- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-16
- Bylos Nr.
- e2A-1506-585/2016
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Vaclovas Paulikas, Asta Pikelienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“
- Atsakovas
- V. N.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Astos Pikelienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. N. dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 2 895,37 Eur skolą, 1 947,25 Eur palūkanas, 919,96 Eur delspinigius, 103,72 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų atlyginimą, 11 (vienuolikos) procentų palūkanas už skolą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas.
Ieškiniu nurodyta, kad akcinė bendrovė „Swedbank“ (buvęs pavadinimas – „Hansabankas“) ir atsakovas 2006 m. gegužės 13 d. sudarė kreditinės mokėjimo kortelės sutartį, pagal kurią akcinė bendrovė „Swedbank“ suteikė atsakovui kreditą, o šis įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitas įmokas. Atsakovas tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų. Todėl kredito davėja nutraukė sutartį. Pastaroji ir ieškovė sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovė perėmė reikalavimo teises į atsakovą. Ieškovė pranešė atsakovui, jog perėmė reikalavimus, ir kartu pareikalavo įsipareigojimų vykdymo. Atsakovas neįvykdė ieškovės reikalavimų.
Atsakovas neatsiliepė į ieškinį.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovės prašymu 2016 m. sausio 5 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 2 895,37 Eur skolą, 830,14 Eur palūkanas, 260,58 Eur delspinigius, 11 (vienuolikos) procentų palūkanas už skolą ir procesines 5 (penkių) procentų palūkanas.
Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog akcinė bendrovė „Swedbank“ ir atsakovas 2006 m. gegužės 13 d. sudarė kreditinės mokėjimo kortelės sutartį, pagal kurią akcinė bendrovė „Swedbank“ suteikė atsakovui 10 000 Lt kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka ir terminais grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir kitas įmokas. Ieškovė ir akcinė bendrovė „Swedbank“ 2009 m. gegužės 21 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės į atsakovą. Ieškovė 2009 m. rugsėjo 1 d. pranešė apie reikalavimų perleidimą ir pareikalavo sumokėti skolą.
Teismas, remdamasis duomenų apie sutartinių įsipareigojimų įvykdymą nebuvimo aplinkybe, tenkino ieškovės reikalavimą dėl skolos priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog sutartimi yra numatytas 0,1 procento delspinigių už kiekvieną termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimo dieną mokėjimas. Sutartis sudaryta tarp juridinio asmens ir fizinio asmens – silpnesnės šalies – vartotojo. Ieškovė, 2009 m. gegužės 21 d. perėmusi reikalavimus, tik 2015 m. liepos 1 d. kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, sprendė, jog tinkami ir protingi yra 0,05 procento delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną, kurie pinigine išraiška sudaro 260,58 Eur. Todėl pirmosios instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl delspinigių, apskaičiuotų už skolą, priteisimo.
Teismas, remdamasis aukščiau nurodytais argumentais, sprendė, jog ir sutarties nustatytos 11 (vienuolikos) procentų palūkanos, pinigine išraiška sudarančios 1 826,30 Eur, yra per didelės. Pirmosios instancijos teismas sumažino palūkanų normą iki įstatymo numatyto 5 (penkių) procentų dydžio ir priteisė ieškovei iš atsakovo 830,14 Eur palūkanas.
Ieškiniu reikalaujama priteisti palūkanas, delspinigius. Todėl, teismo vertinimu, ieškovės reikalavimas priteisti 357,08 Eur delspinigius, apskaičiuotus už palūkanas, yra nepagrįstas ir pažeidžia atsakovo, kaip vartotojo, interesus. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškovės reikalavimą.
Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidos Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme negali būti laikomos išlaidomis, susijusiomis su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo.
Pirmosios instancijos teismas visiškai patenkino ieškovės reikalavimus dėl 11 (vienuolikos) procentų palūkanų už skolą ir procesinių palūkanų priteisimo.
Apeliacinio skundo argumentai
Ieškovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimu už akių, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria atmesti jos reikalavimai dėl 1 117,11 Eur palūkanų ir 357,08 Eur delspinigių už palūkanas priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – tenkinti šiuos ieškovės reikalavimus.
Ieškovės apeliacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimo dalį dėl 1 117,11 Eur palūkanų priteisimo. Ieškovės manymu, sutarties numatytos 11 (vienuolikos) procentų (pelno) palūkanos neprieštarauja įstatymams, protingumo ir sąžiningumo principams. Akcentuoja, jog atsakovas neatsiliepė į ieškinį ir kartu nereiškė reikalavimo dėl sutarties sąlygos, numatančios palūkanų normą, modifikavimo. Aplinkybė, jog tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas yra silpnesnioji sandorio šalis, savaime nesudaro pagrindo mažinti sutartines palūkanas;ieškovės teisė reikalauti delspinigių, apskaičiuotų už palūkanas, yra numatyta sutartyje. Atsakovas neįvykdė sutarties. Todėl, priešingai negu sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už palūkanas priteisimo yra pagrįstas.
Šalies argumentai
Atsakovas neatsiliepė į ieškovės apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Akcinė bendrovė „Swedbank“ (buvęs pavadinimas – „Hansabankas“) ir atsakovas 2006 m. gegužės 13 d. sudarė kreditinės mokėjimo kortelės sutartį. Atsakovui buvo suteiktas 2 896,20 Eur (10 000 Lt) kredito limitas. Atsakovas įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka grąžinti kreditą, mokėti 11 (vienuolikos) procentų palūkanas už naudojimąsi kreditu. Atsakovas tinkamai nevykdė sutarties. Todėl kredito davėja, atsakovui nepašalinus sutarties pažeidimų, 2009 m. rugpjūčio 26 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Apeliantė yra reikalavimų, atsiradusių pagal 2006 m. gegužės 13 d. kreditinės mokėjimo kortelės sutartį, perėmėja.
Be kitų materialinių subjektinių reikalavimų, ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl 1 947,25 Eur palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tokios palūkanos yra per didelės, ir sumažino jas iki 830,14 Eur. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu mažinti palūkanas.
Atsakovas, kaip nustatyta, įsipareigojo mokėti kredito davėjai vadinamąsias pelno palūkanas, kurių paskirtis – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi jo pinigais. Reikalavimas mokėti šias palūkanas yra reikalavimas vykdyti piniginę prievolę natūra (Civilinio kodekso 6.213 straipsnio 1 dalis). Kaip nustatyta, kredito davėja vienašališkai nutraukė sutartį. Juridinis faktas – sutarties nutraukimas – atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 1 dalis). Bet sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (Civilinio kodekso 6.221 straipsnio 3 dalis). Pelno palūkanos, šalims nesusitarus kitaip, mokamos iki paskolos (kredito) grąžinimo (Civilinio kodekso 6.872 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį, paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275-248/2015).
Kredito sutarties šalys susitarė, jog palūkanos už kreditą (pelno palūkanos) mokamos (skaičiuojamos) iki kredito grąžinimo dienos (sutarties 11.4 punktas). Vadinasi, atsakovui kyla pareiga mokėti pelno palūkanas, iki jis grąžins kreditą. Pelno palūkanos, kaip tokios, gali būti mažinamos, bet kitais negu kompensuojamųjų palūkanų mažinimo būdais (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.204, 6.223 ir 6.228 straipsniai). Tokioms palūkanoms mažinti pirmiausia yra būtinas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio / priešieškinio forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas nepareiškė teisme reikalavimo dėl palūkanų mažinimo, neginčijo sutarties sąlygų ir nereikalavo jų pakeitimo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas be pagrindo ėmėsi spręsti pelno palūkanų mažinimo klausimą, taip peržengdamas bylos nagrinėjimo ribas (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 2 dalis).
Apeliantė ieškiniu reikalauja ir 919,96 Eur delspinigių, tarp jų – 357,08 Eur delspinigių, apskaičiuotų už nesumokėtas palūkanas. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės reikalavimą dėl delspinigių, apskaičiuotų už palūkanas, priteisimo, nurodydamas, kad reikalavimas yra nepagrįstas ir pažeidžia atsakovo, kaip vartotojo, interesus. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo vertinimu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti reikalavimą dėl delspinigių, apskaičiuotų už palūkanas, priteisimo yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Teismas, kaip nustatyta, nurodė, jog šis reikalavimas pažeidžia atsakovo, kaip vartotojo, interesus, bet neatskleidė, koks yra tokios išvados teisinis pagrindas. Kaip minėta, reikalavimas mokėti pelno palūkanas yra reikalavimas vykdyti piniginę prievolę natūra. Materialinė subjektinė teisė reikalauti delspinigių, atsakovui nemokant sutartinių palūkanų, yra numatyta sutarties 12.3 punkte. Toks susitarimas dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma taikymo atitinka įstatymo nuostatas (Civilinio kodekso 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Teisės reikalauti delspinigių, apskaičiuotų už palūkanas, neeliminuoja pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog ieškiniu reikalaujama priteisti pačias palūkanas, nes prievolės pažeidimas pasireiškė jos įvykdymo termino praleidimu (Civilinio kodekso 6.258 straipsnio 2 dalis). Be to, šios reikalavimo teisės neeliminuoja ir kita teismo nurodyta aplinkybė, jog ieškiniu reikalaujama priteisti delspinigius, apskaičiuotus už skolą, nes prievolės mokėti kreditą ir pelno palūkanas yra savarankiškos prievolės, kurių pažeidimai lemia kitų savarankiškų turtinių prievolių – sutartinės civilinės atsakomybės – atsiradimą.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl palūkanų priteisimo ir be pagrindo, remdamasis netinkamomis teisės normomis, ėmėsi spręsti apeliantės reikalaujamų palūkanų mažinimo klausimą ir sumažino šias palūkanas. Be to, teismas nepagrįstai atmetė apeliantės materialinį subjektinį reikalavimą dėl delspinigių, apskaičiuotų už palūkanas, priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pakeičia skundžiamą sprendimą už akių: panaikina sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantės reikalavimas dėl delspinigių už palūkanas priteisimo, ir šia apimtimi priima naują sprendimą – tenkina reikalavimą dėl šių delspinigių priteisimo, be to, pakeičia sprendimo dalį, kuria išspręstas reikalavimas dėl palūkanų, priteisdamas apeliantei visas jos reikalaujamas palūkanas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pakeitus skundžiamą sprendimą už akių, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios instancijos teisme (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 5 dalis).
Už ieškinį, kuris buvo pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, pagal pareikštus materialinius subjektinius reikalavimus turėjo būti sumokėtas 132 Eur žyminis mokestis (Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 85 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Apeliantė, reikšdama ieškinį, sumokėjo 172 Eur žyminį mokestį. Todėl jai, pirmosios instancijos teismui neišsprendus šio klausimo, grąžinama žyminio mokesčio permoka, pinigine išraiška sudaranti 40 Eur (Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Patenkinta ieškinio dalis sudaro 93 procentus. Todėl apeliantei iš atsakovo priteistinas 123 Eur bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio – atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinis skundas yra visiškai patenkintas. Todėl apeliantei iš atsakovo priteistinas 33 Eur bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą už akių:
panaikinti sprendimo dalį, kuria atmestas uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ reikalavimas dėl delspinigių už palūkanas priteisimo, ir šia apimtimi priimti naują sprendimą – priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš V. N. 357,08 Eur delspinigius už palūkanas;
pakeisti sprendimo dalį, kuria išspręstas uždarosios akcinės bendrovės „Gelvora“ reikalavimas dėl palūkanų – priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš V. N. 1 947,25 Eur palūkanas;
palikti likusią sprendimo už akių dalį nepakeistą.
Išdėstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo už akių rezoliucinę dalį taip:
priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš V. N. 2 895,37 Eur skolą, 1 947,25 Eur palūkanas, 11 (vienuolikos) procentų palūkanas už 2 895,37 Eur skolą nuo 2015 m. liepos 7 d. iki skolos grąžinimo dienos, 617,66 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų palūkanas už priteistą 5 460,28 Eur sumą nuo 2015 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 123 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą;
atmesti likusią ieškinio dalį.
Grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ 40 Eur žyminio mokesčio, 2014 m. gruodžio 19 d. sumokėto į valstybės biudžetą (2014 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymas Nr. 105)“.
Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ iš V. N. 33 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.