Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Gailevičienės, teisėjų Mariaus Dobrovolskio ir Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės E. S. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovei E. S. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė 2015-12-08 pateikė Skuodo rajono apylinkės teismui ieškinį, juo prašė: priteisti iš atsakovės 1 737,72 Eur skolą, penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad yra atsakovės dukra. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2006-02-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-582-512/2006 atsakovei neterminuotai apribojo motinos valdžią į dukrą, dukrai nustatė gyvenamąją vietą pas globėją. Atsakovė ieškovei išlaikymo nemokėjo, todėl buvo užvesta vykdomoji byla antstolės B. T. kontoroje. 2007-11-29 turto arešto aktu areštuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – butas), kuris nuosavybės teise priklausė J. S. ir atsakovei, tuo metu santuoka nebuvo nutraukta, tai buvo bendroji jungtinė nuosavybė. Nenorėdama prarasti buto, kad jis nebūtų parduotas iš varžytynių, atsakovė paprašė ieškovės sumokėti susidariusį įsiskolinimą. Atsakovė pažadėjo ieškovei, kad perrašys buto dalį ieškovei už padengtą įsiskolinimą arba grąžins pinigus. Ieškovė sumokėjo už atsakovę 1 737,72 euro išlaikymo įsiskolinimą, pervesdama pinigus į antstolės B. T. sąskaitą. Atsakovė įsipareigojimo nevykdo.Skuodo rajono apylinkės teismas 2016-02-25 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės 1 737,72 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 189 Eur bylinėjimosi išlaidas.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė įvykdė prievolę už atsakovę.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė ne atsisakė išlaikymo įsiskolinimo, o pati padengė skolą už atsakovę. Skolos padengimas buvo motyvuotas žodiniu susitarimu, jog mainais už skolos padengimą atsakovė perleis buto dalį, o to nepadariusi grąžins visą skolą. Byloje nėra ginčo dėl tokio susitarimo egzistavimo.Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė įvykdė susitarimą, padengė skolą, tačiau atsakovė nevykdė susitarimo. Dėl to teismas konstatavo, kad sandoris yra galiojantis. Nurodė ir tai, kad sandoris sudarytas tarp artimų asmenų motinos ir dukros, ieškovė buvo ką tik sulaukusi pilnametystės, todėl šiuo atveju įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas nedaro sandorio negaliojančio ir nekliudo įrodinėti su liudytojų pagalba. Juolab kad liudytojus kvietė abi šalys.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė atsisako perleisti savo nekilnojamojo turto dalį, motyvuodama tuo, kad nori išsaugoti buto dalį tam atvejui, jei nebeturėtų kur gyventi. Atsakovė atsisako sudaryti susitarimą dėl turto perleidimo po mirties, kas tenkintų ieškovę. Atsisakymą motyvuoja tuo, kad butas ir taip po mirties atiteks ieškovei. Tokiu atveju nevykdant įsipareigojimų turtu atsakovei tenka pareiga grąžinti skolą.Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.Apeliantė skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog buvo ieškovės nurodytas susitarimas, ir pripažinęs jį galiojančiu sandoriu, peržengė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 str. 2 d.), kadangi byloje nebuvo pareikštas reikalavimas pripažinti, kad toks susitarimas buvo ir kad jis galioja. Tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimą. Apeliantė skunde nurodė, kad ieškovė, kaip kreditorė, 2010-03-31 pervedė į antstolės sąskaitą susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Tokiu būdu ieškovė (kreditorė) atleido atsakovę (skolininkę) nuo prievolės (LR CK 6.129 str. 1 d.). Nurodė ir tai, kad atleidimas nuo prievolės įvykdymo buvo neatlygintinis, nes ieškovė, kaip kreditorė, atliko veiksmą – pervedė lėšas išlaikymo įsiskolinimui padengti, panaudodama ne savo asmenines tam skirtas pinigines lėšas.Apeliantė skunde nurodė, kad ieškovė nepateikė rašytinio dokumento, kuris patvirtintų atlygintinį susitarimą dėl prievolės pabaigos. Nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti ieškovei remtis liudytojų paaiškinimais. Nurodė, kad negalima pripažinti teismo motyvuotai išspręstu įrodymų leistinumo klausimą, remtis liudytojų paaiškinimais, vien teismo nurodyta aplinkybe, jog sandoris sudarytas tarp artimų asmenų – motinos ir dukros ir ieškovė buvo ką tik sulaukusi pilnametystės.Apeliantė skunde nurodė, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nekyla ginčas dėl tokio susitarimo egzistavimo. Nurodė ir tai, kad atsakovė niekada neprašė ieškovės padengti išlaikymo įsiskolinimą. Liudytoja J. L., kurios paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nevertino, nurodė, kad padengti išlaikymo įsiskolinimą buvo ieškovės globėjos K. S. (atsakovės sesers) ir O. L. (atsakovės mamos) susitarimas. Nurodė, kad tokio įsipareigojimo atsakovė prisiimti negalėjo, nes neturėjo nuolatinio darbo ir pajamų, ją pačią išlaikė sugyventinis. Nurodė ir tai, kad skolos dydis (1 737,72 Eur) neadekvatus buto (jo dalies) vertei (buto vidutinė rinkos vertės 2010 m. buvo 34 754 Eur). Todėl buto perrašymas būtų neproporcingas. Juolab kad kito turto atsakovė neturi. Nurodė, kad skola ieškovei sudarė 1 737,72 Eur, o buto vidutinė rinkos vertė 2010 metais buvo apie 34 754 Eur, todėl antstolei nebuvo įstatymo nustatyto pagrindo butą parduoti iš varžytynių. Teiginiai dėl buto pardavimo iš varžytynių visiškai nepagrįsti, išgalvoti.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė atsiliepime nurodė, kad mokėjimo nurodymuose, kuriais buvo pervestos piniginės lėšos į antstolės sąskaitą, aiškiai buvo nurodyta: „Už E. S. skolą, moka dukra S. S.“. Ši aplinkybė patvirtina faktą, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas, kurio pagrindu ieškovė padengė įsiskolinimą už atsakovę, nes atsakovė pažadėjo perrašyti buto dalį ar grąžinti pinigines lėšas. Nurodė ir tai, kad nesant susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės, ieškovė neturėjo jokio motyvo ir pagrindo dengti atsakovės įsiskolinimą iš savo lėšų.Ieškovė atsiliepime nurodė, kad jokiais savo veiksmais nedavė suprasti atsakovei, kad ji ją atleido nuo prievolės.Ieškovė atsiliepime nurodė, kad 2007-11-29 turto arešto aktu buvo areštuotas butas, kuris tuo metu priklausė atsakovei ir ieškovės tėvui, dėl šios skolos susidarymo. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad butas nebūtų parduotas iš varžytynių, taip pat nebuvo pateiktų jokių įrodymų apie nurodytą 2010 metais buto rinkos vertę.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d.Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Dėl ieškinio ribų peržengimo

Teismas, priimdamas spendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko (pavyzdžiui, negali priteisti šaliai to, ko ji neprašo, arba priteisti daugiau, nei šalis prašo), nei ieškinio pagrindo (negali savo sprendime remtis tokiais faktais, kurių šalys teismui nenurodė, bei įrodymais, kurių byloje nėra). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad skolos padengimas buvo motyvuotas žodiniu šalių susitarimu, kad mainais už skolos padengimą atsakovė perleis buto dalį, o to nepadariusi grąžins visą skolą. Pirmosios instancijos teismas sprendime įvertino ieškovės nurodytas faktines aplinkybes ir konstatavo, kad šalių susitarimas egzistuoja ir yra galiojantis. Dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog buvo ieškovės nurodytas susitarimas, ir pripažinęs jį galiojančiu sandoriu, peržengė bylos nagrinėjimo ribas, nepagrįstas (LR CPK 135 str. 1 d. 2 p., 265 str., 270 str. 4 d. 1 p.).

Dėl atsakovės atleidimo nuo prievolės vykdymo

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog ieškovė sumokėjo už atsakovę 1 737,72 euro išlaikymo įsiskolinimą, pervesdama pinigus į antstolės B. T. sąskaitą. Todėl šios faktinės aplinkybės apeliacinis instancijos teismas nevertina ir dėl jos nepasisako.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-04-26 nutartyje 3K-3-197/2011 išaiškino, kad jei kreditorius skolininką atleidžia nuo visos neįvykdytos prievolės arba prievolės neįvykdytos dalies įvykdymo, tai prievolė baigiasi skolininko atleidimu nuo prievolės įvykdymo (CK 6.129 str.). Prievolei pasibaigti šiuo pagrindu, jeigu atleidimas nuo prievolės įvykdymo nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių į kreditoriaus turtą, pakanka vien kreditoriaus valios, išskyrus atleidimo nuo prievolės vykdymo už atlyginimą atvejį. CK 6.129 straipsnis nenustato atleidimo nuo prievolės įvykdymo formos, todėl kreditoriaus valia gali būti išreikšta bet kokia forma, išskyrus atvejus, kai jos išraiškos formą nustato įstatymas arba sutartis. Bet kuriuo atveju atleidimas nuo prievolės įvykdymo turi būti išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai.Apeliantė skunde nurodė, kad ieškovė, kaip kreditorė, 2010-03-31 pervedė į antstolės sąskaitą susidariusį išlaikymo įsiskolinimą. Tokiu būdu ieškovė (kreditorė) atleido atsakovę (skolininkę) nuo prievolės (LR CK 6.129 str. 1 d.). Ieškovė su tokiais atsakovės paaiškinimais nesutiko. Nurodė, kad jokiais savo veiksmais nedavė suprasti atsakovei, kad ji ją atleido nuo prievolės.Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia. Taigi būtent apeliantei (atsakovei), teigiančiai, kad ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės (CK 6.129 straipsnis), nagrinėjamoje byloje teko pareiga įrodyti, t. y. kad ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad vien ieškovės atliktas mokėjimas už atsakovę išlaikymo įsiskolinimui padengti, nesant aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos ieškovės valios dėl atsakovės atleidimo nuo prievolės, atsakovės paaiškinimai dėl negalėjimo prisiimti tokio įsipareigojimo, neadekvataus skolos dydžio buto vertei, įstatymo nustatyto pagrindo parduoti ieškovės butą iš varžytynių nebuvimo, ne savo asmeninių tam skirtų piniginių lėšų ieškovės išlaikymo įsiskolinimui padengti panaudojimo, taip pat liudytojos J. L. paaiškinimai, kad padengti išlaikymo įsiskolinimą buvo ieškovės globėjos K. S. (atsakovės sesers, mirusi) ir O. L. (atsakovės mamos, mirusi) susitarimas, nesant rašytinių duomenų, patvirtinančių atsakovės bei liudytojos paaiškinimus, nėra pakankami daryti išvadą, jog ieškovė atleido atsakovę nuo prievolės. Apeliantė (atsakovė) neįrodė, jog ieškovė atleido ją nuo prievolės (LR CPK 178 str., LR CK 6.129 str.).Apeliantei (atsakovei) neįrodžius, jog ieškovė atleido ją nuo prievolės, nagrinėjamoje byloje yra pakankamas faktinis pagrindas konstatuoti, kad skolos padengimas buvo motyvuotas žodiniu susitarimu, kad mainais už skolos padengimą atsakovė perleis buto dalį, o to nepadariusi grąžins visą pateiktą skolą (LR CPK 185 str.). Esant anksčiau nurodytoms apeliacinės instancijos teismo išvadoms, kiti šalių argumentai, susiję su atleidimu nuo prievolės, yra teisiškai nereikšmingi, neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantei (atsakovei) pirmosios instancijos teismo sprendimui apskųsti apeliacine tvarka buvo suteikta Valstybės garantuojama teisinė pagalba apmokant 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų. Dėl to apeliantė buvo visiškai atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų paduodant apeliacinį skundą. Duomenų apie valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas apeliacinėje instancijoje negauta, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė paduodama atsiliepimą į apeliacinį skundą turėjo 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, iš atsakovės (apeliantės) ieškovei priteistinas 150 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinėje instancijoje (LR CPK 93 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326–331straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2016-02-25 sprendimą palikti nepakeistą.

Iš atsakovės (apeliantės) E. S. ieškovei S. S. priteisti 150 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinėje instancijoje.