- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-07-09
- Bylos Nr.
- P-438-20-08
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Artūras Drigotas
- Pareiškėjas
- E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., V.B., I.Č., R.A., D.G.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P., E.M., V.B. ir I.Č. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pagal pareiškėjų E.A., R.A., S.B., R.B., I.Č., D.G., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į administracinį teismą, prašydami: 1) pripažinti, kad jų tarnybiniai atlyginimai sumažinti neteisėtai ir nepagrįstai; 2) panaikinti 1999 m. gruodžio 23 d. Teisingumo ministro įsakymo Nr. 370 1 punktą dėl 40 proc. tarnybinio priedo, nurodant nuo 2000 m. sausio 3 d. apylinkių teismų teisėjams palikti ne mažesnį kaip 50 proc. tarnybinio atlyginimo dydžio (koeficientą) priedą; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494 "Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 "Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo"; 4) įpareigoti Finansų ministeriją pervesti Klaipėdos miesto apylinkės teismui lėšas, reikalingas teisėjų, teismo pirmininko ir pavaduotojo negautoms atlyginimų dalims išmokėti nuo 2000 m. sausio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo (D.G. - iki 2001 m. sausio 17 d., E.M. - iki 2000 m. spalio 20 d., A.P. - iki 2000 m. lapkričio 10 d.); 5) įpareigoti Klaipėdos miesto apylinkės teismą išmokėti teisėjams negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 3 d. už kiekvieną mėnesį pagal priedėlius (E.A., S.B., R.B., I.Č., D.J., I.K., A.M., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V. - po 11 655 Lt, S.N. - 77 330,25 Lt, R.P. - 93 240 Lt), o išmokant atlyginimus A.P. ir R.P., vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689.
Pareiškėjai paaiškino, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1998 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr.221 apylinkių teismų teisėjams buvo mokamas 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedas, tačiau Teisingumo ministerija 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.370 šį priedą nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažino iki 40 procentų visiems teismo teisėjams. Pareiškėjai pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas teisėjas ir teismas, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, valstybinės valdžios ar valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių bei visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas (109, 114 str. str.). Tuo tarpu valstybinės valdžios ir valdymo institucijos pažeidė jų teises gauti sutartą tarnybinį atlyginimą ir jo priedus, nes nuo 2000 m. sausio 1 d. jie buvo sumažinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 (teismo pirmininkui A.P. ir jo pavaduotojui R.P.). Pareiškėjai nurodė, jog Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose bei 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl minėto nutarimo išaiškinimo konstatuota, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra kėsinimasis į teisėjo ar teismų nepriklausomumą. Pareiškėjų manymu, pripažinus jiems nustatytų tarnybinių atlyginimų sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, atsakovai įpareigotini pašalinti pažeidimus, išmokant nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo jų negautą atlyginimo dalį. Pareiškėjai nurodė, jog 1995 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad principas, kuriuo remiantis einančiam pareigas teisėjui negali būti sumažintas atlyginimas, tapo viena iš universalių teisėjo nepriklausomumo garantijų. Ši garantija įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje, ji priskiriama teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijai. Šiuo aspektu ir vertintinas Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr.370. Pareiškėjai taip pat rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu, detalizuojančiu 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo nuostatas. Pareiškėjų manymu, akivaizdu, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr.370 savo esme yra nekonstitucinis ir negalėjo būti priimtas. Pareiškėjai pažymėjo, jog 2000 m. sausio 12 d. sprendime Konstitucinis Teismas, atsakydamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą išaiškinti kai kurias Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimo nuostatas, nurodė, kad sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima ne kurią nors sudedamąją darbo užmokesčio dalį (pareiginę algą, priedą už ištarnautus metus ar vienkartines priemokas), o visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto. Konstituciniam Teismui nutraukus pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai tuo pagrindu, kad minimas Vyriausybės nutarimas neteko galios, pareiškėjų teigimu, susidarė teisės spraga. Pareiškėjai nurodė, jog priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas panaikino Vyriausybės nutarimo Nr.1494 galiojimą, tačiau nepanaikino šiuo nutarimu sukurtų teisinių pasekmių (atlyginimas teisėjams skaičiuojamas su 40, o ne 50 procentų priedu, teismo pirmininkui ir jo pavaduotojui nustatytas tarnybinio atlyginimo (koeficiento) "padidinimas" nuo 2,5 karto sumažėjo iki 1,75 karto). Jeigu teismui atrodys tikslinga laikytis Teisingumo ministerijos pozicijos senaties taikymo klausimu, pareiškėjai prašė šį terminą atnaujinti, nurodydami, kad kreipimasis į teismą yra paskutinė galima pasinaudoti priemonė, iki tol buvo bandoma ieškoti taikių problemos sprendimo būdų (ministerija žadėjo įsakymą pakeisti ir to buvo laukiama). Kadangi nėra ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų, pareiškėjų manymu, jų prašymas turėtų būti tenkinamas tiesiogiai taikant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6 straipsnį (civilinė byla Nr. 3K-3-108,1999, Teismų praktika Nr.12, p.14-17). Pareiškėjai pažymėjo, jog Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 bei Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr. 370 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes yra priimti jau po Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimo, kuriame nurodyta, jog teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžia teisėjų nepriklausomumo principą (Konstitucijai prieštarauja priedų sumažinimas, o ne paskyrimas). Vyriausybės atstovo teiginys, kad Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) tik paskirsto Biudžeto įstatymu paskirtas lėšas, jų manymu, negali būti priimtas domėn, nes Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodė, kad kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą yra ne tik teisėjų atlyginimo mažinimas, bet ir teismų finansavimo ribojimas. Teiginys, kad byla turėtų būti nutraukta, nes Vyriausybės nutarimo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams klausimo sprendimas priskiriamas Konstitucinio Teismo kompetencijai, pareiškėjų teigimu, nepagrįstas, nes nė vienas iš jų negali kreiptis į Konstitucinį Teismą pats (vienas iš galinčių tai padaryti subjektų yra teismas, nagrinėjantis bylą; Civilinio proceso kodekso 11 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d.). Pareiškėjai R.A. ir D.G. savo reikalavimų atsisakė ir prašė bylą dalyje dėl jų reikalavimų nutraukti (b.l. 54-55).
Atsiliepimas
Atsakovai Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Teisingumo ministerija su prašymu nesutiko.
Atsakovai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų" nustatė, jog iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, Lietuvos Respublikos teismų teisėjų tarnybinius atlyginimus nustato Vyriausybė. Vadinasi, kol nebuvo priimtas teisėjų darbo apmokėjimo įstatymas, tol šį pavedimą Vyriausybė privalėjo vykdyti. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo" nustatė teisėjų tarnybinius atlyginimus, tarnybinių atlyginimų priedus už ištarnautą laiką ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas, numatydama galimybę skirti atitinkamo dydžio priemokas (priedus) prie tarnybinio atlyginimo. Minėto nutarimo 2.5.2 punkte numatyta, kad teismų (išskyrus Aukščiausiojo teismo) teisėjams papildomos darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos Teisingumo ministerijos nustatyta tvarka. 1998 m. gruodžio 24 d. Teisingumo ministras įsakymu patvirtino apylinkių teismų teisėjams 50 procentų tarnybinio atlyginimo dydžio priedą nuo 1999 m. sausio 4 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai pažymėjo, jog teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvieniems metams tvirtina ne Vyriausybė, bet Lietuvos Respublikos Seimas biudžeto įstatymu. Pagal šio fondo dydį nustatomi teisėjų atlyginimai bei jų priemokos (priedai). Tai pažymėta ir Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime. Nutarime taip pat akcentuota, kad Vyriausybės nutarimu pagal bendrus kriterijus nustatyta teisė skirti teisėjams tarnybinių atlyginimų priemokas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Vyriausybė (ir Teisingumo ministerija) vykdo Seimo įstatymu nustatytą pavedimą dėl teisėjų tarnybinių atlyginimų bei priemokų nustatymo, tačiau realios tokio pavedimo ribos nustatomos Seimo kiekvienais metais priimame Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme. Lietuvos Respublikos Seimui tokiu įstatymu sumažinus darbo užmokesčio fondui skirtų lėšų sąmatą, Teisingumo ministerija nustatė priedo prie tarnybinio atlyginimo dydį Seimo priimto įstatymo nustatytose ribose. Tik įstatymų nustatyta tvarka pripažinus teisės aktą neteisėtu (pvz., kai teisės aktas Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai), jo taikymas būtų negalimas. Atsakovai pažymėjo, jog nei vienas teisės aktas, kuriais vadovaujantis buvo priimtas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, jie yra galiojantys ir teisėti. Todėl teigti, kad teisingumo ministras, priimdamas tokį įsakymą, padarė pažeidimą, ir kad toks įsakymas prieštarauja teisės aktams, negalima. Atsakovai nurodė, jog teismas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo neįgaliotas nagrinėti bylų dėl reikalavimų įpareigoti viešojo administravimo subjektą savo veiksmais nepažeisti asmenų teisių bei teisėtų interesų. Teismas gali įpareigoti panaikinti priimtą neteisėtą teisės aktą, tačiau negali įpareigoti priimti kitą teisės aktą. Kadangi skundžiamas teisės aktas yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiais įstatymais bei Vyriausybės nutarimais, jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Be to atsakovai teigė, jog jeigu būtų panaikintas 1999 m. gruodžio 23 d. teisingumo ministro įsakymas, priemokos teisėjams prie tarnybinių atlyginimų apskritai nebūtų nustatytos, nes 1998 m. gruodžio 24 d. teisingumo ministro įsakymas galiojo tik iki 1999 m. gruodžio 31 d. Atsakovai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalimi, nurodydami, kad atsižvelgiant į sudėtingą Lietuvos ekonominę situaciją, papildomų apmokėjimo sąlygų pakeitimai neturėtų daryti įtakos teisingumo vykdymui. Atsakovų manymu, Vyriausybė negali būti atsakovu šioje byloje, nes ne jos priimtas teisės aktas skundžiamas. Be to, pareiškėjai, ginčydami Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 teisėtumą, praleido Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą skundui paduoti (20 str. 1 d. 1999 m. sausio 1 d. redakcija, 33 str. 1 d. 2000 m. rugsėjo 19 d. redakcija), todėl yra pagrindas bylą nutraukti. Reikalavimas panaikinti Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr.1494, atsakovų manymu, nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 3 punktas bylas dėl Vyriausybės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams priskiria Konstitucinio teismo kompetencijai.
Atsakovas Klaipėdos apylinkės teismas su prašymu sutiko, nurodydamas, kad ieškinį pripažįsta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 27 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmą punktą bei dalyje dėl pareiškėjų R.A. ir D.G. reikalavimų nutraukė, o likusioje dalyje prašymą atmetė.
Teismas nustatė, kad skundžiamo Teisingumo ministerijos 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo priėmimo metu pareiškėjai buvo teisėjai (b.l. 10-11). Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. kovo 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.I4-10-02 konstatavo, kad Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymas Nr.370 yra centrinio administravimo subjekto priimtas teisės aktas, tačiau ne norminis administracinis teisės aktas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 13, 14 d.). Teismo konstatavimu, ginčijamas teisės aktas yra skirtas individualiais požymiais apibrėžtiems subjektams (apylinkės teismų teisėjams), jis nebuvo skelbtas "Valstybės žiniose". Todėl atsisakyta tirti ginčijamo teisės akto teisėtumą, nurodant, kad jo teisėtumą ir pagrįstumą turi įvertinti teismas, nagrinėdamas konkrečią bylą dėl subjekto teisių pažeidimo. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2001 m. sausio 1 d.), 33 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojanti nuo 2001 m. sausio 1 d.). Nors pareiškėjai, prašydami panaikinti Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmą punktą, nenurodė, kada konkrečiai sužinojo apie ginčijamą aktą, atsižvelgęs į tai, kad teisėjams atlyginimas yra išmokamas kiekvieną mėnesį (darbo apmokėjimo įstatymo 11 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 1 d.), teismas nusprendė, jog pareiškėjams ginčijamo akto pasekmės, o tuo pačiu ir pats ginčijamas aktas, tapo žinomas 2001 m. vasario mėnesį (kai jiems buvo išmokėtas atlyginimas, pritaikant sumažintą tarnybinio atlyginimo dydžio priedą). Teismas nusprendė, kad buvo praleistas vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą dėl skundžiamo individualaus teisės akto, nurodydamas, kad nurodomos termino praleidimo priežastys (ministerijos pažadai pakeisti įsakymą) nėra pagrįstos įrodymais, todėl nėra pripažintinos svarbia termino praleidimo priežastimi (Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str.). Byla dalyje dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo nutraukta.
Teismas nustatė, jog pareiškėjų A.P., R.P., S.N. atlyginimai buvo sumažinti ir pagal pakeistą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija), todėl nagrinėtas ir šio atlyginimo sumažinimo teisėtumas. Teismo konstatavimu, nagrinėjamu atveju prašymas negali būti grindžiamas vien tik principu, kad teisėjų atlyginimų mažinti negalima, nes pareiškėjų atlyginimo dydis buvo ir yra reglamentuojamas teisės aktais. Kadangi galioja Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr.VIII-1904 nuostatos, reglamentuojančios apylinkės teismo pirmininko bei jo pavaduotojo atlyginimo dydį, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo ginčo santykiui taikyti minėtą principą, nes yra įstatymas, reglamentuojantis ginčo santykį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 d.). Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Seimas 1993 m. vasario 3 d. įstatymu Nr.1-76 nustatė, kad iki kol bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimai nustatomi Vyriausybės nutarimais. Vyriausybė 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr.666 patvirtino teismų teisėjų atlyginimus. 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu Nr.689 Vyriausybės nutarimais nustatytus teisėjų tarnybinius atlyginimus buvo nutarta padidinti, neviršijant darbo užmokesčio fondo, 2,5 karto. 1999 m. gruodžio 28 d. šis nutarimas iš dalies pakeistas, sumažinus atlyginimų padidinimą nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Teismo konstatavimu,1993 m. vasario 3 d. įstatymo, laikinai pavedančio Vyriausybei nustatyti teisėjų bei kitų valstybės pareigūnų atlyginimo dydžius, nuostatos vertintinos kaip delegavimas Vyriausybei reguliuoti su teisėjų atlyginimų nustatymu ir mokėjimu susijusius santykius. Taigi, iki kol Seimas 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmė Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, teisėjų atlyginimų dydžių nustatymas buvo priskirtas Vyriausybės kompetencijai. Pažymėta, jog dėl 1993 m. vasario 3 d. įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos normoms nebuvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, o šiuo metu jis nebegalioja. Teisėjų atlyginimui skiriamos lėšos kasmet numatomos Lietuvos Respublikos Seimo priimame Biudžeto įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nustatė draudimo vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą bei teisėjų atlyginimų mažinimo negalimumo principus. 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo normos ta apimtimi, kuria įteisintas valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų kišimasis į teismų veiklą, pažeidžiant valdžių padalijimo bei teismų ir teisėjo nepriklausomumo principą, buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šiuo nutarimu užkirstas kelias teisėjų, įskaitant ir pareiškėjų, atlyginimų mažinimui, numatytam 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatyme. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr.499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr.666 bei 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Jis taip pat nutraukė pradėtą teiseną dėl 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 6 priedėlio ir 2000 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio atitikties Konstitucijai. Tokiu būdu, nenustatyta, kad prašomas ištirti Vyriausybės nutarimas Nr.1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Teismas pažymėjo, jog ar Vyriausybės aktai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, sprendžia tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo įstatymo 63 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarimais nustatomi teisėjų atlyginimo dydžiai buvo siejami su kiekvienais metais priimamais valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, nustatančiais teisėjų darbo užmokesčiui skirtų lėšų dydį. Pagal Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnį lėšų, skiriamų kiekvieno teismo teisėjų darbo užmokesčiui, dydį, nustato tik įstatymas, todėl jį ir pakeisti galima tik įstatymu. Nuspręsta, kad įpareigojimas atsakovams skirti lėšas išmokėti darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d., bei išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą, pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo nuostatas, o taip pat 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr.543 17 punktą, nustatantį, kad naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos draudžiama. Kadangi teisėjo pareigos yra siejamos su valstybės tarnyba (jis skiriamas bei atleidžiamas iš pareigų Lietuvos Respublikos Prezidento, jo atlyginimas nustatytas įstatymo ir mokamas iš valstybės biudžeto), konstatuota, jog ginčas yra kilęs iš administracinių, o ne civilinių teisinių santykių, ir Civilinio kodekso 1.2 straipsnyje bei kitose normose įtvirtinti visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos ir kiti pareiškėjų nurodyti civilinių santykių reglamentavimo principai negali būti taikomi. Esant minėtoms aplinkybėms, pareiškėjų A.P. ir R.P., S.N. reikalavimai, grindžiami Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) neteisėtumu, atmesti kaip nepagrįsti. Nurodyta, kad nepatenkinus pareiškėjų reikalavimų dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 1 punkto panaikinimo, pripažinus nepagrįstais pareiškėjų A.P. ir R.P., S.N. reikalavimus, nėra teisinio pagrindo patenkinti reikalavimus dėl įpareigojimo pervesti lėšas atlyginimų išmokėjimui bei išmokėti šį atlyginimą. Pareiškėjams R.A. ir D.G. savo reikalavimų atsisakius, atitinkamoje dalyje byla nutraukta.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 27 d. sprendimą palikdamas nepakeistą.
Teismo konstatavimu, teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą dėl Teisingumo ministro 1999 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr.370 pirmo punkto panaikinimo ir atmetė pareiškėjų A.P., R.P. ir S.N. reikalavimus dėl Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr.689 (1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 redakcija) sumažintos atlyginimų dalies priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, atsižvelgdamas į objektyviai egzistavusią situaciją ir teisines pasekmes sukėlusius faktus, padarė teisingą išvadą, jog į teismą kreiptasi praleidus vieno mėnesio terminą, įstatyme nustatytą individualių teisės aktų ginčijimui. Apeliacinio skundo argumentai, jog pareiškėjai nebuvo supažindinti su teisės aktais, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, iki šiol negauna atlyginimo paskaičiavimo išklotinių, nėra žinomi ir jų atlyginimų skaičiavimo teisiniai pagrindai, o taip pat ir argumentai, jog pareiškėjai buvo tikri, kad teisės aktai negali prieštarauti Konstitucijos nuostatoms ir Konstitucinio teismo 1995 m. gruodžio 6 d. nutarimui, be to, iki kreipimosi į teismą dėl pažeistos teisės atstatymo ikiteisminėmis priemonėmis ir būdais aiškinosi dėl sumažinto atlyginimo aplinkybių ir tik nepavykus šiomis priemonėmis išspręsti ginčo, 2000 m. liepos mėnesį kreipėsi į teismą, įvertinti kaip nepagrįsti. Teismo konstatavimu, bandymas neteisminėmis priemonėmis išspręsti ginčą, kaip konfliktų sprendimo būdas, yra galimas bei priimtinas, tačiau tai, išskyrus atvejus, kai ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros kaip privalomos numatytos įstatymuose, nesustabdo termino kreiptis į teismą eigos ir jo nepratęsia. Kadangi šiuo atveju terminas praleistas, svarbių jo praleidimo priežasčių nenustatyta, byla teisėtai šioje dalyje nutraukta. Sprendžiant, kiek realiai pareiškėjai turėjo galimybių suvokti ir įvertinti jų teisių pažeidimo pagrindus, akcentuotas jų viešosios veiklos pobūdis ir profesiniai gebėjimai, todėl motyvas, kad jiems nebuvo žinomi teisės aktai, kurių pagrindu buvo skaičiuojami, perskaičiuojami ir mažinami atlyginimai, įvertintas kaip nepagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, nurodė, jog sprendžiant dėl kreipimosi į teismą terminų, taikytinas įstatymas, galiojęs procesinio veiksmo atlikimo metu, t.y. Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2001 m. sausio 1 d., 20 straipsnio 1 dalis, todėl nėra pagrindo analizuoti, ar galėtų būti taikomos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies (įstatymo 2000 m. rugsėjo 19 d. Nr.VIII-1927 redakcija) nuostatos dėl terminų kreiptis į teismą skaičiavimo nuo tos dienos, kai baigiasi teisės akto įvykdymo terminas. Teismas nusprendė, jog administraciniam teismui ėmusis vertinti Vyriausybės nutarimo Nr.1494, kuriuo nustatytas teisėjų atlyginimų padidinimo nuo 2,5 karto iki 1,75 karto sumažinimas, atitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai, būtų “įsibrauta” į konstitucinę jurisdikciją, be teisinių pagrindų griaunant Lietuvoje veikiančius konstitucinius bei įstatyminius teismų jurisdikcijos atribojimo principus, o atlyginimo sumažėjimo, kaip juridinio fakto, įvertinimas skyrium pagal Lietuvos konstitucinės teisės doktriną nėra galimas.
III.
Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gauti pareiškėjų E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P., E.M., V.B. ir I.Č. prašymai atnaujinti procesą administracinėje byloje. Prašymus dėl proceso atnaujinimo pareiškėjai grindžia šiais argumentais:
1. Anot pareiškėjų, jų prašymo atnaujinti procesą byloje tiesioginis faktinis ir teisinis pagrindas - Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartis - taikytina sistemiškai su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo Įstatymo 62 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 69 straipsnio 4 dalies (1996 m. liepos 11 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija), 96 straipsnio 2 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai", Tarptautiniais teisės šaltiniais ir aktais, kurie aptarti minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 21 d. nutartyje. Pareiškėjų teigimu, jau suformuota teisminė praktika dėl teisėjų atlyginimo sumažinimo yra pagrindas išvadai, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų reikalavimus priteisti sumažinto atlyginimo dalį, taikė formalius faktinius valstybės ekonominės ir finansinės padėties kriterijus. Byloje nėra duomenų apie teisėjų atlyginimo sumažinimo laikotarpiu egzistavusias faktines aplinkybes, kurios būtų visuotinai pripažintos ir valstybės paskelbtos dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties, kurią galėjo įtakoti stichinės nelaimes, ypatinga padėtis šalyje ir kitos ypatingos aplinkybės. Pareiškėjų teigimu, taip pat nėra duomenų apie tai, kad valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, pareigūnams, mažinti atlyginimai, asignavimai įvairioms šių institucijų sritimis, dotuojamoms iš valstybės biudžeto, siekiant išvengti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties. Be to, kaip nurodo pareiškėjai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties nuostatos sudaro pagrindą konstatuoti, kad teismai, nagrinėję pareiškėjų neteisėtai sumažintų atlyginimų reikalavimus, padarė esminius materialinės teisės normų - Teismų įstatymo ir kitų su reikalavimais susijusių teisės aktų pažeidimus jas taikant ir tai įtakojo neteisingą sprendimą pareiškėjų atžvilgiu. Pareiškėjų nuomone, teismų, išnagrinėjusių jų reikalavimus, sprendimų motyvai ir argumentai, kurių pagrindu pareiškėjų reikalavimai atmesti, yra neteisingi ir prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymams, suformuotai teismų praktikai, tarptautiniams teismų praktikos ir teisės šaltiniams.
2. Pareiškėjų manymu, jų atžvilgiu priimti sprendimai neatitinka administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų praktikos, įvertinus šiuo metu iš esmės nagrinėjamus teisėjų reikalavimus dėl neapgrįstai sumažinto ir neišmokėto darbo užmokesčio: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sauso 18 d. nutartis (administracinė byla Nr. A(l0)-01/2007), Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 11 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2-1721/2007). Ši aplinkybė, pasak pareiškėjų, yra dar vienas jų bylos proceso atnaujinimo pagrindas, siekiant vienodos teismų praktikos, kartu sudarant sąlygas pilnai, visapusiškai ir objektyviai įgyvendinti teisingumo principą Lietuvoje. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, jog kitų teismų teisėjų iškeltose bylose dėl atlyginimų priteisimo pirmosios instancijos teismų sprendimai naikinami, o bylos grąžinamos nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Paaiškėjus nurodytoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į šiuo motyvus, pareiškėjų nuomone, procesas byloje turi būti atnaujintas ir turi būti patikrinta ir įvertinta kaip ir kitose analogiškose bylose, ar buvo pagrindas sumažinti atlyginimus arba atnaujinti sumažintos dalies mokėjimą pasikeitus aplinkybėms bei sprendžiamas pagrindinis reikalavimas dėl neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo ar įpareigojimo tai ateityje padaryti.
3. Pareiškėjai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutarties pagrindu jų byla išnagrinėta neįtraukus į bylos nagrinėjimą valstybės ir tai atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytą proceso atnaujino pagrindą, kai sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, nes į bylą buvo būtina įtraukti pagal pareiškėjų reikalavimus privalantį atsakyti asmenį - valstybę, kuri turi pareigą įrodyti pareiškėjų atlyginimo sumažinimo teisėtumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.
Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuriuo savo prašyme dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjai, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams bylos nagrinėjimo metu.
Atsižvelgiant į šios teisės normos formuluotę, darytina išvada, jog naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme gali būti pripažįstamos administracinės bylos nagrinėjimo metu objektyviai egzistavusios bylos aplinkybės, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjams.
Tuo tarpu pareiškėjai savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tokių objektyvių administracinės bylos nagrinėjimo metu egzistavusių ir buvusių jam nežinomomis aplinkybių nenurodo. Nors pareiškėjai ir teigia, kad naujai paaiškėjusių esminių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių buvimą patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, šie pareiškėjų teiginiai laikytini nepagrįstais. Nurodytame nutarime, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nekonstatavo jokių naujai paaiškėjusių administracinės bylos Nr. A7-295/2003 aplinkybių, tik pateikė atitinkamų Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatų teisinį vertinimą, kuriuo prašymuose dėl proceso atnaujinimo remiasi pareiškėjai.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėjai prašymuose dėl proceso atnaujinimo pateikia jau nustatytų ir bylos nagrinėjimo metu buvusių žinomomis administracinės bylos aplinkybių naują teisinį vertinimą. Todėl vien tik naujai suformuluoti pareiškėjų reikalavimus pagrindžiantys teisiniai motyvai nėra ir negali būti pripažįstami naujai paaiškėjusiomis esminėmis užbaigtos administracinės bylos aplinkybėmis.
Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateikiamas administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 taikytinų materialinės teisės normų aiškinimas, kuriuo remiasi pareiškėjas, iš esmės pagrindžia kito, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto, pagrindo dėl proceso atnaujinimo buvimą.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir galiausiai 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas. Bet koks teisėjo atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos turi paisyti tiek įstatymų leidėjas, tiek ir teismas nagrinėjantis konkrečią bylą.
Teisėjų atlyginimų mažinimas nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 įsigaliojimo ir jo taikymo pirmą kartą atliktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Lietuvos Respublikos Vyriausybė šį teisės aktą priėmė atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, nutardama iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257), įrašydama 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“. Tokiu būdu teisėjų atlyginimai, pakeitus koeficientą, sumažėjo.
Kaip matyti iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas argumentuotas šalies ekonominės ir finansinės situacijos pablogėjimu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra suformavęs nuostatą, kad toks sumažinimas (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt. atvejais) iš esmės neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma proporcingumo principo reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).
Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A7-295/2003 ir taikydamas minėtas materialinės teisės normas, nesiaiškino aplinkybių, kokia buvo valstybės ekonominė ir finansinė būklė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priėmimo metu. Administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nėra jokių duomenų apie šalies ekonominius ir finansinius rodiklius, apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolas. Nėra aišku, ar toks atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. buvo atliktas tik Nutarime Nr. 1494 nurodytiems pareigūnams ir valdininkams ar ir kituose valstybės sektoriuose dirbantiems asmenims.
Dėl šios priežasties, konstatuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs pareiškėjų reikalavimą dėl darbo užmokesčio (teisėjų atlyginimų) už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. priteisimo, neišsiaiškino nurodytų reikšmingų aplinkybių. Tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime išdėstytu teisės normų aiškinimu, galėjo įtakoti neteisingą materialinės teisės normų taikymą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003.
Atsižvelgiant į tai, procesas šioje administracinėje byloje atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, o administracinė byla pagal pareiškėjų E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P. ir I.Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Kartu konstatuotina, jog pagal ABTĮ 160 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai skundžiami sprendimas, nutarimas ar nutartis buvo priimti išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, byla atnaujinus procesą nagrinėti iš naujo priimama Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Iš bylos medžiagos matyti, jog prašymus dėl proceso atnaujinimo padavusios pareiškėjos E.M. ir V.B. administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 nebuvo pateikusios apeliacinių skundų (b.l. 174), todėl atnaujinus procesą byla dėl jų skundų negali būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų E.M. ir V.B. prašymai dėl proceso atnaujinimo yra atmetami. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjų E.M. ir V.B. reikalavimų pagrįstumas atnaujinus procesą galės būti įvertinti ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, t. y. atsižvelgiant į įstatyme apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, 160 straipsnio 2 dalimi,
Teisėjų kolegija nutaria:
Pareiškėjų E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P. ir I.Č. prašymus dėl proceso atnaujinimo tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A7-295/2003 pagal pareiškėjų E.A., S.B., R.B., D.J., I.K., A.M., S.N., R.P., A.P., Z.R., A.S., I.S., E.Š., D.V., E.M., A.P. ir I.Č. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl padarytų pažeidimų pašalinimo ir įpareigojimo išmokėti negautų atlyginimų skirtumą ir perduoti šią bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Pareiškėjų E.M. ir V.B. prašymus dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Nutartis neskundžiama.