- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-06-29
- Bylos Nr.
- I1-2745-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00908-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI) priteisti 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas nurodo, kad skundžia laikotarpį nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas Kauno TI, jo sveikatos būklė nuolat blogėjo, pareiškėjui nebuvo suteiktas gydymas. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovui teikė pretenzijas tiek raštu, tiek žodžiu, kad galimai yra užkrėstas ir serga mirtina liga, nuvestas į Medicinos kambarį, pareiškėjas paprašė, kad jam būtų paimtas COVID-19 testas. Nurodo, kad jam nebuvo suteiktos medicininės paslaugos būnant Kauno TI, taip buvo pažeistos pareiškėjo konstitucinės teisės ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 106 straipsnis.
Pareiškėjas teigia, kad Kauno TI administracija savo veiksmais platino mirtiną ligą COVID-19, nesiėmė veiksmų, kad užkirti kelią ligos plitimui, kadangi pareiškėją serganti iš Kauno TI vežė į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą nors pareiškėjas skundėsi prasta savijauta.
Paaiškina, kad Kalėjimų departamentas savo atsakyme teigia, kad pareiškėjo skundas yra iš dalies pagrįstas, nes pareiškėją sergantį mirtina liga COVID-19 Kauno TI administracija, nesulaukusi COVID-19 testo atsakymo, grąžino atgal į Vilniaus pataisos namus, kur grįžusiam pareiškėjui buvo nustatyta COVID-19 liga.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad pareiškėjas į Kauno TI buvo atgabentas iš Vilniaus pataisos namų 2020 m. lapkričio 19 d. visiems į Kauno TI atvykusiems asmenims matuojama kūno temperatūra, o vadovaujantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 4.4 papunkčiu pareiškėjui atvykus į Kauno TI buvo atlikta ir medicininė apžiūra, kurios metu jokių nusiskundimų sveikata pareiškėjas neišsakė. Kauno TI pareigūnai matuoja temperatūrą visiems į įstaigą atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau kiekvieno kūno temperatūros matavimo jie nefiksuoja. Jeigu suimtajam ar nuteistajam užfiksuota pakilusi kūno temperatūra Kauno TI pareigūnai surašo tarnybinį pranešimą. Suimtasis ar nuteistasis, kuriam nustatyta pakilusi kūno temperatūra į Kauno TI nepriimamas. Jau kitą dieną po atvykimo, 2020 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į Uteną (vykdant teismo nutartį) bei tą pačią dieną grąžintas į Kauno TI. Pareiškėjui pakilusi kūno temperatūra nebuvo nustatyta, todėl pagrindo pareiškėjo nekonvojuoti į kitą miestą – nebuvo, todėl Kauno TI nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Kauno TI nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog jam nebuvo suteiktos medicininės paslaugos būnant Kauno TI. Pareiškėjas jo paties prašymu 2020 m. lapkričio 21 d. buvo nuvestas į pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių medicininei apžiūrai, pareiškėjas neginčija to, todėl akivaizdu, kad Kauno TI užtikrino pareiškėjo patekimą pas medikus. Remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 2 punktu, asmens sveikatos priežiūros paslaugos laisvės atėmimo įstaigose laikomiems pacientams teikiamos laisvės atėmimo įstaigų sveikatos priežiūros padaliniuose (jeigu tokie yra įsteigti), Laisvės atėmimo vietų ligoninėje ir Tvarkos aprašo nustatyta tvarka kitose teisę teikti reikiamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas turinčiose valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose. Pažymi, jog Kauno TI neteikia sveikatos priežiūros paslaugų, neturi nei galiojančios asmens sveikatos priežiūros licencijos, nei medicinos darbuotojų, ir net teisės disponuoti vaistais. Kauno TI nuo 2019 m. rugsėjo 30 d. reorganizuotas iki tol veikęs Sveikatos priežiūros skyrius, kuriame medicinos paslaugas teikė Kauno TI medikai – panaikintas. Sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, visas su tuo susijusias teises ir pareigas įstaigoje nuo 2019 m. spalio 1 d. perėmė ir vykdo Laisvės atėmimo vietų ligoninė, kuri įgyvendina suimtųjų ir nuteistųjų asmenų sveikatos priežiūros paslaugas centralizuotai bei kurios darbuotojai teikia minėtas sveikatos priežiūros paslaugas Kauno TI. Taigi yra akivaizdu, jog įstaigoje atliekamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimą ir su tuo susijusias teises ir pareigas perėmė Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrius, kuris yra tiesiogiai pavaldus Laisvės atėmimo vietų ligoninei. Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno TI, nėra ir negali kilti jokia teisinė atsakomybė dėl teisių ar pareigų nevykdymo (netinkamo vykdymo), kurios susijusios su sveikatos priežiūros paslaugomis, nes reorganizacijos būdu šias teises ir pareigas parėmė Laisvės atėmimo vietų ligoninė.
Kauno TI nuomone, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Nurodo, kad yra akivaizdu, jog Kauno TI nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo teisių ir laisvių, todėl nėra būtinos sąlygos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, civilinei atsakomybei kilti, ir todėl pareiškėjo skundas yra nepagrįstas. Kauno TI nuomone, pareiškėjas realių kančių nepatyrė, o į teismą kreipėsi tik siekdamas nepagrįstai pasipelnyti. Pareiškėjas konkrečių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, nekonkretizavo, jų nedetalizavo, konkrečiai ir aiškiai neapibūdino, juos nurodė itin abstrakčiai ir paviršutiniškai. Kauno TI nuomone, minėtos aplinkybės patvirtiną ne ką kitą, o tai, kad pareiškėjas realių savo teisių apribojimų ir dvasinių kančių nepatyrė.
Teigia, kad nenustatyta, kad Kauno TI pareigūnai ar kiti darbuotojai būtų tyčia siekia pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Kauno TI manymu, teismų praktika suponuoja logišką išvadą, kad net pažeidus tam tikras pareiškėjo teises jis galėjo patirti arba galėjo nepatirti papildomų neigiamų išgyvenimų, kurie savaime nulemti laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo ir suimtiesiems (nuteistiesiems) taikomų teisių suvaržymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 8 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas patirta neturtinę žalą kildina iš to, jog jo laikymo Kauno TI metu (2020 m. lapkričio 19-23 d.) jis buvo nepagrįstai konvojuotas į Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą ir pareiškėjui nebuvo suteiktos medicininės paslaugos.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3 teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodė, kad kuomet buvo laikomas Kauno TI, jo sveikatos būklė nuolat blogėjo, tačiau pareiškėjui nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, todėl dėl Kauno TI veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus.
Teismas pažymi, jog pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba vadovaujantis Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25 „Dėl Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 4.4 papunkčiu pareiškėjui atlikus medicininę apžiūrą, kurios metu pareiškėjas nusiskundimų sveikata neišsakė. Laikotarpiu nuo 2020 m. lapkričio 19 d. iki 2020 m. lapkričio 23 d. pareiškėjo kūno temperatūra buvo nuolat matuojama, 2020 m. lapkričio 21 d. pareiškėjui paprašius jis buvo nuvestas į Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyrių medicininei apžiūrai, kurios metu jis jokių nusiskundimų sveikata neišsakė.
Tačiau, teismas pažymi, kad pagal nuoseklią administracinių teismų praktiką, tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik Civilinio kodekso normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, tačiau ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Nagrinėjamu atveju, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 str. 2 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, - per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 konstatavo, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl galimai netinkamai suteiktų medicinos paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje dalyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).
COVID-19 ligos diagnostika ir gydymas įkalinimo įstaigose yra vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymų nuostatomis, bei nuostatų pagrindu parengtais lokaliniais dokumentais, reglamentuojančiais paslaugų teikimą. Vadovaujantis Kalėjimų departamento ekstremaliųjų situacijų operacijų centro posėdžio 2020 m. lapkričio 27 d. protokolo 1.5. punktu suimtiesiems ir nuteistiesiems COVID-19 testai atliekami: 1) siunčiant (konvojuojant) į stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą stacionarinėms paslaugoms (gydymui); 2) esant medicininėms indikacijoms (pasireiškus simptomams); 3) išvykstant į kitą laisvės atėmimo vietos įstaigą, jei COVID-19 testas buvo atliktas anksčiau nei prieš 48 val.; 4) po aukštos rizikos kontakto (sąlyčio) su sergančiuoju COVID-19 infekcija. Pareiškėjui 2020 m. lapkričio 23 d. jo prašymu buvo atliktas COVID-19 testas ir konvojavimo dieną pareiškėjui nepasireiškus COVID-19 virusui būdingų simptomų (karščiavimas, kosulys, dusulys) pareiškėjas buvo konvojuotas į Vilniaus pataisos namus. Gavus COVID-19 testo rezultatą pareiškėjas buvo izoliuotas Vilniaus pataisos namuose. Atsižvelgęs į tai, teismas atmeta pareiškėjo argumentus, jog Kauno TI administracija savo veiksmais platino mirtiną ligą COVID-19, nesiėmė veiksmų, kad užkirti kelią ligos plitimui, kaip nepagrįstus. Teismas pažymi, kad kuomet Kauno TI sužinojo pareiškėjo COVID-19 testo rezultatus, informavo Vilniaus pataisos namų administraciją, jog izoliuotų pareiškėją nuo kitų nuteistųjų (suimtųjų), todėl Kauno TI administracija ėmėsi veiksmų siekiant užkirti kelią ligos plitimui.
Pareiškėjas skunde pažymi, kad jam nebuvo užtikrintos gyvenimo sąlygos, tokios kokios privalo būti pagal įstatymus. Teismas pažymi, jog šie pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjas skunde nenurodo kokios gyvenimo sąlygos jam nebuvo užtikrintos, kokie Kauno TI veiksmai pažeidė įstatymus bei kokius konkrečius įstatymų reikalavimus pažeidė.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.