- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-24
- Bylos Nr.
- 2A-158-407/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02872-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- M. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai
- Kategorijos
- 44.5.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danguolės Martinavičienės, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-823-567/2014 pagal ieškovo M. N. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas M. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos 332 000 Lt turtinę ir 300 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl teismų neteisėtų veiksmų. Pareikštą reikalavimą atlyginti žalą ieškovas kildino iš CK 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Ieškovas nurodė, kad jis Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu nuteistas subendrinta 8 metų laisvės atėmimo bausme dėl nusikaltimo, kurio nėra padaręs. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi M. N. ir jo gynėjo apeliacinis ir kasaciniai skundai minėtoje baudžiamojoje byloje atmesti. Ieškovo teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje baudžiamojoje byloje padarė pažeidimus, dėl kurių buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismą. Pasak ieškovo, Lietuvos apeliacinio teismo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis baudžiamojoje byloje, tenkinęs ieškovo prašymą, priėmė sprendimą iškviesti ir apklausti liudytoją D. V., o vėliau savo paties priimto nutarimo neįvykdė. Dėl šių neteisėtų apeliacinės instancijos teismo veiksmų buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismą. Kasacinis teismas turėjo šiuos pažeidimus išsamiai išnagrinėti ir ištaisyti, nes šie pažeidimai buvo aiškiai nurodyti kasaciniame skunde, tačiau to nepadarė – visiškai nepasisakė dėl kasaciniame skunde aiškiai nurodyto BPK 266 straipsnio pažeidimo (kaltinamojo teisės iškviesti liudytojus ir apklausti juos teisme). Nurodyti teismų pažeidimai yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkte, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – ir Paktas) 14 straipsnio 3 dalies e punkte įtvirtintų apelianto teisių pažeidimai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nurodė, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant teismo kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra šios deliktinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai ir priežastinis ryšys. Teismas nurodė, kad Lietuvoje teismo veiksmų ir jo priimtų procesinių dokumentų teisėtumas baudžiamąja tvarka tikrinamas specialia instancine tvarka ir tik apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine ar kasacine tvarka, gali konstatuoti, jog skundžiamas žemesnės instancijos teismo nuosprendis ar nutartis yra neteisėti. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, kad pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijos teismai, išnagrinėję M. N. baudžiamąją bylą, atliko neteisėtus veiksmus. Byloje nėra duomenų, kad M. N. buvo neteisėtai nuteistas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis, apeliacinės instancijos teismo ir kasacinės instancijos teismo nutartys nėra panaikinti nustatyta tvarka dėl jų neteisėtumo. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje konstatavo, kad apeliacine tvarka nagrinėjant baudžiamąją bylą M. N. nebepageidavo, kad liudytoja D. V. būtų apklausta. Lietuvos Aukščiausiojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje nėra konstatuota, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, ar suvaržė M. N. teises.
Ta aplinkybė, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme į teismo posėdį kviesta liudytoja D. V. neatvyko ir M. N. nepareiškė prašymo bylos nagrinėjimą atidėti ir pakartotinai kviesti liudytoją D. V., prieš baigiamąsias kalbas taip pat nepareiškė prašymo papildyti įrodymų tyrimą, pakartotinai kviesti liudytoją D. V., teismo vertinimu, leidžia spręsti, kad M. N. teismo posėdžio metu apeliacinėje instancijoje nebepageidavo, kad ši liudytoja būtų apklausta. Teismas nurodė nenustatęs ir jokių pažeidimų dėl kaltinimo ir gynybos liudytojų iškvietimo ir apklausos vienodomis sąlygomis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas M. N. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme iš esmės.
Apelianto teigimu, teismas išėjo už ieškinio ribų ir ėmėsi kvestionuoti galiojančius teismų nuosprendžius ir nutartis baudžiamojoje byloje. Ieškinyje buvo keliamas klausimas dėl neteisėtų teismų veiksmų, o ne dėl nuosprendžių ir nutarčių; žala kildinama iš neteisėtų veiksmų ir žmogaus teisių pažeidimų, o ne iš nuosprendžio ir nutarčių galimo neteisėtumo. Civilinės bylos nagrinėjimo objektu yra apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjusio baudžiamąją bylą, priimtas sprendimas iškviesti ir apklausti liudytoją D. V. ir vėlesnis savo paties priimto nutarimo nevykdymas. Kasacinio teismo veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis, turėjęs minėtus pažeidimus (dėl liudytojo nepaklausimo), kurie buvo aiškiai nurodyti kasaciniame skunde, išsamiai išnagrinėti ir ištaisyti, tačiau to nepadarė – visiškai nepasisakė dėl kasaciniame skunde aiškiai nurodyto BPK 266 straipsnio pažeidimo kaltinamojo teisės iškviesti liudytojus ir apklausti juos teisme). Ieškinys buvo grindžiamas Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, Pakto 14 straipsnio 3 dalies e punkte numatytų teisių pažeidimais, tačiau teismas apelianto pasirinkto bylos nagrinėjimo objekto nenagrinėjo. Be to, teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartyje, kuria buvo atmestas apelianto skundas baudžiamojoje byloje, sprendė klausimą, kuris iš tikrųjų nebuvo išspręstas. Skundžiamame sprendime teismas citavo kasacinio teismo nutarties teiginius, kurių iš tiesų minėtoje nutartyje nėra.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublika prašo atmesti apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo teigimu, nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas išėjo už ieškinio ribų. Teismas, įvertinęs pareikšto ieškinio reikalavimus, pagrįstai atsižvelgė baudžiamojo proceso metu priimtus galutinius procesinius sprendimus. Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl turėtų būti paliktas galioti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Nagrinėjamoje civilinėje byloje apeliantas reikalavimą atlyginti jam, jo manymu, padarytą žalą grindė teismų neteisėtais veiksmais, nagrinėjant apelianto baudžiamąją bylą. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų veiksmais baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, o ne CK 6.271 straipsnyje, kuriuo nepagrįstai vadovaujasi apeliantas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, asmuo, reiškiantis reikalavimą šiuo pagrindu, turi įrodyti teisėsaugos institucijų (šiuo atveju – teismų) neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.249 str. 1 d.).
Minėta, kad teismų veiksmų neteisėtumas, apelianto teigimu, pasireiškė dviem aspektais. Pirma, baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo pažeista apelianto teisė apklausti liudytoją D. V.. Antra, kasacinis teismas nepasisakė dėl šio pažeidimo, nors kasaciniame skunde apeliacinės instancijos teismo nutarties nepagrįstumas buvo grindžiamas ir šiuo argumentu. Apelianto teigimu, dėl šių teismų veiksmų buvo pažeista apelianto teisė į teisingą teismą minėtoje baudžiamojoje byloje. Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo teismų neteisėtų veiksmų (CPK 185 str.).
Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d.; BPK 2 str.). Tačiau ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-302/2014).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas tenkino apelianto prašymą iškviesti ir liudytoja apklausti D. V. (baudžiamosios bylos 3 t., b. l. 126-131). Į teismo posėdį D. V. neatvyko (baudžiamosios bylos 3 t., b. l. 191). Klausimo, ar galima nagrinėti bylą, kai į posėdį neatvyko kas nors iš šauktų asmenų, išsprendimas reglamentuotas BPK 266 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu į teisiamąjį posėdį neatvyko liudytojas, ekspertas ar specialistas, teismas nusprendžia, ar nagrinėti bylą, ar ją atidėti, atsižvelgdamas į tai, ar galima be šių asmenų išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, arba padaro pertrauką šiems asmenims iškviesti. Ši taisyklė taikoma ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 324 str. 1 d.).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad į bylos nagrinėjimą neatvyko liudytojai D. V. ir A. B., nusprendė bylą nagrinėti. Apklausus atvykusius liudytojus ir ištyrus kitus įrodymus, teismo posėdžio pirmininkas paklausė M. N., ar palaiko prašymą iškviesti ir apklausti liudytoją A. B., apeliantas šio prašymo atsisakė, todėl teismas nutarė baigti bylos nagrinėjimą be minėto liudytojo apklausos. Nors iškviestos, tačiau į teismo posėdį neatvykusios liudytojos D. V. papildomo iškvietimo klausimas nebuvo svarstomas, tačiau prieš baigiant įrodymų tyrimą, kolegijos pirmininkas paklausė proceso dalyvių, ar jie turi prašymų papildyti įrodymų tyrimą; tokių prašymų nebuvo pareikšta (baudžiamosios bylos 3 t., b. l. 191-196). Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą ir nustatytas aplinkybes, susijusias su liudytojos D. V. neapklausimu, kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio teismo veiksmai, kai buvo nutarta išspręsti baudžiamąją bylą be neatvykusios liudytojos negali būti traktuojami kaip apelianto teisių, numatytų Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte, Pakto 14 straipsnio 3 dalies e punkte pažeidimu. Juo labiau, kad D. V. buvo apklausta baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir, skirtingai nei teigia apeliantas, jos parodymai nebuvo prieštaringi ikiteisminio tyrimo metu teiktiems paaiškinimams.
Kaip matyti iš apelianto ir jo gynėjo baudžiamojoje byloje pateiktų kasacinių skundų, jie iš esmės grindžiami netinkamu teismų atliktu įrodymų vertinimu, taip pat kitais baudžiamojo proceso pažeidimais. Bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas esminių BPK pažeidimų nenustatė (BPK 369 str. 1 d. 2 p.), nurodydamas, kad nuteistojo versija ir gynybos argumentai teismų buvo ištirti ir motyvuotai atmesti, o kasaciniai skundai iš esmės pagrįsti nesutikimu su teismo išvadomis. Apelianto teiginys, jog kasacinis teismas nevertino kasacinio teismo argumentų yra deklaratyvus. Tas faktas, kad nutartyje nepasisakyta dėl kiekvieno kasacinio skundo argumento, nereiškia, kad teismas tų argumentų nevertino, juo labiau, kad teismas neturi pareigos atsakyti į kiekvieną argumentą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.