Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui D. R. ir jos atstovui advokatui Aleksandrui Kočegarovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal T. A. skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) 2026 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 14-ANR_N-187-2026 (ROIK: 25278426587) (toliau – ir nutarimas) panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2026 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 14-ANR_N-187-2026 nuspręsta nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną D. R. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 518 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis ANK 5651 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti administracinio nusižengimo požymių.

T. A., nesutikdamas su minėtu nutarimu, padavė teismui skundą, kuriame nurodo, kad nutarime teigiama: „objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad ši laiptinė būtų atribota ir teisiškai priskirta pareiškėjui, byloje negauta“. Šis teiginys įrodo visišką Institucijos tyrėjos pasyvumą. Tyrėja turėjo visas galimybes (ir pareigą pagal ANK 567 straipsnį) išreikalauti Nekilnojamojo turto registro (NTR) duomenis ir butų Nr. 5 bei Nr. 6 planus. Tai nebuvo padaryta. Vietoje dokumentinio patikrinimo, tyrėja aklai priėmė pažeidėjos versiją apie „bendrą laiptinę“. Pačios tyrėjos tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad ši laiptinė veda tik į butus Nr. 5 ir Nr. 6. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.19 straipsniu, priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Jei laiptinė skirta patekti tik į privačią valdą, ji negali būti laikoma vieša erdve. Tyrėja pademonstravo teisinį neraštingumą, neskyrusi bendro naudojimo patalpų (visų namo gyventojų) nuo riboto naudojimo priklausinių. D. R. nutarime teigia, kad filmavo siekdama „užfiksuoti triukšmą“. Tai yra kontrolės funkcijų prisiėmimas. Užuot kvietusi policiją ar savivaldybę (jei manytų, kad darbai neteisėti), ji savavališkai įsiveržė į svetimą valdą. Liudytojo D. parodymai patvirtina, kad asmuo pateko į antrą aukštą (privačią zoną) be leidimo. Tai yra faktinis patekimas, kurį tyrėja nepagrįstai traktuoja kaip „abejonę“. D. R. veiksmai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnį (privataus gyvenimo neliečiamumas) bei 24 straipsnį (būsto neliečiamumas). Tyrėja, nutraukdama bylą, faktiškai legalizavo svetimų asmenų veržimąsi į privačias valdas ir nepagrįstą asmenų sekimą/filmavimą, taip sukurdama nebaudžiamumo precedentą. T. A. prašo panaikinti skundžiamą nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Jei teismas mano, kad įrodymų pakanka – vadovautis teisingumo principu, įvertinti pridedamus nuosavybės dokumentus bei liudytojų parodymus ir pats teismas priimti nutarimą pripažinti D. R. kalta padarius pažeidimą pagal ANK 518 straipsnio 1 dalį. Alternatyviai, jei teismas matytų poreikį papildomiems procesiniams veiksmams – grąžinti bylą institucijai ir įpareigoti tyrimą pavesti kitam, kompetentingam ir nešališkam pareigūnui, kadangi tyrėja Ž. J. tyrimą atliko aplaidžiai ir neprofesionaliai.