- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-11-11
- Bylos Nr.
- 1A-707-626-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vitalija Norkūnaitė (pirm.), Leonarda Gurevičienė, Algimantas Valantinas
- Nuteistasis
- E. J., A. Ž.
Pranešėja Vitalija Norkūnaitė Byla Nr. 1A-707-626/2014 Teisėjas Audrius Cininas Procesinio sprendimo kategorija:
2.4.6.4.1.; 2.4.7.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
2014 m. lapkričio 11 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Leonardos Gurevičienės ir Algimanto Valantino,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. ir A. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo
E. J. pripažintas kaltu pagal Lietruvos Respublikos BK 189 str. 1 d., jam paskiriant galutinę 16 MGL (2080 Lt) baudą;
A. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d., jam paskiriant laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
jis, 2013 m. balandžio 16 d., laikotarpyje nuo 18.00 val. iki 22.00 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto Onkourologijos poskyrio fojė 6 aukšto, išpjovęs iš medinių rėmų pavogė tapytojo R.Z. B. 1979 metais nutapytus ir kultūrinę reikšmę turinčius paveikslus: „(duomenys neskelbtini)“, kurio vertė 9000 Lt, ir „(duomenys neskelbtini)“, kurio vertė 9000 Lt, t.y. pagrobė svetimą turtą, kurio vertė 18000 Lt.
E. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis įgijo nusikalstamu būdu gautą turtą, o būtent:
jis, 2013 metų gegužės mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, žinodamas, kad daiktai gauti nusikalstamu būdu (pavogti), už 200 litų iš A. Ž. įgijo autoriaus Z. B. 1979 metais tapytus, turinčius kultūrinę reikšmę, paveikslus: „(duomenys neskelbtini)“, kurio vertė 9000 Lt ir „(duomenys neskelbtini)“, kurio vertė 9000 Lt, t.y. įgijo žinomai nusikalstamu būdu gautą turtą, kurio vertė 18000 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - išteisinti jį dėl nusikaltimo, numatyto BK 189 str. 1 d. padarymo.
Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. 2 d. nuostatas, jį kaltinantiems įrodymams suteikdamas pranašumą prieš jį teisinančius kitus byloje esančius įrodymus, be to, vadovavosi prieštaringais ir dviprasmiškais įrodymais, nors jų teisingumas yra visiškai abejotinas, taip pat nepatikrino šių įrodymų kitais proceso veiksmais, kitą dalį įrodymų vertino neteisingai, t.y., vertino ne tuos įrodymus, kurie yra byloje, o tuos, kurių byloje nėra.
Teigia, kad byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę padarius inkriminuojamą nusikaltimą. Pažymi, kad nuosprendyje negali būti užuominų apie tai, kad kaltinamasis neįrodė savo nekaltumo, nors iš skundžiamo nuosprendžio formuluočių matyti, kad tai jis privalėjo įrodyti savo nekaltumą, kad tai jis nesurinko pakankamai savo nekaltumo įrodymų ir kad nepateikė teismui pakankamai savo nekaltumo įrodymų, nesurinko įrodymų, kad jis, pirkdamas paveikslus iš A. Ž., tikrai nežinojo ir negalėjo žinoti ar suprasti, kad tie paveikslai buvo vogti, dėl ko teismas juo nepatikėjo ir jį už tai nuteisė. Todėl nuosprendis iš esmės prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato suformuotai praktikai taikant nekaltumo prezumpciją.
Nurodo, kad neginčija kaltinime nurodyto turto įgijimo fakto, tačiau yra įsitikinęs ir teigia, kad autoriaus R.Z. B. paveikslus įgijo teisėtai ir jų įsigijimo metu nežinojo, kad šis turtas A. Ž. buvo įgytas nusikalstamu būdu. Atsižvelgiant į tai mano, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 189 str. 1 d., subjektyviosios pusės požymių.
Atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog A. Ž. parodymai yra nuoseklūs, nuoširdūs ir teisingi bei visiškai nepagrįstai juos tokiais įvertino. Teigia, jog nėra aišku, kodėl teismas laikė A. Ž., o ne jo, parodymus teisingais, kadangi teismas nenurodė, pagal kokius kriterijus vertino jo ir A. Ž. parodymų teisingumą, vienintelis teismo nurodytas kriterijus yra teismo tikėjimas A. Ž., o ne juo.
Pažymi, kad pirminės apklausos metu 2013 m. liepos 10 d. A. Ž. nieko nesakė apie tai, kad pastarasis būtų jam minėjęs, jog paveikslai yra vogti ir kad jis pastarojo ko nors klausinėtų apie tai, kad jie tariamai išpjauti. Akivaizdu, kad jeigu būtų buvę tokios aplinkybės, tai A. Ž. nuo pat pradžių būtų jas ir nurodęs tyrėjams. Tačiau 2013 m. liepos 11 d. apklausos metu, t.y. sekančią dieną, A. Ž. jau nurodė, kad jam sakė, jog paveikslai yra vogti, o jis pastarojo klausė, kodėl jie išpjauti. Po tokių A. Ž. parodymų, šis tą pačią dieną buvo paleistas iš laikino sulaikymo, nors jo teistumų sąrašas ir biografijos faktai (vartojo narkotikus, neturi pastovios gyvenamosios vietos) sudarė tvirtą pagrindą jam taikyti kardomąją priemonę - suėmimą. Todėl akivaizdu, kad A. Ž. parodymai nėra nuoseklūs ir nuoširdūs, kadangi yra didelė tikimybė, jog tokius neteisingus parodymus A. Ž. galėjo duoti siekdamas išvengti suėmimo jam taikymo. Be to, teismas, vertindamas A. Ž. parodymų teisingumą, net nevertino jų neatitikimo objektyvioms bylos aplinkybėms – 2014 m. sausio 10 d. apklausos metu A. Ž. nurodė dar vieną aplinkybę, kuri turėtų patvirtinti jo žinojimą, kad paveikslai vogti – kad jis pastarajam žadėjo paveikslus palaikyti metus ir tik po to parduoti, kas akivaizdžiai prieštarauja objektyviems bylos įrodymams - jau po kelių mėnesių, vasarą jis tuos paveikslus pardavė O. S., žinodamas, kad šis paveikslus viešai eksponuos savo galerijoje, ką patvirtina ne tik jo, bet ir liudytojo O. S. parodymai. Be to, teisiamojo posėdžio metu A. Ž. parodė, jog jis tyrėjams nuo pat pradžių papasakojo viską, nes labai norėjo bendradarbiauti ir padėti atskleisti padarytą nusikalstamą veiką, tačiau kaip matyti iš 2013 m. liepos 10 d. apklausos, pastarasis tyrėjams nenurodė jokių reikšmingų bylos aplinkybių, nepapasakojo apie jam tariamą žinojimą kad jis pirko iš šio vogtus paveikslus, kad šiam sakė, jog jie išpjauti ir kitų svarbių aplinkybių, tai yra A. Ž. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu taip pat neatitiko objektyvių bylos įrodymų. Taip pat teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai nevertino ir jo parodymų, kurie buvo nuoseklūs, niekada nesikeitė, atitiko objektyvias bylos aplinkybes ir todėl turėjo būti laikomi teisingais.
Nurodo, jog liudytoju apklaustas R. K. parodė, kad A. Ž. nuo pat pradžių jam nepatiko dėl savo elgesio - daug kalbėjo, daug melavo, netgi jo motina apie jį atsiliepinėjo neigiamai. Iš šioje byloje visiškai pašalinio asmens apibūdintos A. Ž. charakteristikos yra akivaizdu, kad jo parodymai negali būti laikomi teisingais, tikėtina, kad ir šioje byloje jis melavo, siekdamas išvengti gresiančio suėmimo.
Pažymi, kad A. Ž. buvo teistas 4 kartus ir šiuo metu yra teisiamas dar kitoje baudžiamojoje byloje, be to vartojo narkotikus, niekur nedirba, neturi pastovios gyvenamosios vietos. Tuo tarpu jis niekada nebuvo teistas, jokių žalingų įpročių neturi, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)” direktoriumi, turi auditoriaus administratoriaus licenciją ir yra davęs priesaiką dėl garbingo elgesio, kurios nėra sulaužęs. Todėl nesuprantama, kodėl teismas patikėjo būtent A. Ž., tačiau nepatikėjo juo. Visiškai akivaizdu, kad šios faktinės aplinkybės duoda pagrindą rimtai abejoti A. Ž. parodymų patikimumu ir teisingumu, o teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir todėl padarė klaidingą išvadą, patikėdamas A. Ž., o ne jo, parodymais.
Pažymi, kad nuosprendyje nėra nurodyta už kokią kainą jis pirko iš A. Ž. paveikslus. Jeigu teismas laikė, kad jis juos pirko už 200 Lt, tai akivaizdžiai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, kadangi jis paveikslus pirko už 2000 Lt, o 200 Lt buvo tik užskaita už jo anksčiau A. Ž. paskolintą pinigų sumą. Jis A. Ž. anksčiau paskolino 200 Lt ir jie sutarė, kad šie pinigai bus įskaityti į 2000 Lt paveikslų kainą, kurią sutarė, kad jis jam sumokės už abu paveikslus. Tačiau šis po to kažkur dingo ir jis negalėjo sumokėti likusios 1800 Lt sumos. Aplinkybę, kad jie buvo sutarę, jog jis nupirks paveikslus už 2000 Lt, jis nurodė visų savo apklausų metu, tačiau teismas niekaip šios faktinės bylos aplinkybės nevertino, dėl jos net nepasisakė. Jeigu teismas laikė, kad paveikslų kaina 2000 Lt yra itin žema, tai tokia teismo išvada yra akivaizdžiai neteisinga, kadangi nebuvo paneigtas jo tvirtinimas, kad sendaikčių turguje, kuriame šiais ir kitais paveikslais ir prekiavo A. Ž., paveikslus galima įsigyti gerokai pigiau, negu meno kūrinių rinkoje. Be to, paveikslai buvo nupjauti nuo rėmų, juos dar reikėjo tvarkyti, organizuoti ir rūpintis tvarkymu, investuoti į tai pinigus, kas taip pat objektyviai darė jų kainą mažesnę. Byloje yra įrodyta, kad jis pardavė jau sutvarkytus ir prekinės formos paveikslus O. S. už 4000 Lt. Todėl su A. Ž. sutarta kaina 2000 Lt, įvertinus visas aukščiau nurodytas aplinkybes, tikrai nevertintina kaip itin žema, ji buvo tik nežymiai žemesnė už meno kūrinių rinkos kainą.
Atkreipia dėmesį, kad paveikslai buvo neprofesionaliai išpjauti iš rėmų. Šią aplinkybę, tariamai pagrindžiančią jo žinojimą ar supratimą, kad iš A. Ž. nupirko vogtus paveikslus, teismas vertino akivaizdžiai neteisingai ir nepagrįstai nevertino ne tik jo, bet ir liudytojo O. S. paaiškinimų šiuo klausimu. Jis parodė, ką patvirtino ir liudytojas O. S., kad paveikslai, netgi ir nevogti, kartais būna parduodami išpjauti iš porėmių. Tačiau tai būna daroma ir dėl visiškai objektyvių ir nenusikalstamų priežasčių - anksčiau paveikslai prie porėmių būdavo tvirtinami prikalant drobę vinimis, tačiau po daugelio metų, dėl prastų naudojimo sąlygų, susidėvėjimo ar mechaninių pažeidimų reikia pakeisti porėmius, o keičiant porėmius, tų vinių nebūdavo įmanoma ištraukti ir tvarkingai nuimti paveikslų nuo senų porėmių. Todėl drobė būna nupjaunama nuo porėmių, kadangi taip paveikslai yra mažiau sugadinami, negu traukiant vinis, be to netgi ištraukus vinis, tose vietose dėl mechaninių pažeidimų ir natūralaus susidėvėjimo drobės neįmanoma būna pritvirtinti prie naujų porėmių, dėl ko paveikslus (drobę) taip pat reikia apipjauti iki sveikos vietos. Tada jie iš naujo būna pritvirtinami ant naujų porėmių, tačiau naudojant naują technologiją, kuri leidžia nuimti paveikslus nuo porėmių, jų neišpjaunant. Kadangi jo pirkti paveikslai buvo palyginti seni - 1979 metų tapybos, tai jie buvo pritvirtinti prie porėmių naudojant seną technologiją, prikalant drobę vinimis prie porėmių, nes tuo metu kitokios technologijos nebuvo, dėl ko jam ir nekilo jokių įtarimų, kad jie buvo išpjauti iš porėmių, kadangi jis buvo įsitikinęs, jog būtent dėl to, kad nebuvo galima ištraukti vinių, nesugadinant drobės, jie ir buvo išpjauti iš porėmių. Dėl to jis neturėjo jokio pagrindo manyti, kad paveikslų išpjovimas iš porėmių turėjo reikšti, kad jie buvo pavogti, o ne išpjauti dėl kitų, nesusijusių su nusikaltimu, priežasčių. Paveikslų prekyba yra labai specifinė sritis, kurios teismas galėjo ir nežinoti, tačiau turėjo pareigą išnaudoti visas galimybes šias aplinkybes išsiaiškinti ir nustatyti tiesą. Jeigu nepatikėjo jo ir O. S. parodymais, tai galėjo iškviesti liudyti kitus kolekcininkus, kurie taip pat būtų patvirtinę jo ir O. S. parodymų teisingumą dėl pasitaikančios prekybos nevogtais, tačiau nuo porėmių nupjautais paveikslais ir tokio veiksmo priežasčių. Be to, teismas savo argumentus grindė ir byloje neįrodyta aplinkybe - kad paveikslai buvo išpjauti neprofesionaliai. Tokios aplinkybės nepatvirtina jokie bylos įrodymai, nėra jokių išpjautų paveikslų apžiūros protokolų ar kokių nors kitų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad paveikslai buvo išpjauti neprofesionaliai ir todėl teismas negalėjo pripažinti šios aplinkybės ir ja grįsti nuosprendį. Dėl to nebuvo paneigti ir jo parodymai, kad paveikslai nuo porėmių buvo nupjauti gerai, panašiai į jo anksčiau matytus kitus, kurie būdavo nupjaunami nuo porėmių dėl jo aukščiau nurodytų, nesusijusių su nusikaltimu, priežasčių, jie nebuvo sugadinti, nebuvo išpjauta dalis paveikslo, paveikslo pakraštyje matėsi autoriaus rekvizitai (parašas ir data), nebuvo jokių nenatūralių ar keistų įpjovimų, kurie liudytų, kad paveikslai būtų pjaunami paskubomis ir jų nesaugant, dėl ko jis neturėjo jokio pagrindo manyti ar įtarti, kad jie galėjo būti išpjauti vagystės metu. Todėl šios aplinkybės, kad paveikslai buvo išpjauti neprofesionaliai, nepatvirtina jokie bylos įrodymai ir todėl teismas ją konstatavo visiškai nepagrįstai, be jokių įrodymų, atitinkamai nepagrįstai konstatavo ir tai, kad ji įrodo jo žinojimą ar supratimą, kad paveikslai buvo vogti dėl to, kad jie buvo neprofesionaliai išpjauti.
Teigia, kad nors teismas ir teisingai nurodė, kad kūrinių autorius R.Z. B. jam pasakė, kad šis šiuos kūrinius nutapė eksponavimui ligoninėje, tačiau neteisingai ir nepagrįstai konstatavo, kad ši aplinkybės įrodo, jog jis, pirkdamas paveikslus, žinojo ar turėjo žinoti, jog jie yra vogti. Teismas nevertino jo parodymų, kad su R.Z. B. apie šiuos paveikslus jis iš tikrųjų kalbėjo, tačiau kalbėjo jau po to, kai juos pardavė O. S., dėl šių parodymų nieko nepasisakė, jų nepaneigė ir nepatvirtino. Teismo nuosprendyje yra nutylima apie laiką kada, teismo manymu, jam R.Z. B. pasakė apie tuos paveikslus, kuris yra svarbus įrodymas grindžiant jo kaltę ar nekaltumą. Pats R.Z. B. negalėjo nurodyti jokios datos, laiko, netgi metų laiko, kada šis jam pasakė, kad tuos paveikslus nutapė eksponavimui ligoninėje. Todėl akivaizdu, kad jo parodymai nepatvirtino faktinės aplinkybės, kad apie tuos paveikslus iš R.Z. B. jis sužinojo dar tada, kai jų nebuvo įsigijęs ar dar tada, kai dar nebuvo pardavęs O. S.. Be to, pats R.Z. B. apklausos metu nurodė, kad tas pokalbis buvo tikrai jau tada, kai paveikslai buvo pavogti, kas reiškia, kad labiau yra tikėtina jo versija, kad pokalbis su R.Z. B. vyko jau tada, kai jis buvo šiuos paveikslus pardavęs O. S.. Todėl vertinant įrodymus nekaltumo prezumpcijos aspektu, teismas turėjo vertinti kaip teisingus jo parodymus, kad R.Z. B. jam pasakė, kad tie paveikslai buvo nutapyti eksponavimui ligoninėje jau po jų pardavimo O. S..
Be to, vertindamas aplinkybę, ar jis žinojo, galėjo žinoti ar suprasti, kad A. Ž. jam pardavė vogtus paveikslus, teismas nevertino kitų byloje esančių reikšmingų faktinių aplinkybių - kad A. Ž. jam buvo pažįstamas iš matymo, jis paveikslus senienų turgavietėje ant Tauro kalno pardavinėjo ne vieną kartą, o apie pusę metų ir viešai, taip pat ir tuos, kuriuos nupirko jis, pardavė ne vieną paveikslą ne tik jam, bet ir kitiems asmenims, dar vienas jo iš A. Ž. pirktas paveikslas nebuvo vogtas, ką nustatė tyrėjai, A. Ž. visiems sakė, kad paveikslus jam parduoti davė odontologijos klinikos savininkas, ir visas šias aplinkybes patvirtina ne tik jo, bet ir paties A. Ž. ir liudytojo R. K. parodymai.
Be to, vertindamas aplinkybę, ar jis žinojo, galėjo žinoti ar suprasti, kad iš A. Ž. nupirko vogtus paveikslus, teismas nevertino ir kitos byloje esančios reikšmingos faktinės aplinkybės - kad jis žinojo, jog O. S. turi meno galeriją, kurioje viešai eksponuoja parduodamus paveikslus. Parduodamas iš A. Ž. nupirktus paveikslus, jis žinojo, kad O. S. juos pardavinės viešai eksponuodamas savo meno galerijoje, be to, po pardavimo jis pats matė, kaip jie buvo viešai eksponuojami O. S. meno galerijoje ir parduodami viešai, be to šiuos paveikslus pardavė ne po metų, kaip teigia A. Ž., bet tik po kelių mėnesių. Visiškai akivaizdu, kad jeigu jis būtų žinojęs, kad iš A. Ž. nupirko vogtus paveikslus, tai tikrai jų nebūtų pardavęs O. S., nes žinojo, kad jis juos pardavinės viešai eksponuodamas meno galerijoje. Be to ir pats O. S. paliudijo, kad tarp pastarojo ir jo yra pasitikėjimu grindžiami santykiai, todėl jis tikrai nebūtų jam pardavęs minėtų paveikslų, jei būtų žinojęs, kad jie yra vogti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Ž. prašo pritaikyti Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatas ir sušvelninti jam paskirtą bausmę, kadangi jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, be to, visiškai prisipažino savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi.
Motyvuojamoji dalis
A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas, E. J. apeliacinis skundas tenkintinas.
Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalis dėl E. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi teisėjų kolegija daro išvadą, jog nuteistasis E. J. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 d.).
Dėl E. J. apeliacinio skundo argumentų
Nors šioje dalyje pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog neįrodyta, kad E. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., todėl apkaltinamasis nuosprendis šioje dalyje E. J. atžvilgiu naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apkaltinamajame nuosprendyje be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Teisėjų kolegijos nuomone, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažindamas E. J. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas pažeidė aukščiau išdėstytų BPK normų reikalavimus, nesivadovavo įtvirtinta teismų praktika vertinant įrodymus, todėl nuosprendis šioje dalyje yra nepagrįstas. Nuosprendyje išdėstytų įrodymų visuma teismo išvadų dėl E. J. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepatvirtina.
Atsakomybė už Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą kyla tam, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Esminis Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. numatytas nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymis yra iš anksto nepažadėtas svetimo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas, naudojimasis arba realizavimas. Įstatymų leidėjas laiko, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, jeigu gaunamas iš neteisėto valdytojo, padariusio vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą. Įgijimas yra bet kokios formos atlygintinis ar neatlygintinis sandoris. Pagal konstrukciją šio nusikaltimo sudėtis formalioji, t. y. nusikaltimas laikomas baigtu nuo nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo arba realizavimo. Esminis subjektyviosios pusės požymis kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia. Šiam nusikaltimui svarbu tai, kad kaltininkas žino, jog turtą jam perdavė asmuo, kuris gavo jį padarydamas nusikaltimą nuosavybei (2008 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2008).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas E. J. kaltu pripažino remdamasis tuo, kad A. Ž. informavo E. J., jog paveikslai vogti, kad kūrinių kaina yra neįtikėtinai žema bei pačių paveikslų būkle, o būtent tuo, kad jie neprofesionaliai išpjauti iš rėmų, taip pat iš paveikslų autoriaus R.Z. B. gauta informacija, kad kūriniai tapyti eksponavimui ligoninėje, o tai, pirmos instancijos teismo vertinimu, E. J. leido turėti bendrą supratimą apie tai, kad jo perkami kūriniai įgyti nusikalstamu būdu.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. Ž. apklaustas įtariamuoju 2013 m. liepos 10 d. neminėjo apie tai, kad minėjo E. J., kad parduodami paveikslai buvo pavogti. 2013 m. liepos 11 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu A. Ž. parodė, kad E. J. iš pradžių nesakė, jog paveikslai yra vogti, tačiau juos apžiūrinėdamas E. J. pasakė „taigi jie išpjauti” ir kad jis tą aplinkybę patvirtino sakydamas, kad „taip gavosi”. Tuomet E. J., pasak A. Ž., paklausė, ar paveikslai vogti, o A. Ž. atsakė teigiamai. Nors A. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme teigė minėjęs E. J., jog paveikslai yra vogti, tačiau kitų tai patvirtinančių objektyvių duomenų byloje nėra. Pats E. J. neigia paveikslų įsigijimo metu žinojęs apie tai, kad paveikslai vogti, be to, paties E. J. veiksmai po paveikslų įsigijimo, o būtent tai, kad netrukus šiuos paveikslus jis pardavė galerijos savininkui O. S. žinodamas, kad jie bus viešai eksponuojami galerijoje, bei ta aplinkybė, kad jis prieš tai ne kartą buvo pirkęs paveikslus iš A. Ž., paneigia asmens, įsigijusio nusikalstamu būdu gautą turtą žinojimą apie tai, kad minėtas turtas buvo įgytas būtent nusikalstamu būdu. Pažymėtina, kad po to, kai A. Ž. 2013 m. liepos 11 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad minėjo E. J., kad paveikslai vogti, iškart buvo paleistas iš
Įtariamuoju 2013 m. liepos 10 d. apklaustas A. Ž. parodė, kad minėti paveikslai nebuvo vertingi, kadangi jie buvo eksponuojami viešoje vietoje, be to, nebuvo saugomi. Iš A. Ž. parodymų matyti, jog prieš parduodamas paveikslus E. J., jis siūlė paveikslus pirkti kitiems asmenims, tačiau šie jų nesudomino, o ši aplinkybė patvirtina, jog A. Ž. pagrįstai manė, jog paveikslai nėra vertingi. Taip pat E. J. nurodė, jog iš A. Ž. paaiškinimų ir jo nurodytų paveikslų kainų suprato, jog šis nesupranta apie pardavinėjamus paveikslus, apie jų meninę vertę.
Pirmos instancijos teismas E. J. kaltę grindžia ir tuo, kad E. J. apie tai, jog paveikslai yra vogti, suprato pagal pačių paveikslų būklę, o būtent tai, kad jie buvo neprofesionaliai išpjauti iš rėmų, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokia išvada nesutinka. Patikrinus baudžiamąją bylą nustatyta, kad joje jokių duomenų apie tai, kokios būklės buvo parduodami E. J. paveikslai, o tiksliau, kaip jie buvo išpjauti. Pirmos instancijos teismo konstatavimas, kad paveikslai buvo išpjauti neprofesionaliai yra tik niekuo nepagrįsta teismo išvada. Pats E. J. 2013 m. spalio 21 d. apklaustas įtariamuoju parodė, kad paveikslai buvo tvarkingi, be jokių pažeidimų, tik neįrėminti.
Pirmos instancijos teismo nuosprendyje taip pat nurodoma, jog paveikslų autorius Z.R. B. pokalbio su E. J. metu minėjo pastarajam, jog paveikslai, kurie buvo nutapyti ligoninei, yra pavogti, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Z.R. B. neprisiminė, kada konkrečiai šis pokalbis įvyko. E. J. pirmos instancijos teismui parodė, jog šis pokalbis įvyko jau po to, kai iš A. Ž. pirktus paveikslus jis perleido O. S.. Be to liudytojas Z.R. B. patvirtino, kad minėto pokalbio metu E. J. jo klausė, ar jis žinantis, kad jo du paveikslai „klajoja rinkoje“ ir, kad jis gali juos išsaugoti. Šie liudytojo Z.R. B. parodymai tik patvirtina E. J. parodymus, kad po to, kai jis sužinojo iš Z.R. B., kad šie paveikslai yra pavogti, jis ėmėsi priemonių juos atgauti.
Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų įrodymų visumos vertinimu.
Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad E. J. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d., todėl nuteistojo E. J. apeliacinis skundas tenkintinas, nuosprendis šioje dalyje naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 329 str. 1 p.).
Dėl A. Ž. apeliacinio skundo argumentų
Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. 1 d. numatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, ši baudžiamoji byla Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta įprastine baudžiamojo proceso tvarka, priimant nuosprendį, netaikant sutrumpinto įrodymų tyrimo (Lietuvos Respublikos BPK 273 str. 1 d.) ar pagreitinto proceso tvarkos (Lietuvos Respublikos BPK 426 str. 1 d.), todėl Lietuvos Respublikos BK 64¹ str. nuostatos nuteistajam A. Ž. negali būti taikomos, nors jis ir prisipažino kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.
Nors apeliantas skunde nurodo, kad jis bendradarbiavo su policijos pareigūnais ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, be to, visiškai prisipažino savo kaltę ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi, tačiau šios aplinkybės jau buvo įvertintos pirmos instancijos teismo, į jas buvo atsižvelgta skiriant bausmę apeliantui. Taigi, A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas ir šioje dalyje.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio dalį, kuria E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 1 d. panaikinti ir šioje dalyje E. J. išteisinti, kadangi neįrodyta, kad kaltinamasis padarė šią nusikalstamą veiką.
Nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.