Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gerovės“ konservų fabriko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gerovės“ konservų fabrikui dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė B. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo UAB „Gerovės“ konservų fabriko 3 649,21 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje ieškovė nurodė, kad šalys 2008 m. kovo 27 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 6, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 12 164,07 Eur (42 000 Lt) iki 2010 m. kovo 27 d. Sutartyje nenustatytos palūkanos už paskolą. Ieškovė 2016 m. gegužės 9 d. raštu pareikalavo, kad atsakovas grąžintų 12 164,04 Eur paskolą ir 3 649,21 Eur palūkanų, t. y. 5 proc. dydžio metinių palūkanų už prievolės grąžinti paskolos sumą praleidimą (CK 6.210 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 1 dalis). Atsakovas 2016 m. gegužės 16 d. sumokėjo ieškovei 12 164,04 Eur sumą ir liko skolinga 3 649,21 Eur. Ieškovė įmoką paskirstė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnį: pirmiausia palūkanoms, po to – pagrindinei skolai dengti.

Atsakovas UAB „Gerovės“ konservų fabrikas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad buvusi bendrovės vadovė neperdavė 2008 m. kovo 27 d. paskolos sutarties Nr. 6 naujajai vadovei A. J. Apie nurodytą paskolos sutartį dabartinė atsakovo vadovė sužinojo, kai 2016 m. gegužės 9 d. gavo reikalavimą dėl paskolos grąžinimo. Ieškovė nereikalavo iš atsakovo pinigų, nes buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo iki ieškovės pareikalavimo dienos. Nurodytą susitarimą sutarties šalys sudarė žodžiu, nes ieškovė yra atsakovo akcininkė ir šalis sieja abipusio pasitikėjimo santykiai. Paskolos sutartyje nustatyta, kad už paskolintus pinigus nemokamos palūkanos. Dėl to, atsakovo nuomone, palūkanos negali būti priteisiamos pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį. Ieškovė prašo priteisti palūkanas už šešis metus, nors pagal CK 1.125 straipsnio 9 dalį reikalavimams dėl palūkanų išieškojimo taikomas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Dėl to atsakovas prašė taikyti sutrumpintą penkerių metų ieškinio senaties terminą ir priteisti 3 041,01 Eur. Atsakovas nesutiko su ieškovės reikalavimu priteisti procesines palūkanas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovei B. Š. ( padaryta klaida, nurodant pavardę) iš atsakovo UAB „Gerovės“ konservų fabriko 3 649,21 Eur skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 3 649,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 322 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Iš šalių sudarytos paskolos sutarties teismas nustatė, kad ieškovė suteikė atsakovui paskolą neatlygintinai, dėl to atsakovas neturėjo pareigos mokėti ieškovei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.872 straipsnis). Tačiau įvertinęs teisinį reglamentavimą (CK 6.36 straipsnį, 6.37 straipsnio 1 dalį, 6.210 straipsnio 1 dalį, 6.261 straipsnį), teismas darė išvadą, kad paskolos gavėjas turi pareigą mokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas už termino grąžinti paskolą praleidimą, nepaisant to, atlygintinė paskolos sutartis ar ne.

Teismas nustatė, kad bylos šalių sutarties 3.2 punkte paskolos gavėjas įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2010 m. kovo 27 d., o atsakovas 2016 m. gegužės 16 d. sumokėjo ieškovei 12 164,04 Eur sumą, ir konstatavo, kad atsakovas praleido terminą paskolai grąžinti. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad paskolos sutartis šalių žodiniu sutarimu tapo neterminuota, nurodydamas, kad pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį bylos šalys negalėjo pakeisti jų 2008 m. kovo 27 d. rašytinės paskolos sutarties žodiniu susitarimu. Tai, kad ieškovė yra atsakovo akcininkė ir kad ji pareikalavo grąžinti paskolą praėjus šešiems metams po sutartyje nustatyto termino, teismui savaime nebuvo pagrindas konstatuoti, jog šalys savo elgesiu pakeitė paskolos sutarties rūšį ar pratęsė jos terminą. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovui negrąžinus paskolos iki 2010 m. kovo 27 d., ieškovė įgijo teisę reikalauti kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų už termino paskolai grąžinti praleidimą. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad 2012 metais pasikeitė įmonės vadovė ir buvusioji vadovė neperdavė naujajai vadovei ieškovės ir atsakovo 2008 m. kovo 27 d. paskolos sutarties, teismo vertinimu, nebuvo pagrindas atleisti atsakovą nuo pareigos įvykdyti galiojančią paskolos sutartį – grąžinti paskolą ir sumokėti palūkanas už termino grąžinti paskolą praleidimą.

Teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai atsakovo sumokėtą sumą paskirstė pagal CK 6.54 straipsnio taisykles, t. y. pirmiausia įmoką paskyrė palūkanoms mokėti, o įmokos likutį – paskolos daliai grąžinti. Teismas konstatavo, kad prievolė sumokėti palūkanas yra pasibaigusi, nes įvykdyta ir ieškovė pagrįstai ieškiniu reikalauja negrąžintos paskolos dalies, t. y. 3 649,21 Eur. Nustatęs, kad ieškiniu reikalaujama priteisti negrąžintos paskolos dalies, teismas sprendė, kad nėra pagrindo taikyti sutrumpinto penkerių metų ieškinio senaties termino, kuris taikytinas reikalavimui priteisti palūkanas.

Dėl visų pirmiau išvardytų priežasčių teismas konstatavo, kad ieškinys tenkintinas – ieškovei iš atsakovo priteistina 3 649,21 Eur skola, taip pat ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 3 649,21 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Gerovės“ konservų fabrikas prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti apeliantui bylinėjimosi išlaidas, taip pat priimti naują įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-34538-845/2016.

Šalių 2008 m. kovo 7 d. paskolos sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad ji yra neatlygintinė, t. y. kad už paskolintus pinigus palūkanos nėra mokamos. Esant tokiam šalių susitarimui, pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį negali būti priteisiamos kompensacinės palūkanos, net jei būtų laikoma, kad atsakovas yra praleidęs paskolos grąžinimo terminą.

Teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad šalys negalėjo pakeisti jų rašytinės sutarties žodiniu susitarimu, nes CK 6.183 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis CK 6.138 straipsnio 1 daliai ir ji gali būti taikoma, atsižvelgiant į šalių elgesį sutarties vykdymo metu. Ieškovės konkliudentiniai veiksmai patvirtino, kad tarp jos ir atsakovo buvo sudarytas žodinis susitarimas dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo iki ieškovės pareikalavimo dienos. Toks susitarimas nebuvo raštiškai įformintas, kadangi paskolos sutarties šalis siejo abipusis pasitikėjimas - paskolos sutartis buvo sudaryta tarp juridinio asmens ir šio juridinio asmens akcininko. Jei paskolos grąžinimo terminas nebūtų buvęs pratęstas, tai ieškovė paskolos grąžinimo iš atsakovo būtų pareikalavusi iš karto po to, kai suėjo paskolos grąžinimo terminas, o ne laukusi daugiau kaip 6 metus, už paskolintus pinigus negaudama jokių palūkanų.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs analogišką bylą, 2016 m. lapkričio 2 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2-34538-845/2016, atmesdamas kitos ieškovės ieškinį atsakovui UAB „Gerovės“ konservų fabrikui, konstatavo, kad paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas šalių žodiniu susitarimu arba jų konkliudentiniais veiksmais ir nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo priteisti ieškovei palūkanas, nes teismas nenustatė, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartį. Šiomis teismo išvadomis vadovautinasi ir nagrinėjamoje byloje, o sprendimas prijungtinas prie šios bylos CPK 314 straipsnio pagrindu.

Teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad aplinkybė, jog buvusi įmonės vadovė neperdavė naujajai vadovei ieškovės ir atsakovo sudarytos paskolos sutarties, nėra pagrindas atleisti atsakovą nuo pareigos vykdyti galiojančią paskolos sutartį. Tačiau bendrovės vienašmenis valdymo organas - vadovas (direktorius) turi pareigą saugoti įmonės dokumentus, o pasikeitus vadovui, buvęs vadovas turi pareigą juos perduoti naujai paskirtam vadovui (Akcinių bendrovių įstatymo 37 str., Dokumentų ir archyvų įstatymo 10 str. 6 d., 12 str. 2 d.). Todėl naujajai atsakovo vadovei nežinant apie egzistuojančią prievolę grąžinti paskolą, ji negalėjo būti įvykdyta. Naujoji atsakovo vadovė, gavusi paskolos sutartį ir reikalavimą grąžinti pagal ją suteiktą paskolą, nedelsiant grąžino paskolą ieškovei. Tačiau teismas, neįvertindamas šių aplinkybių bendrame kontekste bei santykyje su kitomis šioje civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė B. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė nurodo, kad iš vienos pusės apeliantas teigia, jog 2010 m. kovo 27 d. suėjus paskolos grąžinimo terminui, skolininkas tarėsi žodžiu dėl paskolos termino grąžinimo pratęsimo, tačiau iš kitos pusės apeliantas teigia priešingai, o būtent, kad apskritai apie paskolos sutarties egzistavimą sužinojo tik 2015 m. gegužės 9 d., gavęs ieškovės pretenzinį raštą su reikalavimu grąžinti paskolą ir priskaičiuotas palūkanas. Apeliacinį skundą, kuriame apeliantas nurodo vienas kitam prieštaraujančius teiginius, kurie nėra pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais bei kurie aiškiai prieštarauja ieškovės pateiktiems ir teismo ištirtiems rašytiniams įrodymams, yra pagrindas vertinti kaip pažeidžiantį CPK 7, 8 ir 42 straipsnių nuostatas.

Ieškovė B. Š., kaip paskolos sutarties šalis, kaip paskolos davėja nėra davusi atsakovui jokio žodinio sutikimo dėl paskolos sutarties sąlygų, pratęsiant jos terminą, pakeitimo. Byloje nėra duomenų, jog sutarties šalys būtų keitę kurią nors paskolos sutarties sąlygą joje aptartuoju (rašytiniu) būdu. Teismas teisingai aiškino ir taikė CK 6.183 straipsnio 1 dalį konstatavęs, jog rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu.

Apelianto teiginius, jog apie atsakovo ir ieškovės 2008 m. kovo 27 d. paskolos sutartį atsakovas sužinojo tik 2015 m. gegužės 9 d., paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai – 2008, 2012, 2013, 2015 m. UAB „Gerovės“ konservų fabriko balansų, kuriuose atsakovas kasmet nurodydavo esant skolą akcininkams pagal paskolos sutartis ir kuriuos pasirašydavo dabartinė atsakovo atstovė, ištraukos ir UAB „Gerovės“ konservų fabriko akcininkų grupės 2015 m. sausio 29 d. bendrovės gen. direktorei paraiškos dėl neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimo, pirmuoju darbotvarkės klausimu siūlant spręsti dėl atsiskaitymo pagal akcininkų 2008 m. kovo 27 d. pasirašytas paskolų sutartis, išrašas.

Visos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės byloje yra pagrįstos rašytiniais įrodymais, kurių atsakovas nėra nuginčijęs kitais CPK leistinais įrodymais. Apeliantas, savo apeliaciniame skunde nurodydamas Vilniaus apygardos teismui vadovautis žemesnės instancijos kitoje civilinėje byloje priimtu teismo sprendimu, ignoruoja (arba tyčia nežino) CPK 4 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Teismas savo rezoliucija teisėtai nepriėmė atsakovo teikto teismo sprendimo iš kitos civilinės bylos bei savarankiškai, nepriklausomai sprendė bylą, remdamasis šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, vertindamas juos pagal savo įsitikinimą bei vadovaudamasis pagal galiojančią teisę, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovo prašymas priimti naują įrodymą byloje – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 2 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-34538-845/2016 atmestinas, nes remiantis LITEKO sistemos duomenis nustatyta, jog šis sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir nėra įsiteisėjęs, dėl to išvados, padarytos analogiškoje byloje su nagrinėjama, nėra reikšmingos šiai bylai. Teismas negali vadovautis teismo sprendime, kuris nėra įsiteisėjęs, padarytomis išvadomis. CK 6.874 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos gavėjui laiku negrąžinus paskolos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje numatytas palūkanas, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Byloje buvo padaryta išvada, kad paskolos gavėjas turi pareigą mokėti įstatyme nustatyto dydžio palūkanas už termino grąžinti paskolą praleidimą, nepaisant to, atlygintinė paskolos sutartis, ar ne. Atsakovas, nurodė, kad sutartyje numačius, jog sutartis yra neatlygintinė, paskolos davėjas negali remtis CK 6.874 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir reikalauti palūkanų už termino praleidimą. Tai, kad sutartyje buvo numatytas paskolos grąžinimo terminas, šalių susitarimas paskolos neatlygintinumo aiškintinas kaip susitarimas, sudarytas laikotarpiui, kuriuo paskola turėjo būti grąžinta. Atsakovas šiuo atveju yra verslo subjektas, todėl jam kyla didesnė pareiga sutarties tekstą nurodyti taip, kad jis būtų suprantamas vienodai abiejų sutarties šalių. Teismas pagrįstai susitarimą dėl paskolos neatlygintinumo aiškino kaip susitarimą laikotarpiui iki prievolės grąžinti paskolą termino pabaigos, t.y. paskolos sutartyje nebuvo numatyta, kad skolininkui laiku negrąžinus paskolos, jam neatsiras pareigos mokėti palūkanas už termino grąžinti paskolą praleidimą, todėl, remiantis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi, paskolos gavėjas turi mokėti paskolos davėjui palūkanas, kurios numatytos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje.Atsakovo argumentas, kad žodiniu susitarimu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki pareikalavimo dienos, turėjo būti įrodytas ne tik atsakovo aiškinimu, bet ir kitais įrodymais, tačiau tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Tai, kad paskolą suteikusi ieškovė buvo juridinio asmens akcininkė, kad paskolos grąžinimo ji nereikalavo 6 metus nuo termino grąžinti paskolą pabaigos, neleidžia daryti išvados, kad šiais veiksmais ji pratęsė sutarties grąžinimo terminą ar jį pakeitė atsakovo nurodyta aplinkybe - iki pareikalavimo dienos, kai pati ieškovė neigia, kad toks susitarimas buvo sudarytas. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad rašytinėje šalių sutartyje esant išlygai, kad ji gali būti keičiama, papildyta ar nutraukta tik raštu, negali būti keičiama kitokiu būdu ( CK 6.183 straipsnio 1 dalis ). Tai, kad naujoji atsakovo vadovė nežinojo apie egzistuojančią paskolą, leidžia daryti išvadą, kad susitarimo tarp šalių dėl paskolos termino pratęsimo nebuvo, nes susitarimas dėl nežinomos paskolos sutarties nėra galimas. Tai, kad 2008, 2012, 2013, 2015 m. UAB „Gerovės“ konservų fabriko balansų, kuriuose atsakovas kasmet nurodydavo esant skolą akcininkams pagal paskolos sutartis ir kuriuos pasirašydavo dabartinė atsakovo atstovė, buvo duomenys apie ieškovės suteiktą paskolą atsakovui, leidžia daryti išvadą, kad atsakovė turėjo galimybę sužinoti apie turimas bendrovės paskolas, todėl bendrovė yra atsakinga už nesavalaikį paskolos grąžinimą ir dėl to turi mokėti palūkanas. Atsakovo atsiliepimo į ieškinį argumentas, kad palūkanų išieškojimui ieškovė praleido 5 metų senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 9 dalyje, pagrįstas, ieškovė, teigdama, kad atsakovė, sumokėdama jai 12 164,04 Eur sumą 2016 m. gegužės 16 d. sumokėjo palūkanas už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 27 d. iki 2016 m. gegužės 16 d. ir tuo grąžino dalį skolos, pripažintinas pagrįstu, nes ieškovė paskirti įmoką palūkanoms sumokėti ( CK 6.54 straipsnis ) turėjo teisę toms, kurių reikalavimui nebuvo praleidusi 5 metų termino. Paskolos gavėjui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pripažintina, kad ieškovė pagrįstai paskyrė gautą įmoką palūkanoms , paskaičiuotoms už 5 metus, sumokėti, o kitoje dalyje mokėtas sumas turėjo vertinti kaip paskolos grąžinimą, todėl pripažintina, kad atsakovas yra nesumokėjęs ieškovei 3041,01 Eur paskolos, ši suma turėjo būti priteista iš atsakovo. Teismo sprendimas keistinas, teismui netinkamai taikant CK 1.125 straipsnio 9 dalį, sumažinant priteistą skolos sumą iki 3041,01 Eur. Teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 322 Eur bylinėjimosi išlaidų, t.y. 82 Eur žyminio mokesčio ir už advokato už teisinę pagalbą – 250 Eur. Patenkintų reikalavimų dalyje žyminis mokestis sudaro 68 Eur, todėl ši suma priteistina iš atsakovo ieškovei, kaip išlaidų, turėtų žyminiam mokesčiui apmokėti, atlyginimas. Teismas patenkina 83,33 procento ieškovės reikalavimų, todėl jai priteistina šioje dalyje atstovavimo išlaidos, jos sudaro 208,33 Eur. Atsakovo skundą patenkinus dalinai, jam priteistina pateistina patenkintų reikalavimų dalyje žyminis mokestis, jis sudaro 14 Eur.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti.

Priteistą ieškovei B. Š. iš atsakovo UAB „Gerovė“ konservų fabriko skolą sumažinti iki 3041,01 Eur, priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 276,33 Eur. Priteistas ieškovei 5 procentų dydžio metines palūkanas skaičiuoti nuo 3041,01 Eur sumos.

Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės B. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) atsakovui UAB „Gerovė“ konservų fabrikui (juridinio asmens kodas 122355065) 14 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą..