- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-07
- Bylos Nr.
- 2-1601/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alė Bukavinienė
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Best Fert“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Best Fert“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-72-124/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Žaliavų prekyba“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius A. N. prašė taikyti laikinąsias pasaugos priemones ir uždrausti atsakovui BUAB „Žaliavų prekyba“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „UBC“, imtis tam tikrų veiksmų: sušaukti kreditorių susirinkimus ir atlikti kitus bankroto administratoriaus veiksmus pagal Įmonių bankroto įstatymą iki Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties įsiteisėjimo. Nurodė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu, nes gali būti neteisėtai išrinktas kreditorių komitetas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 10 d. nutartimi kreditoriaus A. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė BUAB “Žaliavų prekyba” bankroto administratoriui UAB “UBC” sušaukti kreditorių susirinkimus ir atlikti kitus veiksmus, numatytus LR Įmonių bankroto įstatyme iki Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarties dėl administratoriaus pakeitimo įsiteisėjimo. Teismas konstatavo, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. vasario 25 d. nutartimi patenkino bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“ direktorės I. P. prašymą ir atstatydino UAB „Valdsita“ iš BUAB „Žaliavų prekyba“ bankroto administratoriaus pareigų, bankroto administratoriumi paskirdamas UAB „UBC“. Nesutikdami su minėta teismo nutartimi, kreditoriai R. B. ir V. N. pateikė atskirąjį skundą, tačiau Šiaulių apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi atsisakė priimti kreditorių atskirąjį skundą, nurodydamas, kad kreditoriai neturi apskundimo teisės. Dėl pastarosios teismo nutarties kreditoriai R. B. ir V. N. taip pat pateikė atskirąjį skundą. Teismas nurodė, kad neįsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 25 d. nutarčiai dėl bankroto administratoriaus UAB „UBC“ paskyrimo, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant naujai paskirtam administratoriui atlikti bet kokius veiksmus. Teismo nuomone, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, bankroto administratoriaus atlikti veiksmai, sušaukiant kreditorių susirinkimus, gali būti pripažinti neteisėtais, todėl atsižvelgiant į auksčiau paminėtas aplinkybes, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkintinas. Pažymėjo, kad iki skundžiamos nutarties įsiteisėjimo, bankroto administratoriaus pareigas bankrutavusioje UAB „Žaliavų prekyba“ turi vykdyti UAB „Valdsita“.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Kreditorius UAB „Best Fert“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad A. N. nereiškė jokio ieškinio bei tikėtinai nepagrindė savo prašymo.
2. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas pažeidė daugumos BUAB „Žaliavų centras“ kreditorių interesus. 2013 m. vasario 18 d. vykusiame kreditorių susirinkime kreditorių balsų dauguma (77,669 proc. visų kreditorių balsų) buvo pritarta bankroto administratoriaus UAB „Valdsita“ atsistatydinimui. Teigia, kad 2013 m. vasario 25 d. teismo nutartis atstatydinti bankroto administratorių UAB „Valdsita“ įsiteisėjo, nes smulkių kreditorių R. B. ir V. N. atskirieji skundai dėl minėtos nutarties nebuvo priimti.
3. Teismui uždraudus bankroto administratoriui UAB „UBC“ atlikti Įmonių bankroto įstatyme imperatyviai nurodytas pareigas, akivaizdžiai vilkinama bankroto procedūra. A. N. buvo UAB „Žaliavų prekyba“ akcininkas ir direktorius. Šiaulių apskrities VPK vyksta ikiteisminis tyrimas dėl A. N. didelės vertės bendrovės turto pasisavinimo ir iššvaistymo bei dėl tyčinio bankroto, taip pat kiti ikiteisminiai tyrimai jo atžvilgiu. Todėl A. N. siekia vilkinti bankroto procesą bei sutrukdyti naujai paskirtam bankroto administratoriui atlikti savo pareigas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 str. 7 d., 145 str. 2 d.). Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus, ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto.
Įvertinęs minėto prašymo turinį ir bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kreditorius A. N. nenurodė ir teismas nenustatė jokių pagrįstų prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumui ir, kad jų nesiėmus, realiam būsimo teismo sprendimo įvykdymui iškils grėsmė. Pažymėtina, kad kreditorių komiteto rinkimų teisėtumas priklauso ne nuo administratoriaus asmens, o nuo to, ar laikomasi kreditorių susirinkimo sušaukimo bei balsavimo tvarkos. Bankroto administratorius yra teismo paskirtas valstybės įgaliotas asmuo, kuris turi būti nešališkas, privalomai apsidraudęs civilinę atsakomybę nuo galimų neteisėtų veiksmų ar neveikimo bankroto procese. Įmonės administratorius privalo ginti visų įmonės kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės interesus (ĮBĮ 11 str. 3 d. 14 p.). Taip pat pažymėtina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalį administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (arba) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Be to, kreditorių susirinkimas turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą (ĮBĮ 21 str. 2 d. 2 p.), reikalauti, kad administratorius pateiktų savo veiklos ataskaitas, ir jas tvirtinti (ĮBĮ 23 str. 4p.). Bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarka griežtai reglamentuota (ĮBĮ 33 str.). Todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nėra, nes kreditoriai turi galimybę per kreditorių susirinkimą kontroliuoti administratoriaus veiklą, o administratorius yra materialiai atsakingas už dėl jo kaltės atsiradusius nuostolius.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus bankroto administratoriui UAB „UBC“ atlikti ĮBĮ numatytus veiksmus, bankrutavusi įmonė liktų be administratoriaus, kadangi UAB „Valdsita“ atsisako vykdyti įmonės bankroto administratoriaus funkcijas. Taigi įmonės bankroto procesas tam tikram laikotarpiui būtų sustabdytas, kas ne tik nesuderinama su bankroto instituto esme ir paskirtimi visas procedūras įvykdyti griežtai laikantis proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų, tačiau kartu pažeidžia bankrutavusios įmonės bei jos kreditorių teises bei teisėtus interesus.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad parenkant asmenį, kuris vykdys konkrečios įmonės bankroto procedūras, svarbiausia yra jo nešališkumas ir nesuinteresuotumas bylos baigtimi. Nors 2013 m. vasario 25 d. teismo nutartis, kuria UAB „UBC“ paskirta BUAB „Žaliavų prekyba“ bankroto administratoriumi, yra apskųsta, tačiau pats administratoriaus paskyrimo faktas patvirtina, kad UAB „UBC“ kandidatūra neprieštarauja imperatyvioms ĮBĮ nuostatoms. Be to, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 15 d. nutartimi BUAB „Žaliavų prekyba“ laikinai einančiu bankroto administratoriaus pareigas paskyrė UAB „UBC“. Minėta nutartimi teismas siekė išvengti bankroto procedūrų sustabdymo, kadangi UAB „Valdsita“ nesutiko laikinai vykdyti bankroto administratoriaus pareigų.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, ginčijama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, atsisakant taikyti kreditoriaus A. N. prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu,
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 10 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsisakyti tenkinti kreditoriaus A. N. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.