Kauno apygardos teismo nutartis

procesinių sprendimų kategorijos: 21.4.1.1; 21.4.2.7; 21.4.2.8; 28.2; 121.21.

2010 m. rugpjūčio 25 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Raimondo Buzelio, sekretoriaujant Nomedai Sireikytei, dalyvaujant atsakovei R. V.,jos atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-306-151/2010 pagal ieškovių D. R. M. ir J. V. ieškinį atsakovei R. V. dėl sandorio ir akto pripažinimo negaliojančiais (tretieji asmenys E. P. ir Utenos rajono I-jo notarų biuro notarė D. M.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad ieškovės iš trečiojo asmens E. P. sužinojo, kad ieškovės pardavė Z. B. po ¼ dalį gyvenamojo pastato ir ūkinio pastato, adresu Kaune,9 duomenys neskelbtini). Pradėjus aiškintis kaip tai galėjo atsitikti, ieškovės išsikvietė atsakovę, nes buvo davę jei įgaliojimą išregistruoti nugriautą pastatą. Įgaliojimą abi ieškovės pasirašė, nes pas jas buvo atvykusi atsakovė ir paaiškino, kad nugriovus pastatą joms ir jos motinai Z. B. gali grėsti baudos, nes pastatas yra nugriautas, bet nėra išregistruotas, ir ji norinti sutvarkyti šią problemą. Jos sutikusios ir nuvykusios pas notarą pasirašė įgaliojimus, tačiau įgaliojimo turinys nebuvo joms perskaitytas ir žinomas, nes atsakovė notarei paaiškino, kad ji viską ieškovėms išaiškino. Ieškovės atsakove pasitikėjo ir negalėjome net pagalvoti, kad giminaitė jas apgaus. 2007 m. pavasarį, kuomet ieškovės sužinojo, kad jų turtas yra parduotas, susisiekė su atsakove, kuri atvykusi pasiūlė ieškovėms už parduotą turtą 1 000 Lt bei pateikė pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovės pinigų atsisakė, paaiškinusios, kad savo paveldėjimo teises perleido trečiajam asmeniui E. P., todėl negalėjo, o ir nenorėjo parduoti namo, be to, namas jau buvo nugriautas, atsakovė pati tą žinojusi, nes pati dalyvavo nugriovime. Ieškovės namas, kuris jau buvo nugriaustas, buvo parduotas apgaulės būdu, nes ieškovės neketinusios parduoti savo turtą, nes jo jau neturėjo, o įgaliojimą atsakovei buvo išdavusios, tik kad sutvarkyti namo išregistravimą.

Taip pat teismas nustatė, kad Sutartis buvo sudaryta ne tik apgaulės būdu, bet ir prieštaraujant imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Nesant pardavimo objekto, vienos iš esminių sutarties sąlygų, seka kiti imperatyvūs pažeidimai, tai kad daiktas nebuvo perduotas, kaina sumažinta 70 kartų, neatitinka daikto kokybės, už pardavimą nebuvo perduoti ieškovėms pinigai. Pinigai ieškovėms buvo pasiūlyti tik kai ieškovės pradėjo aiškintis kokius sandorius pagal išduotus įgaliojimus sudarė atsakovė, tačiau jos atsisakė juos priimti. Net ir teigiant, kad pastatas sutarties sudarymo metu egzistavo, atsakovės nesąžiningumą įrodo ir ta aplinkybė, kad pardavus pastatą pagal registro duomenis, jis buvo parduotas už nerealiai mažą 1 000 Lt kainą, nors registro duomenimis pastato rinkos vertė 70 305 Lt. Ieškovės prašo taikyti restituciją, tačiau teismo sprendimas yra pagrindas naikinti įrašus ir įregistruoti nuosavybę ieškovėms, o ieškovėms nepriėmus pinigų už parduota ½ namo dalį restitucija negalima.

1. Abi ieškovės, įgaliojusios atsakovę parduoti ½ gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių R. D. g. 35, įgaliojimų neginčijo, abi ieškovės yra veiksnios, gerai suprato įgaliojimo turinį ir iš įgaliojimo atsiradusias pasekmes. Nepagrįstas bei prieštaraujantis rašytiniams įrodymams, bei faktinėms aplinkybėms teismo argumentas, kad mažai tikėtina, kad ieškovės būtų išdavusios įgaliojimą namo pardavimui žinant, kad namas yra nugriautas dar 2002 metais ir jų aiškinimu, ir supratimu, jos savo turtą buvo perdavusios E. P.. Tiesa yra ta, kad priešingai teismo sprendimo argumentams, byloje pateikti rašytiniai įrodymai - įgaliojimai neginčytinai patvirtino aplinkybę, kad ieškovės atsakovę 2006-11-21 įgaliojimais, įgaliojo parduoti kiekviena po ½ dalį gyvenamojo namo ir pagalbinio ūkinio pastato, bei perleisti žemės nuomos teisę prie įgyjamų pastatų dalies, priklausančių ieškovėms asmeninės nuosavybės teise, už kainą ir sąlygas savo nuožiūra. To pasekoje, ieškovėms įgaliojus, aukščiau nurodytas nekilnojamasis turtas ir buvo parduotas Z. B.. Ieškovės gerai žinojo, jog turtas bus parduotas Z. B., t. y. jų mamos seseriai. Z. B. gyvenamojo namo,( duomenys neskelbtini), vieta buvo labai svarbi, todėl ji siekė išsaugoti šią vietovę. Taigi, paneigti įgaliojimus, patvirtintus notaro, ieškovių paaiškinimais nėra galimybių. Teismo išvada, jog ieškovės neturėjo tikslo parduoti pastatų yra nepagrįsta, paremta prielaidomis ir prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Nepagrįstas skundžiamo teismo sprendimo argumentas, kad tai, kad ieškovės neturėjusios ketinimo paduoti savo pastato dalių patvirtina ir ta aplinkybė, kad, kai jos sužinojo apie namo dalių pardavimą kreipėsi į notarą su pareiškimu prašydamos informuoti atsakovę, kad jos naikina išduotus įgaliojimus. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2006-12-19, o įgaliojimus atsakovei ieškovės suteikė dar 2006-11-21. Ieškovių suteikti įgaliojimai patvirtina, kad įgaliojimo tekstas notaro ieškovėms buvo perskaitytas, dėl turinio ir pasekmių ieškovių suprastas, ir kaip atitinkantis jų valią pasirašytas. Todėl teismas visiškai nepagrįstai ir nesant jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių įgaliojimų turinį, tą faktą kad ieškovės apsigalvoję panaikino išduotus įgaliojimus, laikė didesnę įrodomąją reikšmę turinčiu įrodymu už notaro patvirtintus įgaliojimus su aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytu turiniu, kuris buvo pagarsintas pačios notarės prieš pasirašant įgaliojimų tekstą.

2. Visiškai nepagrįsti teismo argumentai, kad įgaliojimo išdavimas neturint įgaliotojui ketinimų perleisti įgytą turtą šio įgaliojimo pagrindu, nesant tikslo bei motyvo, ir už daugel kartų mažesnę kainą, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė atstovaudama ieškoves, parduodama joms priklausančią turto dalį, veikė priešingai įgaliotojo interesams; atsakovė veikė ne ieškovių naudai, kaip įgaliotoji, o priešingai jų interesams kitos sandorio šalies naudai. Su tokiais argumentais taipogi atsakovė nesutinka, nes juos paneigia išsakyti argumentai dėl įgaliojimų išdavimo ir jų turinio, kuris ieškovių buvo suprastas ir atitinkantis jų valią. Teismo sprendime išdėstyti samprotavimai apie tai, kad Z. B., neturėjo tikslų įsigyt nuosavybės, nes buvo 92 metų amžiaus, yra paremti tik prielaidomis ir išvedžiojimais. Priešingai šiam argumentui, tiek atsakovė, tiek liudytojai patvirtino aplinkybę, kad Z. B. buvo protinga ir norėjo įsigyti šį turtą, nes jai buvo brangi vietovė, kurioje buvo turtas. Šio ginčo atveju ieškovės pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti sandorius sudarytus dėl apgaulės, vadovaujantis CK 1.91 str., dėl ko teismas darydamas netinkamas išvadas, kad atsakovė atstovaudama ieškoves parduodama joms priklausančią turto dalį veikė priešingai įgaliotojo interesams, išėjo už ieškinio ribų, bei netinkamai taikė materialinės teisės normas. Visiškai nepagrįstai teismas sprendime vadovaujasi LAT praktika ir nurodo, kad atsakovas negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais ar sutuoktiniu, nes tokių sandorių sudarymas pažeidžia atstovaujamųjų interesus; bei tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ieškovės taipogi neįrodinėjo. Be to, teismo nurodyta nutartis šioje byloje neturi precedentinės galios, nes bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi - šio ginčo atveju ypatingas pasitikėjimo ryšys (giminystė) sieja ne tik atsakovę ir Z. B., bet ir atsakovę su ieškovėmis.

3. Nepagrįstas teismo argumentas, kad visi statiniai buvo nugriauti. Nors gyvenamasis namas buvo nugriautas, tačiau buvo likę pamatai. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad statinio nebuvo. Pažymėtina, kad parduoti statiniai buvo registruoti viešajame registre, ką patvirtina VĮ Registrų centro pažymėjimas. Atsižvelgiant į tai, kad didžioji pastato dalis buvo nugriauta, turtas ir buvo parduotas už jo vertę atitinkančią kainą – 1 000 Lt. Pabrėžtina, kad ieškovės ir nekėlė reikalavimo, kad turtas parduotas už per mažą kainą, šioje dalyje nėra ginčo, jos net atsisakė imti 1 000 Lt už parduotą turtą. Todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovės nesąžiningumą įrodo ir ta aplinkybė, kad pardavus pastatą pagal registro duomenis, jis buvo parduotas už nerealiai mažą kainą. Iš teismo sprendimo sunku suprasti, kodėl ginčo sandoris yra nenaudingas ieškovėms. Pažymėtina, kad jos šio turto faktiškai nevaldė, jo netvarkė ir juo nesirūpino. Ieškovių aiškinimu, šio turto nebuvo. Priešingai teismo sprendimo motyvui, Z. B. gerai žinojo perkamo turto stovį, jį įgijo ir pasirašė pirkimo-pardavimo sutartį bei perdavimo aktą. Tas faktas, kad Z. B. pasirašė aktą, nurodžius, kad defektų nenustatyta, neturi jokios reikšmės sandorio ginčijimui, nes šias aplinkybes galėtų kelti pirkėjas, reikšdamas ieškinį. Nepagrįstas teismo argumentas, kad atsakovė negarbingai veikė senolės atžvilgiu, nes nupirko nesantį pastatą. Pabrėžtina, kad senolei kita ginčo namo dalis jau priklausė asmeninės nuosavybės teise, byloje pateiktos fotonuotraukos (Z. B. prie nugriauto namo) patvirtino faktą, kad pirkėjai Z. B. buvo žinoma pastato techninė būklė.

4. Nors teismas sprendime atsakovę kaltino nesąžiningumu ir apgaule, tačiau visiškai nepasisakė dėl kitų byloje pateiktų svarbių įrodymų, kurie patvirtina ieškovių nesąžiningumą ir jų parodymų neteisingumą. Teismas visiškai nevertino 2002-12-20 paveldėjimo teisių pirkimo–pardavimo sutarčių, pagal kurias ieškovės savo paveldėjimo teises pardavė trečiajam asmeniui E. P.. Atsakovė pažymi, kad 2006-11-21 ieškovėms suteikiant įgaliojimus notarinėje kontoroje, ieškovės jau buvo paveldėtą turtą priėmusios bei buvo paveldėtų pastatų dalies savininkės. Iš VĮ registrų centro duomenų išrašo matyti, kad ieškovės parduotą turtą buvo paveldėjusios pagal 2001-12-27 paveldėjimo teisės liudijimus. Tai reiškia, kad jos pačios įgyvendino paveldėjimo teises, ir jų parduoti negalėjo. Įregistravus nuosavybės teises į statinius registre, galėjo būti vykdomas tik turto pirkimas–pardavimas, kas ir buvo atlikta. Paveldėjimo teisių pirkimas–pardavimas gali būti iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Todėl konstatuotina, kad 2002-12-20 paveldėjimo teisių pirkimas–pardavimas negalėjo būti vykdomas ir jis nebuvo įgyvendintas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl kolegija pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. lapkričio 21 d. ieškovės R. D. M. ir J. V. pasirašė įgaliojimus atsakovei R. V., leidžiančius parduoti po ¼ dalį gyvenamojo namo ( duomenys neskelbtini) Kaune bei tuo tikslu atstovauti įvairiose institucijose. Jos parodė, kad jos buvo įsitikinę, jog davė įgaliojimą išregistruoti nugriautą namą. Įgaliojimą abi ieškovės pasirašė, nes pas jas buvo atvykusi atsakovė ir paaiškino, kad joms ir jos motinai Z. B. gali grėsti baudos, nes pastatas yra nugriautas, bet nėra išregistruotas. Ieškovių paaiškinimu, jos sutikusios ir nuvykusios pas notarą pasirašė įgaliojimus, tačiau įgaliojimo turinys nebuvo joms perskaitytas ir žinomas, nes atsakovė notarei paaiškino, kad ji viską joms išaiškino. 2006 m. gruodžio 19 d. tarp įgalioto asmens R. V., atstovaujamos J. V. ir D. R. M. ir Z. B. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria buvo parduota ½ dalis gyvenamojo namo, esančio adresu ( duomenys neskelbtini), Kaune, kurio bendras plotas 72,26 kv.m. Pastatas buvo parduotas už 1000 Lt, bei pasirašytas pastatų dalies priėmimo-perdavimo aktas. 2007 m. pavasarį, ieškovės sužinoję, kad pastatas parduotas, tačiau kurio neketino parduoti, nes jis buvo nugriautas, per notarą kreipėsi su pareiškimu į atsakovę, kad jų išduotus 2006 m. lapkričio 21 d. įgaliojimus naikina. 2007 m. gegužės 15 d. Z. B. surašo testamentą, kuriuo visą savo turtą palieka atsakovei (vaikaitei) R. V.. 2009 m. balandžio 29 d. mirė atsakovė Z. B., jos teisių perėmėja tapo atsakovė R. V..

2009 m. balandžio 15 d. ieškovės D. R. M. ir J. V. su ieškiniu dėl apgaule sudaryto sandorio pripažinimo negaliojančiu kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą prašydamos pripažinti negaliojančia 2006 m. gruodžio 19 d. pastatų dalies pirkimo pardavimo sutartį bei pripažinti negaliojančiu 2006 m. gruodžio 19 d. pastatų dalies priėmimo perdavimo aktą, patvirtintus Utenos rajono 1-ajame notarų biure. Taikyti restituciją ir grąžinti sandorių šalis į pirmykštę padėtį.

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sandoris, sudarytas apgaulės, smurto, ar realaus grasinimo įtakoje arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Viena iš priežasčių, dėl kurios sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, tai apgaulė, kurios įtakoje susiformavo sutarties šalia sudaryti sandorį. Apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens suklaidinimas dėl esminių sudaromo sandorio aplinkybių. Apgaulė, formuojant šalies valią, pasireiškia tuo, kad viena iš sandorio šalių tyčia suklaidino kitą šalį tam, kad pastaroji sudarytų šį sandorį. Tokiu būdu vienos sandorio šalies valia sudaryti sutartį suformuojama kitos sandorio šalies ir/ ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų įtakoje. Apgaulė gali pasireikšti atliekant aktyvius veiksmus, teigiant tai, ko nėra, o taip pat kai nuslepiamos svarbios sandorio aplinkybės. Taigi abejais pagrindais galimybė sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu priklauso nuo nustatymo, kokia gi buvo tikroji sandorį sudarančio subjekto (sandorio šalies) valia sudarant sandorį, ar buvo to subjekto valios yda, o jei buvo, tai ar jos atsiradimas priklausė nuo kitos sandorio šalies/trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, ar valios ydos priežastis paties asmens klaidingas suvokimas dėl sudaromo sandorio aplinkybių, galinčių atsirasti pasekmių ir pan. Be to, Lietuvos Aukščiausias Teismas Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartyje, bylos Nr. 3K-3-406/2000 m. suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, jog esant ginčui dėl sutarties turinio bei sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovių ieškinį ir pripažindamas negaliojančiu tarp šalių sudarytą 2006 m. gruodžio 9 d. pastatų dalies pirkimo pardavimo sutartį bei 2006 m. gruodžio 9 d. pastatų dalies priėmimo perdavimo aktą, pagrįstai motyvavo, kad ieškovės neturėjo tikslo parduoti pastatų, nes tiek ieškovių, tiek atsakovės liudytojai patvirtino, kad pastatas buvo nugriautas dar 2002 metais. Ieškovės aplinkybes apie įgaliojimų išdavimą aiškino nuosekliai ir įtikinamai, t.y. ieškovės manė, kad atsakovei suteikė įgaliojimus sutvarkyti namo nugriovimo išregistravimo procedūras, nes atsakovė joms aiškino, kad jos gali būti nubaustos, nes neišregistravo pastato. Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatavo, kad ieškovių liudytojai patvirtino, kad ieškovės neturėjo tikslo parduoto pastatų bei patvirtino pačias aplinkybes, kuriomis remiasi ieškovės. Tai, kad ieškovės neturėjusios ketinimo parduoti savo pastato dalių patvirtina ir ta aplinkybė, kad kai jos sužinojo apie namo dalių pardavimą kreipėsi į notarą su pareiškimu prašydamos informuoti atsakovę, kad jos naikina išduotus įgaliojimus.

Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas spręsdamas ginčą išimtinai vadovavosi tik ieškovių paaiškinimais, visiškai nepaisydamas kitų byloje pateiktų rašytinių įrodymų. Nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi P. (E. P. žmonos) parodymais, nes ši yra suinteresuota bylos baigtimi. Teismo išvada, jog ieškovės neturėjo tikslo parduoti pastatų yra nepagrįsta – paremta prielaidomis ir prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti dėl sekančių motyvų. Tą aplinkybę, kad ieškovės neketino ir neturėjo tikslo parduoti pastatų patvirtino liudytojai I. D., R. P., iš dalies trečiasis asmuo E. P.. Tačiau byloje nustatyta, kad ieškovių valia – ketinimo parduoti savo turtą neturėjimas – prieštarauja išduotam įgaliojimui, kurių ieškovės teismine tvarka neginčijo. Ieškovės tik 2007 m. kovo 26 d.. t.y. po sandorio sudarymo kreipėsi į notarą su pareiškimu prašydamos informuoti atsakovę, kad jos naikina išduotus įgaliojimus. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šioje byloje svarbu nustatyti ar įgaliotinė, sudarant ginčijamus sandorius veikė įgaliotojų vardu ir interesais, kadangi pagrindinė įgaliotinio pareiga yra ginti įgaliotojo teises ir interesus, neveikti priešingai jų interesams.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė atstovaudama ieškoves parduodama joms priklausančią turto dalį veikė priešingai įgaliotojo interesams, nes pardavė turtą už daugel kartų mažesnę kainą. Byloje nustatyta, kad pastatų dalis parduota už 1000 litų, kai tuo tarpu VĮ Registrų centro pažymoje ½ dalies parduoto pastato vertė - 35436 Lt.

Ieškovės ir atsakovė pripažino, kad pastato dalies pardavimo momentu - gyvenamojo namo nebuvo, jis buvo nugriautas, buvo likę šio namo dalis – pamatai. Todėl apeliaciniame skunde teigiama, jog nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad statinio nebuvo ir nurodo, kad parduoti statiniai buvo registruoti viešame registre, todėl laiko, kad duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau šis teiginys būtų reikšmingas tik tuo atveju, jeigu nekilnojamojo daikto išregistravimo procedūra būtų vykdoma teisės aktų nustatyta administracine tvarka, tačiau kilus ginčui dėl teisės, nagrinėtinam civilinio proceso tvarka, ieškovės ginčo objekto nebuvimą ir sandorio metu neegzistavimo faktą įrodė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, numatytomis (duomenys neskelbtini) str. Pastato nugriovimo ir jo nebuvimo faktą sandorio sudarymo metu pripažino ir pati atsakovė. Dėl to, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovė pardavė pastatą, kuris jau buvo nugriautas, ir todėl pagrįstai pripažino negaliojančiu 2006 12 19 pastatų dalies priėmimo-perdavimo aktą.

Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad atsakovė gavus įgaliojimus veikė ne ieškovių naudai, o Z. B. naudai, t.y. priešingai jų interesams kitos sandorio šalies naudai. Pastatų pirkimo pardavimo sandoris buvo sudarytas su Z. B. , kuriai 92 metai, turinčia fizinę negalią, gyvenančia Utenoje pas vaikaitę (atsakovę) ir jos slaugoma. 2006 m. gruodžio 13 d. VšĮ „Utenos apskrities ligoninė“ ir PSPC gydytojų konsultacinė komisija nustatė, kad Z. B. nustatytas specialus nuolatinės slaugos poreikis trejiems metams. 2007 m. gegužės 17 d. Z. B. surašo testamentą, kuriuo visą turtą palieka atsakovei, o 2009 m. balandžio 29 d. mirus atsakovei Z. B., jos teisių perėmėja tampa atsakovė R. V.. Iš to darytina išvada, kad atsakovė (vaikaitė) sudarė pirkimo pardavimo sandorį veikdama artimos giminaitės Z. B. (senolės) naudai, jos gyveno kartu, R. V. ja rūpinosi, kai tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija aiškindama CK 65 str., atitinkamai 2000 07 01 Civilinio kodekso 2.134 str. konstatavo, kad atstovas negali sudarinėti sandorių atstovaujamojo vardu su savo artimais giminaičiais ar sutuoktiniu, nes tokių sandorių sudarymas pažeidžia atstovaujamųjų interesus tokių sandorių sudarymas sukelia interesų konfliktą.(civilinė byla Nr. 3K-3-157/1999 m.).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad visiškai nesuvokiamas ir nepagrįstas teismo nurodytas argumentas, kad sandoris sudarytas pažeidžiant LR CK 6.305 str., 6.398 str., 6.306 str., 6.313 str., 6.344 str., 6.345 str., 6.396 str., 6.314 str., 6.327 str., 6.333 str., 3.360 str., nes teismas išvardino pirkimą- pardavimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau iš teismo sprendimo nėra aišku kodėl šios normos yra pažeistos. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai motyvavo, kad nesant pardavimo objekto, vienos iš esminių sutarties sąlygų, pirkimo pardavimo sutartis negali būti teisėta. Be to, parduotas daiktas nebuvo perduotas, kaina sumažinta 70 kartų, neatitinka daikto kokybė, už pardavimą nebuvo perduota ieškovėms pinigai. Pinigai ieškovėms buvo pasiūlyti tik kai ieškovės pradėjo aiškintis, kokius sandorius pagal išduotus įgaliojimus sudarė atsakovė, tačiau jos atsisakė juos priimti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno miesto apylinkės teismas priėmė teisėtą sprendimą pripažindamas negaliojančia ½ dalies pastatų pirkimo-pardavimo sutartį bei pastatų dalies priėmimo-perdavimo aktą, tačiau byloje nesurinkta objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad sandoris sudarytas apgaulės būdu, nes atsakovė parduodama pastatus veikė išduoto įgaliojimo pagrindu, kurio ieškovės teismine tvarka neginčijo.

Iš išdėstytų duomenų darytina išvada, kad buvo parduotas daiktas, kurio realiai nebuvo pardavimo metu, ieškovės su atstovaujamąja nesitarė dėl pardavimo kainos, o sudarius pirkimo pardavimo sandorį ieškovės pinigų negavo, daiktas nebuvo perduotas, daiktas parduotas pigiau daug kartų nei nustatyta vidutinė rinkos vertė, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, prieštaraujant teismo išvardintoms imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.) ir pagrįstai panaikino pirkimo-pardavimo sutartį ir priėmimo-perdavimo aktą, kuriais buvo parduota ½ gyvenamojo namo ir ūkinio pastato dalis, esančio Radvilų dvaro 35, Kaune.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo motyvais naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas ((duomenys neskelbtini) str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

n utaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.