Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimo G. M. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad ji 2014 m. balandžio 5 d. 3.15 val. Alytaus rajone Ponkiškių kaime vairavo jai priklausančią transporto priemonę „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdama neblaivi, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (1,77 prom.), be to, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, transporto priemonės registracijos liudijimo, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo liudijimo. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14, 16 punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimu G. M. pripažinta kalta padariusi administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 4 d., ir ATPK 124¹ str. 7 d., ir nubausta pagal ATPK 126 str. 4 d. – 2100 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams, pagal ATPK 124¹ str. 7 d. – įspėjimu. Vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirta galutinė administracinė nuobauda – 2100 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams.

Nesutikdama su šiuo teismo nutarimu, G. M. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2014-05-09 nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nutarimas priimtas neįvertinus visų aplinkybių, kurioms esant buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, kad į šeimos nuosavybę buvo įsibrauta gilios nakties metu, o įsibrovėliai yra tie, kurie ne kartą yra pavogę šeimos turtą. Dabartiniu metu Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato nusikaltimų tyrimo skyriuje vyksta ikiteisminis tyrimas, kuriame įtarimai dėl kuro vagystės iš apeliantės šeimos ūkio pareikšti M. R., E. J., G. Š.. G. M. pripažino, kad ji neblaivi vairavo transporto priemonę, tačiau nurodė, kad tai padarė būtinojo reikalingumo būklėje, t. y. siekdama apginti savo nuosavybę. Paaiškino, kad 2014 m. balandžio 4 d. vakare pas ją buvo svečių, todėl vartojo alkoholį. Sutuoktinio G. M. tą vakarą namie nebuvo. Naktį ji pro savo namų langą pamatė, kad netoliese esančiose fermose, kurios yra jos ir sutuoktinio G. M., įregistravusio ūkininko ūkį, nuosavybė, dega šviesa, iš to suprato, kad kažkas tose fermose yra. Kadangi anksčiau buvo pasitaikę vagysčių iš jų ūkio, G. M. nutarė nuvažiuoti iki fermų, esančių maždaug už 500 m. nuo namų ir patikrinti kodėl ten dega šviesa. Bijojo važiuoti viena, todėl paprašė kaimynės J. M. važiuoti kartu. Nesijautė apsvaigusi, todėl negalvojo, kad negali vairuoti. Kai nuvažiavo prie fermų, rado tris jaunuolius, t.y. E. J., M. R., N. S., kurie ten išgėrinėjo, juos iš patalpų išvarė. Kilo konfliktas, buvo iškviesta policija. Atkreipė dėmesį, kad šioje situacijoje ji veikė taip kaip ir būtų pasielgęs bet kuris pilietis, saugantis savo turtą. Šeimos nuosavybei buvo iškilęs realus pavojus ir tik dėl apeliantės ir jos kaimynės J. M. aktyvių veiksmų buvo užkirstas kelias žalos padarymui ir naujam nusikaltimui. Teismui nustačius, jog apeliantė savo veiksmais pažeidė būtinojo reikalingumo sąlygas, teismas privalėjo tai traktuoti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Laiko nepagrįstais teismo argumentus, kad šeimos ūkiui žala nebuvo padaryta, o apeliantė turėjo galimybę išsikviesti policiją, jei manė, kad kyla grėsmė žalos atsiradimui. Atkreipė dėmesį, kad policija yra tik Alytaus mieste, t.y. už 30 km., todėl policijos atvykimas būtų pavėluotas, nes įsibrovę asmenys spėtų pasišalinti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ginčijamas įrodymų vertinimas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubausta G. M., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl G. M. kaltės padarius ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 7 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Nors apeliantė neneigia, kad ji vairavo transporto priemonę neblaivi ir nepateikė dokumentų, tačiau nurodo, kad ji veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, t.y. gynė savo turtą nuo vagystės.

Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad G. M. šiuo atveju tariamai veikė esant būtinajam reikalingumui, pažymėtina, kad, vadovaujantis ATPK 17 straipsnio nuostatomis bei Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti penkias būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygas: 1) gresiantis pavojus valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai; 2) gresiantis pavojus turi būti realus; 3) gresiantis pavojus turi būti akivaizdus; 4) pavojus negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis; 5) padarytoji žala turi būti mažiau reikšminga negu išvengtoji žala (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-07-02 nutarimas byloje Nr. N63-884/2010, 2010-10-22 nutartis administracinėje byloje Nr. N444-2211/2010).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų tiek apeliantės deklaruojamą būtinojo reikalingumo sąlygų egzistavimą, tiek jos prašomą pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę – teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jokia reali žala G. M. ir jos sutuoktinio nuosavybei nebuvo padaryta, šį faktą patvirtino ir liudytojas G. M., be to, asmenys, kuriuos G. M. rado fermose, nebuvo patraukti administracinėn atsakomybėn už viešosios tvarkos pažeidimą arba už kokius nors neteisėtus veiksmus svetimos nuosavybės atžvilgiu, jiems surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas tik pagal ATPK 131 str. 1 d. už tai, kad tamsiu paros metu stovėjo kelkraštyje neturėdami šviesą atspindinčio elemento ar liemenės. G. M. nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pašalinti savo ir sutuoktinio nuosavybei galimai gresiantį pavojų galėjo tik neblaivi vairuodama automobilį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. M. turėjo galimybę iš savo ar kaimynės namų pranešti policijai apie jai kilusius įtarimus, tačiau to nepadarė, nesiėmė kitų priemonių, kurios būtų leidusios išvengti automobilio vairavimo būnant neblaiviai. Pripažintina, kad konkrečiu atveju G. M. vairuoti transporto priemonę nebuvo būtina – ji turėjo keletą alternatyvų (telefonu iškviesti policiją, eiti pėsčiomis, kadangi pati apeliantė nurodė atstumą nuo namų iki fermos tik 500 m.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad G. M. pasirinktos priemonės ir būdai išvengti galimai gresiančio pavojaus savo ir sutuoktinio nuosavybei nebuvo adekvatūs galėjusioms kilti pasekmėms, nes siekiant apsaugoti nuosavybę ir vairuojant automobilį neblaiviai buvo sukeltas pavojus ne tik pačios pažeidėjos, bet ir kartu su pažeidėja važiavusios kaimynės J. M. sveikatai ar net gyvybei, kitų eismo dalyvių saugumui. Iš to darytina išvada, kad G. M. neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis. Nenustačius nei vienos būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlygos G. M. veikoje, nėra teisinio pagrindo spręsti ir klausimą dėl apeliantės veikimo pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas (ATPK 31 str. 1 d. 5 p.).

Administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis šio kodekso ir kitų aktų dėl administracinių teisės pažeidimų (ATPK 30 str. 1 d.). Skirdamas administracinę nuobaudą G. M., pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, jų pavojingumo laipsnį, pažeidėjos asmenybę, kad ji nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų, o tai yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybę (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Tinkamai įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs jokių išskirtinių aplinkybių švelnesnės nei įstatyme numatyta nuobaudos skyrimui, G. M. paskyrė minimalią nuobaudą pagal griežtesnio straipsnio (ATPK 126 str. 4 d.) sankciją, t.y. 2100 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu dvejiems metams. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, tiriamu atveju egzistuoja faktinių duomenų visuma, kuri leidžia šį konkretų atvejį vertinti kaip išskirtinį, todėl yra galimybė pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas pažeidėjai skirti švelnesnę nei sankcijoje numatytą nuobaudą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujintose administracinėse bylose yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-8-2013, 2AT-7-4-2013). Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011). Galimybė skirti mažesnę nei įstatymo numatyta administracinę nuobaudą arba neskirti administracinės nuobaudos numatyta ATPK 30¹ straipsnyje. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas įvertinus ATPK 30 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, ATPK 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinėje byloje Nr. 2AT-4-2011 pažymėjo, kad administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ str., gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t.y. nustačius kompleksą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra konstatavęs, kad pagrindu skirti ne sankcijoje numatytą, o švelnesnę nuobaudą, gali būti, pavyzdžiui, veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Šios aplinkybės neatsietinos nuo pažeidėjo asmenybės, jo turtinės ar socialinės padėties. Vertinat veikos mažareikšmiškumą būtina atsižvelgti į padarytos ar sukeltos žalos mastą įstatymo saugomoms asmens, visuomenės ar valstybės vertybėms. Viena iš sąlygų vertinant veiksmus, kaip mažareikšmius - šiais veiksmais žala nebuvo padaryta ar padarytoji yra nežymi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-685/2009, N63-681/2010 ir kt.).

Aukštesnysis teismas sutinka su tuo, kad G. M. padarytas pažeidimas yra vienas iš pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų, transporto priemonės vairavimas esant neblaiviai gali sukelti itin sunkias pasekmes tiek pačiai pažeidėjai, tiek kitiems asmenims ar jų turtui. Tačiau, apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas G. M. skirtiną nuobaudą, nepakankamai įvertino jos asmenybę charakterizuojančius duomenis, neatsižvelgė į aplinkybes, lėmusias administracinio teisės pažeidimo padarymą, kurių tinkamas įvertinimas yra teisingos, proporcingos bei padarytam pažeidimui adekvačios nuobaudos skyrimo būtina sąlyga. Pažymėtina, kad G. M. turi gana didelį vairavimo stažą nuo 1995 m., tačiau administracine tvarka anksčiau niekada bausta nebuvo, transporto priemonę, būdama neblaivi, vairavo pirmą kartą, dėl to iš karto prisipažino, alkotesterio parodymų neginčijo, nuoširdžiai gailėjosi. Be to, transporto priemonės vairavimas buvo sąlygotas nepalankiai susiklosčius tam tikrai situacijai, kurią lėmė nakties metu kilęs išgąstis ir rūpestis dėl nuosavybės saugojimo, automobilį vairavo naktį neintensyvaus eismo rajoninės reikšmės kelyje, neilgą (apie 500 metrų) kelio atkarpą, tai leidžia daryti išvadą, kad jos padarytas pažeidimas yra atsitiktinis neigiamas poelgis. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad G. M. vairuojant transporto priemonę nebuvo sukeltas eismo įvykis, nebuvo padaryta žala kitų asmenų turtui ir sveikatai, nepažeisti kiti Kelių eismo taisyklių reikalavimai, todėl vadovaujantis protingumo kriterijais, tokio asmens elgesio negalima laikyti labai pavojingu ar piktybišku. Duomenų apie tai, kad G. M. sistemingai ir piktybiškai pažeidinėtų įstatymų reikalavimus, byloje nėra. Be to, G. M. turi šeimą, tris mokyklinio amžiaus vaikus, kurių vienas neįgalus, todėl transporto priemonė jai reikalinga siekiant pasirūpinti vaikais bei dirbant šeimos ūkyje. Byloje atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (ATPK 31 str. 1 d. 1 p.). Pateikti rašytinai įrodymai, patvirtinantys, kad G. M. charakterizuojama išimtinai teigiamai, jos šeima tvarkinga, gyvenimo sąlygos geros, o teisė vairuoti transporto priemones reikalinga siekiant su neįgaliu sūnumi lankytis pas gydytojus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo bei protingumo kriterijais, laikytina, kad šioje byloje yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir G. M. paskirti švelnesnę nuobaudą, nei numatyta ATPK 126 straipsnio 4 dalies sankcijoje, t. y. sumažinti paskirtą baudą iki vieno tūkstančio litų ir sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimą iki šešių mėnesių. Paskirtoji nuobauda būtų optimali ir pakankama ATPK 20 straipsnyje numatytiems tikslams pasiekti.

Vadovaujantis išdėstytu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas už ATPK 126 str. 4 d. numatytą pažeidimą G. M. paskyrė per griežtą nuobaudą, kuri neatitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pavojingumo laipsnio, pažeidėjos asmenybės, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti apeliacinį skundą iš dalies ir keisti skundžiamą nutarimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

G. M. skundą tenkinti iš dalies, Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutarimą pakeisti:

G. M. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį paskirtą nuobaudą, pritaikius ATPK 30¹ straipsnį, sušvelninti ir paskirti 1000 Lt (tūkstančio litų) baudą su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis ATPK 33 straipsnio 2 dalimi, nustatyti galutinę administracinę nuobaudą – 1000 Lt (tūkstančio litų ) baudą su specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.