- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-01-31
- Bylos Nr.
- N-62-32-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-01347-2010-32
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Stasys Gagys
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo F. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutarties M. M. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas, išnagrinėjęs F. A. pranešimą apie tai, kad 2010 m. rugpjūčio 22 d. jo sūnų E. Š. apkandžiojo šuo, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutarimu nusprendė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnį M. M. atžvilgiu, nes nėra asmens veiksmuose pažeidimo sudėties. Institucija nustatė, jog M. M. šuo įkando E. Š. į koją, asmuo apie tai pranešė vaiko motinai ir kartu su ja nuvežė pastarąjį į ligoninę, tačiau M. M. šunį laiko savo kieme pririštą už 10 metrų nuo viešos paskirties vietos, visas išlaidas dėl įkandimo atlygino, todėl jis nepažeidė Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikinų laikymo taisyklių, patvirtintų Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos sprendimu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs F. A. skundą, 2010 m. lapkričio 19 d. nutartimi jį atmetė ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nurodė, jog ATPK 110 straipsnio norma yra blanketinė, todėl vertintinos Šunų, kačių ir kitų gyvūnų laikinų laikymo taisyklės, patvirtintos Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos 2002 m. liepos 16 d. sprendimu Nr.439 bei papildytos 2009 m. kovo 31 d. sprendimu Nr.T-758 (toliau - Taisyklės). Šių Taisyklių 2.4. punkte nustatyta, kad gyvūnų savininkai atlygina visas išlaidas, susijusias su jiems priklausančių gyvūnų padaryta žala žmonių sveikatai, jų turtui, Taisyklių 2.5.2. punktas numato, kad uždarosiose savininko valdose, sodo bendrijose ir vienkiemiuose šunis leidžiama laikyti tik pririštus arba palaidus gerai aptvertuose voljeruose, Taisyklių 2.5.3. punktas nustato, kad miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse namų valdai ribojantis su viešosios paskirties vieta (pėsčiųjų takelis, šaligatvis ir pan.), namų valdos savininkas turi užtikrinti, kad palaidas šuo nekeltų grėsmės praeinančių žmonių ramybei, sveikatai ir gyvybei ir nepriartėtų prie tvoros, besiribojančios su viešosios paskirties vieta, arčiau kaip 2 metrus. Teismas pabrėžė, jog tam, kad asmenį būtų galima patraukti administracinėn atsakomybėn už ATPK 110 straipsnio 5 dalies pažeidimą, visų pirma būtina nustatyti Taisyklių 2.4, 2.5.2, 2.5.3. punktų, kurie reglamentuoja šunų laikymo tvarką, pažeidimus, tačiau byloje surinkti įrodymai neduoda pagrindo tokiai išvadai. Teismas pabrėžė, jog tai, kad šuo įvykio dieną buvo pririštas, patvirtina pats nukentėjusysis, šuns savininkas M. M., E. Š. mama, o kitų asmenų, tiesiogiai mačiusių įvykį, nėra. F. A. apie įvykį sužinojo iš J. S., o kaimynės G. G. bei J. S. taip pat nematė įvykio. Teismas pabrėžė, jog F. A. prašomi išreikalauti duomenys apie šuns sveikatą negali patvirtinti įvykio aplinkybių, jo sūnaus sužalojimo faktas neslėptas, nes iš byloje pateikto VšĮ Šalčininkų sveikatos priežiūros centro išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad E. Š. dėl kairės šlaunies kastinės žaizdos buvo gydytas nuo 2010 m. rugpjūčio 22 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo išvados, jog Šalčininkų rajono policijos komisariatas surinko įrodymus, apklausė su pažeidimu susijusius asmenis, apžiūrėjo ir nufotografavo įvykio vietą bei priėmė pagrįstą nutarimą nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos M. M. atžvilgiu, o kadangi nenustatyta, kokie papildomi galintys turėti reikšmės bylai įrodymai galėtų būti tiriami, bylos grąžinimui iš naujo tirti dėl papildomų aplinkybių tyrimo ir įrodymų surinkimo nėra jokio pagrindo. Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje vertinamas tik priimto nutarimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl F. A. skunde nurodytos aplinkybės dėl vaiko nepriežiūros nevertintinos.
III.
Nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi, F. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliaciniame skunde nurodo, jog teisme nebuvo apklausta J. S., kuri jį informavo apie sūnaus apkandžiojimą, o ši sužinojo apie įvykį iš jį mačiusios G. G.. Mano, jog apklausdamas tik M. M. ir B. Š., teismas buvo šališkas, be to, teismas nepasisakė apie B. Š. atsakomybę dėl mažamečio vaiko nepriežiūros.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šalčininkų rajono policijos komisariatas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą palaikydamas pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus.
Atsiliepimais į apeliacinį skundą B. Š. bei M. M. prašo jį atmesti palaikydami Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja.
Dėl F. A. apeliacinio skundo teiginių, jog teismas nepagrįstai atsisakė apklausti J. S. bei įvykį betarpiškai mačiusią kaimynę G. G., pasakytina, kad toks tvirtinimas visiškai nepagrįstas. Bylos medžiaga patvirtina, jog F. A. įvykio nematė, apie jį sužinojo iš J. S., kuri įvykio taip pat nematė, o apie jį neva sužinojo iš G. G. Pabrėžtina, jog nei nukentėjusysis, nei jo motina, nei šuns savininkas M. M. apie jokius įvykį mačiusius asmenis neminėjo, jų nenustatė ir Institucija, o galimą įvykio liudytoją - G. G. – F. A. nurodė tik pirmosios instancijos teisme, be to, pažymėdamas, kad ši galėtų patvirtinti tik tai, kad mačiusi, kaip E. Š. buvo parvežtas iš ligoninės ir šis verkęs (b. l. 26). Visa tai tik patvirtina, kad visi įvykio liudytojai buvo apklausti, o apelianto minima G. G., nei juo labiau J. S. apie 2010 m. rugpjūčio 22 d. įvykio detales jokių reikšmingų aplinkybių nurodyti nebūtų galėjusios, todėl jos teisme neapklaustos visiškai pagrįstai.
Apeliantas tvirtina, jog teismas nepasisakė apie B. Š. atsakomybę dėl mažamečio vaiko nepriežiūros, tačiau toks teiginys vėlgi nepagrįstas. Iš skundžiamos teismo nutarties aiškiai matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai atsakė į paminėtus F. A. skundo teiginius, be to, nurodė ir institucijas, garantuojančias vaiko teisių apsaugą.
Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
F. A. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.