Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2014-02-25 · Civilinė byla Nr. 2-366-368/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-02-25
Bylos Nr.
2-366-368/2014
Teisminio proceso Nr.
2-58-3-00215-2013-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Egidijus Mockevičius
Ieškovas
A. J., D. J.
Atsakovas
V. M., BUAB „Dairūna“
Civilinė byla Nr. 2-366-368/2014Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00215-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 41; 42; 45.6; 116
(S) (S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 25 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius,sekretoriaujant Odetai Sakalauskienei,dalyvaujant ieškovų A. J. ir D. J. atstovui advokatui P. L.,

atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Dairūna“ atstovui bankroto administratoriaus „Tytus“ įgaliotam asmeniui V. G.,

atsakovui V. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. J. ir D. J. ieškinį atsakovams BUAB „Dairūna“ ir V. M., trečiajam asmeniui bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau BAB) bankas Snoras dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovai prašo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2012 m. rugpjūčio 10 d. tarp pardavėjo BUAB „Dairūna“ ir pirkėjo V. M. sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Taikyti restituciją – įpareigoti atsakovą V. M. grąžinti atsakovui BUAB „Dairūna nekilnojamąjį turtą – parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini). Teigia, kad nekilnojamojo turto įkainojimas neatitiko realių rinkos kainų, buvo pažeisti LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinti turto vertės nustatymo principai, bankrutavusios įmonės UAB „Dairūna“ ir kreditorių interesai. Tvirtina, kad turtas buvo įkainotas 400 000 Lt, o likvidacinė vertė – 320 000 Lt.

Atsiliepimas

Atsakovo BUAB „Dairūna“ atstovas prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat ieškovams A. J. ir D. J. skirti 20 000,00 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. iš šios baudos sumos paskiriant atsakovei BUAB „Dairūna“. Nurodo, kad BUAB „Dairūna“ BAB bankui Snoras įkeistas ginčo turtas buvo parduotas vykdant BUAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimo nutarimus. Pažymi, kad nekilnojamasis turtas buvo pardavinėjamas daug kartų, tačiau nebuvo paklausus. Pabrėžė, kad ieškovai administratoriui nebuvo davę savo elektroninio pašto adresų, todėl bankroto administratorius juos informuodavo pašto siunta bei registruotąja pašto siunta.

Atsakovas V. M. prašo ieškinį atmesti ir skirti ieškovams baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 proc. paskirtos baudos skiriant jam ir bankroto administratoriui UAB „Tytus“. Pažymi, kad ginčo patalpas įsigijo prastos būklės, neprižiūrėtas. Mano, kad patalpų pirkimo-pardavimo metu reali patalpų kaina tikrai negalėjo siekti 400 000 Lt, kadangi nekilnojamojo turto kainos nuo 2009 metų pradėjo žymiai kristi. Atkreipia dėmesį į tai, kad visos sandorio sudarymo procedūros buvo atliktos laikantis teisės normų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 2 d. nutartimi UAB „Dairūna“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Tytus“ (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-26-368/2014).

2009 m. rugsėjo 22 d. BUAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimas nutarė BUAB „Dairūna“ priklausantį ir AB bankui Snoras įkeistą turtą parduoti iš varžytynių tik po to, kai bus atliktas šio turto vertinimas. BUAB „Dairūna“ priklausančiam nekilnojamajam ir AB bankas SNORAS įkeistam turtui įvertinti, vadovaujantis atlikta turto vertintojų apklausa, pasirinkti geriausias sąlygas pateikus turto vertintoją. Gavus turto vertintojų išvadas, įmonės nekilnojamąjį turtą parduoti varžytynėse, jų datą ir parduodamo turto kainą nustatant kreditorių susirinkime (15–16 b. l., 12 klausimas).

2009 m. lapkričio 30 d. BUAB „Dairūna“ kreditorių susirinkimas nutarė nustatyti 270 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą, ir nepardavus turto pirmose varžytynėse pradinę pardavimo kainą antroms varžytynėms sumažinti 20 procentų nuo pirmųjų varžytynių kainos (18–19 b. l., 1.1.2 klausimas).

2010 m. kovo 16 d. įmonės kreditoriai nutarė tęsti turto pardavimą iš varžytynių, nustatant 170 000,00 Lt pradinę turto pardavimo kainą (22–23 b. l., 1.1.1 protokolo punktas).

2010 m. birželio 14 d. kreditorių susirinkimas nustatė 150 000,00 Lt pradinę turto pardavimo kainą (25–26 b. l., 1.1.1 protokolo punktas).

2010 m. gruodžio 20 d. kreditorių susirinkimas nutarė pardavinėti turtą pagal įkaito turėtojo nustatytą tvarką (28–29 b. l, 1.1.1 protokolo punktas).

2011 m. birželio 14 d. kreditoriai nutarė turtą pardavinėti be varžytynių procedūros vieną mėnesį nuo viešo paskelbimo apie pardavimą ir įpareigoti administratorių apie turto pardavimą paskelbti turto buvimo vietos spaudoje ir interneto tinklapiuose (31 b. l., 1.1.1, 1.1.2 protokolo punktai).

2011 m. rugpjūčio 30 d. nutarta turtą pardavinėti be varžytynių, nustatant 120 000 Lt pradinę pardavimo kainą, o turtą parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui (36 b. l.).

2011 m. rugpjūčio 30 d. kreditorių susirinkimas nutarė turtą parduoti iš varžytynių LR Vyriausybės nustatyta tvarka. Vykdant varžytynes nustatyti 3 proc. parduodamo turto kainos didinimo intervalą. Nustatyti 105 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą. Nepardavus turto iš varžytynių, įpareigoti bankroto administratorių pasiūlyti įkaito turėtojui perimti neparduotą iš varžytynių turtą už pradinę pardavimo kainą (33 b. l., 1.1 klausimas).

2012 m. sausio 24 d. kreditorių susirinkimas nutarė turtą pardavinėti be varžytynių, nustatant 100 000 Lt pradinę pardavimo kainą, o turtą parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui. Apie turto pardavimą paskelbti spaudoje, internete (38 b. l.).

2012 m. kovo 14 d. kreditoriai vienbalsiai nustatė 90 000 Lt turto pradinę pardavimo kainą (40 b. l.).

2012 m. kovo 30 d. administratorius, be kita ko, informavo teismą, kad buvo vykdomos aštuonios varžytynės dėl turto pardavimo, tačiau jos neįvyko, nes neužsiregistravo nė vienas pirkėjas, pirkėjų neatsirado ir turto pardavimo kainą sumažinus iki 90 000 Lt (42–43 b. l.).

2012 m. gegužės 16 d. kreditorių susirinkimas nustatė 85 000 Lt pradinę pardavimo kainą (44 b. l.).

2012 m. liepos 11 d. nustatyta 80 000 Lt (neįskaitant PVM) pradinė turto pardavimo kaina (46–47 b. l.).

2012 m. rugpjūčio 10 d. BUAB „Dairūna“ (pardavėjas) ir V. M. (pirkėjas) sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pardavėjas už 80000,00 Lt pirkėjui pardavė negyvenamąją patalpą-parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 158.36 kv. m., pagrindinis plotas 113,40 kv. m., esančią (duomenys neskelbtini) (49–50 b. l., sutarties 1, 2 punktai).

Faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais grindžiamas teismo sprendimas

Dėl turto pardavimo kainos

Pagal LR CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.

Nagrinėjamu atveju ieškovai 2012 m. rugpjūčio 10 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojimą grindžia aplinkybėmis, kad turto pardavimo kaina neatitiko rinkos vertės ir pardavus turtą už 80 000 Lt buvo pažeisti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesai, ir savo teiginius grindžia 2008-09-04 AB „Šatrija“ (UAB „Lituka“ ir Ko) turto vertės nustatymo ataskaita, iš kurios matyti, jog turto rinkos vertė – 400 000 Lt, o likvidacinė vertė – 320 000 Lt (86–96 b. l.)

Visų pirma, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovai neteigė, kad buvo pažeisti procedūriniai nutarimų, kuriais kreditorių susirinkimuose dalyvavę kreditoriai, nustatė turto pardavimo kainas ir tvarką aspektai, ir ieškovai neskundė šių kreditorių susirinkimų nutarimų ar administratoriaus veiksmų (neveikimo).

Bylos medžiaga patvirtina, kad administratorius teikė ieškovams balsavimo biuletenius, informuodavo ieškovus apie kreditorių susirinkimo nutarimus (pvz., 97–103, 125–128 b. l.). Be to, patys ieškovai turėjo būti aktyvūs ir domėtis bankroto proceso eiga.

Antra, pažymėtina, kad UAB „Lituką“ ir Ko parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), turto vertinimo ataskaita, buvo padaryta 2008 m., todėl vien aplinkybė, kad 2008 m. turtas buvo įvertintas 400 000 Lt, nepaneigia aplinkybių, jog 2012 m. sandorio sudarymo metu turto vertė galėjo sumažėti. Priešingai, tai patvirtina ne tik kasacinio teismo išaiškinimai, kad nuo 2008 m. pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drąstiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010, 2011 m. gegužės 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011). Taip pat ir aplinkybės, kad turtas buvo gana ilgai pardavinėjamas, nesant pirkėjų, neįvyko net aštuonios varžytynės, o turtą kainą sumažinus iki 85000 Lt, nei ieškovai, nei įkaito turėtojas (bankas) ar kiti pirkėjai neišreiškė noro įsigyti turtą už šią kainą. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, parodo ginčo turto nepatrauklumą ir tai, kad šio turto kainą žymiai sumažėjo nuo 2008 m. Taigi 2008 m. atliktas turto vertinimas neatspindi realios rinkos padėties ir turto kainos, nes ją nustato rinka, o ne vertinimas, ir retrospektyvus turto įvertinimas nepagrindžia dabartinės ar 2012 m. turto vertės.

Trečia, turto rinkos kainos nustatymas yra kreditorių susirinkimo išimtinė kompetencija, todėl kreditoriai nėra įpareigoti visais atvejais vadovautis turto eksperto pateikta parduodamo turto rinkos verte.

Parduodant turtą varžytynėse kreditoriai nustato realiai rinkoje esančią kainą, kuri yra siūloma už turtą ir įvardija šią kainą kaip minimalią, o ne maksimalią. Taip pat nevaržomos varžytynėse dalyvaujančių pirkėjų teisės, nes jie visuomet gali pasiūlyti didesnę kainą. Kitaip sakant, pradinės turto pardavimo varžytynėse kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-538/2013).

Ieškovai nepateikė argumentų ir įrodymų, kad turto pardavimas buvo organizuojamas netinkamai ir dėl to nepavyko turto realizuoti brangiau. Be to, patys ieškovai bendradarbiaudami su bankroto administratoriumi, turėjo galimybes reklamuoti parduotą objektą, tačiau ieškovai bankroto procese nebuvo aktyvūs.

Teismas pažymi, kad pradinės turto pardavimo kainos nustatymas nelemia kainos, už kurią turtas realiai bus parduotas. Jei potencialūs turto pirkėjai vertins parduodamą objektą kaip patrauklią investiciją, egzistuos stipri pirkėjų konkurencija, ir varžytynėse parduodamo objekto kaina išaugs. Minėta, kad 2010-01-19, 2010-02-01, 2010-04-19, 2010-04-30, 2010-08-30, 2010-09-16, 2011-04-14, 2011-04-28 ir 2011-10-22 vykdant nekilnojamojo turto pardavimo varžytynes, jos neįvyko, nes neužsiregistravo nė vienas pirkėjas. Turtas nebuvo parduotas ir už žemesnes 2012-01-24, 2012-03-14, 2012-05-16 kreditorių susirinkimo metu nustatytas turto pardavimo kainas (100 000,00 Lt, 90 000,00 Lt, 85 000,00 Lt).

Ketvirta, bankrutuojančios įmonės turto pardavimo kainos tvirtinimas yra kreditorių susirinkimo prerogatyva (Įmonių bankroto įstatymo 23 str. 1 d. 5 p.), ir kreditoriai savo tiesioginį teisinį suinteresuotumą dėl to, kokia kaina bus parduotas bankrutuojančios įmonės turtas, realizuoja, veikdami per kreditorių susirinkimą, o ne nepagrįstai ginčydami turto pardavimo sandorius.

Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 2 punktu, bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Pagal Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatus, jeigu varžytynės neįvyksta dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba nė vienas iš varžytynių dalyvių nepasiūlo didesnės už pradinį įkainojimą sumos, skelbiamos antrosios varžytynės (28.1, 28.2 p.). Antrosiose varžytynėse gali būti mažinama turto pardavimo kaina (29 p.). Kaip panaudoti antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą turtą, sprendžia kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, susirinkimas (32 p.). Prieš tai minėtos nuostatos atkartotos ĮBĮ 33 straipsnio 1 daleis 3 punktą, pagal kurį, neparduoto dvejose varžytynėse nekilnojamojo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimo sprendimu šis turtas gali būti parduotas šios dalies 2 punkte nurodyta tvarka.

Penkta, bankroto procesas negali tęstis neapibrėžtai ilgą laiką laukiant, kol turto kainos pakils (jei taip kada nors gali įvykti) iki kreditorių pageidaujamų kainų, kita vertus, nėra jokių garantijų, kad realizuotino turto kaina dėl įvairių priežasčių negali dar labiau nukristi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad iš esmės visos bankroto įstatymo nuostatos nukreiptos į tikslą – kaip galima operatyviau užbaigti bankroto procedūras ir patenkinti kreditorių reikalavimus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2010).

Atsižvelgdamas į prieš tai nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškovų ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

CPK 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du savarankiški atsakomybės taikymo pagrindai: 1) nesąžiningas nepagrįsto ieškinio pareiškimas, 2) sąmoningas veikimas prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Pagal 95 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs šio straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

Atsakovų teigimu, ieškovai pareiškė akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį, todėl prašo skirti jiems baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teismo vertinimu, nesąžiningumu negali būti laikomas ieškinio padavimas, nors jis ir pripažintas nepagrįstu, jei ieškovai tiki savo teisių pažeidimu ir nuoširdžiai siekia jas apginti, antraip baudos skyrimas prilygtų sankcijai už procesinį veiksmą – ieškinio padavimą. Teismas sprendžia, kad byloje nepakanka duomenų spręsti, jog ieškovai savo proceso teisėmis naudojosi akivaizdžiai nepagrįstai, atitinkamai nėra pagrindo taikyti CPK 95 straipsnį ir skirti ieškovams baudą (CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, o šio kodekso 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Nors administratoriaus atstovas prašė priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas, jis nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių turėjus išlaidų, todėl šios išlaidos jam nepriteistinos.

Ieškinį atmetus, iš ieškovų priteistina po 38 Lt išlaidų (58 b. l.), susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 96 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigojo VĮ Registrų centras padaryti įrašą viešame registre apie V. M. vardu registruoto nekilnojamojo turto – parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės perleidimo draudimą (53–54 b. l.).

Pagal Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalį teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu.

Sprendimui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268–270 straipsniais, 279 straipsniu,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, Šiaulių apygardos teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinti.

Priteisti iš A. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir D. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) po 38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Šiaulių apygardos teismui.

Teisėjas Egidijus Mockevičius