Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ieškinį atsakovei I. N. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Vadovaujantis CPK 123 straipsnio 3 dalimi, atsakovei procesiniai dokumentai įteikti darbovietėje, tačiau per teismo nustatytą terminą atsiliepimas į ieškinį byloje gautas nebuvo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Apeliacinis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, kuri riboja netesybas pavėluotų mokėjimų atveju. Visgi pažymėtina, kad nurodyta norma riboja tik netesybas / kompensacines palūkanas, tačiau ji neriboja ir neatima kredito davėjo (ieškovės) teisės reikalauti mokėjimų už tolimesnį naudojimąsi vartojimo kredito davėjo pinigais, kas yra įstatyminė ir sutartinė ieškovės teisė (LR CK 6.872 str. 2 d.). Teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė ieškiniu reikalavo tik mokėjimo palūkanų dydžio nuostolių, bet ne netesybų, ir tai buvo aiškiai atskleista atsakovei bei jos patvirtinta specialiosiose kredito sutarties sąlygose (specialiųjų sąlygų 2 p.).

8.2. Tiek lingvistinis, tiek teleologinis teisės normų aiškinimas vienareikšmiškai suponuoja, kad LR Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja tik vartojimo kredito sutartyje numatomas palūkanas ar kitus mokesčius, kurie pagal savo esmę ir turinį prilygintini netesyboms, tačiau ne kredito davėjo teisę reikalauti, kad kredito gavėjas, pažeidęs sutartį, sumokėtų už tolimesnį naudojimąsi pinigais, o CK 1.125 straipsnio 9 dalis numato, jog mokėjimo palūkanų dydžio nuostoliai turi būti skaičiuojami už ne ilgesnį nei 5 metų laikotarpį, o ne 180 dienų.

8.3. Net ir Priežiūros tarnyba patvirtino, jog klientui nevykdant mokėjimų laiku, kredito davėjas turi teisę reikalauti ir mokėjimų už naudojimąsi pinigais (mokėjimo palūkanų), ir kompensacinių palūkanų ar netesybų. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, bendrovė reikalauja tik vieno - kredito kainos už tolimesnį naudojimąsi negrąžinta kredito suma ar jos dalimi.

8.4. Vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir Priežiūros tarnybos pozicija bei patvirtintomis Gairėmis, Bendrovei priteistina mokėjimo palūkanų suma yra 474,81 Eur. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas priteisė tik 47,48 Eur, apeliantė šiuo apeliaciniu skundu reikalauja priteisti nepriteistą dalį - 427,33 Eur.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėję bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies, kuria iš dalies patenkintas reikalavimas dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

11. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2013 m. sausio 11 d. atsakovė su ieškove sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti atsakovei kreditą pagal sutartas specialiąsias sąlygas, o atsakovė įsipareigojo gautą kreditą grąžinti ir sumokėti kredito kainą. 2013 m. lapkričio 27 d. atsakovė į ieškovės sąskaitą pervedė 0,01 Lt registracijos mokestį, o ieškovė pervedė atsakovei 500,00 Lt, kredito grąžinimo terminas 6 mėnesiai, kredito grąžinimo diena 2013 m. liepos 11 d., bendra mokama suma - 2741,10 Lt. Ieškovės teigimu, atsakovė nevykdė savo įsipareigojimų ir liko skolinga ieškovei 640,54 Eur negrąžinto kredito, 125,29 Eur nesumokėtos kredito kainos. Ieškovė siuntė atsakovei SMS žinutes dėl susidariusio įsiskolinimo, tačiau atsakovė įsipareigojimų pagal sutartį nevykdė.

12. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, sprendimu už akių priteisė ieškovei iš atsakovės 640,54 Eur negrąžinto kredito, 125,29 Eur nesumokėtos kredito kainos, 47,48 Eur palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 813,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2018 m. birželio 25 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 18,36 Eur bylinėjimosi išlaidų dėl žyminio mokesčio. Apeliantė UAB „Moment Credit“ su teismo sprendimu už akių, dalyje dėl palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų nesutinka, todėl pateikė teismui apeliacinį skundą, prašydama teismo sprendimą pakeisti, t.y. papildomai priteisti jos naudai 427,33 Eur palūkanų ir 9,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (užmokestis už pinigų skolinimą) ir palūkanos, kurios atlieka kompensuojamąją funkciją (minimalių kreditoriaus nuostolių arba negautų pajamų, kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą). Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma - palūkanas (CK 6.213 str. 1 d., 6.872 str.). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 str. ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos - jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų - už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

14. Nagrinėjamu atveju, šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 2 punkte nustatyta, kad pavėluoto mokėjimo atveju atsakovei teks atlyginti bendrovei nuostolius už tolimesnį naudojimąsi laiku negrąžinta kredito suma ar jos dalimi. Nuostoliai skaičiuojami už kiekvieną termino praleidimo dieną taikant bendrą kredito kainos dienos normą, kuri yra paskaičiuota pagal bendrą kredito kainos metinę normą, nurodytą specialiose sąlygose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytoje sutarties sąlygoje nustatytos palūkanos, kurių paskirtis yra atlyginti kredito davėjui už naudojimąsi kredito suma, o ne kompensuoti kredito gavėjui nuostolius dėl kredito grąžinimo termino praleidimo, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė palūkanų pobūdžio ir nepagrįstai mokėjimo palūkanas laikė kompensuojamosiomis. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad Pelno palūkanos nepatenka į Vartotojų kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus.

15. Šalių sutartas mokėjimo (pelno) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010).

16. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nėra suteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Kadangi atsakovė pirmosios instancijos teismui nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva keisti sutartyje numatytas sąlygas, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas vertinant kaip sutartines netesybas ir jas sumažinti.

17. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 str. 1 d.), t.y. atsakovė išreiškė sutikimą dėl vartojimo sąlygų. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.

18. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio (redakcija galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d.) nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Šiuo atveju, pažymėtina, kad bendra kredito kainos metinė palūkanų norma yra 114,65%, todėl akivaizdu, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neviršijo Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje nustatyto dydžio.

19. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Nagrinėjamu atveju ieškovė prašomus priteisti mokėjimo palūkanų dydžio nuostolius (negautas pajamas) paskaičiavo už 200 dienų (nuo 2017 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. birželio 15 d.), nors atsakovė savo pareigos tinkamai grąžinti suteiktą paskolą nevykdo nuo paskolos suteikimo dienos. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomi priteisti nuostoliai (negautos pajamos), kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

20. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas kaip netesybas, nepagrįstai sumažino šalių sutartimi sulygtą mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą iki 47,48 Eur. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

21. Patenkinus pagrindinį ieškovės materialųjį reikalavimą, keistina ir sprendimo už akių dalis dėl 5 procentų metinių procesinių palūkanų priteisimo nurodant, kad ieškovei iš atsakovės priteisiama 5 procentų metinės procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo visos priteistos sumos, t. y. nuo 1240,65 Eur nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. birželio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d., CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

22. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinus ieškinį visiškai, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, iš atsakovės priteisiant visą už ieškinį sumokėtą žyminį mokestį – 28 Eur (CPK 88, 93 str.1 d., 5 d.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

23. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovės priteisiamas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 str. 1 d.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Tenkinti uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ apeliacinį skundą.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Moment Credit“ ieškinį atsakovei I. N. tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Moment Credit“ (į.k. 300657515) iš atsakovės L. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 640,54 Eur negrąžinto kredito, 125,29 Eur nesumokėtos kredito kainos, 474,81 Eur palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 28 Eur žyminio mokesčio“.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Moment Credit“ (į.k. 300657515) iš atsakovės L. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.