
- Bylos Nr.
- 2A-742-109/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Bobrel (pirm.), Dalė Burdulienė, Aušra Baubienė
- Ieškovas
- S. K.
- Atsakovas
- R. S., N. D., Kauno, Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S. R., J. D., UAB „Rivona“, R. K.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Vilniaus
- Advokatai
- Dalius Mecelica, Antanas Markūnas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės Bobrel, kolegijos teisėjų Aušros Baubienės ir Dalės Burdulienės, sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei, dalyvaujant ieškovui S. K. ir jo atstovui advokatui Antanui Markūnui, atsakovui R. S., atsakovų N. D. ir J. D. atstovui advokatui Daliui Mecelicai, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui Ramūnui Šeškui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-197-454/2009 pagal ieškovo S. K. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S. R., N. D., J. D., UAB „Rivona“, R. K., R. S., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarei D. Štaupienei dėl valdžios aktų ir sutarčių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas S. K. 2008 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą patikslintu ieškiniu (T.I, 126 b.l., T.II, 13 b.l.) prašydamas pripažinti neteisėtais ir panaikinti:
1) Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S.;
2) Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R.;
3) 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D.;
4) 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės, dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“;
5) Kauno apskrities 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt;
6) Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 02-05-4933 Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt;
7) įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra;
8) priteisti iš N. D. ir J. D. solidariai 11 200,25 Lt;
9) prileisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jam Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 02-05-5383 ir tos pačios datos sprendimu Nr. 52/12667 buvo atkurta nuosavybės teisė natūra į 0,75 ha, t. y. dalį iš 1,19 ha iki žemės nacionalizavimo jo močiutei A. K. nuosavybės teise priklausiusios žemės (duomenys neskelbtini), o į likusią dalį nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau. Tačiau Kauno apskrities 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/11982 už likusią dalį – 0,44 ha – nuspręsta sumokėti pinigais – 377,- Lt. 0,44 ha žemės dalis agrarinės reformos tarnybos darbuotojams piktnaudžiaujant savo pareigomis perleista atsakovams: 0,14 ha atiteko S. R., o 0,30 ha N. S.. Apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo tik gavęs apskrities 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą. Neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas atsakovams S. R. ir N. S. bei Kauno apskrities administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas sumokėti už 0,44 ha pinigais, nors buvo galima atkurti natūra, pažeidžia jo teises.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu (T.II, 85-92 b.l.) ieškinį atmetė, iš ieškovo S. K. priteisė valstybei 163,50 Lt bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad ieškovas 1991 m. spalio 3 d. Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) atkūrimo. Kauno apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 52/12667 S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. valdytą žemę, gražinant natūra 0,75 ha žemės, nurodant, jog nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės bus atkurtos sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. 2007 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. 34 0,44 ha valstybės išperkamos žemės, į kurią S. K. Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/11982 buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertinta 377,- Lt. Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 14 d. sprendiniu Nr. 52/11982 S. K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,19 ha A. K. valdytos žemės, išmokant piniginę kompensaciją už 0,44 ha žemės. Dalis žemėvaldos, priklausiusios buvusiems žemės savininkams B. K. ir A. K., buvo įmatuota į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus, tačiau ši dalis neviršija 40 proc. buvusių savininkų turėtosios žemės valdos, kas atitinka Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos 14 p. reikalavimus. S. K. 2000 m. sausio 24 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo pageidavo 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgauti natūra.
Teismas nurodė, kad pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymo) 12 str. 0,44 ha žemės iš S. K. priklausančio grąžinti žemės ploto yra valstybės išperkama. Pagal Įstatymo 21 str. 3 d. ieškovas iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi iki nustatyto termino ieškovas nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės jam buvo atkurtos vadovaujantis Įstatymo 17 str., parenkant vieną iš Įstatymo 16 str. nurodytų atlyginimo būdų – kompensaciją pinigais.
Teismas nustatė, kad N. S. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 11-15-5529 buvo atstatytos nuosavybės teisės į I. S. valdytą žemę, grąžinant natūra 11,45 ha žemės. N. S. 1996 m. balandžio 24 d. sutartimi 5,48 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai R.K. S. R. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11-1640-38729 buvo atstatytos nuosavybės teisės į 17,59 ha M. R. valdytos žemės (duomenys neskelbtini), grąžinant ekvivalentine natūra 16,77 ha žemės bei išmokant kompensaciją už 0,82 ha. Teismas laikė, kad S. R. turėjo teisę atstatyti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. R. valdytą žemę, tačiau atstatant jos nuosavybės teises buvo pažeisti LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 11 p., 13 p., nes S. R. neatitiko reikalavimo gyventi toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas ekvivalentine natūra. S. R. gyveno (duomenys neskelbtini). Taip pat buvo nesilaikyta reikalavimo sudaryti kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. S. R. 1995 m. kovo 17 d. sutartimi 164300 kv. m žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pardavė N. D., kuris 1995 m. rugpjūčio 8 d. sutartimi 3 ha dalį šios žemės pardavė V. Z., o 13,43 ha žemės dalį 2006 m. balandžio 12 d. sutartimi Nr. 1-2243 pardavė UAB „Rivona“. Teismas ieškovo reikalavimus pripažino nepagrįstais ir nurodė, kad yra pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus dėl ieškinio senaties termino (CK 1.125 str. 1 d.) atsakovai prašant taikyti ieškinio senatį. Kadangi ieškovas pretenzijas dėl žemės gražinimo reiškė 1996 m. ir 1998 m., jis dalyvavo apmatuojant žemę, teismas sprendė, kad apie sklypų neatitikimą jam yra žinoma nuo 1996 m., t. y. daugiau kaip dešimt metų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas S. K. su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti, ieškinį patenkinti (T.II, 96-98 b.l.). Nurodo šiuos motyvus:
1) teismas neįvertino aplinkybės, kad Agrarinės tarnybos vadovas atsakovas N. D. iš pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą S. R. 1993 m. vasario 18 d. gavo įgaliojimą atstovauti jai atkuriant nuosavybės teises į žemę. Agrarinė tarnyba, vadovaujama N. D., paruošė išvadą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei ekvivalentine natūra, o atsakovė 1995 m. kovo 17 d. sutartimi tą žemę perleido tam pačiam N. D.. S. R. žemė atkurta ne toje pat vietoje, o perkelta į ieškovo žemę, nes ji buvo geresnė N. D.. S. R. nuosavybės teisė į žemę atkurta neteisėtai, o 2008 m. liepos 18 d. prokuratūros nutarimu aukščiau paminėti N. D. veiksmai pripažinti nusikalstamais. Be to, ekvivalentine natūra galėjo būti atkurta nuosavybės teisė tik į valstybės fondo žemę. Tuo metu dar nebuvo parengto tos vietovės žemėtvarkos plano, kuris leistų atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Žemėtvarkos tarnybos vadovui atsakovui N. D. už tuos veiksmus ikiteisminis tyrimas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
2) tariamai leistinas 40 procentų nukrypimas negalėjo būti taikomas, nes: pirma, Žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, leidžianti tokį nukrypimą, patvirtinta Vyriausybės tik 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385, todėl skiriant ir matuojant žemę atsakovams jos dar nebuvo; antra, toks nukrypimas atėmė iš ieškovo pusę sklypo, todėl neatitiko nuosavybės teisės atkūrimo prasmės; trečia, nukrypimas nereiškia dalies žemės negrąžinimo, o tik ribų pakoregavimą; ketvirta, tokio nukrypimo leistina norma tik 0,06, ir šią aplinkybę patvirtina žemėtvarkos specialistės įrašas žemės plane;
3) prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra 1991 m. spalio 3 d. padavimo metu galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis nenumatė, kad ginčo žemė būtų priskirta išperkamai žemei. LR Žemės ūkio ministerija, tą žemę paskyrusi S. R. ir N. S., pažeidė Konstitucijos 23 str., Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. lapkričio 15d. nutarimą dėl nuosavybės teisių tęstinumo, Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį;
4) neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas S. R. ir N. S. nesukūrė jiems teisės disponuoti ginčo žeme, todėl 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo-pirkimo sutarties dalis dėl 0,14 ha pardavimo yra neteisėta ir naikintina 1964 m. CK 47 str., o 2006 m. vasario 14 d. sutarties dalis dėl 0,14 ha – 2000 m. CK 1.80 ir 1.81 str. numatytais pagrindais;
5) Kauno apskrities administracijos 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimas išmokėti už 0,44 ha kompensaciją, kai buvo galima nuosavybę atkurti natūra, pažeidė ieškovo teises, numatytas Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d., todėl yra neteisėtas. Kompensacijos dydis neatitinka realios žemės kainos, ką patvirtina žemės pardavimo UAB „Rivona“ sutartis. Tokia kompensacija pažeidžia ieškovo teises, numatytas Konstitucijos 23 str. 3 d. Nebuvo laikytasi ir teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, kad, neišsprendus pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą prašymo, žemė neturi būti perleidžiama kitiems (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-09-06 nutartis c. b. byloje Nr. 3K-3-384, 2005-10-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-495);
6) apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo gavęs 2007 m. gruodžio 14 d. sprendimą. Matuojant žemę nuosavybės teisėms atkurti S. R. ir N. S. ieškovas nedalyvavo. Įsakymas, kuriuo numatyta kompensacija pinigais, buvo parodytas ieškovui apylinkės teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai N. D. ir J. D. prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį atmesti, iš ieškovo priteisti bylinėjimosi išlaidas (T.II, 108-111 b.l.). Nurodo šiuos motyvus:
1) apelianto motyvai dėl N. D. nusikalstamų veiksmų atmestini, nes Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2008 m. liepos 18 d. nutarime nurodyta, kad skundžiami tik atsakovo N. D. veiksmai, tačiau nėra pasisakoma, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką. Žemės sklypo matavimo ir ribų nustatymo darbus atliko kiti asmenys, dėl kurių veiksmų apeliantas nesikreipė į prokuratūrą. Kauno rajono apylinkės prokuratūrai atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 65-2-00005-08 N. D. įtarimai nebuvo pareikšti. Ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami tuo pagrindu, jog atsakovas yra padaręs nusikalstamą veiką. Įstatymai draudžia išreikalauti nekilnojamus daiktus iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.);
2) apelianto pateikta 1993 m. žemės nuomos sutartis patvirtina, kad jis apie savo pažeistas teises tokiais pačiais pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys, sužinojo ne tik 1996 m. ar 1998 m. birželio mėn., bet 1993 m., t. y. daugiau nei prieš 15 metų. Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra įstatymo pagrindas netenkinti ieškinio;
3) apeliantui nuosavybės teisių į A. K. valdytą 1,19 ha žemės sklypą atkurtos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/111982 galiojant LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimui Nr. 385, leidžiančiam grąžinamo žemės sklypo riboms nesutapti su buvusioms žemėnaudos ribomis ne daugiau nei 40 proc. turėtos žemės valdos. Matuojant žemės sklypą, į kurį pretendavo apeliantas, taip pat galiojo LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423, kurio 14 p. nustatė reikalavimus projektuojamoms privačių ūkių žemėnaudoms. Ieškovas nepateikė įrodymų apie paminėtų nutarimų pažeidimą, jų pagrindu priimtų sprendimų, nesutikdamas su sklypo ribomis, neskundė administracine tvarka;
4) apeliantas pripažino, kad dar 1993 m. sudarė žemės nuomos sutartį, nes norėjo, kad žemė būtų suteikta kitoje vietoje. Tai reiškia, kad piniginė kompensacija jam buvo paskaičiuota išimtinai dėl jo paties veiksmų, t. y. apeliantas neišreiškė valios dėl žemės sklypo skyrimo kitoje vietoje, todėl jam buvo paskaičiuota piniginė kompensacija;
5) teismas nenukrypo nuo apelianto nurodytos teismų praktikos. Šioje byloje ir apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai R. K. ir R. S. prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti (T.II, 113-114 b.l.). Nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises jų tėvui N. S., atliekant matavimus, sklypo ribos buvo paslinktos į ieškovo sklypo pusę, padidinant žemės S. R. sklypo formavimui. 1996 m. sausio mėn. atlikus tikslius sklypo geodezinius matavimus paaiškėjo, kad faktinis sklypo plotas 0,5 ha mažesnis už paskirtąjį, todėl jų tėvui už trūkstamą plotą buvo išmokėta kompensacija. Ši aplinkybė ieškovui buvo žinoma. Pagal ieškovo pateiktą B. K. buvusios valdos abrisą, nukrypimo norma 0,06 yra neviršijama. Suskaičiuota norma 0,67 ha, o trūksta 0,44 ha. Ieškovo teiginys, kad esamas nukrypimas atėmė pusę jo močiutės sklypo, yra neteisingas, nes ieškovas ginčija viso sklypo, t. y. B. K. ir A. K. kartu, ribas. Atsakovai nurodė, kad apie tai, jog jų tėvui N. S. atkurtos nuosavybės teisės, ieškovas turėjo žinoti 1996 m., nes tais pačiais metais sklype buvo pradėtos statybos, atlikti sklypo geodeziniai matavimai, sklypo ribos pažymėtos specialiais riboženkliais, nurodančiais žemės nuosavybę. Ieškovo pateiktame B. K. buvusios valdos abrise nurodyta, kad dėl dabar ginčijamų plotų 1,12 ha priimti sprendimai. Vadinasi, ieškovui apie priimtus sprendimus buvo žinoma.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija prašo nekeisti teismo sprendimo ir nurodo, jog nesutinka su apelianto motyvu, kad tariamai leistinas 40 proc. nukrypimas negalėjo būti taikomas, o LR Žemės ūkio ministerija, paskyrusi ginčo žemę S. R. ir N. S., pažeidė tuo metu galiojusio LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. (T.II, 115-116 b.l.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rivona“ su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti (T.II, 122-124 b.l.). Nurodo, jog ji yra sąžininga žemės įgijėja, įrodymų, paneigiančių jos sąžiningumo prezumpciją (CK str. 4.96 str. 2 d.), byloje nėra. Ieškinio reikalavimai dėl 2006 m. vasario 24 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties bei 0,14 ha žemės ieškovui grąžinimo yra nepagrįsti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerija prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (T.II, 128-131 b.l.) dėl šių motyvų:
1) apelianto argumentai, kad matuojant žemės sklypą buvo neteisėtai nukrypta nuo turėto žemės sklypo ribų, nėra pagrįsti įrodymais. Ieškovas neįrodė, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. ir įmatuojant į jam suformuotą 11,45 ha žemės sklypą apie 0,3 ha žemės, kuri priklausė B. K. ir A. K., buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes N. S. buvo formuojamas racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijų kontūrų, žemės sklypas. S. R. 16,77 ha grąžinti natūra, o už 0,82 ha išmokėta kompensacija atsižvelgiant į Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybos išduotą 1992 m. spalio 19 d. pažymą Nr. 420, 1992 m. lapkričio 27 d. Žemės sklypų skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo vietoje aktą, Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadą;
2) Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadoje nurodyta, jog S. R. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). S. R. tinkamai įgyvendino teisę ekvivalentine natūra atsikurti nuosavybės teises į turėtą žemę Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) apylinkėje. Byloje yra pateiktas 1994 m. kovo 17 d. pažymėjimas Nr. 90 dėl gyvenamosios vietos, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą nesutampa su Kauno rajono valdybos išvadoje nurodyta gyvenamąja vieta. Tačiau pažymėjimas išduotas vėliau nei priimtas 1994 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 11-1640-38729. Pagal teisės aktus būtent išvada yra privalomas dokumentas atkuriant nuosavybės teises. Tuo tarpu 1994 m. kovo 17 d. pažymėjimas Nr. 90 galėtų būti laikomas svarbiu įrodymu, jei jis būtų išduotas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, jog Teisingumo ministerija šioje byloje įtraukta nepagrįstai, nes teismo sprendimas jos teisėms ir pareigoms įtakos neturės (T.II, 118-119 b.l.).
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Apeliacinės instancijos teisme ieškovas ir jo atstovas apeliacinį skundą palaikė prašė jį tenkinti, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Atsakovas R. S., atsakovų N. D. ir J. D. atstovas advokatas D.Mecelica, atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atstovas R.Šeškus apeliacinį skundą prašė atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme ieškovo S. K. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, nagrinėjamas iš naujo, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui (T.II, 227-238 b.l.).
CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, yra privalomi kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai.
Pasisakydamas dėl ieškinio senaties taikymo šioje byloje, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 8 d. nutartyje, išdėstęs išsamius motyvus, pripažino, kad ieškinys dėl ieškinio senaties termino praleidimo atmestas nepagrįstai, pažeidžiant CPK nuostatas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, taip pat ieškinio senatį nustatančias materialiosios teisės normas. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą ir atsiliepimų į jį argumentus, dar kartą klausimo dėl ieškinio senaties nebenagrinės, o pasisakys tik dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.
Sprendžiant ar atsakovui N. S. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 11-15-5529, o atsakovei S. R. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11-1640-3872 teisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės, atitinkamai į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, patenkančias į žemės sklypą, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra siekia ieškovas S. K., būtina akcentuoti, kad nuosavybės teisės į išlikusį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančios įstatymo numatytos tvarkos ir sąlygų, nes tik tada galimas pretendentų į privatinę nuosavybę interesų balansas.
Šalies argumentai
Ieškovas S. K. prašymą atkurti nuosavybės teises į senelės A. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė 1991 m. spalio 3 d. (S. K. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 28 l.). Šiame prašyme ieškovas išreiškė valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje, t.y. natūra. Tuo metu galiojo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų. Minėto įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1992 m. sausio 14 d. redakcija nustatė, kad laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Taigi, žemės sklypų dalijimas kitiems asmenims žemėje, į kurią ieškovas pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, prieš tai realiai neatkūrus jam nuosavybės teisės į visą sklypą, reiškia esminį jo teisių pažeidimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovui nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos tik 2000 m. liepos 13 d. Kauno apskrities viršininko sprendimu Nr.52/12667, be to, ne į visą sklypą, bet tik į 0,75 ha dalį, o dėl nuosavybės teisių į likusią 0,44 ha dalį numatyta spręsti vėliau (T.I, 8 b.l.). N. S. ir atsakovei S. R. nuosavybės teisės, atitinkamai į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, patenkančias į žemės sklypą, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra siekia ieškovas S. K., buvo atkurtos Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 11-15-5529 ir 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11-1640-3872 (S. K. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 13 l.; 16 l.). Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu akivaizdžiai patvirtina, kad neišsprendus ieškovo nuosavybės teisių atkūrimo natūra, atsakovams buvo atkurtos nuosavybės teisės, atitinkamai į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, patenkančias į žemės sklypą, į kurį atkurti nuosavybės teises natūra siekia ieškovas S. K., o tai yra esminis ieškovo teisių pažeidimas.
Be to, teisėjų kolegija, pažymi, kad nuosavybės teisės į žemę, į kurią pateko ieškovui grąžintinos žemės dalys, atkūrimas atsakovei S. R. ir N. S. negali būti pagrindžiamas vien tik poįstatyminiuose teisės aktuose numatyta galimybe koreguoti žemės sklypų ribas, nes, kaip minėta, atsakovams nuosavybės teisės buvo atkurtos pažeidžiant įstatymines, be to, imperatyvias, nuostatas dėl prioritetinio žemės nuosavybės atkūrimo natūra principo pažeidimo.
Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad atkuriant nuosavybės teisę atsakovams S. R. ir N. S., nebuvo laikomasi ir kitos teisės aktuose nustatytos sąlygos: šie veiksmai galėjo būti vykdomi tik pagal nustatyta tvarka parengtus, suderintus ir rajono valdyboje patvirtintus kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos planus (Įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 4 straipsnio 1 dalis). Pagal Žemės reformos įstatymo 4 straipsnio 1 dalį žemės reformos projektai rengiami pagal LR Vyriausybės patvirtintą metodiką. Iki šių projektų parengimo žemės sklypas galėjo būti suteiktas tik nuomoti. Būtent žemėtvarkos tinkamai paruošti planai, pažymint suformuotus žemės sklypus ir plotus, kuriuos planuoja susigrąžinti savininkai ar jų palikuonys, turėjo užtikrinti, kad nebūtų supriešinti pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Atkuriant nuosavybės teises atsakovei S. R. ir N. S. kompleksinis žemės reformos žemėtvarkos planas nebuvo sudarytas. Be kita ko, atsakovė S. R. negyveno toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas ekvivalentine natūra, todėl ir dėl šios priežasties jai negalėjo būti atkurta nuosavybės teisė ekvivalentine natūra.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nustačius, jog ieškovas ieškinio senaties nėra praleidęs, o atsakovams nuosavybės teisės, atitinkamai į 0,30 ha ir 0,14 ha žemės dalis, atkurtos pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo įstatymines normas, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas panaikinti administracinių aktų dalis, kuriomis atsakovams atkurtos nuosavybės teisės, naikintina ir šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas – ieškinį patenkinti.
Panaikinus Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R., bei atsižvelgiant į tai, jog ieškovas siekia nuosavybės teisių atkūrimo ne bet kuriuo įstatymo nustatytu būdu, bet natūra, taip pat naikintini Kauno apskrities 2007 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. 52/11982, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt, ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 02-05-4933 Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt.
1997 m. liepos 1d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 17-19 straipsniai nustato privalomą išankstinį neteisminį prašymų dėl nuosavybės teisės atkūrimo nagrinėjimą administracine tvarka šio Įstatymo 17-18 straipsniuose nurodytose institucijoje. Teismas nagrinėja klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, jeigu Įstatymo 17-18 straipsniuose numatytos valstybės institucijos atsisakė atkurti nuosavybės teisę arba per įstatymų nustatytus terminus nepagrįstai vengia priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Byloje nustatyta, kad valstybės institucijos neatsisakė atkurti ieškovo nuosavybės teisių, tačiau jas 2007 m. gegužės 14 d. administraciniais aktais atkūrė ne tuo būdu, kuriuo siekė ieškovas, o teismas šiuo aktus panaikino. Taigi, šioje byloje nėra nustatytų pagrindų, kuriems esant teismas galėtų pats tiesiogiai nagrinėti klausimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo ieškovui. Tik tuo atveju, kai valstybės institucijos administracine tvarka iš naujo išnagrinės ieškovo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,44 ha žemės natūra ir priims sprendimą arba per įstatymų nustatytą terminą nepagrįstai vengs priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo, ieškovas galės kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl ieškinio reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).
Pripažinus sandorį (šiuo atveju administracinius aktus) negaliojančiu, teismas turi savo iniciatyva (ex officio) taikyti restituciją ir tik išimtiniais atvejais teismas gali jos netaikyti (CK 6.145 str. 2 d.). Sprendžiant kokiu būdu taikytina ir ar iš viso taikytina restitucija po Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalies dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalies dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R. pripažinimo negaliojančiomis, teisėjų kolegija akcentuoja, jog, visų pirma, būtina išsiaiškinti atsakovų sąžiningumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu, t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažintas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. N. S. v. J. N., G. N., V. M., VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-328/2006; 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. M., V. J., A. J. K. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Kretingos rajono savivaldybė, E. V., bylos Nr. 3K-3-294/2007). Tai gali būti, pvz., tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (reikalavimas pripažinti administracinį aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją tokiu atveju iš esmės reiškia niekinio sandorio pasekmių šalinimą pagal CK 1.78 straipsnio 5 dalį). Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje įrodyta, kad atkuriant nuosavybės teises atsakovei S. R. ir N. S. buvo pažeista esminė įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostata – žemės sugrąžinimo natūra principas, todėl atsakovai negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.
0,30 ha žemės sklypo dalies, į kurią N. S. nuosavybės teisės atkurtos panaikintu Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 11-15-5529, atsakovas R. S. nėra niekam perleidęs, todėl ši žemės sklypo dalis grąžintina valstybės valdymui (CK 6.145 str. 1 d.).
Atsakovė S. R. 0,14 ha žemės sklypo dalį, į kurią jai atkurtos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimu Nr. 11-1640-3872, 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutartimi pardavė N. D. (T.I, 33 b.l.), o sutuoktiniai N. D. ir J. D. 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ją pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“ (T.I, 34-41 b.l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, panaikinus administracinio akto (Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872) dalį dėl nuosavybės teisės atkūrimo atsakovei S. R. į 0,14 ha žemės, išnyksta nuosavybės perleidimo sutarčių į 0,14 ha žemės dalį pagrindas, t.y. susidaro situacija, kai 0,14 ha žemės perleista tokios teisės neturinčio asmens. Todėl ieškovo reikalavimai panaikinti 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., ir 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės, dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“, tenkintini.
Kita vertus, teisėjų kolegija akcentuoja, kad sandorių dalies negaliojimas, nepaneigia sąžiningo įgijėjo apsaugos netaikant restitucijos (CK 6.153 str.). Byloje nėra jokių duomenų, kad paskutinis žemės sklypo įgijėjas UAB „Rivona“ būtų nesąžiningas. Jis žemės sklypą iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. įsigijo 2006 m. vasario 14 d., kai dar nebuvo prasidėję teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo žemę; UAB „Rivona“ žemės sklypą įsigijo ne iš S. R., kuriai buvo atkurtos nuosavybės teisės, o jau iš kitų asmenų; už žemės sklypą sumokėjo rinkos kainą. Nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas UAB „Rivona“ yra sąžiningas įgijėjas, todėl jo atžvilgiu restitucija netaikytina (CK 4.96 str.; 6.153 str.).
Šalies argumentai
Spręsdama dėl N. D., kuris 1995 m. kovo 17 d. žemės sklypą nusipirko iš S. R., sąžiningumo, teisėjų kolegija nustatė, kad jis tuo metu, kai ieškovas ir S. R. pateikė prašymus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę, ėjo Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybos vadovo pareigas, kurios tiesiogiai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemę. Be to, atsakovas N. D. pagal 1993 m. vasario 18 d. atsakovės S. R. įgaliojimą atstovavo ją nuosavybės teisių atkūrimo procese (S. R. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 85 l.). Be to, pagal Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybos, kuriai vadovavo N. D., pateiktus dokumentus Kauno rajono valdyba 1993 m. balandžio 6 d. parengė dėl S. R. išvadą, kad ši turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties žemę ir mišką, grąžinant 16,77 ha žemės ekvivalentine natūra Kauno rajone, Sitkūnų, ir išmokant kompensaciją už 0,82 ha žemės, kurioje yra paties N. D., kaip atsakovės S. R. įgaliotinio, parašas (S. R. Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 63 l.). Nustatytos aplinkybės, leidžia daryti išvadą, kad atsakovas N. D., būdamas institucijos, tiesiogiai dalyvavusios nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo žemę procese, taip pat nevengdamas viešųjų ir privačių interesų konflikto ir atstovaudamas nuosavybės teisių atkūrimo procese pretendentei S. R., ne tik kad galėjo, bet ir turėjo žinoti, jog jai atkuriamos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į žemę, kurios dalis patenka į žemės plotą, į kurį natūra pageidauja atkurti nuosavybės teise ieškovas. Todėl akivaizdu, jog atsakovas N. D. privalėjo žinoti, kad administracinio akto, kuriuo atsakovei S. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha žemės, dalis yra neteisėta. Dėl šios priežasties atsakovas N. D. po nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei S. R. įsigijęs iš jos žemės sklypą negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.
Pagal Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, jeigu administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų CK 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1163/2003; 2003 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. K. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1204/2003; Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nėra pagrindo taikyti restitucijos natūra, nes dabartinis žemės sklypo savininkas UAB „Rivona“ yra sąžiningas įgijėjas, todėl šioje byloje būtina taikyti restituciją sumokant ekvivalentą pinigais. Kadangi teismas restituciją turi taikyti ir savo iniciatyva ( ex officio) (CK 6.145 straipsnis), tai, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, teismas turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Viena iš tokių aplinkybių nagrinėjamoje byloje yra atsakovo N. D. nesąžiningumas, kuris yra teisiškai reikšmingas nustatant grąžintiną ekvivalentą pinigais (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į drastišką Lietuvos Respublikos pastarųjų metų ekonomikos nuosmukį, didžiausia 0,14 ha žemės vertė buvo tuo metu, kai iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. ją 2006 m. vasario 14 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo atsakovas UAB „Rivona“. Už 13,4333 ha žemės sklypą buvo sumokėta 1074664,- Lt. Taigi, 0,14 ha žemės sklypo dalies vertė 1074664 Lt / 13,4333 ha x 0,14 ha = 11200,- Lt.
Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 11200,- Lt suma, taikant restituciją turi būti grąžinta solidariai iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. ne ieškovui, kurio nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimas dar bus sprendžiamas iš naujo, o valstybei, nes būtent ji, pripažintų negaliojančiais administracinio akto ir sandorių pagrindu ir negalint taikyti restitucijos natūra, nebegali susigrąžinti žemės sklypo 0,14 ha dalies valdymo natūra.
Teisėjų kolegija, spręsdama restitucijos taikymo klausimą dėl pripažintos negaliojančia 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties dalies, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., konstatuoja, kad šiuo atveju restitucija netaikytina. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro įvertinusi tai, jog atsakovė S. R., kaip pretendentė atkurti nuosavybės teises į žemę, šią savo teisę jau įgyvendino; žemę, į kurią jai buvo atkurtos nuosavybės teisės, pardavė; pretenzijų valstybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo neturi; taikyti restitucijos natūra nėra galimybės, nes dabartiniu metu žemės savininku yra sąžiningas įgijėjas; todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės S. R. gautus už žemės pardavimą pinigus grąžinti valstybei, bet tuo pačiu metu iš naujo spręsti atsakovės S. R. nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į 0,14 ha žemės būtų ekonomiškai netikslinga ir neprotinga. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų, teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinus negaliojančia 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D., restitucija netaikytina.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas iš dalies, panaikinant visas administracinių aktų ir sandorių dalis, kurias ieškiniu prašė panaikinti ieškovas. Taikant restituciją iš R. S. grąžintina valstybei 0,30 ha žemės sklypo dalis, į kuri N. S. nuosavybės teisės atkurtos panaikintu Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 11-15-5529. Be to, taikant restituciją solidariai iš atsakovų sutuoktinių N. D. ir J. D. grąžintina valstybei 11200,- Lt. Reikalavimas įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).
Nors formaliai apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byloje pagrindiniai ieškovo reikalavimai dėl administracinių aktų ir sandorių dalių, kurias ginčijo ieškovas, patenkinti pilnai, o išvestiniai reikalavimai dėl restitucijos taikymo patenkinti iš dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovų, kurių atžvilgiu ieškinys patenkintas, atlygintinos pilnai (CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovas pirmosios instancijos teisme turėjo 1200,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.II, 69-70 b.l), apeliacinės instancijos teisme 1000,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.II, 139, 266 b.l.), kasacinės instancijos teisme 300,- Lt advokato pagalbos išlaidų (T.II, 170 b.l.), viso 2500,- Lt. Šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, S. R., R. S., N. D. ir J. D.. Iš nurodytų atsakovų valstybės naudai taip pat priteistina po 36,- Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nusprendžia:
Patenkinti iš dalies ieškovo S. K. apeliacinį skundą.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S..
Panaikinti Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1994 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 11-1640-3872 dalį dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R..
Panaikinti 1995 m. kovo 17 d. žemės pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus r. notarų biuro notarės L. Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė 0,14 ha žemės N. D..
Panaikinti 2006 m. vasario 14 d. žemės pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D. Štaupienės, dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė 0,14 ha žemės UAB „Rivona“.
Panaikinti Kauno apskrities 2007 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 52/11982, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt.
Panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. gegužės 14 d. įsakymą Nr. 02-05-4933 Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377,- Lt.
Taikyti restituciją ir grąžinti valstybės valdymui 0,30 ha žemės sklypo dalį, į kurią N. S. nuosavybės teisės atkurtos panaikinta Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. 11-15-5529 dalimi.
Taikyti restituciją ir grąžinti valstybei solidariai iš atsakovų sutuoktinių N. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ir J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 11200,- Lt (vienuolika tūkstančių du šimtus litų).
Reikalavimą įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teisę į 0,30 ha žemę natūra palikti nenagrinėtu.
Priteisti iš atsakovų: Kauno apskrities viršininko administracijos (į. k. 188601998, įstaigos adresas: L. Sapiegos g. 10, Kaunas, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banke, Kauno skyriuje), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (į. k. 188675190, įstaigos adresas: Gedimino pr. 19, Vilnius, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB DnB NORD banke, Vilniaus skyriuje), S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), N. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), R. S. (a. k. nežinomas, gyv. (duomenys neskelbtini) ieškovo S. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai po 416,67 Lt (keturis šimtus šešiolika litų 67 ct.) adovakato pagalbos išlaidų, patirtų teismo procese.
Priteisti iš atsakovų: Kauno apskrities viršininko administracijos (į. k. 188601998, įstaigos adresas: L. Sapiegos g. 10, Kaunas, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB DnB NORD banke, Kauno skyriuje), Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (į. k. 188675190, įstaigos adresas: Gedimino pr. 19, Vilnius, atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB DnB NORD banke, Vilniaus skyriuje), S. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), N. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), R. S. (a. k. nežinomas, gyv. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą po 36,- Lt (tridešimt šešis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme.