Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Serneta“ ieškinį atsakovui UAB „Kardos“ dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nei ieškovas, nei atsakovas į teismo posėdį neatvyko (pateikė prašymus nedalyvauti), todėl byla išnagrinėta jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmetamas.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. vasario 1 d. neprotestuotinu vekseliu UAB „Serneta“ įsipareigojo UAB „Kardos“ sumokėti 29 165 Lt (8446,77 Eur).Vilniaus apygardos teismo 2013 rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovui UAB „Serneta“ iškelta bankroto byla. UAB „Kardos“ pateikė patvirtinti 26 165 Lt kreditorinį reikalavimą UAB „Serneta“ bankroto byloje, kuris grindžiamas 2013 m. vasario 1 d. neprotestuotinu vekseliu. UAB „Serneta“ bankroto administratorius pateikė atsiliepimą į UAB „Kardos“ kreditorinį reikalavimą, nurodydamas, kad su juo nesutinka. Šis atliepimas laikomas ieškiniu šioje civilinėje byloje (Nr. 2-304-262/2017) ir atitinkamai - UAB „Serneta“ laikomas ieškovu, o UAB „Kardos“ atsakovu.

Ieškovas teigia, kad Vekselis buvo išduotas nepagrįstai, todėl jis turi būti pripažintas negaliojančiu. Teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka.

Ieškovas nurodo, kad Vekselis yra pripažintinas negaliojančiu dėl to, kad atsakovas nepagrindė aplinkybių, kurių pagrindu buvo išduotas Vekselis. Teismo nuomone, tokie ieškovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo pripažinti Vekselį negaliojančiu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. spalio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007 yra nurodyta kad: „Vekselis, kaip ir kiti vertybiniai popieriai, turi viešo patikimumo savybę, kuri reiškia tai, kad sąžiningas šio vertybinio popieriaus turėtojas gali pasitikėti tuo, jog dokumentas, atitinkantis įstatymo vekseliui nustatytus formalius reikalavimus, patvirtina, kad jis yra teisėtas šiame dokumente išreikštos teisės subjektas. Dėl to asmuo, kuris yra skolininkas pagal šį vertybinį popierių, neturi teisės atsisakyti sumokėti vekselyje nurodytą sumą, remdamasis aplinkybėmis, nenurodytomis jame, tarp jų ir tuo, kad nebuvo pagrindo šiam vertybiniam popieriui išduoti, arba tuo, kad tas pagrindas negalioja, nebent jis įrodytų, jog, įgydamas vertybinį popierių, įgijėjas žinojo arba turėjo žinoti apie nurodytus trūkumus, t. y. buvo nesąžiningas įgijėjas. Taigi, vekselio viešo patikimumo savybė lemia tai, kad šio vertybinio popieriaus turėtojas tol, kol neįrodyta priešingai, laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių“.

Taigi, atsakovas, pateikdamas ieškovo bankroto administratoriui pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir grįsdamas jį Vekseliu, neprivalėjo pagrįsti savo reikalavimo jokiais kitais įrodymais, kadangi pats Vekselis rodo egzistuojant ieškovo piniginę prievolę atsakovui.

Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartyje yra aiškiai nustatytas įrodinėjimo pareigos paskirstymas ginčijant Vekselio pagrįstumą: „vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja.<...> Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja“.

Taigi, šioje byloje ne atsakovas turi įrodinėti, kad Vekselis yra galiojantis, o ieškovas privalo pagrįsti aplinkybes, kuriomis grindžia Vekselio negaliojimą bei turi įrodyti atsakovo nesąžiningumą.

Ieškovas teigia, kad atsakovas yra nesąžiningas Vekselio turėtojas. Teismas su šiuo ieškovo teiginiu nesutinka.

Ieškovas nurodo, kad atsakovas nepateikė ieškovo bankroto administratoriui jokių rašytinių įrodymų dėl tarp atsakovo ir ieškovo susiklosčiusių teisinių santykių. Kaip minėta, atsakovui turint Vekselį, jis neprivalo pateikti bankroto administratoriui jokių papildomų dokumentų. Išrašydamas Vekselį ieškovas patvirtino faktą, jog ieškovas turi įvykdyti 29 165,00 Lt dydžio piniginę prievolę atsakovui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės patvirtina, jog būtent ieškovas turi pareigą įrodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą pripažinti Vekselį negaliojančiu, o ne atsakovas turi pareigą pagrįsti Vekselio galiojimą. Todėl, ieškovo argumentai dėl to, kad tam tikrų papildomų dokumentų nepateikimas lemia Vekselio negaliojimą yra nepagrįsti. Priešingas aiškinimas lemtų reikalavimą atsakovui bet kokiu atveju pagrįsti Vekselį, o tai prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Taigi, ieškovas pats nepateikdamas jokių rašytinių įrodymų, nepagrįstai siekia permesti įrodinėjimo pareigą atsakovui.

Pats ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog Vekselis atsakovui išduotas be teisėto pagrindo, todėl vien tik dėl šios priežasties ieškinys atmestinas.

Ieškovas taip pat savo ieškinį grindžia bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, numatytais CK 1.81 bei 1.82 str. Teismo nuomone, nėra jokio pagrindo pripažinti Vekselį negaliojančiu nei pagal CK 1.81 str., nei pagal CK 1.82 str.

CK 1.81 str. 1 d. numatyta, kad viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Ieškovas teigia, kad ieškovo išduotas Vekselis įformina tariamai fiktyvų sandorį dėl to savaime negalioja pagal CK 1.81 str.

Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje viešosios tvarkos sąvoka aiškinama kaip apimanti pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Nors viešosios tvarkos sąvoka įstatyme nėra įtvirtinta, vis dėlto, sandorio prieštaravimas viešajai tvarkai yra susijęs su viešosios teisės imperatyviųjų normų pažeidimu, o ne šalių susitarimo pažeidimu. Tokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Taigi, šiuo atveju CK 1.81 str. negali būti taikomas vertinant Vekselio galiojimo klausimą.

CK 1.82 str. 2 d. numatyta, kad sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio šalis veikė nesąžiningai, t y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2012 yra nurodyta, kad: „sprendžiant dėl CK 1.82 straipsnio pagrindu ginčijamo sandorio negaliojimo, būtina nustatyti tam tikrų teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, prieštarauja sudarytas sandoris jį sudariusio juridinio asmens teisnumui, t. y. jo steigimo dokumentų nuostatoms dėl juridinio asmens paskirties, tikslų, jo valdymo organų kompetencijos ir pan., ar ne; trečia, jei sandoris sudarytas privataus juridinio asmens – veikė kita sandorio šalis sąžiningai ar ne, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis)“.

Taigi, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, siekiant nustatyti, kad sandoris (šiuo atveju, Vekselis) prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina įrodyti aukščiau nurodytų sąlygų visetą. Nepaisant to, ieškovas tik deklaratyviai nurodė esant pagrindą pripažinti Vekselį negaliojančiu pagal CK 1.82 str. reikalavimus, tačiau faktiškai nepateikė jokių įrodymų ir net neįrodinėjo čia nurodytų sąlygų viseto. Taigi, ieškovo teiginiai dėl Vekselio negaliojimo pagal CK 1.82 str. yra neįrodyti ir todėl nepagrįsti bei atmestini.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ieškovas visiškai neįrodė egzistuojant Vekselio pripažinimo negaliojančiu sąlygų, todėl ieškinys yra atmetamas.

Atsakovas atsiliepime į ieškinį prašė ne tik jį atmesti, bet ir patvirtinti atsakovo UAB „Kardos“ kreditorinį reikalavimą 29 165 Lt (8446,77 Eur) BUAB „Serneta“ bankroto byloje. Pažymėtina, kad BUAB „Serneta“ kreditorių reikalavimai yra tvirtinami BUAB „Serneta“ bankroto byloje, ir juos tvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teisėjas. Gavus UAB „Serneta“ prašymą dėl Vekselio pripažinimo negaliojančiu buvo užvesta atskira byla, t. y. ši byla (c. b. Nr. Nr. 2-304-262/2017). Taigi, šioje byloje buvo nagrinėjamas tik Vekselio pripažinimo negaliojančiu klausimas. Dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir įtraukimo į kreditorių sąrašą UAB „Kardos“ turi kreiptis į BUAB „Serneta“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti ieškovo BUAB „Serneta“ ieškinį atsakovui UAB „Kardos“ dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.