- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-20
- Bylos Nr.
- A-663-926-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriui
- Kategorijos
- 6.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pirmininkas), Artūro Drigoto ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Ukmergės skyriui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir moralinės žalos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau – ir VSDFV) ir VSDFV Ukmergės skyrių įskaityti į jo darbo stažą laikotarpį nuo 1991 m. rugsėjo 25 d. iki 1992 m. liepos 28 d., numatytą Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1992 m. liepos 28 d. nutartyje, bei išieškoti 25000 Lt moralinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad neįskaičius minėto laikotarpio jam nebuvo skirta invalidumo pensija. Invalidumas nustatytas 2004 m. lapkričio 30 d.
Atsiliepimas
Atsakovas VSDFV Ukmergės skyrius prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 28 straipsnyje nustatytas minimalus ir būtinasis draudimo stažas invalidumo pensijai gauti. Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 5 priedą asmenims, vyresniems kaip 35 metų, minimalus stažas yra 5 metai. Būtinasis draudimo stažas pagal amžių (47 m.) pripažinimo invalidu dieną (2004-11-30) yra 15 metų. Pagal darbo knygeles apskaičiuotas pareiškėjo turimas draudimo stažas yra 4,6594 metų. Pagal Pensijų įstatymo 52 str. darbas įkalinimo įstaigose neįskaitomas į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir dėl to laikotarpis nuo 1991 m. rugsėjo 25 d. iki 1992 m. liepos 28 d. pareiškėjui neįskaitytas.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė VSDFV prašė skundą atmesti. Nurodė, kad VSDFV Ukmergės skyriaus direktoriaus sprendimas Nr. 2614, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos, yra pagrįstas Pensijų įstatymo nuostatomis. Pagal šio įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2005-07-01, 27 str. asmuo, kuriam pirmą kartą nustatomas invalidumas, įgyja teisę gauti invalidumo pensiją, jeigu invalidumo nustatymo dieną jis turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Minimalaus valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimai nustatomi pagal minimo įstatymo 28 straipsnį. Pagal V. D. amžių invalidumo nustatymo dieną invalidumo pensijai paskirti reikėjo 5 metų minimalaus socialinio pensijų draudimo stažo, pastarojo dokumentais įrodytas stažas yra 4,6594 metų. Laikotarpis nuo 1991-09-25 iki 1992-07-28 į pareiškėjo valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą neįskaitytas iki 2005-07-01 galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 52 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nors ir dirbantys įkalinimo įstaigose, nebuvo ir nėra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, t. y. už juos nebuvo, nėra ir neturėjo būti mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, darbo įkalinimo įstaigose laikas neprilygintinas valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui. VSDFV Ukmergės skyrius vadovavosi įstatymo nuostatomis, todėl šio skyriaus tarnautojų veiksmai buvo teisėti, tad nėra įstatyminio pagrindo reikalauti moralinės žalos atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. spalio 6 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas nurodė, kad pareiškėjui invalidumas nustatytas 2004-11-30. Nuo šios datos atsirado asmens teisė į invalidumo pensiją. V. D. turimas draudimo stažas yra 4,6594 metų. Dėl nustatyto stažo ginčo nėra. Pagal Pensijų įstatymo 28 str. 2 d., Nuostatų reikalavimus ir pagal V. D. amžių, invalidumo nustatymo dieną, invalidumo pensijai paskirti reikėjo 5 metų minimalaus ir 15 būtinojo socialinio pensijų draudimo stažo. V. D. neįrodė turįs 5 metų minimalų draudimo stažą invalidumo pensijai. Atsakovų pateikti laikotarpio nuo 1991-09-25 iki 1992-07-28, numatyto Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 1992-07-28, neįskaitymo į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą motyvai yra pagrįsti Pensijų įstatymo 52 str. VSDFV Ukmergės skyriaus, VSDFV darbuotojai teisingai taikė Pensijų įstatymo, Nuostatų reikalavimus, tad, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 str., jiems negali atsirasti atsakomybės našta dėl moralinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2005-10-06 sprendimą ir priimti naują – pavesti VSDFV Ukmergės skyriui vykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1992-07-28 nutartį. Nurodo, kad teismas jo skundą atmetė nemotyvuotai ir neteisiškai. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 1992-07-28 nutartis yra teisėta ir turi būti vykdoma. Ji priimta vadovaujantis 1991-03-20 įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, baudžiamojo proceso ir pataisos darbo kodeksų pakeitimo ir papildymo 52 1 str., reglamentavusiu nuteistųjų darbo stažą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė VSDFV ir atsakovas VSDFV Ukmergės skyrius atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo į V. D. stažą įskaityti 1991-09-25 - 1992-07-28 laikotarpį, kadangi asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, dirbantys įkalinimo įstaigose, nuo 1991-06-01 nebuvo ir nėra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu. Pensijų įstatymo 52 str. 2 d. 1 p. numatė, kad asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, per laikotarpį nuo 1991-06-01 iki 1995-01-01 prilyginamas asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, nors ir dirbantys įkalinimo įstaigose, nuo 1991-06-01 nebuvo ir nėra draudžiami valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, t. y. už juos nebuvo mokamos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Tai patvirtina ir Vilniaus 2-ųjų pataisos namų 2005-03-24 raštas Nr. 9-1856 (09). Taigi asmenų, nuteistų laisvės atėmimu, darbo įkalinimo įstaigose laikas neprilygintinas stažui (Pensijų įstatymo 54 str.). Nuostatų 12 punkte buvo nustatyta, jog Pensijų įstatymo 52 str. 1 d. 1 p. nurodytų kitų asmenų, kurie pagal galiojusius įstatymus turėjo būti draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, darbo laikas, įskaitytinas į stažą, nustatytas nuostatų 1 priede. Asmenys, nuteisti laisvės atėmimu, dirbę įkalinimo įstaigose, 1 priede nėra įvardyti. Nuostatų 23 punkte buvo nustatyta, kad asmens pajamos, nuo kurių iki Valstybinio socialinio draudimo įstatymo įsigaliojimo dienos neturėjo būti skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, nurodytos šių Nuostatų 6 priede. Šio priedo 23 punkte yra įvardytas apmokėjimas už asmenų, nuteistų laisvės atėmimu ir dirbusių įkalinimo įstaigose, darbą. Taip pat nurodo, kad VSDFV Ukmergės skyriaus direktoriaus sprendimas Nr. 2614, kuriuo nuspręsta neskirti V. D. invalidumo pensijos, buvo pagrįstas Pensijų įstatymo nuostatomis ir yra teisėtas. Pagrindo konstatuoti, kad valstybės tarnautojų veiksmai nebuvo teisėti, nėra, tad, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 39 str. ir Civilinio kodekso 6.271 str., nėra pagrindo deliktinei atsakomybei.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
1991 m. vasario 21 d. įstatymo Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, baudžiamojo proceso ir pataisos darbų kodeksų pakeitimų ir papildymų Nr. I-1073, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 52 – 1 str. (Nuteistųjų darbo stažas). Šiame straipsnyje buvo įtvirtinta, kad: „Nuteistiesiems, nepažeidžiantiems režimo ir įvykdantiems išdirbio normas ar nustatytąsias užduotis, darbo laikas, atliekant bausmę, gali būti įskaitytas į bendrąjį darbo stažą. Darbo laikas įskaitomas į bendrąjį darbo stažą teismo sprendimu, tarpininkaujant pataisos darbų įstaigos administracijai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 414 straipsnyje nustatyta tvarka“.
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 1992-07-28 nutartimi atleido pareiškėją lygtinai prieš terminą nuo likusios laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Ta pačia nutartimi pareiškėjui į darbo stažą buvo įskaitytos darbo dienos nuo 1991-09-25 iki 1992-07-28.
Pensijų įstatymo 52 str. 2 d. 1 p. numatė, kad asmens stažui, įgytam dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu per laikotarpį nuo 1991-06-01 iki 1995-01-01, prilyginamas asmenų, apdraustų valstybiniu socialiniu draudimu pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnį, privalomų valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo laikas.
Iš to seka, kad sąvokos „bendrasis darbo stažas“ ir „valstybinio pensijų draudimo stažas“ nėra tapačios. Pareiškėjo reikalavimas įskaityti į valstybinio pensijų draudimo stažą jo turėtą bendrąjį darbo stažą negali būti patenkintas, nes valstybinio pensijų draudimo stažas priklauso nuo privalomojo valstybinio socialinio pensijų draudimo fakto ir už šį draudimą mokamų įmokų.
Byloje yra nustatyta, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę, buvo draustas tik nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, todėl nenustačius, kad pareiškėjas bausmės atlikimo metu buvo draustas privalomuoju valstybiniu socialinių pensijų draudimu, atsakovas pagrįstai ir teisėtai bausmės atlikimo periodą neįskaitė į valstybinio pensijų draudimo stažą.
Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų negali kilti ir atsakovo civilinė atsakomybė.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.