Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-327/2012

Teisėja Banga Bartkienė Teisminio proceso Nr. 1-61-1-00608-2011-7

2013 m. vasario 7 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Reginos Cemnolonskienės ir Algirdo Jaliniausko, sekre­to­riau­jant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Tomui Danylai, nuteistajam V. V., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo bau­džiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. apeliacinį skundą dėl 2012 m. lapkričio 20 d. Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) 135 str.1 d. nuteistas laisvės atė­mi­mu vieneriems metams šešiems mėnesiams bausmę atliekant pataisos namuose. Iš V. V. Valstybinei ligonių kasai priteista 1689,68 Lt žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pagal BK 135 str.1 d. nuteistas už tai, kad 2011-07-12, laikotarpyje nuo 15 val. iki 16 val., prie V. V. priklausančio sodo na­melio, esančio (duomenys neskelbtini), sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo al­koholio, kas turėjo įtakos nu­si­kalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto dėl asmeninių nesu­tarimų su A. R. metu, tyčia kumščiu sudavė smūgį A. R. į gal­vą, tuo padarė nukentėjusiajam kaukolės pamato vidurinės daubos lūžimą dešinėje pereinantį į kau­kolės skliautą dešinėje, kraujo išsiliejimą po minkš­taisiais galvos smegenų dangalais, kraujo išsi­liejimą po kie­tuo­ju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, galvos sme­genų sukrėtimą ir tuo sukėlė nukentėjusiajam A. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, pa­tvir­tino apeliacinio skundo argumentus. Gynėjas nurodė, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo pri­sta­ty­tas po kelių dienų po įvykio, nėra įrodymų, kad sveikatos sutrikdymas jam atsirado būtent nuo V. V. veiksmų. Prašo nuteistojo veiką perkvalifikuoti į sveikatos sutrikdymą dėl neat­sar­gumo.

Pro­ku­roras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuo­me­nės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įsta­tymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nu­teistas. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo už­drausta šio įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus ati­tin­kančio elgesio (BK 2 str.). BK numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti tai­ko­ma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais įrodoma, kad nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vado­vau­da­miesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuos­prendžio surašymą“ 1.1. p. nustatyta, jog nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų tei­sės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nu­si­kalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įro­dy­mais. To paties nutarimo 3.1.8. punkte nustatyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grin­džia­mas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kal­tinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiš­ki­na­mos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, mano, kad nuteistojo ape­liaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad nuteistojo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal kitą BK normą, sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, nėra teisiškai pagrįsti.

Aplinkybė, kad nuteistasis smogė nukentėjusiajam vieną kartą, yra patvirtinta visa bylos me­džiaga – nuteistojo V. V. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada, teismo me­dicinos ekspertės paro­dy­mais, iš dalies nukentėjusiojo A. R. parodymais, liudytojų V. V., N. R., R. A. parodymais. Visi šie įrodymai yra aptarti ir išanalizuoti apylinkės teis­mo nuosprendyje. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis smog­damas į galvą, į gy­vybiškai pavojingą kūno vietą, ko pa­sekmėje nukentėjusiajam atsitrenkus į sieną lūžo kaukolės pamatas, neabejotinai suvokė tokios savo veikos pavojingumą, suvokė, kad gali su­kel­ti sunkias pa­sek­mes, sunkiai sutrikdyti nuken­tė­jusiojo sveikatą, kad gali kilti gyvybei pavojingi sužalojimai ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti, tai yra veikė netie­sio­gine tyčia.

Apylinkės teismas nuosprendyje motyvavo, dėl ko kritiškai vertina liudytojos N. R. pa­ro­dymus – jie neatitinka kitų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių. Nuteistojo kaltei dėl inkri­mi­nuo­tos nusikalstamos veikos padarymo patvirtinti pakanka kitų nuosprendyje išvardintų įrodymų.

Apelianto gynėjas ginčija jo veikos kvalifikavimą pagal BK 135 str. 1 d. teigdamas, kad V. V. neturėjo tyčios sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, todėl ši veika turėtų būti kvalifikuojama kaip neatsargus sveikatos sutrikdymas. Šie argumentai ir nuteistojo tvirtinimas apie tai, kad nukentėjusysis užsimojo pirmas, nesuteikia pagrindo kitaip kvalifikuoti V. V. veiksmus.

Bau­džia­mo­ji atsakomybė pagal BK 135 str. 1 d. kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiks­mų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. Tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo girtavimo pasekmėje kilo abipusis konfliktas. Pagal nustatytas aplinkybes tarp V. V. veiksmo – stipraus smūgio nuken­tė­ju­siajam į galvą – ir nukentėjusiojo sveikatos sutrikimo yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Apy­linkės teis­mas nustatė, kad nukentėjusysis po V. V. smūgio patyrė sveikatos sutri­ki­mą sukėlusį sužalojimą at­si­trenkęs į kietą paviršių – sieną. Ši aplinkybė nepaneigia priežastinio ryšio. Teismų praktikoje būtinasis prie­žas­tinis ryšis nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsi­rasti, ar be jos šie neatsirastų, ar atsiradę padariniai buvo dės­ningas veikos rezultatas. Akivaizdu, kad jeigu V. V. nebūtų sudavęs A. R. stip­raus smūgio į galvą, šis nebūtų patyręs galvos trau­mos, nuo kurios vėliau kilo sveikatos sutrikimas. Sužalojimą sukėlęs atsitrenkimas į kie­tą paviršių buvo tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio stipraus smūgio į galvą ir nu­ken­tė­jusiojo sveikatos sutrikimo. Šioje byloje nenustatyta jokių ap­lin­kybių, kad tarp nu­teistojo veiksmų suduodant smūgį ir atsiradusių pada­ri­nių būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sveikatos su­tri­ki­mui, tai yra pa­nei­giančių būtinojo prie­žas­tinio ryšio buvimą.

Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą pagal BK 135 str. 1 d. kyla tada, kai sveikata sutrikdoma veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Sveikatos sutrikdymas yra pa­da­ry­tas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito asmens sveikatą, nu­matė, kad gali ją sutrikdyti, ir nors ir nenorėjo tokio sutrik­dymo, sąmoningai leido tokiems pa­da­ri­niams atsirasti.

Pagal susiformavusią teismų praktiką apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsi­žvelg­damas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, suža­lo­ji­mų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kal­ti­nin­ko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo pa­da­rymo ir kt. Apylinkės teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tyčia stipriai smogdamas kumščiu nu­ken­tė­ju­sia­jam į galvą, V. V. suvokė, jog kelia pavojų šio sveikatai, numatė (privalėjo nu­matyti), kad jis gali patirti sun­kų sveikatos sutrikdymą, ir nors nenorėjo tokių pa­da­ri­nių, tačiau są­moningai leido jiems atsirasti. Todėl teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tei­sin­gai nustatė tyčinę V. V. kaltę padarius sunkų A. R. sveikatos surikdymą, pagrįstai ver­tino juos kaip padarytus netiesiogine tyčia (BK 15 str. 3 d.), pagal kilusias pasekmes, ir teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 135 str. 1 d. Teismų praktikoje laikomasi nuo­monės, kad galva yra gy­vybei svar­bi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmo­gus nega­li nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato (privalo numatyti), kad nuo tokio smūgio nuken­tė­ju­siajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai (kasacinės nutartys Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010). Pažymėtina ir tai, kad tyčinės kaltės kons­tatavimas nagri­nė­ja­moje byloje ir teismo pateikti argumentai dėl šios veikos kvalifikavimo ati­tinka Lietuvos Aukš­čiau­siojo Teismo formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose, kai fak­tinės ap­lin­kybės yra labai pa­našios (kasacinės nutartys Nr. 2K-629/2007, 2K-109/2009, 2K-342/2009, 2K-446/2010, 2K-22/2013).

Baudžiamoji atsakomybė už sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo pagal BK 137 str. kyla esant nusikalstamam pasitikėjimui ar nusikalstamam nerūpestingumui. Nuteistojo V. V. veiką vertinti kaip neatsargią nėra pagrindo, nes jis suvokė savo veiksmų pavojingumą, nu­ma­tė, kad gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems atsirasti. Taigi V. V. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d. nėra teisinio pagrindo.

Apeliacinio skundo argumentas, kad nėra nustatytas nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastas, kad nėra nustatytas nukentėjusiojo ilgalaikis gydymas, yra visiškai nepagrįstas. A. R. sveikatos sutrikdymo mastas ir sužalojimo susidarymo mechanizmas nustatytas specialisto išvada ir teismo medicinos ekspertės paaiškinimais teismo posėdyje. Šie įrodymai aptarti apylinkės teismo nuosprendyje. Sužalojimo sunkumo laipsnį apsprendė nukentėjusiojo kaukolės lūžimas, o ne jo gydymo trukmė, todėl šį apeliacinio skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos ap­lin­kybes baudžiamasis įstatymas – BK 135 str. 1 d. – V. V. nusikalstamai veikai pri­taikytas tinkamai.

Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo pa­žeista jo teisė turėti gynėją, nėra pagrįsta. Ikiteisminio tyrimo metu gynėjas V. V. buvo pas­kirtas BPK 51 str. 2 d. pagrindu – dėl to kad įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu ir kad gali būti sprendžiamas klausimas dėl suėmimo paskyrimo (b. l. 39). Ikiteisminio tyrimo ir bylos teis­mi­nio nagrinėjimo metu V. V. suimtas nebuvo. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas imperatyvas užtikrinti kaltinamojo teisę turėti gynėją esant BPK 51 str. 1 d. numatytoms sąlygoms, pažeistas nebuvo, nes nebuvo šioje normoje numatytų sąlygų būtinam gynėjo dalyvavimui nagri­nė­jant bylą pirmos instancijos teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog V. V. bylos proceso metu pageidavimo dėl gynėjo dalyvavimo nepateikė, teismo posėdžio metu gynėjo teisiamasis atsi­sa­kė (b. l. 110). Apeliacinėje instancijoje ši nuteistojo teisė buvo užtikrinta. Todėl kolegija spren­džia, kad apelianto teiginiai dėl teisės turėti gynėją pažeidimo yra abstraktūs, ši nuteistojo teisė nei formaliai, nei realiai nebuvo pažeista.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi, susitaikė su nukentėjusiuoju, jo atsiprašė, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra įvertintos nustatant bausmės dydį, kurią apylinkės teismas mažino iki artimesnės minimaliai, todėl tei­sėjų kolegijos nuomone, dar kartą į jas atsižvelgti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nu­teistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistojo kaltės, bausmės rūšies ir jos dy­džio pagrindė bylos duomenimis ir reikiamai moty­vavo, todėl nuosprendis pa­lie­kamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.