Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-264/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2014-03-14
Bylos Nr.: 1A-264/2014
Teisminio proceso Nr.: 1-30-9-00028-2013-9
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Audronė Kartanienė, Svajūnas Knizleris (pran.), Linas Šiukšta
Nuteistasis: K. P.
Advokatai: Kristupas Ašmys

Baudžiamoji byla Nr. 1A-264/2014Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00028-2013-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.1.3.2.; 1.1.3.3.; 1.2.14.7.2.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Svajūno Knizlerio (pranešėjo),teisėjų Audronės Kartanienės, Lino Šiukštos,sekretoriaujant Laurai Gruodienei, Jovitai Rožankevičienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui,gynėjui advokatui Kristupui Ašmiui,nuteistajam K. P. ,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. P. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Pagal BK 199 straipsnio 1 dalį K. P. išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką. Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „I“ (duomenys pakeisti) gamybos direktoriumi, būdamas materialiai atsakingu asmeniu, laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. iš UAB „I“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ banke 46 atvejais gavo 104 418,69 Lt ir iš UAB „I“ (duomenys pakeisti) kasos 2007 m. gruodžio 15 d. gavo 2 500 Lt, iš viso – 106 918,69 Lt, tačiau apskaitos dokumentais pagrindė 16 696,45 Lt sumos panaudojimą, likusius 90 222,24 Lt prarado ir į UAB „I“ (duomenys pakeisti) kasą neįnešė. Taip K. P. iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės 90 222,24 Lt vertės svetimą turtą ir tuo padarė UAB „I“ (duomenys pakeisti) 90 222,24 Lt nuostolį.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo K. P. gynėjas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad apygardos teismo nuosprendyje išdėstyti argumentai nepatvirtina BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Nurodo, jog pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208/2013). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad patikėto svetimo turto praradimas ne visais atvejais sudaro pagrindą kvalifikuoti veiką pagal BK 184 straipsnį. Tokiais atvejais sprendžiant, ar padaryta nusikalstama veika, atžvelgtina į tai, ar turto savininkas galėjo apginti savo interesus civiline tvarka, ar asmuo, kuriam turtas patikėtas, jį prarado dėl neatsargumo, ar slapstėsi, slėpė, naikino turtą ar atliko kitus neteisėtus veiksmus, apsunkinančius turto grąžinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-191/2012). Apygardos teismas, vertindamas turto iššvaistymo požymius nurodė, kad K. P. buvo neatsakingas, tačiau teismų praktikoje toks požymis nėra laikomas turto iššvaistymą nulemiančiu veikos požymiu. Šioje byloje nėra nustatyti jokie veiksmai, kuriais K. P. būtų slapstęsis, slėpęs ar naikinęs turtą, ar atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, apsunkinančius turto grąžinimą. Priešingai, supratęs, kad yra apgautas, jis pats vyko į Maskvą ir ieškojo RAB „StojPraim" biuro, taip pat ieškojo jį apgavusio žmogaus, lankėsi objektuose, kuriuose buvo kartu su šiuo asmeniu, klausinėjo apie jį sutiktų žmonių. Neradęs kaltininko, K. P. Rusijos Federacijoje rašytiniu pareiškimu kreipėsi į Maskvos m. policijos nuovadą Nr. 91 dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, prašydamas nustatyti, kas yra jį apgavęs asmuo, ir imtis priemonių, kad pinigai būtų sugrąžinti.

Apeliantas pažymi, jog vadovaujantis teismų praktika, įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus (ko net nėra nustatyta šioje byloje), paprastai nelaikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamos tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Šiuo konkrečiu atveju liudytojas I. K. ir nuteistasis K. P. buvo UAB „I“ (duomenys pakeisti) akcininkai, turintys po 50% bendrovės akcijų. I. K. buvo šios bendrovės vadovas, o K. P. - gamybos direktorius. Įmonės vardu buvo išduotos dvi banko kortelės ir pagal akcininkų bei vadovų tarpusavio susitarimą pinigus bendrovės reikmėms avansu galėjo paimti bet kuris iš jų. Be to, kaip matyti iš I. K. parodymų, 2009 metų sausį K. P. grįžęs iš Maskvos pasakė, kad susipažino su žmogumi, kuris pasiūlė pirkti izoliacines apšiltinimo medžiagas. I. K. pabrėžė, kad izoliacinių medžiagų kaina buvo gera, įmonei apsimokėjo parsivežus medžiagą parduoti. Šie duomenys, pasak gynėjo, patvirtina, kad K. P. veikė neviršydamas turimų įgaliojimų ir sandorį sudarė turėdamas kito akcininko ir įmonės vadovo pritarimą, o sudarytas sandoris įmonei buvo naudingas, palankus pelningai įmonės veiklai, sutampantis su UAB „I“ (duomenys pakeisti) interesais.

Nuteistojo gynėjas teigia, jog apygardos teismo išvada, kad K. P. veiksmuose yra netiesioginės tyčios iššvaistyti turtą požymiai, prieštarauja nustatytoms aplinkybėms ir paties teismo ankstesnei išvadai, kad K. P. „patikėjo, kad sudaro tikrą prekių tiekimo sutartį". Ta aplinkybė, kad asmuo, kurį K. P. laikė verslo partneriu, panaudojo apgaulę, apelianto teigimu, nereiškia, kad nuteistasis sandorio sudarymo metu suvokė kokį nors veikos pavojingumą, tuo tarpu nusikalstamą veiką netiesiogine tyčia darantis asmuo suvokia veikos pavojingumą ir numato, kad savininkas neteks turto, tačiau tokiems padariniams yra abejingas. Šiuo atveju netiesioginė tyčia galėtų būti konstatuota tik tuomet, jei K. P. , sudarydamas sandorį, būtų suvokęs, kad bus apgautas ir tokiu būdu praras bendrovės pinigus. Tačiau, kaip minėta, apygardos teismas nustatė, kad K. P. tikėjo, jog sudaro tikrą prekių tiekimo sutartį, kuri abiejų akcininkų ir įmonės vadovų buvo laikoma įmonei pelninga ir naudinga. Taigi, tikėdamas, kad sudaro tikrą ir įmonei naudingą sutartį, nuteistasis negalėjo numatyti įmonei kilsiančių neigiamų padarinių, tad negalėjo ir turėti tyčios iššvaistyti UAB „I“ (duomenys pakeisti) turtą.

Apeliantas nesutinka su apygardos teismo argumentais dėl didelio K. P. neatsakingumo. Teismas pažymėjo, kad nuteistasis pasikliovė nepažįstamu asmeniu užsienio valstybėje, tačiau neįvertino tos aplinkybės, kad K. P. į Rusijos Federaciją važiavo siekdamas ieškoti naujų užsakymų ir kontaktų kitoje rinkoje. Neabejotina, kad verslas vystomas bendraujant ne tik su savo pažįstamais asmenimis, juo labiau, kad remiantis K. P. ir I. K. parodymais, 2008 m. UAB „I“ (duomenys pakeisti) skolininkai vėlavo atsiskaityti, mažėjo užsakymų, todėl reikėjo ieškoti naujų veiklos galimybių. Tad 2009 metų sausį Maskvoje būtent naujų verslo kontaktų su anksčiau nepažįstamais asmenimis ir buvo ieškoma. Be to, nėra jokio pagrindo teigti, kad K. P. turėjo mažiau pasitikėti potencialiu verslo partneriu vien dėl to, kad su juo susipažino užsienio valstybėje. Kaip nurodė nuteistasis, asmuo prisistatęs A. B. , buvo tvarkingai apsirengęs, vairavo naujausio modelio Toyota automobilį, aprodė jam įvairius statybinius objektus, kalbėjo įtikinamai ir sudarė „savo žmogaus" įspūdį. Gynėjas pažymi, kad šis asmuo parodė K. P. plastikinę kortelę, ant kurios buvo jo nuotrauka ir užrašas, kad jis yra RAB „StojPraim" direktorius. Be to, minėtas asmuo turėjo daug reklaminių bukletų, didelį segtuvą statybinių nuotraukų, sutartį ir kvitą antspaudavo RAB „StojPraim" antspaudu. Visos šios aplinkybės, gynėjo nuomone, leido K. P. padaryti išvadą, kad asmuo, su kuriuo bendravo, yra RAB „StojPraim" direktorius, ir šiuo asmeniu pasitikėti. Be to, iš byloje esančios S. S. T. apklausos matyti, kad RAB „StojPraim" yra iš tiesų egzistuojanti, o ne apgaulės tikslais sugalvota įmonė.

Nuteistojo gynėjo teigimu, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog sumokėdamas tiekėjui pinigus į priekį, neturėdamas garantijos, jog prekės pasieks jo bendrovę, K. P. pasielgė priešingai Lietuvos verslo praktikai, nes tiek Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau - CK) (6.315 straipsnis), tiek ir bendrieji teisės principai numato pirkimo-pardavimo sutarties šalims galimybę susitarti dėl išankstinio apmokėjimo už prekes. Neabejotina, kad egzistuoja rizika, jog bet kokio sandorio kontrahentas gali būti nesąžiningas, tačiau šiuo atveju įmonės vardu veikiantis K. P. su vadovo I. K. pritarimu sutiko sudaryti potencialiai itin pelningą sandorį, kuris buvo būtinas siekiant pagerinti suprastėjusią įmonės finansinę padėtį. Be to, neįvertinta ta aplinkybė, kad šioje situacijoje turi būti analizuojama ne Lietuvos, o Rusijos Federacijos verslo praktika, todėl turi būti vertinamas ir akivaizdus Rusijos verslininko rizikos supratimas atkrauti ir siųsti prekes į kitą šalį, neturint apmokėjimo. Apeliantas nurodo, kad įmonės vadovai savo veikloje gali pasirinkti įvairius verslo vystymo modelius, kurie gali būti tiek konservatyvūs, tiek ir rizikingi, bet žadantys didelę naudą. Tačiau net ir nepasiteisinę rizikingi sandoriai negali būti laikomi Baudžiamajame kodekse numatytu turto iššvaistymu, nes turto iššvaistymo požymių buvimas gali būti konstatuojamas tik tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį. Šiuo atveju sandoris nepasiteisino dėl tyčinių trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų, tačiau ne dėl paties sandorio ydingumo, todėl laikytina, kad šio sandorio sudarymas buvo logiškas ir pagrįstas ekonomine nauda įmonei.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje baudžiamosiose bylose didelė reikšmė teikiama įvertinimui, kokių rezultatų galima pasiekti sprendžiant ginčą kitomis, su bausmių taikymu nesusijusiomis priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Kasacinėse nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008 pažymėta, kad „kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86-2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas. Apygardos teismas šioje baudžiamojoje byloje nustatė, kad nuteistasis negrąžino UAB „I“ (duomenys pakeisti) prarastų lėšų, todėl padarė išvadą, kad pinigų, sumokėtų tretiesiems asmenims, grąžinimas į bendrovės sąskaitą tapo neįmanomas, o pats kaltinamasis savo noru iššvaistytų pinigų iki šiol negrąžino. Tokia teismo išvada, pasak gynėjo, neatitinka tikrovės. Nepaisant to, kad K. P. sąžiningai ir nuoširdžiai siekdamas sudaryti UAB „I“ (duomenys pakeisti) palankų sandorį prarado ne tik įmonės, tačiau ir dalį asmeninių, pardavus butą gautų lėšų, tačiau jausdamas didelę atsakomybę 2011 metais jis visiškai atlygino šiuo sandoriu įmonei padarytą žalą. UAB „I“ (duomenys pakeisti) civilinėje byloje Nr. 2-2453-479/2009 iš K. P. prisiteisė 90 222,24 Lt nuostolių atlyginimą, o 2010-05-19 šio sprendimo pagrindu Klaipėdos apygardos teismas išdavė vykdomąjį raštą. Vykdymo proceso metu UAB „I“ (duomenys pakeisti) šią skolą pardavė trečiajam asmeniui, o 2011-09-19 Klaipėdos apygardos teismui buvo pateiktas antstolio V. D. patvarkymas, patvirtinantis, kad minėta skola iš K. P. yra galutinai išieškota (šią aplinkybę patvirtina pridedama Klaipėdos apygardos teismo 2013-03-06 nutartis). Taigi, pateikti duomenys patvirtina, jog pažeistų UAB „I“ (duomenys pakeisti) teisių atkūrimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis ne tik yra įmanomas, tačiau tos pažeistos teisės faktiškai jau yra atkurtos, nes nuteistasis K. P. UAB „I“ (duomenys pakeisti) reikalavimo teisę nupirkusiam asmeniui grąžino 90 222,24 Lt sumą. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei K. P. šią sumą būtų gražinęs UAB „I“ (duomenys pakeisti) dar prieš bankroto bylos iškėlimą, ši baudžiamoji byla iš viso nebūtų buvusi pradėta. Be to, svarbu yra tai, kad dėl nepasisekusio sandorio nuteistasis sukėlė didelius sunkumus ne tik savo įmonei, bet ir prarado asmeninius už parduotą butą gautus pinigus, nukentėjęs nuo nusikalstamos veikos išgyveno didelį dvasinį sukrėtimą ir depresiją (tai patvirtina gydymosi psichiatrijos įstaigoje faktas). Svarbios ir kitos aplinkybės, susijusios su nuteistojo patekimu į autoįvykį Sankt Peterburge, kuriame žuvo aukštas teisėsaugos pareigūnas. Nepaisant to, kad K. P. laiku įmonės buhalterei nepateikė sandorio dokumentų, tačiau vis tik atsigavęs po sukrėtimo surado Sankt Peterburge liudytojos L. T. namuose paliktus dokumentus, todėl šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas galėjo nustatyti ir nustatė, kad sandoris iš tiesų buvo sudarytas.

Nuteistojo K. P. gynėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse išdėstytą nuomonę, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-251/2013, 2K-7-262/2013). Teigia, jog pirmiau išdėstyti argumentai suponuoja išvadą, jog tarp K. P. ir UAB „I“ (duomenys pakeisti) yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Šalies argumentai

Apeliantas nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 25 d. nutartyje išaiškino, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti užtikrinta galimybė gintis ir nuo inkriminuojamos veikos perkvalifikavimo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2008). Jei kaltinimas yra keičiamas ne vien tik siaurinant kaltinimo apimtį, baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui turi būti iš anksto pranešama apie kaltinimo keitimo galimybes ir teismo proceso metu sudaromos sąlygos išsakyti argumentus tiek dėl veikos teisinio vertinimo, tiek dėl sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymo ar nenustatymo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). Be to, 2013-11-15 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau - Konstitucinio Teismo) nutarimu pripažinta, kad BPK 256 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo konkrečiu atveju K. P. buvo pripažintas kaltu padaręs kitą nusikalstamą veiką, numatytą kitame baudžiamajame įstatyme, nei kad buvo kaltinamas, tačiau apie galimą kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos perkvalifikavimą ar faktinių aplinkybių pakeitimą nebuvo iš anksto įspėtas. Neabejotina, kad BK 183 ir 184 straipsniai numato skirtingas nusikalstamas veikas: BK 183 straipsnyje numatyta veika pasireiškia patikėto ar žinioje esančio turto pavertimu kaltininko savu turtu, o BK 184 straipsnyje numatyta veika - patikėto ar esančio žinioje turto neteisėtu perleidimu tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Be to, turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Taigi, turto pasisavinimas yra savarankiška ir atskirai kvalifikuojama nusikalstama veika, kuri negali peraugti į turto iššvaistymą, nes skiriasi šių veikų baigtumo momentai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 330/2006). Taigi, šių nusikalstamų veikų požymiai yra skirtingi, tuo tarpu K. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo sudaryta galimybė apsiginti tik nuo kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, tokiu būdu nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, nebuvo garantuotos pakankamos procesinės priemonės gintis nuo pareikšto kaltinimo, nebuvo užtikrintos galimybės jomis pasinaudoti, buvo suvaržyta kaltinamojo teisė į gynybą.

Nuteistojo gynėjas teigia, kad apygardos teismas, pripažinęs K. P. kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, paskyrė jam per griežtą bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad K. P. savanoriškai atlygino visą UAB „I“ (duomenys pakeisti) padarytą žalą civiline tvarka. Be to, jis yra sukūręs šeimą, augina ir išlaiko dvi dukteris, dirba, moka mokesčius, charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, apibūdinamas kaip kruopštus ir pareigingas darbuotojas. Reali laisvės atėmime bausmė sukeltų itin dideles neigiamas pasekmes K. P. šeimai, kadangi jo sutuoktinė negalėtų tinkamai materialiai išlaikyti šeimos iš gaunamo minimalaus darbo užmokesčio. Be to, nuteistasis prarastų turimą darbą UAB „E“ (duomenys pakeisti). Teisiamojo posėdžio metu K. P. paaiškino, kad šeimos finansinė padėtis yra sunki, nors tiek jis pats, tiek jo sutuoktinė dirba, tačiau kartais tenka skolintis pinigų, o šeimai netekus K. P. pajamų būtų užkirsta galimybė nuteistojo dukteriai studijuoti universitete.

Apeliantas pažymi, jog praradęs UAB „I“ (duomenys pakeisti) pinigus K. P. dėl to ypatingai išgyveno, sirgo depresija, tačiau vis tiek sugebėjo sugrąžinti civilinėje byloje priteistas lėšas. Mano, jog K. P. patirti dideli išgyvenimai dėl įmonės lėšų praradimo nulems jo ypatingą atsakingumą ateityje, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti kur kas švelnesnėmis priemonėmis, nei realus laisvės atėmimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas ir nuteistasis prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. P. gynėjo advokato Kristupo Ašmio apeliacinis skundas tenkinamas.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalis, kuria K. P. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose, naikinama teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad K. P. turi būti išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šioje baudžiamojoje byloje K. P. buvo kaltinamas ir atiduotas teismui pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, inkriminuojant, kad jis, dirbdamas UAB „I“ (duomenys pakeisti) gamybos direktoriumi, būdamas materialiai atsakingu asmeniu, laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 30 d. iš UAB „I“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ banke 46 atvejais gavo 104 418,69 Lt ir iš UAB „I“ (duomenys pakeisti) kasos 2007 m. gruodžio 15 d. gavo 2 500 Lt, iš viso – 106 918,69 Lt, tačiau apskaitos dokumentais pagrindė pinigų panaudojimą 16 696,45 Lt sumai, likusių pinigų 90 222,24 Lt panaudojimo apskaitos dokumentais nepagrindė ir į UAB „I“ (duomenys pakeisti) kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą 90 222,24 Lt ir tuo padarė UAB „I“ (duomenys pakeisti) 90 222,24 Lt nuostolį. Apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad K. P. jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t.y. UAB „I“ (duomenys pakeisti) priklausančias pinigines lėšas 90222,24 Lt, ne pasisavino, o juos, veikdamas netiesiogine tyčia, iššvaistė. K. P. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje, apygardos teismas grindė:

1. K. P. parodymais, kad UAB „I“ (duomenys pakeisti) jis įkūrė kartu su I. K. , abu turėjo po 50 procentų akcijų. 2008 metais pradėjo mažėti užsakymų, vėlavo atsiskaitymai. Tuomet jie nutarė išbandyti kitą rinką, pasirinko Rusiją, nes jis ten gyveno 15 metų, turėjo pažįstamų, lengvai bendravo rusų kalba. Jie po truputį išgrynindavo pinigus ir juos taupė Rusijai. Pirmas ieškoti užsakymų į Maskvą išvyko I. K. , grįžęs paaiškino, kur daugiausiai renkasi jiems reikalingi žmonės, po ko į Maskvą išvyko jis pats. Tai buvo 2008 m. gruodžio mėnesį, vyko su I. K. žinia. Su savimi jis pasiėmė apie 9000 eurų, apsistojo Liubercy rajone, iš ten važinėjo į turgų, prekybos centrą, kur prekiaujama statybinėmis medžiagomis. Beieškodamas užsakymų susipažino su asmeniu, prisistačiusiu A. B. . Pastarasis buvo tvarkingai apsirengęs, važinėjo naujausio modelio automobiliu Toyota, sudarė patikimo asmens įspūdį. Vyriškis jam pasakojo, kad turi savo įmonę, parodė plastikinę kortelę su vardu, pavarde ir pareigomis, pasakojo, kad turi daug pažįstamų Lietuvoje ir užsienyje. Susitikus sekančią dieną rodė daug reklaminių bukletų, segtuvą su statybų nuotraukomis. Po to vežė aprodyti statybinius objektus. Į vidų patekti negalėjo, dėl to jam kilo įtarimas, bet vyriškis paaiškino, kad patekimui į objektus reikalingi leidimai, o jų negali išduoti, nes remontuojamas ofisas. Vyriškis nuvežė jį prie to ofiso, tai buvo įspūdingas pastatas gražioje vietoje. Į pastato vidų taip pat nebuvo jo nusivedęs, motyvavo vykstančiomis statybomis. Tas vyriškis jam pasakojo, kad jis veža apšiltinimo vatą iš JAV, garantavo, kad sertifikatai yra europiniai. Tuomet jie susitarė dėl kiekio, jis pasakė, kokią sumą gali sumokėti – pusantro milijono rublių. Vyriškis žadėjo pakrauti ir pristatyti vatą geležinkeliu, aiškino, kad turi galimybių tai padaryti mažomis kainomis. Tuomet jie išsiskyrė ir susitarė susitikti sausio mėnesį. Dar klausė, kaip su juo susisiekti, vyriškis pasakė, kad pats jam paskambins telefono numeriu, kurio kortelę pats jam davė. 2009 m. sausio mėnesį jis atvyko į Maskvą. Su savimi vežėsi apie 9000 eurų, likusius 27 000 eurų jam paskolino Maskvoje šeimos draugai. Po kelių dienų jam paskambino tas vyriškis, jie nuvažiavo į prekybos centrą, kur ilgai kalbėjosi. Vyriškis jam pasakojo, kad jo įmonė rimta, kad jis galės įdarbinti apie 50 jų įmonės darbuotojų, dėl ko jis labai apsidžiaugė. Vyriškis taip pat jau buvo paruošęs sutartį dėl apšiltinimo vatos. Jie abu ją perskaitė ir pasirašė, jis atidavė vyriškiui pinigus, apie 34000 eurų. Tai buvo tiek UAB „I“ (duomenys pakeisti), tiek ir jo paties pardavus paveldėtą butą gauti pinigai. Po to jie kartu dar ilgai važinėjo, bendravo. Sekančią dieną vėl buvo susitikę, kalbėjosi apie tai, kada bus atvežta vata. Vyriškis jam sakė nepergyventi, kad viskas bus sutvarkyta, kai jis grįš iš JAV vyksiančios konferencijos, kad iki kovo 10 d. viskas bus sutvarkyta. Grįžęs į Lietuvą sudarytą sutartį jis parodė I. K. , kad viskas tvarkoje. Kovo mėnesį jis išvažiavo į Maskvą, ten važinėjo po statybas, ieškojo ofiso, klausinėjo, bet nieko nesurado, tuomet suprato, kad buvo apgautas, kad prarado bendrovės ir savo pinigus. Buvo nuėjęs į miliciją, klausė, ką daryti, bet ten iš jo tik pasišaipė. Tuomet jis išvyko į Sankt Peterburgą, ten stipriai gėrė, po ko buvo gydomas medikų. Po to jų įmonei iškėlė bankroto bylą, bet tuo metu jis nieko negalėjo pasakyti, taip pat ir kai buvo iškviestas pas tyrėją. Tik advokatės dėka pradėjo atkurti įvykius, paaiškėjo, kad visas sutartis buvo palikęs Sankt Peterburge. Jis net neprisiminė, kad tokios sutartys buvo, nes jam buvo labai blogai, vartojo vaistus su alkoholiu. Įvykio metu viskas atrodė įtikinama, jis tikėjosi, kad apšiltinimo vata bus pristatyta, norėjo išgelbėti savo įmonę (t. 5, b.l. 140-142). Apeliacinės instancijos teisme K. P. parodė, kad iš bendrovės sąskaitos išgrynintus pinigus jis laikė pas save, atsiskaitymams objektuose reikėjo grynųjų pinigų. Bendrovėje susidarius sunkiai situacijai, kartu su kitu bendrovės akcininku I. K. nusprendė gelbėti įmonę ir ieškoti užsakymų Maskvoje. Iš išgrynintų pinigų apie 30 000 Lt jis nusivežė į Maskvą, kitą dalį paskolino draugas iš Sankt Peterburgo, nes visą sumą vežtis bijojo, po to tuos pinigus draugui grąžino iš savo asmeninių ir bendrovės pinigų. Sutartį dėl apšiltinimo vatos tiekimo pasirašė, nes tai buvo naudinga jų įmonei, tas žmogus pasakojo, kad jo įmonė atlieka daug statybos darbų, turi galimybę įdarbinti jų bendrovės darbuotojus, gauti jiems darbo vizas. Nors jam kėlė abejonių tai, kad susitikimai dėl sandorio vyksta kavinėje, o ne ofise, kad neduoda savo telefono numerio, elektroninio pašto adreso, bet jis savo kalbomis, rodomais statybų objektais jį įtikino, nuolat kartojo, kad norinčių yra labai daug. Be to, Rusijoje buvo tokia praktika, kad atsiskaitoma grynaisiais pinigais, o avansinis mokėjimas sudarant sandorį yra šimtaprocentinis, jis tai žinojo, todėl ir vežėsi visą sumą. Tas žmogus rodė jam plastikinę kortelę, panašią į Lietuvoje galiojančią asmens tapatybės kortelę, kurioje buvo nurodyta vardas, pavardė, gimimo data, sumokėjus pinigus, išrašė kasos pajamų orderį. Grįžęs į Lietuvą, sudarytą sutartį ir kvitą, patvirtinantį pinigų sumokėjimą, parodė I. K. . Buhalterei šių dokumentų nepateikė, nes, kol prekės negautos, turėjo juos turėti su savimi. Kai prekės nebuvo pristatytos, jis vyko į Maskvą, važinėjo per tuos objektus, kuriuos jam rodė tas vyriškis, tačiau ten jam paaiškino, kad tokio asmens nėra ir nebuvo. Supratęs, kad jį apgavo, puolė į depresiją, alkoholizmą, todėl ir nepateikė dokumentų bankroto administratoriui, jie liko pas draugus Sankt Peterburge. Be to, 2010 m. Sankt Peterburge įvyko avarija, kurioje žuvo žmogus, dėl atliekamo ikiteisminio tyrimo kurį laiką jis turėjo likti Rusijoje. Kai sužinojo, kad iš jo prašoma priteisti didelę sumą, kad areštuojamas turtas, įmonė perduota bankroto administratoriui ir viskas parduodama, pasidarė dar blogiau. Tada jis grįžo į Lietuvą, dar vyko pas bankroto administratorių, bandė kalbėtis. Prasidėjus bankroto procedūrai, jis savo asmeninio turto turėjo, tai buvo butas, sodas, tėvų žemė, šio turto jis neslėpė, turtas buvo areštuotas Klaipėdos apygardos teismo. 2011 m. pasiskolinęs pinigų iš uošvės ir pardavęs žemės sklypą, 90 000 Lt žalą atlygino. Jis pats nėra teisininkas, iš pradžių neturėjo gynėjo, po to gynėja nepateikė dokumentų ir gavosi taip, kaip gavosi.

2. Liudytojos A. G. P., UAB „I“ (duomenys pakeisti) vyr. buhalterės parodymais, kad įmonės verslas sekėsi neblogai, vadovai I. K. ir K. P. buvo sąžiningi, mokėjo mokesčius, gerai sutarė su darbuotojais, tačiau nenumatė galimybės, kad nesąžiningi gali būti partneriai, UAB „Gargždų statyba“ nesumokėjo 100 000 Lt, prasidėjo krizė, skolos kaupėsi, susidarė apie 300000 Lt. Tiek I. K. , tiek K. P. turėjo bankines korteles, ji pinigų judėjimą matydavo atsispausdinusi išrašą iš banko. Susidariusi sudėtinga situacija dėl krizės reikalavo atsiskaityti grynais pinigais ir ji kaip buhalterė nematė tame nieko blogo. Apie K. P. išvykimą į Rusiją jai nebuvo žinoma, sutartis su Rusijos bendrove jai nebuvo pateikta. Turimus bendrovės dokumentus ji perdavė bankroto administratoriui (t. 5, b.l. 142).

3. Liudytojo A. P. , UAB „I“ (duomenys pakeisti) bankroto administratoriaus parodymais, kad Klaipėdos apygardos teismas 2009-05-22 nutartimi UAB „I“ (duomenys pakeisti) iškėlė bankroto bylą, o 2011-06-01 teismas priėmė sprendimą dėl įmonės veiklos pabaigos, įmonė išregistruota iš Įmonių registro ir jos veikla baigta. Iškėlus bankroto bylą įmonės vadovas privalo perduoti bankroto administratoriui dokumentus ir turtą. Šiuo konkrečiu atveju įmonės dokumentus perdavė I. K. ir buhalterė. Sutartis su Rusijos bendrove jam pateikta nebuvo, įmonės įsiskolinimas kreditoriams buvo daugiau nei 300000 Lt. Jis pareiškė ieškinį K. P. dėl 90222,24 Lt žalos atlyginimo ir Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu priteisė šią sumą iš K. P. , sprendimas įsiteisėjo. Jis neklausinėjo, kur buvo panaudoti iš sąskaitos paimti pinigai, tiesiog pateikė ieškinį. K. P. ir I. K. žadėjo skolas grąžinti, tačiau tuo viskas ir baigėsi (t. 5, b.l. 142-143).

4. Liudytojos L. T. parodymais, kad K. P. yra senas jų šeimos draugas. 2009 metų pradžioje ji K. P. paskolino 27000 eurų. Tuo metu K. P. dirbo Maskvoje, turėjo kažkokį verslą ir tam buvo reikalingi pinigai, sakė, kad yra kažkoks pelningas užsakymas. Tuos pinigus ji vežė K. P. į Maskvą, skolino 1-2 mėnesių terminui. Pinigus K. P. grąžino pakankamai greitai, per kelis kartus. Kai K. P. atvyko pas juos į Sankt Peterburgą 2009 m. kovo mėn. pabaigoje ar balandžio mėn. pradžioje ir atvežė paskutinę pinigų sumą, buvo labai keistas, sugniuždytas, vartojo daug alkoholio, gal ir kažkokius raminamuosius vaistus. Tą kartą jie ir sužinojo, kad jam atsitiko nelaimė. Praėjus nemažai laiko K. P. jai paskambino ir paklausė, ar nepaliko juodo aplanko. Ji apžiūrėjo sūnaus kambarį, kuriame K. P. gyveno, kai svečiavosi jų namuose, ir rado tą aplanką. Matė, kad tame aplanke buvo sutartis su statybos įmone ir kvitai, tai ta pati sutartis, kuri yra byloje. Žino, kad K. P. rašė pareiškimą Maskvos policijai, jos vyras dar padėjo tą pareiškimą surašyti (t. 5, b.l. 148-149).

Žemesnės instancijos teismas

5. Liudytojo I. K. parodymais, kad 2007 m. kartu su K. P. įkūrė statybų bendrovę, abu turėjo po 50 procentų akcijų ir buvo lygiateisiai akcininkai. Jis pats buvo direktorius, o K. P. – gamybos direktorius, sudarydavo sąmatas, ieškojo klientų. Iš banko buvo paėmę dvi korteles jo ir K. P. vardu. Jie vienas kitu pasitikėjo, neklausdavo, kai reikėdavo pasiimti pinigų, toks buvo žodinis jų susitarimas, žinojo, kad pinigų neleidžia sau, o sumokėti už medžiagas ir darbuotojams už darbą. Iš pradžių viskas ėjosi gerai, tačiau 2008 metų pabaigoje prasidėjo sunkumai, nes buvo trys objektai ir niekas nenorėjo atsiskaityti, skola buvo apie 250 000 Lt. Pinigus išgrynindavo, nes objektuose reikėdavo atsiskaityti grynaisiais pinigais, be to, nuo sąskaitos bet kada galėjo pinigus nurašyti „Sodra“ ir jie liktų be pinigų, taigi tokiu būdu apsidrausdavo, kad būtų lėšų apyvartai. Į Rusiją ieškoti užsakovų jie vyko pakaitomis. K. P. į Maskvą ieškoti užsakovų statyboms vyko kelis kartus. Grįžęs 2009 m. sausio mėnesį jis sakė, kad susipažino su žmogumi, kuris pažadėjo įdarbinti žmones ir pasiūlė pirkti izoliacines apšiltinimo medžiagas. Jų kaina buvo gera ir jiems apsimokėjo parsivežus ją parduoti. Sutartį K. P. jam rodė, kai jau buvo sumokėjęs pinigus, tai ta pati sutartis ir kvitas, kurie yra byloje. Jis daug į tai nesigilino, nes pasitikėjo K. P. . Po to K. P. dar kartą važiavo į Maskvą ir pasakė, kad nebesuranda to žmogaus, pradėjo gerti, su juo sunku buvo susikalbėti. Jis sakė, kad yra visi popieriai, kad parveš į Lietuvą, kad dar gaus objektų, bet grįžo be bendrovės ir be savo pinigų. Iš bendrovės K. P. paėmė apie 100 000 Lt, juos jis kaupė ir dar turėjo šeimos pinigų, kuriuos panaudojo (t. 6, b.l. 11-12).

6. Liudytojo S. T. parodymais, kad jis yra RAB „StrojPraim“ generalinis direktorius ir vienintelis steigėjas, bendrovės adresas visuomet buvo Malyj Sucharevskio skg. 9, past. 1. Jo įmonė prekyba mineraline vata fasadų apšiltinimui niekuomet neužsiėmė, A. B. S. įmonėje niekada nedirbo. Sudaryti sutartis bendrovės vardu, išrašyti kvitus, naudotis įmonės spaudu teisę turi tik jis pats. Niekas kitas to nedaro ir be jo žinios negali padaryti. UAB „I“ (duomenys pakeisti) jis nežino, jokios sutartys su šia bendrove nebuvo pasirašytos ir nebuvo išrašyti jokie kvitai (t. 3, b.l. 179-187), iš jam pateiktų nuotraukų K. P. neatpažino (t. 3, b.l. 171-178).

7. 2011-03-16 specialisto išvada Nr. 5-3/25, kuria nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2007-12-15 iki 2008-11-30 atskaitingas asmuo UAB „I“ (duomenys pakeisti) gamybos direktorius K. P. iš UAB „I“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitos gavo iš viso 104418,69 Lt bei iš bendrovės kasos gavo 2500 Lt, tačiau atsiskaitė tik už 16696,45 Lt panaudojimą ir nepagrindė apskaitos dokumentais 90222,24 Lt avansinių išmokėjimų ūkio išlaidoms panaudojimo (t. 3, b.l. 66-126).

8. 2011-03-16 specialisto išvadą Nr. 5-3/25 pateikusios specialistės V. B. paaiškinimais teisiamojo posėdžio metu, kad tiriant UAB „I“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą buvo nustatyta, jog K. P. nepagrindė apskaitos dokumentais 90222,24 Lt panaudojimo. Pagal tyrimui pateiktus tiriamojo laikotarpio dokumentus komercijos direktoriui K. P. 46 atvejais iš banko sąskaitos ir 1 atveju iš kasos išmokėti avansiniai mokėjimai ūkio išlaidoms, iš viso per tą laikotarpį - 106918,69 Lt, o komercijos direktorius K. P. dokumentais, PVM sąskaitomis-faktūromis, kasos pajamų orderiais ir kitais dokumentais pagrindė 16696,45 Lt avansinius mokėjimus, bet nepateikė dokumentų dėl 90222,24 Lt gauto avanso. Iš banko sąskaitos K. P. pinigus ėmė įvairiomis sumomis. Byloje esantį kvitą apie sumokėtus pinigus (t. 5, b.l. 36) K. P. turėjo pateikti buhalterei, nes yra paėmęs avansą. Tirdama bendrovės ūkinę veiklą, ji tokio dokumento nerado. Šis dokumentas yra tinkamas, tik jis turėjo būti įtrauktas į avansinę apyskaitą. Vadovai turi nustatyti, per kokį laikotarpį atskaitingi asmenys turi atsiskaityti, kasos taisyklėse yra nurodyta, kad tai turi būti daroma ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį (t. 6, b.l. 4).

9. 2009-01-19 prekių, t. y. 8196 m² mineralinės vatos fasadų apšiltinimui „Rokvol“, tiekimo sutartimi Nr. 06/2009, sudaryta tarp RAB „STROJPRAIM“, atstovaujamos generalinio direktoriaus A. B. S. , ir UAB „I“ (duomenys pakeisti), atstovaujamos vykdančio direktoriaus K. P. , bei kvitu prie 2009-01-19 kasos pajamų orderio Nr. 19/01, patvirtinančiu, jog K. P. sutarties Nr. 06/2009 sudarymo dieną sumokėjo visą sutartyje nurodytą prekių kainą (t. 5, b.l. 33-36, 41-43, 45).

Įvertinęs pirmiau aptartus byloje surinktus įrodymus, apygardos teismas konstatavo, kad byloje nėra surinkta duomenų, patvirtinančių, jog K. P. iš bendrovės gautus 90222,24 Lt pasisavino, taip pat, kad bylos duomenimis nepaneigta K. P. versija, jog šiuos pinigus jis sumokėjo pagal 2009-01-19 prekių tiekimo sutartį Nr. 06/2009 RAB „STROJPRAIM“ generaliniu direktoriumi A. B. S. prisistačiusiam asmeniui, turėjusiam tiekti jo bendrovei mineralinę vatą fasadų apšiltinimui, tačiau pastarojo buvo apgautas. Nustatęs tokias įvykio aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad jos neatleidžia K. P. nuo baudžiamosios atsakomybės už patikėto turto iššvaistymą, kadangi bendrovės pinigus jis sumokėjo neatsakingai, be to, nepateikė šias išlaidas patvirtinančių dokumentų buhalterei, o vėliau – ir bendrovės bankroto administratoriui. Dėl K. P. veiksmų, pasireiškusių pinigų sumokėjimu tretiesiems asmenims, išmokėtų piniginių sumų grąžinimas į bendrovės sąskaitą tapo neįmanomas, o pats kaltinamasis savo noru iššvaistytų pinigų iki šiol negrąžino, todėl vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis pažeistos teisės negali būti atkurtos.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi pirmiau aptartus pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus bei nuosprendyje aptartus įrodymus, taip pat nuteistojo K. P. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, bei kartu su apeliaciniu skundu pateiktus dokumentus – Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartį dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009-10-21 nutartimi K. P. turtui taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto panaikinimo, BUAB „I“ (duomenys pakeisti) administratoriaus A. P. 2013-11-18 pažymą apie K. P. 90222,24 Lt skolos realizavimą V. J. bei 2011-08-04 V. J. pareiškimą antstoliui V. D. dėl pilno atsiskaitymo (t. 6, b.l. 33-36), konstatuoja, kad apygardos teismas teisingai nustatė K. P. užimamų pareigų pagrindu patikėtų UAB „I“ (duomenys pakeisti) priklausančių piniginių lėšų – 90222,24 Lt praradimo aplinkybes, kurios pasitvirtino paties K. P. , liudytojų I. K. , L. T. parodymais bei K. P. ikiteisminio tyrimo metu pateiktais dokumentais –2009-01-19 prekių tiekimo sutartimi Nr. 06/2009 bei kvitu prie 2009-01-19 kasos pajamų orderio Nr. 19/01, tačiau nepagrįstai konstatavo, jog nustatyti K. P. veiksmai sudaro BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, nuosprendyje išdėstytos išvados nepagrindžia K. P. baudžiamosios atsakomybės dėl jam patikėto didelės vertės svetimo turto iššvaistymo.

BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 straipsnio 2 dalies prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, taip pat dėl neatsargumo. Esant tiesioginei tyčiai kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, kad jo savininkas ar teisėtas turto valdytojas neteks turto ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai, suvokdamas tokį veikos pavojingumą ir numatydamas turtinę žalą, kaltininkas, nors ir nenori žalos atsiradimo, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-192/2011 ir kt.).

Bylos duomenimis, K. P. inkriminuojamu laikotarpiu buvo UAB „I“ (duomenys pakeisti) akcininkas (jam priklausė 50 % bendrovės akcijų, kita akcijų dalis priklausė bendrovės direktoriui (vienasmeniam valdymo organui) I. K. (t. 1, b.l. 43-44, 45, 46-59) ir dirbo UAB „I“ (duomenys pakeisti) gamybos direktoriumi (t. 3, b.l. 95-96, 97). Užimamų pareigų pagrindu jam buvo patikėtos UAB „I“ (duomenys pakeisti) piniginės lėšos, kurias jis įvairiomis sumomis išgrynino iš bendrovės banko sąskaitos, o 2009-01-19 pagal pasirašytą prekių tiekimo sutartį Nr. 06/2009 jam patikėtas bendrovei priklausančias pinigines lėšas – 90222,24 Lt perleido trečiajam asmeniui, t.y. RAB „STROJPRAIM“ generaliniu direktoriumi A. B. S. prisistačiusiam asmeniui, kuris sutartyje nurodytų prekių, t.y. mineralinės vatos fasadų apšiltinimui, UAB „I“ (duomenys pakeisti) nepateikė ir sumokėtų pinigų negrąžino, dėl to bendrovei buvo padaryta 90222,24 Lt dydžio turtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog vien patikėto turto perleidimo tretiesiems asmenims fakto nepakanka konstatuoti, jog buvo padarytas turto iššvaistymo nusikaltimas. Kaip jau minėta, vienas esminių turto iššvaistymo požymių yra tai, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą perleidžia neteisėtai, t.y. nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos, neteisėtai pasinaudodamas jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Kaip matyti iš pirmiau aptartų K. P. , taip pat liudytojais šioje byloje apklaustų UAB „I“ (duomenys pakeisti) direktoriaus I. K. bei bendrovės vyr. buhalterės A. G. P. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, taip pat nuteistojo K. P. parodymų apeliacinės instancijos teisme, bendru UAB „I“ (duomenys pakeisti) vadovų bei akcininkų, t.y. I. K. ir K. P. , sutarimu, kiekvienam iš jų buvo išduotos banko mokėjimo kortelės ir pastarieji turėjo teisę naudoti UAB „I“ (duomenys pakeisti) banko sąskaitoje esančius pinigus šios bendrovės reikmėms. 2008 metais, prasidėjus ekonominei krizei, įmonėje nusistovėjo tokia praktika, jog pinigai buvo išgryninami statybinių medžiagų pirkimui bei atsiskaitymui už atliktus darbus su bendrovės objektuose dirbančiais darbuotojais, o išlaidas patvirtinantys dokumentai pateikiami bendrovės buhalterei. Kadangi bendrovė turėjo skolininkų, kurie vengė atsiskaityti, be to, ekonominės krizės sąlygomis sumažėjo užsakymų, vėlgi bendru įmonės akcininkų sutarimu buvo nutarta ieškoti užsakymų ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos rinkoje, tam tikslui buvo kaupiami iš bendrovės banko sąskaitos įvairiomis sumomis išgryninti pinigai, kuriuos vėliau K. P. kartu su savo asmeninėmis lėšomis ir sumokėjo pagal minėtą prekių tiekimo sutartį. Šios aplinkybės rodo, jog K. P. bendrovei priklausančias pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos išgrynino ir jas vežėsi į Rusiją, siekiant sudaryti įmonei pelningus sandorius, su kito bendrovės akcininko bei vadovo I. K. žinia ir jo pritarimu, taigi, faktiškai veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų bendrovei priklausančiam turtui. Bendrovei priklausančius pinigus K. P. perleido trečiajam asmeniui pagal bendrovės vardu sudarytą prekių tiekimo sutartį, kas iš esmės taip pat yra teisėtas veiksmas. Tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog sudaryta sutartis prieštaravo bendrovės interesams, buvo ekonomiškai nepagrįsta ar nelogiška, byloje taip pat nėra. Priešingai, kaip matyti iš liudytojo I. K. parodymų, toks sandoris įmonei buvo naudingas ir tuo atveju, jei kita sutarties šalis būtų buvusi sąžininga, būtų atnešęs pelną. Apygardos teismas, nuosprendyje konstatuodamas nustatytų K. P. nusikalstamų veiksmų pobūdį, nurodė, kad K. P. bendrovės pinigus sumokėjo neatsakingai – pasikliovė nepažįstamu asmeniu, patikėjo, jog sudaro tikrą prekių tiekimo sutartį, nepatikrino, ar firma, su kuria sudaro sutartį ir kurios atstovui moka pinigus, tikrai egzistuoja, negavo iš asmens, prisistačiusio firmos vadovu, jo anketinių duomenų ir nepatikimam asmeniui sumokėjo visus svetimus pinigus į priekį, neturėdamas garantijų, jog prekės pasieks jo bendrovę, o supratęs, kad yra apgautas, nepristatė nesėkmingo sandorio dokumentų bendrovės buhalterei, o vėliau – ir bendrovės bankroto administratoriui. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sandoris buvo sudaromas užsienio valstybėje, kurioje K. P. ieškojo galimybių vystyti verslą ir tuo pačiu naujų pažinčių, galinčių padėti tai padaryti. Be to, pasak K. P. , o byloje nėra jo parodymus paneigiančių duomenų, Rusijoje veikiančios statybos bendrovės vadovo vardu prisistatęs asmuo sudarė patikimo verslininko įvaizdį, rodė jam tiek asmens dokumentus, tiek statybos objektus, tiek jau atliktų darbų nuotraukas. Kaip matyti iš K. P. pateiktos prekių tiekimo sutarties, šiame dokumente buvo nurodyta ne tik Rusijos įmonę atstovaujančio asmens pavardė, bet ir jo atstovaujamos įmonės pavadinimas, adresas, banko sąskaitos numeris ir kiti rekvizitai, sutartį bendrovės vadovu prisistatęs asmuo patvirtino antspaudu, išrašė pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą, kurį taip pat patvirtino bendrovės antspaudu. Pažymėtina ir tai, kad kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, gautų vykdant teisinės pagalbos prašymą, paminėtoje prekių tiekimo sutartyje nurodyta įmonė iš tiesų buvo veikianti, jos buveinė yra būtent sutartyje nurodytu adresu (t. 3, b.l. 156-168), todėl net jei K. P. ir būtų pasidomėjęs, ar tokia įmonė egzistuoja, kaip kad nuosprendyje nurodė apygardos teismas, šiuo konkrečiu atveju tai vargu ar būtų ką nors pakeitę. Be abejo, nustatyti K. P. veiksmai sudarant sutartį su nepažįstamu asmeniu ir iš anksto apmokant visą sutarties kainą nustatytomis aplinkybėmis – ne bendrovės ofise, o kavinėje, nepareikalavus įmonės registracijos bei šią įmonę atstovaujančio asmens tapatybės dokumentų kopijų, buvo pakankamai rizikingi, tačiau vien tai, teisėjų kolegijos nuomone, dar nereiškia, kad dėl tokių K. P. veiksmų turi būti sprendžiamas jo baudžiamosios atsakomybės klausimas. Tas pas pasakytina ir apie tą aplinkybę, kad K. P. sudarytos sutarties bei pinigų sumokėjimo kvito laiku nepateikė bendrovės buhalterei ir bankroto administratoriui. Juolab, kad, kaip matyti iš liudytojo I. K. parodymų, iš karto po sutarties sudarymo ir pinigų sumokėjimo grįžęs į Lietuvą K. P. supažindino jį su minėta sutartimi ir pinigų sumokėjimą patvirtinančiu kvitu, taigi, informavo bendrovės vadovą apie jam patikėtų pinigų panaudojimą bendrovės reikmėms. Nors minėti dokumentai nebuvo pateikti bendrovės buhalterei, o vėliau bendrovės bankroto administratoriui, tačiau K. P. paaiškino, kad sutartį bei pinigų sumokėjimą patvirtinantį kvitą jis privalėjo turėti su savimi kaip dokumentą, patvirtinantį jo bendrovės teisę gauti mineralinę vatą, kurią Rusijos įmonė turėjo atgabenti į Lietuvą. Šiuos dokumentus jis taip pat vežėsi į Maskvą, kai sutartu laiku nesulaukęs prekių bandė surasti mineralinę vatą turėjusią tiekti įmonę, o kai suprato, kad buvo apgautas, puolė į neviltį, ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, susirgo depresija ir dėl tokios savo būsenos visus dokumentus paliko Sankt Peterburge, savo draugų namuose, todėl nei bendrovės buhalterei, nei bankroto administratoriui savo laiku jų nepateikė. Be to, pažymėtina ir tai, kad apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis, t.y. konstatavus, kad K. P. su jam patikėtais pinigais pasielgė neatsakingai, pasikliovė nepažįstamu asmeniu užsienio valstybėje ir patikėjo, jog sudaro tikrą prekių tiekimo sutartį, galėtų būti sprendžiamas nebent K. P. atsakomybės už turto iššvaistymą dėl neatsargumo klausimas, nes jokių duomenų, patvirtinančių pirmiau aptartoms apygardos teismo nustatytoms aplinkybėms prieštaraujančią to paties teismo išvadą dėl K. P. netiesioginės tyčios iššvaistant jam patikėtą turtą, t.y. kad sudarydamas prekių tiekimo sutartį ir bendrovės pinigais iš anksto apmokėdamas visą sutarties kainą, jis suprato, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą UAB „I“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų bendrovė neteks turto ir sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti, byloje nėra.

Kita vertus, sprendžiant dėl K. P. atsakomybės už jo veiksmais sukeltas pasekmes, t.y. UAB „I“ (duomenys pakeisti) padarytą turtinę žalą, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmingos yra kitos aplinkybės. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-7-251/2013 ir kt.) Lietuvos Aukščiausiais Teismas savo nutartyse taip pat yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas (šiuo atveju K. P. veikė kaip bendrovės vadovo įgaliotas asmuo) padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86–2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Kasacinio teismo praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kiek kaltinamas asmuo savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis. Jei kreditoriaus teisės atkūrimas tampa neperspektyvus dėl sąmoningų skolininko veiksmų, jo sukelto nemokumo, laikytina, kad veika peržengė civilinių teisinių santykių ribas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-191/2012 ir kt. ).

Šiuo konkrečiu atveju baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, kad Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal BUAB „I“ (duomenys pakeisti) ieškinį K. P. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir nustatęs, jog K. P. neperdavė bankroto administratoriui iš įmonės išimtų piniginių lėšų ir nepateikė įrodymų, kur panaudoti pinigai, 2009 m. lapkričio 24 d. sprendimu iš K. P. priteisė 90222,24 Lt nuostolių atlyginimo bankrutuojančiai UAB „I“ (duomenys pakeisti) bei iki galutinio teismo sprendimo įvykdymo paliko galioti 2009-10-21 to paties teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. K. P. priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, turtinių teisių, o jų nesant ar esant nepakankamai, jam priklausiančių piniginių lėšų, neviršijančių ieškinio sumos, t.y. 90222,24 Lt, areštą (t. 1, b.l. 2-3, t. 6, b.l. 33-34). Byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad K. P. iki minėto teismo sprendimo priėmimo ar po to būtų slapstęsis ar slėpęs, naikinęs ar atlikęs kokius nors kitus neteisėtus veiksmus su turtu, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Priešingai, kaip matyti iš BUAB „I“ (duomenys pakeisti) administratoriaus A. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, pastarasis su juo bendravo, pripažino padarytą žalą ir žadėjo ją atlyginti. Taip pat K. P. pats ieškojo jį apgavusio asmens, kreipėsi į Rusijos Federacijos teisėsaugos institucijas, siekdamas atgauti prarastas bendrovės lėšas. Be to, kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktos Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. kovo 6 d. nutarties, BUAB „I“ (duomenys pakeisti) administratoriaus A. P. 2013-11-18 pažymos bei 2011-08-04 V. J. pareiškimo išieškojimą iš K. P. pagal Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-24 sprendimą vykdančiam antstoliui V. D. , 2011-01-05 BUAB „I“ (duomenys pakeisti) kreditorių susirinkimo 2010-10-25 sprendimo pagrindu bendrovei priklausanti reikalavimo teisė į 90222,24 Lt nuostolių atlyginimo iš K. P. pagal minėtą Klaipėdos apygardos teismo 2009-11-24 sprendimą buvo perleista V. J. , o 2011-08-04 K. P. , sumokėdamas 90222,24 Lt, pilnai atsiskaitė su V. J. . Taigi, K. P. veiksmais bendrovei padarytų nuostolių atlyginimo klausimas faktiškai buvo išspręstas ir bendrovės pažeistos teisės buvo atkurtos civilinėmis teisinėmis priemonėmis dar ikiteisminio tyrimo metu, iki pranešimo K. P. apie įtarimą pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (t. 5, b.l. 26-27). Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, o taip pat ir apygardos teismas šių bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su civilinio proceso tvarka priimto teismo sprendimo vykdymo proceso eiga, netyrė ir nevertino, todėl padarė nepagrįstą ir tikrovės neatitinkančią išvadą, kad vien civilinėje teisėje numatytomis teisinėmis priemonėmis pažeistos UAB „I“ (duomenys pakeisti) teisės negali būti atkurtos.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinimas K. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nepasitvirtino. Byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog K. P. veiksmai, kuriais jis užimamų pareigų pagrindu jam patikėtas UAB „I“ (duomenys pakeisti) pinigines lėšas 90222,24 Lt pagal 2009-01-19 prekių tiekimo sutartį Nr. 06/2009 perleido trečiajam asmeniui ir dėl nesąžiningų pastarojo veiksmų juos prarado, tuo padarydamas bendrovei 90222,24 Lt dydžio turtinę žalą, savo pavojingumu peraugo civilinės atsakomybės lygį, o jo veiksmuose yra būtini nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą išteisinamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegijai nusprendus, kad K. P. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 straipsnio 2 dalyje, sudėties, kiti jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti nesutikimo su skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu argumentai nenagrinėjami ir nevertinami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria K. P. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują nuosprendį: K. P. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

K. P. paskirtą kardomąją priemonę ( periodinį registravimąsi policijos įstaigoje) panaikinti.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Svajūnas KnizlerisTeisėjai Audronė KartanienėLinas Šiukšta