Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 12 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal LR BK 260 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 metams, pagal LR BK 259 str. 1 d. 45 parų arešto bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., 65 str. 1 d. 1 p. a) p.p., paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 66 str. 2 d., į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 25 d. (2 dienos). Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo sulaikymo vykdant šį nuosprendį.

V. K. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai, turėdamas tikslą platinti psichotropines medžiagas ir be šio tikslo – savo reikmėms, 1,187 g psichotropinės medžiagos metamfetamino laikė su savimi kuprinėje, automobilyje „Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2013 m. spalio 23 d., apie 19 val., kai policijos pareigūnai minėtame automobilyje, stovėjusiame prie garažų, adresu (duomenys neskelbtini), kuprinėje pas jį surado ir paėmė minėtą kiekį psichotropinės medžiagos, metamfetamino.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-12 nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal LR BK 260 str. 1 d. pakeisti ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pagal LR BK 259 str. 1 d. prašo paskirti baudą ar kitą bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Apeliantas nurodo nesutinkąs su veikos kvalifikavimu pagal LR BK 260 str. 1 d., kadangi teigia neįvykdęs šios nusikalstamos veikos, o pirmosios instancijos teismas nesilaikė procesinio įstatymo reikalavimų dėl apkaltinamojo nuosprendžio surašymo, kadangi nuosprendžio motyvuojamoje dalyje nėra jokio narkotinės medžiagos įsigijimo, laikymo, gabenimo su tikslu jas platinti ar kitokiu būdu realizuoti bei pardavimo fakto pagrindimo byloje išnagrinėtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą dėl apelianto kaltės, nurodė tik abejones dėl atskirų įrodymų, tačiau įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Visų įrodymų kontekste pirmosios instancijos teismas nevertino ir aplinkybės, kad apeliantas buvo sulaikytas dvi paras ir iš karto po laikino sulaikymo davė teisingus parodymus, kurie nekito viso proceso metu.

Taip pat apeliantas nurodo, kad nors byloje parodymus davę policijos pareigūnai V. Š. ir Ž. A. parodė, kad apelianto elgesys sukėlė įtarimų, kad gali būti apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir kad galimai gali platinti narkotines medžiagas, nes pas apeliantą buvo du telefonai, piniginėje buvo pinigų, kad bandė kažkam skambinti, tačiau, pasak apelianto, tai tik subjektyvi patrulių nuomonė. Teigia, kad jokių objektyvių duomenų ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gauta, kad pastarasis bent jau galimai platina narkotines ar psichotropines medžiagas.

Apelianto teigimu jo kaltės dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d., padarymo, nepatvirtina ir telefone rastos gautos bei išsiųstos SMS žinutės, teismas pateikė itin subjektyvų SMS žinučių vertinimą, dirbtinai nurodant, kad minėtos žinutės informatyvios. Nurodo teismui paaiškinęs aplinkybes dėl SMS žinučių turinio tiek, kiek atsiminė, taip pat dėl asmenų, kuriems buvo siųstos ar gautos SMS žinutės. Teigia esant natūralu, kad praėjus kuriam laikui sunku smulkiai prisiminti visų žinučių turinį. Apeliantas nurodo, kad teisme net nebuvo apklausti asmenys, kuriems tos žinutės buvo adresuojamos, apie ką vyko susirašinėjimai, todėl nėra pagrįsta teismo išvada, kad jam inkriminuotas psichotropinių medžiagų platinimas. Be to, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal LR BK 260 str. 1 d., neatsižvelgė ir į kitas svarbias ir reikšmę turinčias aplinkybes, o būtent, kad apeliantas pats vartojo psichotropines medžiagas – metamfetaminą. Nurodo, kad šias aplinkybes patvirtina specialisto išvada Nr. T-N 2190113(01), kad pas jį šlapime rasta amfetamino ir metamfetamino, taip pat medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti 2013-10-24 aktas Nr. 1562, kuriame konstatuota, kad apeliantas pavartojęs amfetaminų ir metamfetaminų. Pasak apelianto, tai yra objektyvūs duomenys ir jie neginčijamai patvirtina jo parodymus, be to, negalima daryti išvados, kad apeliantas turėjo tikslą platinti psichotropines medžiagas. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad pas jį rastas psichotropinių medžiagų kiekis yra mažas ir nesudaro didelio kiekio, kas, pasak apelianto, suponuoja išvadą, kad jis neturėjo tikslo platinti.

Dėmesį apeliantas atkreipia ir į tai, kad pas jį apžiūros metu, buvo rastas vienkartinis panaudotas švirkštas, šaukštas bei trys plastikiniai maišeliai su liekanomis, kuriuose buvo atskiestos ir suvartotos narkotinės medžiagos. Be to Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto 2014-04-10 išvadoje Nr. 140-(5403)-IS1-1949 konstatuota, kad tyrimui pateikti trys vienodi bespalviai plastikiniai maišeliai su baltos spalvos sausais milteliais, kurių bendra masė yra 0,787 g. Tyrimo metu nustatyta, kad miltelių iš trijų plastikinių maišelių sudėtyje yra metamfetaminas, kurio masė yra 0,0083 (10,5%). Apelianto teigimu, tai akivaizdžiai paneigia teismo išvadą, kad rastas kiekis ne likusios po vartojimo medžiagos, o trys sufasuotos dozės, kadangi nurodo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu paaiškinęs, kad viena dozė skirta vartoti būdavo po 0,4 iki 0,6 g ir maišydavo su vandeniu. Apeliantas teigia, kad jeigu būtų paruoštos dozės vartojimui, tai metamfetamino turėjo būti ženkliai didesnis kiekis (1.2 g, imant po mažiausią kiekį 0,4 g), o kiekvieną kartą maišelyje likdavo liekanų nuo narkotinių medžiagų, tame tarpe ir grūdelių pavidalais. Nurodo, neturėjęs tikslo įgytą narkotinę medžiagą parduoti ar kitaip platinti, kadangi tuo metu pats dažnai vartojo. Įsigijus minėtos narkotinės medžiagos asmeniniam vartojimui, jos nedalino į maišelius dozėmis – jos visos buvo viename plastikiniame maišelyje, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių, kurios yra svarbios tikslui nustatyti, visiškai nevertino arba vertino subjektyviai. Apelianto teigimu, išskyrus abejones, hipotetines prielaidas, baudžiamojoje byloje daugiau nėra jokių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d., padarymo patvirtinančių tiesioginių įrodymų.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagal LR BK 259 str. 1 d., neteisingai paskyrė bausmę. Nurodo su sutuoktine auginantys du mažamečius vaikus, apeliantas šiuo metu išsigydęs priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, charakterizuojamas teigiamas, gyvena normalų gyvenimą, dirba UAB „K“ sandėlininku vairuotoju. Nurodo, kad žmona šiuo metu nedirba, augina vaikus, todėl teigia, kad paskyrus jam realaus laisvės atėmimo bausmę nebus kam prižiūrėti vaikų, nebus kam išlaikyti šeimos. Be to, apelianto atskyrimas nuo šeimos neabejotinai neigiamai paveiks tiek jo, tiek ir šeimos prigimtinius ir svarbiausius socialinius interesus, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės. Sukelti padariniai, apelianto teigimu, būtų neproporcingi siekiamam tikslui ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo. Atkreipia dėmesį, kad jis dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos nesislapstė, labai išgyveno. Nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymą įtakojo nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės – apelianto priklausomybė nuo narkotinių medžiagų. Taip pat nurodo, per visus tuos metus, kol truko ikiteisminis tyrimas ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, nėra padaręs naujos nusikalstamos veikos, siekia pasitaisyti ir tai įrodė, todėl vien apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas neabejotinai nulems apelianto siekį daugiau nebenusikalsti. Teigia, kad apelianto asmenybė, gyvenimo pokyčiai bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad pastarojo asmenybės pavojingumas nėra didelis ir bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami neskiriant realios laisvės atėmimo bausmės.

Teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl V. K. skundo argumentų dėl jo nuteisimo pagal LR BK 260 str. 1 d.:

Apeliantas ginčija jo nuteisimą pagal LR BK 260 str. 1 d., teigia nepadaręs šios nusikalstamos veikos, kadangi psichotropines medžiagas laikė savo reikmėms, o ne platinimui, be to nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė procesinio įstatymo reikalavimų dėl apkaltinamojo nuosprendžio surašymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo V. K. padarytą nusikalstamą veiką pagal LR BK 260 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti LR BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (LR BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Įvertinus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą bei skundžiamą pirmos instancijos teismo nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, priešingą, nei nurodoma apeliaciniame skunde, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame padarytos išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, argumentuotai išdėstyti apelianto padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visos bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, pagrįstai pripažino juos apelianto V. K. kaltės įrodymais ir padarė pagrįstas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR 260 str. 1 d., tai yra tinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Pagrindinis apelianto skundo argumentas, jog pastarasis laikė psichotropines medžiagas be tikslo platinti. Pažymėtina, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), rastos priemonės (svarstyklės ir kt.), taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, kaltininko atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-36/2009, 2K-75/2009). Taigi pagrindinis kriterijus, vertinant ar buvo padaryta nusikalstama veika numatyta LR BK 260 str. 1 d., yra asmens elgesio subjektyviosios pusės elementas – tikslas. Tik nustačius šį būtinąjį požymį, galima kvalifikuoti asmens veiką pagal LR BK 260 str. 1 d.

Matyti, kad apeliantas, apklausiamas kaltinamuoju pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino iš dalies, paaiškino psichotropines medžiagas įsigijęs sau. Žinutes jis gaudavo iš pažįstamų, kad susitiktų išgerti alaus po darbo ar per išeigines. Į teisėjos klausimus dėl konkrečių SMS žinučių nurodė, kad susirašinėdavo turbūt dėl metalo, o su žmonėmis susitikinėdavo vakarais, nes seniai nesimatė. Taip pat nurodė, kad nors pas jį ir buvo rasta keletas maišelių su psichotropinių medžiagų liekanomis, tai buvę tik likučiai po jo nesuvartotų dozių. Kadangi medžiagas skiesdavo, kažkoks kiekis jų dar likdavo. Liko, kiek nesuvartojo. Nebuvo, kur išmesti, todėl tiesiog įsidėjo į kuprinę (b.t. 3, b.l. 118-120).

Kolegijos nuomone, tokią nuteistojo versiją nuneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys. Pas apeliantą V. K. buvo rasta polietileninis maišelis su plastikiniu šaukštu, kitu plastikiniu maišeliu su šviesios spalvos milteliais viduje, polietileninis maišelis, kuriame buvo 99 tušti maži polietileniniai maišeliai viduje, trys polietileniniai maišeliai su šviesia medžiaga, tabletės „Ibumetin“, elektroninės svarstyklės mažiems svoriams sverti, mobiliojo ryšio telefonai „Samsung“ ir „Huawei“ (b.t. 1, b.l. 14, 15-19). Apelianto versija, kad visa tai jis vežiojosi, nes nenorėjo, kad namuose surastų žmona, vaikas, vertinama kritiškai, kaip jo siekis išvengti atsakomybės.

Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centrui buvo pateikti trys vienodi bespalviai plastikiniai maišeliai su baltos spalvos sausais milteliais, kurių bendra masė yra 0,787 g, bespalvis plastikinis maišelis su baltos spalvos sausais milteliais, kurių masė yra 3,005 g. Tyrimo metu nustatyta, kad miltelių iš trijų plastikinių maišelių sudėtyje yra metamfetaminas, kurio masė yra 0,083 g ( 10,5 %), plastikinio maišelio miltelių ( 3,005 g) sudėtyje yra metamfetaminas, kurio masė yra 1,104 g ( 36,7 %), bendras metamfetamino kiekis yra 1,187 g (b.l. 1, b.l. 23-24).

Kolegijos nuomone, pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, kad V. K. kuprinėje buvo rastos trys sufasuotos dozės, o ne likusios po apelianto vartojimo medžiagos. Nors apeliantas teigė, kad medžiagas skiesdavo vandeniu, tačiau specialisto išvada nustatyta, kad maišeliuose rastų medžiagų būsena – sausa. Taip pat pagrįstai teismas atsižvelgė ir į tai, kad pas apeliantą buvo rasta net 99 tušti maišeliai, elektroninės svarstyklės, šaukštas ir trys telefonai. Apeliantas skunde nurodo, kad jeigu tai būtų sufasuotos dozės, tai psichotropinės medžiagos kiekis turėtų būti didesnis, nei byloje nustatyta. Tačiau vertinant policijos pareigūno liudytojo V. Š. paaiškinimus, matyti, kad jis nurodė, jog viena dozė kainuoja apie 20 Lt, būna paskirstyta skirtingai – po 0,1 g, 0,3 g (b.t. 3, b.l. 120-122). Atkreiptinas dėmesys, kad automobilyje pas apeliantą buvo rasta ir nemaža pinigų suma – 1800 Lt.

Apelianto tikslą platinti psichotropines medžiagas, teismo vertinimu, akivaizdžiai įrodo ir jo mobiliojo ryšio telefone „Huawei“ rastas susirašinėjimas bei byloje užfiksuotas SMS žinučių turinys (b.t. 1, b.l. 1-159, b.t. 2, b.l. 1-97), kas teismo nuomone, paneigia apelianto versiją, kad pastarasis susirašinėjo su draugais dėl susitikimo išgerti alaus ar dėl prekybos metalu. Matyti, kad susitikimai buvo dažni, SMS žinutės dažniausiai trumpo turinio, vienu atveju nurodomi tik skaičiai, kitu atveju tik pinigai, žinutės siųstos ir vėlai vakare, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas vertino, kad susirašinėjantys asmenys bendravo apie abiem šalims žinomas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo – policijos pareigūno V. Š. paaiškinimus, kad V. K. jo sulaikymo metu bandė išjungti vieną iš telefonų. Pareigūnas taip pat nurodė, kad V. K., sėdėjęs automobilyje jaudinosi, prakaitavo (b.t. 3, b.l. 120-122). Teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto elgesys taip pat paneigia jo versiją dėl susirašinėjimo su draugais susitikti išgerti alaus, pasišnekėti.

Kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad V. K. psichotropines medžiagas neteisėtai laikė turėdamas tikslą jas platinti. Priešingai, nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis ir pats vartojo rastas pas jį psichotropines medžiagas, tačiau tai nešalina nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 260 str. 1 d. fakto.

Pagrįstas ir teisėtas pirmosios instancijos teismo nuosprendis jo priėmimo metu buvo ir dėl paskirtos bausmės V. K. pagal LR BK 260 str. 1 d., kuri tiek savo rūšimi, tiek trukme atitiko LR BK 41 str., 54 str. nuostatas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad skirdamas bausmę pagal LR BK 260 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo V. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, apeliantas kaltu prisipažino iš dalies, praeityje buvo teistas, tačiau teistumas išnykęs (b. t. 2, b. l. 61), administracinėmis nuobaudomis baustas (b. t. 2, b. l. 55-56), tačiau jos nesusijusios su psichotropinių medžiagų vartojimu.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad jam paskirta bausmė už jo padarytą nusikaltimą, numatytą LR BK 259 str. 1 d., yra per griežta. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. K. arešto bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į LR BK 54 str. nuostatas, į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. Apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nuosprendyje nurodė skiriamos bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, taip pat bausmę paskyrė nustatant jos dydį mažesnį, nei sankcijoje numatytas vidurkis.

Konstatuotina, kad paskirtoji bausmė apeliantui nėra aiškiai per griežta, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, atsižvelgė į visas privalomas aplinkybes, todėl teisinio pagrindo švelninti teismo paskirtą arešto bausmė, sumažinant jos trukmę ar keičiant bausmės rūšį, nėra.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bausmės, paskirtos V. K. bendrintos švelnesnę bausmę apimant griežtesne, t.y. taikant bausmių apėmimą, todėl arešto bausmė, paskirta pagal LR BK 259 str. 1 d., neturi reikšmės galutinės bausmės rūšiai ir dydžiui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis dirba (t. 3 b.l. 54, 109), teigiamai charakterizuojamas ( t. 3 b.l. 107), išlaiko šeimą, kurioje auga du mažamečiai vaikai, gimę 2012 m., 2013 m. (t.3 b.l. 57, 112), po jam inkriminuotų nusikalstamų veiku padarymo nėra padaręs jokių teisėtvarkos pažeidimų.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes bei atsižvelgęs į šiuo metu naujai įsigaliojusią LR BK 75 str. redakciją (2015-03-19 įstatymas Nr. XII-1554, įsigaliojęs nuo 2015-03-24), kuri šiuo metu numato galimybę bausmės vykdymą atidėti ir asmenims, padariusiems tyčinius sunkius nusikaltimus, jeigu už juos paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai apeliantui V. K. bus pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Todėl sutinkamai su LR BK 75 str. 1 d. nuostatomis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas. Atidedant nuteistajam V. K. skiriamos bausmės vykdymą, jam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonė: nemokami darbai, pareigos tęsti darbą, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo (Lietuvos Respublikos BK 75 str. 2d. 8p., 67 str. 2d. 5p.)

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

nuteistojo V. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-12 nuosprendį pakeisti:

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą V. K. atidėti 2 (dvejų) metų laikotarpiui, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę : 30 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ir nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose , šiuos darbus atliekant per vienerius metus , pareigas : tęsti darbą, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jas vykdant laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.