Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. K. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 11 metų, bausmę atliekant patisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas N. V. , tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. ir R. K. nuteisti už tai, kad kartu su N. V. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė K. S. . Šią nusikalstamą veiką jie padarė šiomis aplinkybėms: 2002 m. liepos 14 d., apie 23 val., Klaipėdos mieste, dykvietėje, apie 150 metrų nuo Kuosų gatvės 10 namo, N. V. pastebėjęs taku einantį neblaivų K. S. , M. B. bei R. K. pasakė, kad šis asmuo iš benamių atiminėjo pinigus ir pasiūlė K. S. sumušti. M. B. ir R. N. V. sumanymui pritarė, ir visi trys K. S. pasivijo. R. K. kumščiu smogė K. S. į veidą, dėl ko šis pargriuvo. Po to pargriuvusiam ant žemės K. S. koja į veidą spyrė M. B. , o N. V. užšoko K. S. ant veido ir kaklo. Po šių smūgių K. S. paliko gulėti. Maždaug po 20 ar 30 minučių kaltinamieji sugrįžo, tuo metu N. V. sėdinčiam ant žemės K. S. spyrė į veidą, o R. K. - į kairįjį petį. Po to N. V. spyrė K. S. į galvą penkis, o M. B. - septynis kartus, tokiu būdu K. S. veide ir kitose galvos vietose padarė daugybinius galvos sumušimus, sukrėtė galvos smegenis. Dėl galvos sumušimo su abipusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu ir smegenų sumušimo, išsiliejusiam kraujui suspaudus smegenis, K. S. buvo padarytas sunkus, pavojingas gyvybei kūno sužalojimas, nuo kurio jis 2002-07-15, apie 2 val., mirė.

Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog su Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendžiu nesutinka, nes skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas nevisapusiškai atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis. Tokiu būdu nesuprasdamas savo veiksmų ir paveiktas vyresnių draugų padarė nusikalstamą veiką. Prašo sušvelninti jam paskirtą laisvė atėmimo bausmę.

Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. reikalavimus. Nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų. Mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p. sudėties.

Pažymi, kad su jam pareikštu kaltinimu nesutinka, nes K. S. jis spyrė į veidą, t.y. sudavė tik vieną smūgį, po kurio nukentėjusysis liko gyvas, ką patvirtino ir kiti nuteistieji, kai prie jo priėjo antrą kartą. K. S. jis nužudyti nenorėjo, nenumatė ir negalėjo numatyti, kad jo smūgis gali atimti žmogui gyvybę, todėl jo nusikalstama veika negalėjo būti tyčinė.

Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra surinkta pakankami įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent nuo jo suduoto smūgio mirė K. S. . Apelianto nuomone, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis. Jis charakterizuojamas teigiamai, neteistas, nusikalstamos veikos metu buvo neseniai sulaukęs pilnametystės, todėl teismas jam skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl prašo Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. birželio 21 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 str. 2 d. 8 p.

Nukentėjusioji A. T. atsikirtimuose į nuteistųjų R. K. ir M. B. apeliacinius skundus nurodo, jog su R. K. ir M. B. prašymais sušvelninti jiems paskirtas bausmes, nesutinka. Mano, kad jie nuteisti pagrįstai ir turi atsakyti už savo veiksmus.

Prokuroras prašo R. K. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis M. B. , gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti.

Nuteistųjų R. K. ir M. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo R. K. ir M. B. padaryto nusikaltimo aplinkybes, patikrino byloje surinktus įrodymus ir jais pagrindė teismo išvadas. Teismas teisingai įvertino ir nuosprendyje aptarė nuteistųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas, kitus rašytinius įrodymus.

Iš nuteistojo R. K. apeliacinio skudo matyti, kad pastarasis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neginčija. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad jam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, tačiau toks apelianto teiginys nepagrįstas ir atmestinas. Apygardos teismas skirdamas R. K. bausmę, įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, sveikatos būklę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl R. K. skirtina laisvės atėmimo bausmė. R. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, kuris priskiriamas prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo atveju, skirdamas bausmę, apygardos teismas atsižvelgė į R. K. amžių, t.y., kad nusikaltimą padarė būdamas nepilnametis ir pagal savo socialinę brandą, suprato, jog daro baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką. Iš teismo psichologinės, psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad R. K. nusikalstamos veikos padarymo metu suprato savo veiksmų esmę ir juos galėjo valdyti, nebuvo laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje, nors šiuo metu jam stebimas lengvas protinis atsilikimas (t.1, b.l.162). Teismas R. K. nustatydamas bausmės dydį į šią aplinkybę atsižvelgė. Atkreiptinas dėmesys, kad apygardos teismas skirdamas bausmę atsižvelgė ir į tai, kad priežastį prikibti prie nužudytojo K. S. pirmas nurodė N. V. , o R. K. ir M. B. tam sumanymui pritarė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 30 p. nurodyta, kad „Jei kaltininkas savo noru prisipažino nužudęs žmogų, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo nužudymą išaiškinti ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tai, remiantis BK 61 str. 4 d., teismas skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, turi paskirti jam laisvės atėmimo bausmę, ne didesnę kaip įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkis“. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, R. K. , kaip nepilnamečiui, pagal LR BK 129 str. 2 d. 8 p. paskirta laisvės atėmimo bausmė skaičiuojama nuo pusės minimalios bausmės, numatytos baudžiamojo įstatymo sankcijoje (BK 90 str. 5 d., 91 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, ši bausmė atitinka BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nelaikytina per griežta, jos dar labiau švelnintini nėra pagrindo. Apeliantas skunde nurodė aplinkybes, į kurias apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, atsižvelgė. Naujų aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu švelninti bausmę, apeliantas nenurodė.

Iš nuteistojo M. B. apeliacinio skundo matyti, kad jis dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę neigia. Tačiau apelianto kaltę patvirtina kitų nuteistųjų parodymai, teismo medicinos specialisto išvados, teismo medicinos specialisto parodymai teisme, kita rašytinė bylos medžiaga. Tiek nuteistasis N. V. , tiek ir R. K. parodė, kad pirmą smūgį kumščių į veidą sudavė R. K. , nuo smūgio K. S. parvirto, po to atsiklaupė. Po to nukentėjusiajam į galvą spyrė M. B. , o N. V. net užšoko ant veido ir kaklo. Kai prie K. S. nuėjo antrą kartą, pastarasis sėdėjo toje pačioje vietoje, tada M. B. kartu su N. V. po keletą kartų spyrė K. S. į galvą (M. B. net 7 kartus), o R. K. - į petį. Kaip matyti iš M. B. parodymų, jis neigia mušęs K. S. antrą kartą. Tačiau teismas pagrįstai ir motyvuotai patikėjo nuteistųjų R. K. ir N. V. parodymais, nes jie iš esmės sutampa su liudytojo S. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis. Taigi, iš liudytojo S. K. parodymų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis matė, kaip visi trys nuteistieji spardė gulintį vyriškį, po to visi nuėjo namo (t.1, b.l.75-76). Teismas pagrįstai patikėjo šiais liudytojo S. K. parodymais, nes jie sutapo su faktinėmis bylos aplinkybėmis: po pirmo K. S. sumušimo visi trys nuteistieji grįžo prie laužo, o po kito spardymo, jie nuėjo namo. Akivaizdu, kad liudytojas S. K. matė, kaip visi trys nuteistieji, taip pat ir M. B. , antrą kartą spardė K. S. . Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad K. S. mirė nuo galvos sumušimo su abipusiu kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu ir smegenų sumušimu, išsiliejusiam kraujui suspaudus smegenis, išsivysčius antrinėms kraujosruvoms smegenų kamiene ir galvos smegenų bei plaučių pabrinkimui. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, beveik visi smūgiai teko nukentėjusiajam į galvą. Daugelis galvos sužalojimų turėjo atsirasti spardant. Trauminį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu ir smegenų sumušimą ekspertas kvalifikavo kaip sunkų, pavojingą žmogaus gyvybei kūno sužalojimą, tiesiogiai susijusį su K. S. mirtimi (t. 1, b.l. 35-46). Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam mirtiną sužalojimą sukėlė ne vienas ar keli iš suduotų smūgių, o jų visuma. Teismas nustatė, kad K. S. į gyvybei pavojingą organą – galvą, smūgius sudavė visi nuteistieji, tame tarpe ir apeliantai. K. S. sunkus gyvybei pavojingas kūno sužalojimas atsirado nuo keleto į galvą suduotų smūgių, tiksliai nuo kurių – nustatyti nėra galimybės. Tai konstatuota teismo medicinos specialisto išvadoje ir teisme patvirtino paklaustas teismo medicinos specialistas V. Armonas (t.,1, b.l.35-46, t.4, b.l.11-12).

Nors M. B. teigia, kad nuo jo suduotų smūgių K. S. mirti negalėjo, tačiau jis suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, spirdamas į žmogui gyvybiškai svarbią kūno dalį – galvą, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors ir nenorėjo, bet sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, t.y. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). M. B. nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai yra įrodyti ir nuosprendyje aptarti. Todėl toks baudžiamojo įstatymo pritaikymas visiškai atitinka Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr.46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ turinį. Šio nutarimo 8 punkto 6 dalyje nurodoma: „Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys“. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kai jis padaromas dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Iš bylos matyti, kad apelianto veika pasireiškė tuo, kad jis su kitais nuteistaisiais užpuolė K. S. ir iš karto pradėjo pastarąjį mušti, spardyti į galvą ir kitas kūno vietas. K. B. ir kiti smurtavo be jokios priežasties, o tokių veiksmų pretekstu buvo mažareikšmė dingstis, t.y. neva K. S. iš benamių atiminėja pinigus. Todėl nuteistieji taip pademonstravo niekinamą požiūrį į žmogų ir visuomenę. Nuteistojo M. B. nusikalstami veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir M. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. teisingai.

Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, skirdamas M. B. bausmę BK 54 straipsnio ir kitų bausmių skyrimą reguliuojančių BK normų nepažeidė, paskirta bausmė savo rūšimi yra pagrįsta ir teisinga. Pažymėtina, kad nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, teismas atsižvelgė į apelianto asmenybę, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, teigiamą asmenybės charakteristiką ir tai, kad nusikaltimą padarė neseniai sulaukęs pilnametystės.

Esant tokioms aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo ribose nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistųjų R. K. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.