Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Rūtos Miliuvienės ir Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorei, ginančiai viešąjį interesą, D. K., atsakovės A. J. atstovėms advokatei A. Ž. ir J. K., atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos atstovei Ž. T., trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos atstovei J. R.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą atsakovėms Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir A. J. (tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos ir notarė L. A.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorė, ginanti viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėja), kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 1–6), kuriame prašo: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-07 sprendimą Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“; 2) pripažinti negaliojančiu 2009-06-15 papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 1369); 3) taikyti restituciją: grąžinti iš atsakovės A. J. 5,20 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybei; 4) priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Pareiškėja paaiškina, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2000-11-07 sprendimu Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“ buvo atkurtos nuosavybės teisės į P. J. tenkantį buvusio savininko J. J. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,93 ha žemės ir 1,37 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį bendrą 5,20 ha žemės sklypą miškų ūkio veiklai (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta:

Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-07 sprendimo Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl viešojo intereso gynimo

Atsakovė A. J. atsiliepime į pareiškimą nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra viešojo intereso, o pareiškėja nagrinėjamu atveju į teismą kreipėsi po daugiau nei 14 metų.

Nekvestionuotina, kad visa mūsų visuomenė yra suinteresuota, kad valdžios institucijos priimdamos administracinius aktus laikytųsi įstatymų reikalavimų.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota tinkamu, teisėtu ir skaidriu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo skaidrumo, teisėtumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose 2011 m. birželio 20 d. Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014 ir kt.).

Prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įtvirtinta Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnyje. Ši pareiga atsiranda prokurorui nustačius galimą teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, valstybės ir visuomenės teisės bei teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ir savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityje buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra. Prokuroras, turintis pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar prašymu, kad būtų apgintas viešasis interesas.

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 5 d. atskirojoje nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-755/2013, nurodytas imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo srityje, pasireiškęs neteisėtu nuosavybės teisių atkūrimu asmeniui, kuris neturėjo tam teisės.

Tokio pobūdžio pažeidimų pašalinimas neabejotinai vertintinas kaip viešasis interesas. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“ įpareigojo prokuratūrą ginant viešuosius interesus imtis priemonių, kad priimti neteisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo ir jų pagrindu sudaryti sandoriai įstatymų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą ar kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrinamas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-923/2011, kt.).

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą, pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento; teismas įvertina pusiausvyrą tarp ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra sprendžiama, ar administracinių aktų panaikinimas yra būtina ir proporcinga priemonė viešajam interesui apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-198/2012, 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1902/2013, 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-923/2013).

Taigi, teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą į prieš daugelį metų priimtais teisės aktais suteiktas teises ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad esant šiurkštiems pažeidimams viešasis interesas turėtų būti ginamas net ir konstatavus, kad praleistas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-700-14). Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs (žr., pvz., Hamer v. Belgiją, Nr. 21861/03, 2007-11-27), kad aplinka yra vertybė ir ekonominiai imperatyvai, netgi tam tikros fundamentalios teisės, tokios kaip nuosavybės teisės, neturi eiti pirma aplinkosauginių motyvų, ypač kai valstybė yra priėmusi teisės aktus šioje srityje.

Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, jog nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas, o ginčo žemės sklypas yra ypač vertingoje teritorijoje (Asvejos kraštovaizdžio draustinyje), konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje yra viešasis interesas, kuris turi būti ginamas.

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja, gindama viešąjį interesą, į teismą kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio termino kreiptis į teismą. Šiuo atveju, kaip teisingai pastebi atsakovė A. J., nuo ginčijamo sprendimo priėmimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, t. y. daugiau nei 14 metų. Vadinasi, privalu įvertinti ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą.

Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, t. y. teritorijoms, kurios turi ypatingą išliekamąją vertę ir svarbą (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Ginčo žemės sklypas yra Asvejos regioninio parko Asvejos kraštovaizdžio draustinyje (b. l. 16). Asvejos kraštovaizdžio draustinio tikslas yra išsaugoti unikalų Asvejos dubaklonio kraštovaizdį su viena ilgiausių Lietuvoje rininių ežerų sistema, gausiais gamtos ir kultūros paveldo objektais, vertingomis buveinėmis, retų rūšių augalija ir gyvūnija (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 6 d. nutarimą Nr. 375 „Dėl Asvejos regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo“).

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnis nustato apribojimus žemės sklypams, esantiems draustinyje. Vadinasi, ginama vertybė nagrinėjamu atveju yra užtikrinimas, kad nuosavybės atkūrimas į ypač vertingas teritorijas būtų pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuomone, nors pripažintina, kad nuo ginčijamo sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas, šis laiko tarpas negali pateisinti atsisakymo ginti viešąjį interesą, kurio objektas yra žemės sklypas, esantis ypač vertingoje teritorijoje – Asvejos regioninio parko Asvejos kraštovaizdžio draustinyje.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Pareiškėja ginčijamo sprendimo neteisėtumą grindžia dviem aplinkybėmis: 1) P. J. neatitiko Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų ir 3 pretendentų eilei jis priskirtas pažeidžiant imperatyviąsias nuostatas; 2) atkurta žemė buvo rajone, kuriame P. J. negyveno, pažeidžiant imperatyviąsias Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas.

Atsakovė A. J. su tuo nesutinka, nurodo, kad ji, kaip P. J. teisių perėmėja, atitiko visas sąlygas – faktiškai gyveno Vilniuje, ir pateikė įrodymus, kurie pagrindžia jos, kaip tremtinės, statusą.

Teismo nuomone, svarbu atsižvelgti į ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusią Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Ši dalis taikytina ir nagrinėjamam ginčui. Vadinasi, tiek anksčiau nurodytos Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, tiek Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatos yra taikomos būtent tam asmeniui, kuriam yra atkuriamos nuosavybės teisės, o ne jo įpėdiniui.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad P. J. negyveno tame rajone, kuriame jam buvo atkurtos nuosavybės teisės ir suteiktas ginčo žemės sklypas. Nėra ginčo ir dėl to, kad P. J. nebuvo 1918–1920 m. nepriklausomybės kovų karys savanoris, pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvis, politinis kalinys, tremtinys ar Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas asmuo, taip pat jo norima susigrąžinti žemė nepateko į asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui skirtą teritoriją.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ginčijamu sprendimu buvo pažeistos imperatyvios Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos, todėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-07 sprendimas Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“ buvo priimtas nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų, yra neteisėtas iš esmės ir naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl restitucijos taikymo

Pabrėžtina, kad vien ginčijamo sprendimo panaikinimas viešojo intereso realiai neapgina, turi būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas panaikinti 2009-06-15 papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą (reg. Nr. 1369), kadangi jis atsirado esant neteisėtam pagrindui – įstatymams prieštaraujančiam administravimo subjekto aktui. Teismui pripažinus, kad paveldėjimo pagal testamentą atitinkamos dalys negalioja, CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu taikytina restitucija ir valstybei grąžintinas 5,20 ha ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini)

Pažymėtina, kad restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimo atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti, pobūdį, taip pat padarinius, kurie atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra. Tai yra, konstatavus valstybės institucijos neteisėtus veiksmus priimant skundžiamus administracinius aktus ir panaikinus jos priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės lieka nebaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra. Jeigu iš asmens turtas sugrąžinamas valstybei, svarbu, kad valstybės institucijų neteisėtų veiksmų visi padariniai būtų kuo greičiau pašalinti – turi būti pakartotinai operatyviai išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-2379-13).

Šiuo aspektu aktualus ir gero administravimo principas. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad šis principas reikalauja, kad spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos veiktų greitai, tinkamai ir, svarbiausia, nuosekliai (2011 m. spalio 20 d. sprendimo byloje Rysovskyy prieš Ukrainą, pareiškimo Nr. 29979/04, 70–71 paragrafai).

Gero administravimo principas neturėtų užkirsti kelio valstybės institucijoms ištaisyti pasitaikančias klaidas, netgi jei jos yra jų pačių nerūpestingumo rezultatas (2009 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Moskal prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 10373/05, 73 paragrafas). Vis dėlto poreikis ištaisyti seną „suklydimą“ neturėtų neproporcingai riboti naujų teisių, kurias asmuo gera valia įgyja, remdamasis valstybės institucijų veiksmų teisėtumu (Pincov ir Pinc prieš Čekijos Respubliką, pareiškimo Nr. 36548/97, 58 paragrafas, ECHR 2002 VIII). Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesilaiko savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl padarytų klaidų ir išvengti savo pareigų vykdymo (žr. 2010 m. gegužės 20 d. sprendimo Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08, 74 paragrafą). Valstybės institucijų padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei, o klaidos neturėtų būti taisomos, bloginant individo padėtį (cituotos Pincov ir Pinc bylos 58 paragrafas; 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimo byloje Gashi prieš Kroatiją 40 paragrafas, pareiškimo Nr. 32457/05; 2009 m. birželio 11 d. sprendimo byloje Trgo prieš Kroatiją 67 paragrafas). Panaikinant klaidingai perduotas teises į nuosavybę, gero administravimo principas reikalauja ne tik veikti greitai, kad būtų ištaisytos valstybės institucijų klaidos (cituotos Moskal bylos 69 paragrafas), bet ir tam tikrais atvejais sumokėti adekvačią kompensaciją arba kitos formos tinkamą reparaciją bona fide nuosavybės savininkui (cituotos Pincov ir Pinc bylos 53 paragrafas ir 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Toscu?? prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 36900/03, 38 paragrafas).

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas dėl valstybės institucijos neteisėtų veiksmų, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi pareigą per šešis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti P. J. nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus ginčijamą sprendimą, nuosavybės teisės lieka neatkurtos. Priimant šį sprendimą turi būti vadovaujamasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsniu, kuriame nustatyti atlyginimo piliečiams už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą būdai ir tvarka, 18 straipsniu, kurio 3 dalyje nustatyta, jog, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, institucijos privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme nustatytus atlyginimo būdus.

Atsakovei A. J. taip pat išaiškintina, kad dėl valstybės institucijų neteisėtų veiksmų, priimant nagrinėjamoje byloje panaikintus administracinius aktus, ji turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo įstatymų nustatyta tvarka (CK 6.271 straipsnis).

Pabrėžtina, kad tam, kad būtų išspręstas asmens prašymas atlyginti išlaidas, jis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos turi pateikti išlaidų apskaičiavimą pagrindžiančius dokumentus, o to nepadarius, prašymas paprastai paliekamas nenagrinėtas. Pažymėtina, kad pareiškėjai dar lieka galimybė pasinaudoti ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise teikti tinkamo turinio prašymą per 14 dienų po teismo sprendimo įsiteisėjimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2561-552/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorės, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-07 sprendimą Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“.

Panaikinti 2009-06-15 papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1369.

Grąžinti A. J. nuosavybės teise priklausantį 5,20 ha ploto žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) Lietuvos valstybės nuosavybėn.

Įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per šešis mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti P. J. nuosavybės teises į turtą, į kurį, panaikinus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000-11-07 sprendimą Nr. 86-4387 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui P. J.“, nuosavybės teisės lieka neatkurtos.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai šiam teismui arba į per Vilniaus apygardos administracinį teismą.