Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-07-27 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-248-361/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-07-27
Bylos Nr.
AN2-248-361/2018
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Dalius Jocys
Pažeidėjas
A. K. T.
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-248-361/2018Teisminio proceso Nr. 4-06-3-00406-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.5.3; 1.5.7; 19.11; 21.1.7; 21.9.9; 21.11.10 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. liepos 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. K. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 11 d. nutarimo, kuriuo A. K. T. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 507 straipsnį 50 Eur bauda; pagal ANK 508 straipsnį 90 Eur bauda.

Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, A. K. T. paskirta galutinė nuobauda – 90 Eur bauda.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. K. T. yra nubausta už tai, kad ji 2017 m. lapkričio 24 d. laikotarpiu nuo 8 val. iki 10 val. 10 min., tikslus laikas nenustatytas, Klaipėdos apygardos prokuratūrai, esančiai Vilties g. 12, Klaipėdoje, pateikė pareiškimą, kuriame be jokio faktinio pagrindo ir meluodama dėl esminių aplinkybių, raštu kaltino Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorę K. P. tuo, kad ji neva reikalavo perduoti tretiesiems asmenims pareiškėjos didelės vertės turtą, priešingu atveju grasindama „uždaryti į kalėjimą“, taip pat neteisėtai slėpus nuo pareiškėjos ikiteisminio tyrimo medžiagą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnę Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto valdybos korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiąją tyrėją G. R. tuo, kad ši neva rengėsi klastoti apklausos protokolą ir taip piktnaudžiauti, tikslu padėti išvengti atsakomybės kitai pareigūnei, be to, neteisėtai apribojo pareiškėjos galimybę bendrauti apklausos metu, taip tyčia įžeidė ir paniekino prokurorę t. y. valstybės pareigūnę ir ikiteisminio tyrimo pareigūnę, t. y. statutinę valstybės tarnautoją, pažemino jų garbę ir orumą jų kolegų bei tarnybinius pažeidimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. K. T. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 11 d. nutarimu, prašo jį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti.

Šalies argumentai

2.1. Apeliantė nesutinka pripažinti savo kaltės ir teigia, jog jai byla iškelta tik iš keršto dėl itin aktyvios gyvenimiškos pozicijos, o nusižengimo priežastys nustatytos netinkamai, tyrimas padarytas šališkai ir nekvalifikuotai, be jokios užuojautos ir žmogiško supratimo ar išminties. Apeliantė nurodo, jog jos paaiškinimų teisėja tinkamai nesiklausė, iškart nutarė, jog ji yra kalta. Apeliantės vertinimu, pažeidimai gali būti konstatuoti tik tuomet, kai asmuo veikia tyčia, o ne prispaustas aplinkybių (susijaudinęs dėl grasinimų atimti turtą – telefoną, aikštelę, kaip darbo vietą, taip pat dėl grasinimų įkalinti).

2.2. Apeliantė teigia, jog bylą jai inicijavo Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, kuriam taip pat nepatinka, kad apie visas jo, kaip teisininko, klaidas ji informuodavo jo vyresnybę. Liudytoja K. P. teisme apeliantei asmeniškai patvirtino, kad ji apeliantei pati pasiūlė posėdžio metu (tuo metu neveikiant įrašymo įrangai) atsikratyti automobilių aikštelės ir pokalbis apie aikštelę buvo. Ji apeliantei, kaip nusikaltėlei, pasiūlė viešai laisvės atėmimo bausmę ir neleido susipažinti su bylos medžiaga. Teismas išvadas darė remdamasis tik prieštaringais liudytojų parodymais, o sakydama savo tiesą teisme ir parašydama apie savo nuoskaudas pareigūnų viršininkams, ji niekaip neperžengė saviraiškos teisių ribų.

2.3. Apeliantė teigia, jog jos byla buvo išnagrinėta šališko teismo. Teismo šališkumą rodo ta aplinkybė, jog bylą nagrinėjanti teisėja, norėdama ištaisyti byloje esančius trūkumus, savo iniciatyva, nesant dalyvaujančių byloje asmenų prašymų, liudytojus iškvietė, sukeitė kodekso straipsnius, pasunkindama apeliantės teisinę padėtį, esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių paskyrė daug didesnę baudą, apeliantės argumentų nenagrinėjo, jų netyrė.

2.4. Apeliantė nurodo, jog tyrėja G. R. žino, kad kita tyrėja V. G. užpildė baudžiamojoje byloje apklausos protokolą visiškai nekalbėdama su liudytoja S. O. Jai nepatiko, kad apeliantė visa tai pasakė, o ji nepaaiškinusi apie specialias taisykles dėl telefono aparatų iš jos atėmė mobilųjį telefoną, kalbėjo nepagarbiai, elgėsi iššaukiančiai. Informuodama apie tai skyriaus vyresnybę įstatymų negalėjo pažeisti. Byloje nėra jokių garso įrašų apie šias aplinkybes, todėl suinteresuotų pareigūnų prieštaringų parodymų pagrindu pripažinti apeliantės kaltę nepakanka.

2.5. Apeliantė nesutinka su teismo paskirta administracine nuobauda, laiko ją neteisinga ir neproporcinga pažeidimo pobūdžiui, varžančia jos teises ir neatitinkančia teisingumo bei protingumo kriterijų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorė Margarita Kiudytė-Čarienė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime, be kita ko teigiama, kad A. K. T. pareiškime akivaizdžiai objektyvios tiesos neatitinkantys teiginiai buvo užfiksuoti rašytine forma, išdėstyti oficialiame dokumente ir pateikti valstybinei įstaigai - Klaipėdos apygardos prokuratūrai, o naudodamasi savo teise į saviraiškos laisvę, A. K. T. negalėjo įžeidinėti prokurorės K. P. ir tyrėjos G. R.; išreikšdama nepasitenkinimą jų darbu, turėjo naudotis teisinėmis priemonėmis.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto teismo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek prašoma apeliaciniu skundu, neperžengdamas apeliacinio skundo reikalavimų ribų (ANK 652 straipsnis). Apeliacinis skundas yra paduotas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. K. T., kuri ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jos kaltės padarius administracinius nusižengimus, numatytus ANK 507 ir 508 straipsniuose, taip pat dėl paskirtos administracinės nuobaudos pagrįsumo, būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.A. K. T. yra nubausta už tai, kad ji be jokio faktinio pagrindo ir meluodama dėl esminių aplinkybių, raštu kaltino prokurorę tuo, kad ji neva reikalavo perduoti tretiesiems asmenims pareiškėjos didelės vertės turtą, priešingu atveju grasindama „uždaryti į kalėjimą“, taip pat neteisėtai slėpus nuo pareiškėjos ikiteisminio tyrimo medžiagą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnę tuo, kad ši rengėsi klastoti apklausos protokolą ir taip piktnaudžiauti, tikslu padėti išvengti atsakomybės kitai pareigūnei, be to, neteisėtai apribojo pareiškėjos galimybę bendrauti apklausos metu, taip tyčia įžeidė ir paniekino prokurorę t. y. valstybės pareigūnę ir ikiteisminio tyrimo pareigūnę, t. y. statutinę valstybės tarnautoją, pažemino jų garbę ir orumą jų kolegų bei tarnybinius pažeidimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracine tvarka asmuo gali būti nubaustas tik nustačius jo veikoje visus įstatyme įtvirtintus konkretaus administracinio nusižengimo požymius. Jeigu padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ANK 591 straipsnio 1 punktas).Nagrinėjamoje byloje ginčas yra susijęs su asmens – A. K. T. saviraiškos laisvės ribų peržengimu. Apeliantės vertinimu, jos veiksmai neperžengė saviraiškos laisvės ribų, tačiau su tokiu apeliantės vertinimu apeliacinės instancijos teismas negali sutikti. Žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų žmogaus prigimtinių teisių (25 straipsnis). Tačiau žmogaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti, taigi ji gali būti ribojama įstatymu, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti kitas demokratinėje visuomenėje ginamas vertybes, be kita ko, apsaugoti žmogaus garbę ir orumą. Konstitucinė laisvė yra nesuderinama su minčių, pažiūrų ir t. t., kuriomis yra kurstoma tautinė, rasinė, religinė ar socialinė neapykanta, prievarta bei diskriminacija, asmenys yra šmeižiami ar kitaip yra dezinformuojama visuomenė ar atskiri jos nariai, skelbimu, už tai įstatymais yra nustatyta teisinė atsakomybė. Žmogus, realizuodamas minėtą konstitucinę laisvę, turi ja naudotis taip, kad nebūtų pažeistos kitos demokratinėje visuomenėje ginamos vertybės, be kita ko, kito žmogaus garbė ir orumas. Saviraiškos laisvės apribojimo forma – administracinė atsakomybė už netinkamą jos įgyvendinimą. Skundžiamame teismo nutarime A. K. T. veiksmai kvalifikuoti kaip atitinkantys administracinių nusižengimų, numatytų ANK 507 ir 508 straipsniuose, požymius. Pagal ANK 507 straipsnį, valstybės politiko, valstybės pareigūno, valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas raštu, žodžiu, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu ar kitokiu elgesiu užtraukia administracinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju A. K. T. traukiama administracinėn atsakomybėn už valstybės pareigūnės – prokurorės K. P. garbės ir orumo pažeminimą jos kolegų bei tarnybinius nusižengimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. A. K. T. pateiktame pareiškime prokuratūrai, t. y. oficialiame procesiniame dokumente nurodė, jog prokurorė – konstitucinį statusą turintis subjektas – reikalavo perduoti tretiesiems asmenims A. K. T. didelės vertės turtą, priešingu atveju grasindama „uždaryti į kalėjimą“. Prokurorė teisme, anot A. K. T., pasakė: „Arba atiduodi milijono vertės aikštelę privačią nuosavybę, darbo vietą, kur dirba invalidai, arba sėsi į kalėjimą“ (b. l. 16–19). Tačiau tokius apeliantės nurodytus prokurorės teiginius paneigia byloje esantys duomenys. Apeliantės anksčiau išsakyti teiginiai yra susiję su baudžiamąja byla, kurioje prokurorė palaikė valstybinį kaltinimą. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjant šią bylą teisme teisiamojo posėdžio metu, atliekant įrodymų tyrimą, prokurorė kaltinamosios A. K. T. paklausė: „Nuo 2006 metų Jūs skundėte, kad neva tai būna nuolatinis patvinimas aikštelės, sakykite, kodėl nesikreipėte į savivaldybę ir nenutraukėte nuomos sutarties?“ (2017 m. sausio 4 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 43 min. 30 sek. – 43 min. 40 sek.). Šias aplinkybes prokurorė patvirtino savo paaiškinime duotame aukštesniajam prokurorui, administracinio nusižengimo tyrimo metu, taip pat duodama parodymus pirmosios instancijos teisme (b. l. 20, 76, 149–150). Į nurodytą prokurorės klausimą A. K. T. atsakė: „Kodėl aš turėčiau nutraukti, čia yra mano privati nuosavybė, kodėl aš jiems turiu atiduoti, aš jiems sakiau, mokėkite pinigus ir pasiimkite tą aikštelę, jos vertė yra milijonas“ (2017 m. sausio 4 d. teisiamojo posėdžio garso įrašas: 43 min. 40 sek. – 43 min. 50 sek.). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pati nuomos sutartis buvo sudaryta dėl žemės sklypo. Šis žemės sklypas yra valstybinė žemė, tad ji A. K. T. nuosavybės teise nepriklausė, tačiau šioje žemėje buvo įrengta aikštelė. Prokurorė kalbėjo apie valstybinį žemės sklypą, kuris nuosavybės teise A. K. T. nepriklausė, tačiau šis žemės sklypas buvo nuomos sutarties dalykas ir jame yra įrengta aikštelė. Tai reiškia, kad prokurorė objektyviai negalėjo reikalauti, kad A. K. T. perleistų kažkam turtą, kuris A. K. T. niekada nuosavybės teise nepriklausė.Apeliantės pateiktame pareiškime prokuratūrai nurodyta, jog prokurorė reikalavo perduoti tretiesiems asmenims A. K. T. didelės vertės turtą, priešingu atveju grasindama „uždaryti į kalėjimą“. Iš apeliacinio skundo turinio galima teigti, jog prokurorės nurodytas grasinimas „uždaryti į kalėjimą“ – tai prokurorės apeliantei, pastarosios vertinimu, kaip nusikaltėlei, viešai pasiūlyta laisvės atėmimo bausmė. Byloje esantys duomenys rodo, jog prokurorė, sakydama baigiamąją kalbą baudžiamojoje byloje, kurioje ji palaikė valstybinį kaltinimą, pasiūlė apeliantei A. K. T., kurios procesinis statusas baudžiamajame procese buvo kaltinamoji, arešto bausmę, nurodant tokios bausmės konkretų dydį – 45 paros (b. l. 31). Tačiau, skirtingai nei mano apeliantė, bausmės pasiūlymas yra prokuroro, kaip valstybinio kaltintojo, konstitucinės funkcijos vykdymo dalis ir toks pasiūlymas negali būti vertinamas kaip grasinimas, o konkrečiu atveju grasinimas „uždaryti į kalėjimą“. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog prokuroro kalba teisme yra svarbiausias valstybinio kaltinimo palaikymo būdas. Kalbėdamas valstybės vardu prokuroras privalo būti atkaklus ir aktyvus. Prokuroras turi įtikinti, kad kaltinamasis yra kaltas, kad jį būtina nuteisti ir kad teisme esantys žmonės suvoktų, jog kaltinamasis padarė neleistiną ir pavojingą veiką. Paprastai prokuroro kalbos dalis yra ir pasiūlymas dėl bausmės. Praktikoje prokuroras nurodo bausmės rūšį ir konkretų jos dydį ir tokia praktika laikoma pagrįsta, nes prokuroras, kaip valstybinis kaltintojas, turi matyti aiškų teismo proceso rezultatą. Tad prokuroras ne tik gali, bet ir privalo, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, pasiūlyti apibrėžtą ir konkrečią bausmę. Nagrinėjamu atveju prokurorė, kaip valstybinis kaltintojas, tinkamai vykdė savo konstitucines funkcijas ir negrasino apeliantei „uždarymu į kalėjimą“. Tad anksčiau aptartos aplinkybės leidžia teigti, jog tai, ką iš tiesų pasakė prokurorė visiškai neatitinka to, ką A. K. T., pateikdama valstybės institucijai oficialių procesinį dokumentą, nurodė. Prokurorė neišreiškė reikalavimo perduoti tretiesiems asmenims A. K. T. didelės vertės turtą grasindama „uždaryti į kalėjimą“.A. K. T. pateiktame pareiškime prokuratūrai, t. y. oficialiame procesiniame dokumente taip pat nurodė, jog prokurorė – konstitucinį statusą turintis subjektas – neteisėtai slėpė nuo pareiškėjos ikiteisminio tyrimo medžiagą. Anot A. K. T., prokurorė „neduodavo dokumentų susipažinimui, nes žinojo, kad visa byla suklastota ir įdėtas melagingas suklastotas tarnybinis pranešimas“ (b. l. 16–19). Tačiau tokius apeliantės nurodytus prokurorės veiksmus paneigia byloje esantys duomenys. Apeliantės anksčiau nurodyti prokurorės veiksmai yra susiję su prokurorės organizuotu ir jam vadovautu ikiteisminiu tyrimu. Ikiteisminio tyrimo metu visi A. K. T. prašymai susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo išspręsti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teisme apklausta prokurorė parodė, jog A. K. T. nurodė, jog nepageidauja susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir nurodė, jog susipažins su ja teisme (b. l. 149–150). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2017 m. rugpjūčio 16 d. paskelbimo apie ikiteisminio tyrimo pabaigą protokole ir šio proceso veiksmo protokolo specialiame priede yra įrašai: „susipažinti su tyrimo medžiaga nepageidauju, susipažinsiu teisme“. Tad A. K. T. išreikšdama valią, jog susipažinti su tyrimo medžiaga nepageidauja, negali teigti, jog prokurorė slėpė nuo jos šią medžiagą, nes prokurorė to nedarė. Minėta, žmogaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir asmuo naudodamasis šia savo konstitucine laisve turi taip pat ir pareigą ja naudotis taip, kad nebūtų pažeistos kitos demokratinėje visuomenėje ginamos vertybės, be kita ko, kito žmogaus garbė ir orumas. Taigi A. K. T. neturi teisės (kartu ir laisvės) sakyti apie kitą asmenį, o nagrinėjamu atveju valstybės pareigūną, vykdantį savo tiesiogines darbo funkcijas, bet ką prisidengiant „savo tiesos“ argumentu. A. K. T. yra nubausta ne už prokurorės darbo kritiką, o už jos išreiškimą nepriimtinu būdu meluodama dėl esminių aplinkybių. Apeliantės išsakyta „savo tiesa“, t. y. subjektyvus situacijos vertinimas apie prokurorės, atlikusios procesines funkcijas, veiksmus neatitiko faktinių aplinkybių. Galima būtų laikyti apeliantės subjektyviu vertinimu („savo tiesa“) tuos atvejus, kai yra išsakoma nuomonė apie objektyvioje tikrovėje esančius faktus. Tačiau subjektyviu vertinimu („savo tiesa“) negali būti laikomi išsakyti teiginiai, kurie nėra pagrįsti jokiais objektyvioje tikrovėje esančiais duomenimis, šiuos teiginius pateikiant kaip tiesą, nors ir „savo tiesą“, kai tokios „savo tiesos“ sakymas gali sąlygoti tam tikrų nepagrįstų priemonių ėmimąsi prieš asmenis – valstybės pareigūnus, o nagrinėjamu atveju prokurorus (apie kuriuos reiškiama niekuo nepagrįsta „savo tiesa“), taip pažeminant jų garbę ir orumą kolegų bei tarnybinius nusižengimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. Dar daugiau, tokiais veiksmais gali būti pažeminta ne tik prokurorų garbė ir orumas, bet kartu ir prokuratūros, kaip valstybės institucijos vardas ir taip sumenkintas jos autoritetas bei visuomenės pasitikėjimas ja, kai visuomenės pasitikėjimas šia valstybės institucija, kuri savo veikloje prisideda prie teisingumo vykdymo, gali būti laikomas viešuoju interesu. Žmogaus saviraiškos laisvė turi būti realizuojama atsakingai, ši laisvė turi ribas, kurias kiekvienas šią laisvę realizuojantis asmuo privalo paisyti, o už šių ribų nepaisymą privalu atsakyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje situacijoje dėl A. K. T. išsakytų nepagrįstų teiginių oficialiame procesiniame dokumente pateiktame valstybės institucijai buvo suabejota, ar prokurorė savo veikloje klauso Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, suabejota, ar ji savo veiksmuose iš tiesų pateisina konstitucinį prokuroro statusą, nes prokurorei teko aiškintis aukštesniajam prokurorui dėl savo veiksmų, teikti objektyvius duomenis dėl apeliantės nurodytų aplinkybių nepagrįstumo, buvo panaudotas valstybės pareigūnų darbas ir valstybės resursai aiškinantis niekuo nepagrįstas aplinkybes, kurios įvardytos kaip „savo tiesa“. A. K. T. savo veiksmais nesiekė jokių su teisingumo vykdymu susijusių tikslų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nutarime darė teisingą išvadą, jog tokiais veiksmais A. K. T. pažemino valstybės pareigūnės – prokurorės K. P. garbę ir orumą jos kolegų bei tarnybinius nusižengimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. Tad anksčiau aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia teigti, jog A. K. T. savo veiksmais peržengė saviraiškos laisvės ribas, už kurių peržengimą ir tokiu būdu netinkamą saviraiškos laisvės įgyvendinimą taikytina administracinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime tinkamai A. K. T. veiksmus kvalifikavo kaip atitinkančius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 507 straipsnyje, požymius.Pagal ANK 508 straipsnį, statutinio valstybės tarnautojo, karo policijos ar žvalgybos pareigūno garbės ir orumo pažeminimas, reiškiamas žodžiais, gestais, įžeidžiančiu, įžūliu, provokuojančiu elgesiu ar kitokiu elgesiu užtraukia administracinę atsakomybę. Nagrinėjamu atveju A. K. T. traukiama administracinėn atsakomybėn už statutinės valstybės tarnautojos – ikiteisminio tyrimo pareigūnės G. R. garbės ir orumo pažeminimą jos kolegų bei drausminius nusižengimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. A. K. T. pateiktame pareiškime prokuratūrai, t. y. oficialiame procesiniame dokumente nurodė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė – statutinė valstybės tarnautoja – rengėsi klastoti apklausos protokolą ir taip piktnaudžiauti siekiant padėti išvengti atsakomybės kitai pareigūnei, be to, neteisėtai apribojo pareiškėjos galimybę bendrauti apklausos metu. Apeliantė nurodo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnė nepaaiškinusi apie specialias taisykles dėl telefono aparatų iš jos atėmė mobilųjį telefoną, kalbėjo nepagarbiai, elgėsi iššaukiančiai, o apeliantė informuodama apie tai vyresnybę negalėjo pažeisti įstatymų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali su tuo sutikti. A. K. T. pateiktame pareiškime prokuratūrai nurodė, jog įgaliotoje institucijoje iš jos buvo atimtas telefonas. Ikiteisminio tyrimo tyrėjai G. R. ji paaiškino, kad telefonas jai būtinai reikalingas, nes išėjo iš darbo, „kur stovi žmonių turtas“ ir negali telefono „iš rankų paleisti“ (b. l. 16–19). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apklausos atlikimo vietoje, pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2017 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 30-V-380 patvirtintu Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato patalpų, (duomenys neskelbtini), kuriose dirbama su įslaptinta informacija ar tokia informacija yra saugoma, suskirstymu į atskiras zonas, yra taikomi apribojimai dėl elektroninių ir ryšio priemonių bei kitų pašalinių daiktų palikimo tam nustatytoje vietoje (rakinamoje spintelėje). A. K. T. šis reikalavimas buvo išaiškintas tinkamai ir jokių pretenzijų dėl to ji nereiškė. Kartu pažymėtina, jog ties įėjimu į specializuoto skyriaus patalpas yra matomas įspėjimas dėl taikomų apribojimų. Taigi nurodymas laikinai palikti mobiliojo ryšio telefoną tam skirtoje vietoje buvo duotas teisėtai ir pagrįstai ir toks nurodymas nėra laikomas telefono atėmimu. Todėl apeliantė nepagrįstai teigė, kad įgaliotoje institucijoje iš jos buvo atimtas telefonas. Taip pat šio telefono laikinas palikimas tam skirtoje vietoje nesukėlė A. K. T. jokių teisinių pasekmių jos nurodytos darbinės veiklos vykdymui, nes byloje esantys duomenys leidžia teigti, jog A. K. T. faktiškai tuo metu nedirbo jokioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (b. l. 37–45).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, anksčiau aptartos aplinkybės negali būti vertinamos kaip informavimas vyresnybės, nes apeliantės pateikti duomenys gali būti vertinami kaip melavimas dėl esminių aplinkybių. Minėta, žmogaus saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir asmuo naudodamasis šia savo konstitucine laisve turi taip pat ir pareigą ja naudotis taip, kad nebūtų pažeistos kitos demokratinėje visuomenėje ginamos vertybės, be kita ko, kito žmogaus garbė ir orumas. Nagrinėjamoje situacijoje dėl A. K. T. išsakytų nepagrįstų teiginių oficialiame procesiniame dokumente pateiktame valstybės institucijai buvo suabejota ikiteisminio tyrimo pareigūnės atliekamų darbo funkcijų objektyvumu ir nešališkumu, jai teko teikti objektyvius duomenis dėl apeliantės nurodytų aplinkybių nepagrįstumo, buvo panaudotas valstybės pareigūnų darbas ir valstybės resursai aiškinantis niekuo nepagrįstas aplinkybes, kurios įvardytos kaip „savo tiesa“ ar vyresnybės informavimas. Taigi A. K. T. nesiekė jokių su teisingumo vykdymu susijusių tikslų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo nutarime darė teisingą išvadą, jog tokiais veiksmais A. K. T. pažemino statutinės valstybės tarnautojos – G. R. garbę ir orumą jos kolegų bei drausminius nusižengimus tirti įgaliotų pareigūnų akivaizdoje. Anksčiau aptartos aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia teigti, jog A. K. T. savo veiksmais peržengė saviraiškos laisvės ribas, už kurių peržengimą ir tokiu būdu netinkamą saviraiškos laisvės įgyvendinimą taikytina administracinė atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime tinkamai A. K. T. veiksmus kvalifikavo kaip atitinkančius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 508 straipsnyje, požymius.ANK 569 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, jog teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliantė teigia, jog jos bylą išnagrinėjo šališkas teismas, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjo, nagrinėjusio bylą pirmosios instancijos teisme, asmeninį suinteresuotumą ar daryti išvadas apie nešališkumo principo pažeidimą. Apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ne apeliantės naudai nesietini su teismo šališkumu. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis ANK, apeliantei sudarant galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, teismas visapusiškai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir tinkamai juos įvertino padarydamas nešališkas išvadas. Apeliantė teigia, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas savo iniciatyva iškvietė liudytojus, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo negali sutikti.

24.1. Teismo priedermė yra vykdyti teisingumą ir įrodinėjimo procesas administracinio nusižengimo teisenoje turi tikslą – materialiosios tiesos nustatymą. Siekdamas šio tikslo teismas negali būti tik pasyvus stebėtojas procese ir jis negali būti susaistytas proceso dalyvių pateiktos medžiagos. ANK 567 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. Tai reiškia, kad teismas taip pat gali savo iniciatyva iškviesti liudytojus, nors ir nėra dalyvaujančių byloje asmenų prašymų dėl to.

24.2. Tad apeliantės argumentas, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas savo iniciatyva iškvietė liudytojus, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė teigia, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas sukeitė ANK straipsnius, pasunkindamas jos teisinę padėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su šiuo argumentu.

25.1. Administracinio nusižengimo protokole nurodytos faktinės aplinkybės bylą nagrinėjant teisme nebuvo keičiamos, jame buvo netinkamai kvalifikuota A. K. T. veika. Administracinio nusižengimo protokole A. K. T. veika dėl prokurorės ir ikiteisminio tyrimo pareigūnės buvo kvalifikuota pagal ANK 507 straipsnį, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas atitinka statutinio valstybės tarnautojo, kaip specifinės valstybės tarnautojų rūšies, požymį, numatytą ANK 508 straipsnyje. Pagal 635 straipsnio 3 dalį, jeigu administracinio nusižengimo protokole išdėstyta asmens veika yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant ANK straipsnį ar jo dalį arba kitą administracinę atsakomybę už padarytą nusižengimą nustatantį teisės aktą, teismas pakeičia nuorodą į nusižengimą kvalifikuojantį straipsnį ar jo dalį ir pagal jį paskiria administracinę nuobaudą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime rėmėsi šia kodekso norma ir teisingai kvalifikavo A. K. T. veikas pagal ANK 507 ir 508 straipsnius.

25.2. Tad apeliantės argumentas, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas sukeitė ANK straipsnius, pasunkindamas jos teisinę padėtį, atmetamas kaip nepagrįstas.

Apeliantė teigia, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas esant jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių paskyrė daug didesnę baudą, taip pat laiko paskirtą administracinę nuobaudą neteisinga ir neproporcinga pažeidimo pobūdžiui, varžančia jos teises ir neatitinkančia teisingumo bei protingumo kriterijų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas negali su tuo sutikti.

26.1. Pagal ANK 34 straipsnio 2 dalį, baudos dydis nustatomas pagal ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytų minimalios ir maksimalios baudų vidurkį, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai yra vien atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų ANK 35 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių aplinkybių, skiriama ne didesnė negu vidurkis, o kai yra vien atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų šio kodekso 36 straipsnyje, ir kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį bloginančių aplinkybių, skiriama ne mažesnė negu vidurkis bauda. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taip pat kitų šioje dalyje numatytų asmens padėtį gerinančių ir bloginančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą.

26.2. Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 507 straipsnyje, padarymas užtraukia baudą nuo 50 Eur iki 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas A. K. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažino tai, kad administracinis nusižengimas padarytas asmens sulaukusio 65 metų amžiaus (ANK 35 straipsnio1 dalies 9 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vadinasi, teismas nustatė vieną A. K. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinęs jos asmenybę negalėjo paskirti baudos didesnės negu straipsnio sankcijoje numatytas minimalios ir maksimalios baudos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas už ANK 507 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą A. K. T. paskyrė 50 Eur baudą, t. y. minimalią straipsnio sankcijoje nustatytą baudą.

26.3. Administracinio nusižengimo, numatyto ANK 508 straipsnyje, padarymas užtraukia baudą nuo 90 Eur iki 140 Eur. Pirmosios instancijos teismas A. K. T. atsakomybę lengvinančia aplinkybę pripažino tai, kad administracinis nusižengimas padarytas asmens sulaukusio 65 metų amžiaus (ANK 35 straipsnio1 dalies 9 punktas), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Vadinasi, teismas nustatė vieną A. K. T. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir įvertinęs jos asmenybę negalėjo paskirti baudos didesnės negu straipsnio sankcijoje numatytas minimalios ir maksimalios baudos vidurkis. Pirmosios instancijos teismas už ANK 508 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą A. K. T. paskyrė 90 Eur baudą, t. y. minimalią straipsnio sankcijoje nustatytą baudą.

26.4. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog apeliantės argumentai, jog teismas paskyrė daug didesnę baudą, kai yra jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, taip pat tai, jog teismo paskirta administracinė nuobauda yra neteisinga ir neproporcinga pažeidimo pobūdžiui, varžančia apeliantės teises ir neatitinkančia teisingumo bei protingumo kriterijų, atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantė teigia, jog teismo šališkumą rodo tai, kad teismas nenagrinėjo jos argumentų ir jų netyrė, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo negali sutikti. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. K. T. buvo apklausta teismo posėdyje. Teismas, vertindamas įrodymus, įvertino kiekvieną įrodymą atskirai, įskaitant ir A. K. T. parodymus, ir jų visumą, t. y. teismas, vertindamas įrodymus, įvertino A. K. T. parodymus atskirai ir kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas tyrė byloje esančius įrodymus ir jos vertino pagal ANK nustatytas taisykles. Aplinkybė, jog teismo išvados buvo padarytos ne A. K. T. naudai nereiškia, kad jos pateiktų argumentų teismas netyrė ir nevertino. Apeliantės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ne jos naudai nesietini su teismo šališkumu.Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis, skundžiamo teismo nutarimo motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, prieina prie išvados, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 11 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti A. K. T. apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. birželio 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir A. K. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Dalius Jocys