Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronislovas Liatukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-635-594/2015

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-24-1-01381-2013-7

2015 m. liepos 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Viktoro Preikšo, Evaldo Gražio, sekretoriaujant A. L., dalyvaujant prokurorei A. R., išteisintajam B. R., jo gynėjui advokatui V. K., nukentėjusiajam V. L. bei jo įgaliotajam atstovui G. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo V. L. (toliau – V. L.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo B. R. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., viešoje vietoje – ties (duomenys neskelbtini) namu, Kaune, pašalinių asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, trikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia kumščiu sudavė smūgį V. L. į veidą, tokiu būdu padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d.;

Be to, B. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2013 m. lapkričio 3 d., apie 21.00 val., ties (duomenys neskelbtini) namu, Kaune, iš chuliganiškų paskatų tyčia smogė V. L. į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą, taip nesunkiai sutrikdydams V. L. sveikatą, tai yra padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą, jo kontekste išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą bei nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisiamajame posėdyje ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei pakankamai išsamiai juos išanalizavo, tačiau, nustatęs, kad B. R. nagrinėjamu atveju veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, t. y. nustatęs aplinkybę, numatytą BK V skyriuje, kaip vieną iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, išteisindamas B. R., priėmė netinkamą procesinį sprendimą. Esant B. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, jo atžvilgiu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. iškelta baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta. Tokiu būdu, Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis naikintinas BPK 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (t. y. esant šio Kodekso 3 str. 1 d. 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas), baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu nutrauktina.

Nors apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad B. R. nagrinėjamu atveju veikė esant būtinosios ginties sąlygoms ir neperžengdamas būtinosios ginties ribų, nurodant, kad B. R. neteisėti veiksmai jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, įtvirtintų BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., sudėčių požymius atitinka visiškai, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, abejoti tokiomis apylinkės teismo išvadomis, neturi objektyvaus pagrindo.

Sprendžiant B. R. kaltės klausimą jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų kontekste, atkreiptinas dėmesys ir į paties V. L. teisiamojo posėdžio metu išdėstytas aplinkybes. Jis parodė, kad 2013 m. lapkričio 3 d. vakare jis išėjo į lauką į gatvės pusę parūkyti. Pamatė garsiai kalbėjusius tris jaunuolius bei ant žemės stovinčias skardines. Kai jaunuoliai jį pamatė, jo atžvilgiu ėmė kažką negražiai sakyti. Jis paklausė, ar tai jam jie taiko. Tada vienas iš jų pasakė, kad jis (V. L.) išeitų į gatvę pakalbėti, po ko jis (V. L.) nuėjo į namus pasiimti telefono. Šeimos nariams pasakė, kad jaunuoliai jį užkabino gatvėje. Jis (V. L.) vėl išėjo į lauką, paskui jį išėjo sūnus ir dukra. Išėjęs į gatvę, paklausė, ko vaikinai nori. B. R. kalbėjo su juo labai nemandagiai, įžūliai, gliaudė saulėgrąžas, spjaudė lukštus jam ant batų, „tujino“ jį. Ramino jaunuolius, kad taip nesielgtų. B. R. kažką atsakė, po ko, jis (V. L.) paėmė jam už peties. B. R. numušė jo ranką ir jam smogė. Pajuto smūgį į nosį, apsvaigo, dar pajuto smūgį į smakrą. Nematė, kas sudavė. Po antrojo smūgio sudavė B. R. ir tik tuomet pastebėjo, kad rankoje turi stacionarų telefoną. Tuo metu link jų pradėjo eiti kaimynas B. T.. Visi trys jaunuoliai nuėjo, o jis grįžo namo paimti mobilaus telefono ir iškviesti į įvykio vietą policijos pareigūnus, kadangi jo paimtas stacionarus telefonas lauke jau „nebegaudė“. Lauke susirinko kaimynai. Jis (V. L.) pamatė grįžtant savo vaikus, kurie buvo nuėję paskui jaunuolius. Vėliau jaunuoliai taip pat grįžo atgal. Tuo metu jis (V. L.) stovėjo lauke su kaimynais, sutuoktine bei savo vaikais. Visi laukė policijos. Atvykus pareigūnams, iš automobilio išlipo iki tol nepažįstamas policijos pareigūnas, kurio pavardę sužinojo vėliau - N. B.. Jis pakalbėjo su B. R. ir kitais dviem su juo buvusiais vaikinais, po ko, priėjęs prie V. L. pasakė, kad jis (V. L.) yra kaltas ir liepė jam sėsti į policijos automobilį. Priekyje, šalia vairuotojo, atsisėdo B. R.. Važiuojant N. B. pradėjo jam (V. L.) sakyti, kad šis praras darbą, o B. R. vis klausė, kas jam buvo padaryta. B. R. nurodė, kad galbūt jam lūžo ranka. Atvežus juos į Santakos policijos komisariatą, jį pristatė budinčiam pareigūnui. Suprato, kad tai jis (V. L.) yra kaltinamas.

Nors, nukentėjusiojo teigimu, jo parodymai yra esminis B. R. kaltės jam inkriminuojamų nusikaltimų padaryme įrodymas, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į V. L. parodymų prieštaravimus bei nenuoseklumą, su tokiu apelianto vertinimu sutikti negali. Iš V. L. parodymų analizės seka, kad B. R. su draugais būnant netoli jo paties namo, jie pradėjo jį užgaulioti, po ko, V. L. įbėgo į savo namus (kaip pats pažymėjo, buvo labai susinervinęs), pasiėmė stacionarų telefoną (tikėdamasis juo iškviesti policijos pareigūnus), tačiau policijos pareigūnų dėl netinkamo jaunuolių elgesio jis nekvietė, vietoje to, ėmė vytis jį užgauliojusius jaunuolius, jo paties teigimu, siekdamas juos sudrausminti. Pasivijęs juos, jis paėmė B. R. už peties, ko pasėkoje, šis trenkė V. L. į veidą, po to, jis pajuto dar vieną smūgį ir tuomet sudavė B. R., sprendžiant iš nukentėjusiojo parodymų visumos, rankoje turėtu stacionariu telefonu. Objektyviai vertinant analizuojamą situaciją aptartų V. L. parodymų visumoje, daroma išvada, kad asmuo, kaip teigia pats V. L., siekdamas sudrausminti netinkamai besielgiančius jaunuolius, esant tokiai situacijai – pasak nukentėjusiojo, agresyviai nusiteikusiam B. R., bei dar dviem jo draugams, būtų pranešęs tai policijos pareigūnams, tačiau nagrinėjamu atveju V. L. to nepadarė, pasivijo jaunuolius ir pats, nepaisydamas B. R. agresyvumo (nukentėjusiojo teigimu), bandė juos sudrausminti, kai jaunuoliai buvo jau nuėję nuo V. L. namo. Aptariamu atveju nurodyti B. R. veiksmai atlikti iki smūgio sudavimo galėtų būti vertinami tik kaip administracinis teisės pažeidimas, todėl nesudaro pagrindo teigti, kad nukentėjusysis turėjo teisę veikti BK 29 str. pagrindu, o B. R. neturėjo teisės į būtinąją gintį. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo teigimu, jis, nekreipdamas dėmesio į B. R. agresyvumą, leido savo vaikams po įvykio sekti jaunuolius, kad šie nepasišalintų iš įvykio vietos, o pats grįžo į namus, siekdamas iškviesti policijos pareigūnus. Visiškai nelogiški ir V. L. parodymai dėl stacionaraus telefono atsiradimo jo rankose aplinkybių - V. L. po B. R. užgauliojimų sugrįžus į namus vien tik pasiimti mobiliojo ryšio telefono, jo sprendimas vietoje to į lauką išsinešti stacionarų telefoną, kuris patrauktas tam tikru atstumu nuo pagrindinės jo stotelės (esančios namo viduje), nebeveikia, prieštarauja sveikai logikai. Vertinant nukentėjusiojo išdėstytas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, jog įvykio metu V. L. buvo neblaivus, jam 2013-11-03, 22.30 val. nustatytas 0,84 promilių (lengvas) girtumo laipsnis (b. t. 1, b. l. 27), tuo tarpu B. R. - visiškai blaivus (b. t. 1, b. l. 26) kas vėlgi paneigia nukentėjusiojo parodymus apie vaikinų alaus gėrimą. Nors, nukentėjusiojo teigimu, jis buvo išgėręs tik alaus, todėl nesijautė apsvaigęs, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, alkoholio vartojimo faktas nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos tiek V. L. parodymų patikimumui, tiek jo suvokimui apie analizuojamo įvykio aplinkybes, kadangi jam kaip jau minėta, net po įvykio praėjus apie 1.30 val. nustatytas ne toks ir mažas – 0,84 promilės girtumas.

Išvados dėl V. L. parodymų tokio vertinimo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepaneigia ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų – K. A. S., V. Z., A. Š., L. L. bei B. T. išdėstytos analizuojamo įvykio aplinkybės. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad nei vienas iš išvardintų asmenų, tiesiogiai analizuojamo įvykio nematė. Kaip teisiamojo posėdžio metu patvirtino K. A. S., jis pamatė tik tai, kaip vaikinai (B. R., K. S. ir V. B.) eina toliau, o V. L. jau buvo kruvinas; V. Z. – smūgio sudavimo momento jis nematė, viską sužinojo kitą rytą iš V. L.; A. Š. – V. L. jis jau matė einantį nuo vaikinų, besilaikantį už nosies; L. L. teigimu, tiriamo įvykio aplinkybes ji sužinojo iš savo sutuoktinio V. L. ir vaikų A. L. bei J. L.; B. T. nurodė, kad paties konflikto jis taip pat nematė, į įvykio vietą atėjo tik tuomet, kai V. L. jau ėjo namo kruvina nosimi, nagrinėjamo įvykio aplinkybes jam papasakojo V. L. vaikai. Tokiu būdu, aukščiau aptartų asmenų parodymai nagrinėjamu atveju neturi jokios esminės reikšmės, kadangi analizuojamo įvykio jie tiesiogiai nematė ir negali patvirtinti/paneigti objektyviam bylos išnagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, t. y. kas pirmasis sudavė smūgį konflikto metu. Analogiška išvada darytina įvertinus ir liudytoju teisiamojo posėdžio metu apklausto N. B. parodymus. Jis paties konflikto tarp B. R. ir V. L. nematė, po konflikto jam paskambino B. R. ir papasakojo, kas nutiko.

Tuo tarpu vertinant, A. L. ir J. L. parodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienu atveju, ar gauti duomenys laikytini įrodymais ir kokios bylai reikšmingos aplinkybės jais nustatytos, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 2 d.). Svarbu tai, kad tie duomenys būtų gauti teisėtais būdais ir juos galima būtų patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Įrodymų patikimumo klausimą teismas spendžia atsižvelgdamas į byloje esančių aplinkybių visumą, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Atsižvelgiant į šioje byloje nagrinėjamo įvykio pobūdį (konfliktas, kurio metu buvo sužalotas tiek V. L., tiek B. R.), į tai, kad liudytojai įvykį stebėjo ne vienu metu ir iš skirtingų vietų, teisėjų kolegija šioje byloje apklaustų asmenų parodymus vertina iš esmės pagal tai, kiek jų parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis. Įvertinus A. L. ir J. L. parodymus bendrame nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste, kitų byloje apklaustų asmenų išdėstytų aplinkybių bei paties V. L. parodymų visumoje, nustačius, jog jų parodymai iš esmės, iki menkiausių smulkmenų sutampa tik su jų tėvo V. L. išdėstytomis aplinkybėmis, šių liudytojų parodymai, o būtent tai, kad B. R. pirmasis sudavė smūgį V. L., kelia abejones. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek A. L., tiek J. L. su V. L. yra susiję itin artimais asmeniniais ryšiais – yra nukentėjusiojo vaikai, todėl neatmestina galimybė, jog savo parodymais jie gali siekti padėti V. L..

Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo B. R. veiksmuose ir tėra V. L. savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Pažymėtina, kad vien ta aplinkybė, jog atliekant tyrimą nebuvo ieškomas kaltinamojo nurodytas įrankis – guminė lazda, nėra pagrindu teigti, jog jos nebuvo, o tai, jog šioje dalyje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas neišsamiai, nesudaro pagrindo teigti, kad dėl to yra kaltas ir gali būti pripažintas kaltu B. R., juolab, kad nustačius, jog pirmas smūgį sudavė nukentėjusysis, teisiniam aptariamų veiksmų vertinimui esminės reikšmės neturi, kokiu įrankiu tai buvo padaryta. Šiame kontekste pažymėtina, kad bylos medžiaga nepatvirtina ir nukentėjusiojo parodymų dėl netinkamo B. R. elgesio gatvėje, nukentėjusiajam dar esant savo namo kieme. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nukentėjusysis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad V. L. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad B. R. veiksmai prieš V. L., kai pastarasis neva dėl išvartytų šiukšlių konteinerių, B. R. žodžių ir panašių įvykio nagrinėjimui nereikšmingų aplinkybių, puolė mušti B. R., praskėlė jam antakį bei padarė kitus specialisto išvada jam nustatytus sužalojimus, o šis, reaguodamas į agresyvius V. L. veiksmus, taip pat sudavė atsakomąjį smūgį, taip siekdamas išvengti daugiau smūgių, rodo, jog jis veikė atsiradus teisei į būtinąją gintį nuo pradėto, pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi. Nukentėjusiojo skundo motyvai, kad dėl nagrinėjamo įvykio yra kaltas tik B. R., nes jis pirmasis sudavė smūgį į V. L. veidą, yra argumentuotai paneigti jau minėtais liudytojų parodymais bei kitais apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatydamas būtinosios ginties sąlygas B. R. veiksmuose, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 str. 3 d. ir 4 d. nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 str. 5 d. nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Sutinkant su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei pritariant apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad, pripažinęs B. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę (BK 28 str.), apylinkės teismas priėmė netinkamą procesinį sprendimą, skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendis naikintinas BPK 327 str. 1 p. numatytu pagrindu (t. y. esant šio Kodekso 3 str. 1 d. 2-9 punktuose numatytoms aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas), baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu nutrauktina.

Kadangi B. R. veikė būtinosios ginties pagrindu, apylinkės teismas pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu, kadangi tokiu atveju negalimas pats baudžiamasis procesas, tačiau, kadangi nuosprendis naikinamas, šis klausimas atitinkamai spręstinas šia nutartimi – nukentėjusiojo V. L. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). Atitinkamai, kadangi byla nutraukiama, B. R. 2014-09-19 nutarimu paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, panaikinama (BPK 139 str.).

Dėl išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos B. R., išlaidos iki 2015 m. liepos 7 d. sudaro 20,27 Eur (t. 2, b. l. 78). Sutinkamai su BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš šios teisės nuostatos seka, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susidariusios dėl būtino gynėjo dalyvavimo, gali būti priteisiamos tik iš asmens, kurio atžvilgiu yra priimamas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Nagrinėjamu atveju nustačius B. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 28 str. nuostatose, šia nutartimi baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina, kas, atsižvelgiant į BPK 106 str. 2 d. formuluotę, leidžia pagrįstai konstatuoti, kad šiuo atveju valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su advokato V. K. dalyvavimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, iš B. R. nepriteistinos.

Analogiška išvada darytina ir dėl nukentėjusiojo V. L. turėtų išlaidų už teisinę pagalbą priteisimo. Iš bylos duomenų matyti, kad 2015 m. liepos 7 d. teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. L. atstovas G. T. pateikė teismui 2015 m. liepos 7 d. pinigų priėmimo perdavimo kvitą, patvirtinantį, jog V. L. G. T. už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 200 eurų sumą (b. t. 2, b. l. 83). Atsižvelgiant į aukščiau aptartą BPK 106 str. 2 d. formuluotę, įvertinus tai, kad šia nutartimi baudžiamoji byla B. R. atžvilgiu nutraukiama, V. L. turėtos išlaidos už teisinę pagalbą iš B. R. taip pat nepriteistinos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 29 d. nuosprendį panaikinti.

Baudžiamąją bylą B. R. atžvilgiu pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., esant B. R. baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), nutraukti.

Panaikinti 2014-09-19 nutarimu B. R. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiojo V. L. civilinį ieškinį B. R. palikti nenagrinėtą.

Iš B. R. antrinės teisinės pagalbos tarnybos išlaidų ir nukentėjusiojo V. L. turėtų išlaidų nepriteisti.