- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-10-18
- Bylos Nr.
- eI2-3449-860/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01565-2021-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Saulius Jakaitis (pirm.), Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Fausta Vitkienė
- Atsakovas
- Narkotikų, Narkotikų tabako alkoholio kontrolės departamentas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal D. S. skundą (patikslintą) atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), kuriame prašo panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2021 m. balandžio 9 d. individualų administracinį aktą (toliau – Raštas), kuriuo buvo atmestas jo prašymas nubausti kaltus asmenis už alkoholio reklamos skleidimą išorinės reklamos stenduose Vilniaus mieste; įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą išnagrinėti iš naujo.
Nurodo, kad 2021 m. balandžio mėnesio pradžioje Vilniaus mieste pastebėjo alkoholinių gėrimų reklamos stendus – juose buvo reklamuojami alkoholinių gėrimų prekių ženklai „Kalnapilis“ bei „Švyturys“. Kadangi pareiškėjas yra viešoje erdvėje (šiuo atveju įvairiose Vilniaus gatvėse) esančios reklamos vartotojas – šią reklamą mato eidamas pasivaikščioti, važiuodamas automobiliu ir pan., jis yra tokios reklamos teisinio santykio dalyvis, todėl turi teisę reikalauti, kad tokia reklama atitiktų galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatytas aiškus, visiškas ir absoliutus alkoholio reklamos draudimas. Taigi, yra akivaizdu, jog reklama, kurią pareiškėjas matė ir kuri reklamuoja didžiausius bei geriausiai žinomus Lietuvoje alaus prekių ženklus (t. y. „Kalnapilis“ ir „Švyturys“ / „Švyturio ekstra“), pažeidžia tokį teisinį reguliavimą. Šį skundą pareiškėjas teikia gindamas savo asmeninį interesą, mano, kad Alkoholio kontrolės įstatymas nustato aiškų ir absoliutų visos alkoholio reklamos draudimą. Teismų praktikoje yra aiškiai konstatuota, jog draudžiamas bet koks pozityvaus alkoholio įvaizdžio formavimas. O alaus reklama Vilniaus mieste neišvengiamai formuoja pozityvesnį alaus suvokimą, siunčia žinutę, jog alus yra lengvai prieinamas, matydamas alaus reklamą pareiškėjas įsimena atitinkamus alaus prekių ženklus, todėl tokiu būdu yra akivaizdžiai reklamuojamas būtent alkoholinis alus. Departamentas turi pareigą pareiškėją apsaugoti nuo tokios alkoholio reklamos. Būtent neigiamas alkoholio reklamos poveikis yra tas pareiškėjo interesas, kurį ir pažeidė skleidžiama alkoholio reklama ir kurį ginti atsisakė Departamentas. Todėl net ir pripažinus, kad pareiškėjo reikalavimo patenkinimas galėtų prisidėti prie viešo intereso gynimo, tai nepaneigia fakto, jog draudžiamos alkoholio reklamos skleidimas pažeidė pareiškėjo, kaip tokios reklamos vartotojo, interesus (t. y. formavo palankesnę nuomonę apie reklamuojamus alkoholinius gėrimus, didino alkoholinių gėrimų prekių ženklų atpažįstamumą). Tiek „Kalnapilis“, tiek „Švyturys“ yra gerai žinomi alkoholinių gėrimų prekių ženklai, todėl, reklamuojant juos, akivaizdžiai reklamuojami būtent alkoholiniai gėrimai. Tai, kad gerai žinomų alkoholinių gėrimų prekių ženklai yra naudojami ženklinti nealkoholinę produkciją, šiuo atveju nepanaikina fakto, jog reklamuojama ir alkoholinė produkcija – reklamuojami gėrimai yra pernelyg panašūs į alkoholio produkciją. Įvertinus vizualinį nealkoholinių gėrimų išpildymą ir jų akivaizdų panašumą į savo alkoholinius giminaičius akivaizdu, jog reklamuojant būtent tokius nealkoholinius gėrimus siekiama ir iš tikrųjų yra reklamuojami būtent alkoholiniai gėrimai.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas 2021 m. balandžio 7 d. kreipėsi į Departamentą elektroniniu laišku „Ar Jūs nematote alaus reklamos?“ su prašymu nubausti kaltininkus dėl, jo nuomone, skleidžiamos alkoholio reklamos. Departamentas Rašte išdėstė savo nuomonę, kad elektroniniame laiške pateiktose nuotraukose užfiksuoti registruoti nealkoholinės produkcijos prekių ženklai „Kalnapilis Nealkoholinis“ ir „Švyturys 1784 Ekstra Nealkoholinis“. Šie prekių ženklai yra aiškiai ir nedviprasmiškai suprantami kaip nealkoholinio alaus prekių ženklai, o Alkoholio kontrolės įstatymas nereglamentuoja nealkoholinės produkcijos reklamos. Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatytas alkoholio reklamos draudimas Lietuvos Respublikoje, nebuvo pažeistas, t. y. nuotraukose užfiksuota nealkoholinių gėrimų reklama neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pareiškėjas iš esmės skundžia Departamento atsakymą, kuriame išdėstyta Departamento nuomonė dėl nurodytos reklamos atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams ir atsisakyta patraukti atsakomybėn, pareiškėjo nuomone, kaltus asmenis. Departamento Rašte pareiškėjui jokie privalomi įpareigojimai nėra nustatyti, pateiktas atsakymas jo teisių ir pareigų nekeičia. Atkreipia dėmesį, kad dauguma Lietuvos rinkoje parduodamų žinomų prekės ženklų alaus gamintojų gamina bei parduoda ir nealkoholinį alų ir vien tas faktas, jog nealkoholinį produktą parduoda žinomas prekių ženklas, automatiškai nesuponuoja išvados, kad galutinis produkto pardavimo tikslas yra alkoholio reklama. Akivaizdu, kad tarp „alkoholinis“ ir „nealkoholinis“ alus yra esminis skirtumas ir vartotojui aiškiai suteikiama galimybė rinktis. Nealkoholinio „Kalnapilio“ alaus reklamoje aiškiai ir nedviprasmiškai matomi skaičiai „0.0“, žemiau tekste nesumažinto dydžio šriftu nurodyta, kad reklamuojamas nealkoholinis alus, žemiau alaus makete dar kartą užrašyta „Nealkoholinis“. Lyginant alaus „Kalnapilis nealkoholinis“ ir „Kalnapilis Original Saaz“ etikečių apipavidalinimą, pastebima, kad „Kalnapilis nealkoholinis“ turi užrašą „0.0“, nesumažinto dydžio, pakankamai ryškų, aiškų, lengvai pastebimą, kad vartotojas pamatytų ir įskaitytų prekės apibūdinimą. Didžiausias priekinės nealkoholinio alaus etiketės kraštas yra baltas, o alkoholinio alaus – žalias, t. y. vidutiniam vartotojui yra sudarytos visos galimybės atskirti nealkoholinį alų nuo alkoholinio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento 2021 m. balandžio 9 d. Rašto, kuriame nurodyta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies reikalavimas, draudžiantis Lietuvos Respublikoje alkoholio reklamą, nėra pažeistas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas D. S. patikslintu skundu prašo panaikinti minėtą Raštą bei įpareigoti Departamentą jo prašymą išnagrinėti iš naujo.
4. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. S. 2021 m. balandžio 7 d. elektroniniu laišku „Ar jūs nematote alaus reklamos?“ kreipėsi į Departamentą, kuriame nurodė, jog Vilniaus mieste atsirado alaus reklamos stendai, bei prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą; prie elektroninio laiško pridėjo nuotraukų.
5. Departamentas 2021 m. balandžio 9 d. elektroniniu laišku pateikė pareiškėjui atsakymą (nuomonę), kuriame, be kita ko, nurodė, kad pateiktose nuotraukose užfiksuotose reklamose pateikiami registruoti nealkoholinės produkcijos prekių ženklai „Kalnapilis NEALKOHOLINIS“ ir „ŠVYTURYS 1784 EKSTRA NEALKOHOLINIS“. Šie prekių ženklai yra aiškiai ir nedviprasmiškai suprantami kaip nealkoholinio alaus prekių ženklai, o Alkoholio kontrolės įstatymas nereglamentuoja nealkoholinės produkcijos reklamos. Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, draudžianti Lietuvos Respublikoje alkoholio reklamą, nėra pažeista, t. y. nuotraukose užfiksuota nealkoholinių gėrimų reklama neprieštarauja Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Taip pat nurodyta, kad šis paaiškinimas parengtas atsižvelgiant į D. S. išdėstytas aplinkybes ir pateiktą vaizdinę medžiagą; jei paaiškėtų kitokių ar papildomų svarbių aplinkybių, Departamentas pasilieka teisę situaciją įvertinti kitaip.
6. Pareiškėjas minėtą Raštą skundžia teismui.
7. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Skundas – asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti (12 dalis). VAĮ 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Taigi, Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 nutarimu Nr. 875 „Dėl prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės), 35 punkte nustatyta, kad atsakymai į prašymus parengiami atsižvelgiant į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.1 papunktis); į prašymą pateikti institucijos turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.2 papunktis); į prašymą priimti administracinį sprendimą – atsakoma pateikiant atitinkamo priimto dokumento kopiją, išrašą ar nuorašą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.3 papunktis); į kitus prašymus – atsakoma laisva forma arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys (35.4 papunktis). Taip pat Prašymų nagrinėjimo taisyklių 37 punkte nustatyta, kad į skundus atsakoma laikantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatytos tvarkos.
Atsižvelgdama į minėtą teisinį reglamentavimą, taip pat į pareiškėjo 2021 m. balandžio 7 d. prašymą, jo turinį, suformuluotą prašymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo kreipimasis į Departamentą turi būti vertinamas kaip atitinkantis Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunktį, t. y. laikomas kitu prašymu, kuriuo kreipiamasi į viešojo administravimo subjektą, kai tokiu kreipimusi pagal jo turinį ir pobūdį nebuvo siekiama apginti konkrečią besikreipusio asmens teisę ar teisėtą interesą.
8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), nagrinėdamas asmens kreipimąsi į viešojo administravimo subjektą, kai tokiu kreipimusi pagal jo turinį ir pobūdį nebuvo siekiama apginti konkrečią besikreipusio asmens teisę ar teisėtą interesą, tai yra kreipimąsi, kuris atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunktį (ankstesnės minėtų taisyklių redakcijos 41.4 papunktis), yra pažymėjęs, kad toks kreipimasis turi būti išnagrinėtas ir pareiškėjui pateiktas atsakymas Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nurodytomis sąlygomis ir apimtimi; pasak teismo, kilus teisminiam ginčui dėl viešojo administravimo subjekto atsakymo, pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką jo kreipimosi nagrinėjimą yra savo pobūdžiu procesinė ir ginama tiek, kiek nustatyta Prašymų nagrinėjimo taisyklėse; taigi, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar atsakovas, pateikdamas atsakymą į minėto pobūdžio kreipimąsi pareiškėjui, įvykdė Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nustatytas sąlygas (žr., pvz., 2012 m. spalio 18 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-492-2452/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-822-1603/2012; ir kt.).
9. Taigi, akivaizdu, kad teismas, nagrinėdamas skundą dėl viešojo administravimo subjekto pateikto atsakymo į minėto pobūdžio kreipimąsi, vertina tik tai, ar tinkamai buvo įgyvendinta pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką jo prašymo nagrinėjimą.
10. Pagal Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuostatų, patvirtintų LR Vyriausybės 2011 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 244, 10.19 papunktį, viena iš Departamento funkcijų yra pagal kompetenciją nagrinėti juridinių, fizinių asmenų ir fizinių asmenų grupių pateiktus pranešimus, prašymus ir skundus.
Departamento darbo reglamento, patvirtinto Departamento direktoriaus 2020 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. T1-36 (toliau – ir Darbo reglamentas), 92 punkte nustatyta, kad asmenys aptarnaujami, jų prašymai ir skundai nagrinėjami vadovaujantis Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“.
11. Vertinant Departamento pateiktą atsakymą (skundžiamą Raštą), matyti, kad jis iš esmės atitinka Prašymų nagrinėjimo taisyklių 35.4 papunktyje nurodytą formą, t. y. pareiškėjui yra atsakyta laisva forma. Nors atsakyta trumpai, tačiau pakankamai aiškiai, t. y. nurodyta, kad pareiškėjo pateiktose nuotraukose užfiksuotose reklamose pateikiami registruoti nealkoholinės produkcijos prekių ženklai „Kalnapilis NEALKOHOLINIS“ ir „ŠVYTURYS 1784 EKSTRA NEALKOHOLINIS“; šie prekių ženklai yra aiškiai ir nedviprasmiškai suprantami kaip nealkoholinio alaus prekių ženklai, o Alkoholio kontrolės įstatymas nereglamentuoja nealkoholinės produkcijos reklamos; Departamento nuomone, Alkoholio kontrolės įstatymo 29 straipsnio 1 dalis, kurioje draudžiama Lietuvos Respublikoje alkoholio reklama, nėra pažeistas, t. y. nuotraukose užfiksuota nealkoholinių gėrimų reklama neprieštarauja minėtai įstatymo nuostatai.
Iš šių Departamento pateiktų argumentų išplaukia logiška išvada, kad nesant Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nėra ir pagrindo traukti atsakomybėn už alkoholio reklamą atsakingus subjektus.
Taip pat pastebėtina, kad pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas per Prašymų nagrinėjimo taisyklių 25–26 punktuose nurodytus terminus. Kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, Raštas buvo pasirašytas tinkamo subjekto, t. y. vadovaujantis Darbo reglamento 43 punktu.
Teisėjų kolegija nenustatė ir kitų Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nurodytų pareiškėjo prašymo nagrinėjimo sąlygų pažeidimo. Pareiškėjas taip pat teismui nenurodė jokių konkrečių Prašymų nagrinėjimo taisyklių pažeidimo Departamentui nagrinėjant jo prašymą.
Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į atsakymo gavimą buvo įgyvendinta tinkamai; kitaip tariant, pareiškėjo teisė į objektyvų ir nešališką prašymo nagrinėjimą Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nustatyta apimtimi nebuvo pažeista. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėja nesutinka su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jo teisės į prašymo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta apimtimi pažeidimą.
12. Šiame kontekste pažymėtina dar ir tai, kad joks teisės aktas automatiškai neįpareigoja Departamento, gavus trečiojo asmens (fizinio ar juridinio asmens) (nagrinėjamu atveju pareiškėjo D. S.) skundą ar prašymą dėl kaltininko nubaudimo už galimą alkoholio reklamos skleidimą, atlikti išsamų patikrinimą ir spręsti dėl atitinkamos sankcijos (atsakomybės) taikymo. Departamentas turi teisę pats nuspręsti, kada ir kokį tyrimą atlikti bei kokias sankcijas taikyti ir apskritai ar jas taikyti; Departamento kompetencija apibrėžta teisės aktais.
Pastebėtina ir tai, kad pareiškėjas teisme remiasi Reklamos įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, jog teisę reikalauti, kad būtų pradėtas šiame įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimų nagrinėjimas, turi asmenys, kurių interesai yra pažeisti. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos minėto įstatymo nuostatos. Departamentas nėra Reklamos įstatymo reikalavimų įgyvendinimo priežiūrą atliekanti institucija. Tad nėra ir jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo prašymas turėjo būti vertinamas pagal šiame įstatyme įtvirtintą procedūrą. Juo labiau kad pareiškėjas teikdamas prašymą Departamentui net nesirėmė minėto įstatymo nuostatomis, jis tik prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo interesai kaip nors buvo pažeisti ir kad jis siekė ginti savo pažeistus interesus.
13. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 23 straipsnio 1 dalies nuostatomis, į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis realiai nepakistų, o tai reikštų, kad nebuvo pasiekti teisminio proceso tikslai (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 27 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A502-1724/2012; ir kt.).
14. Iš pareiškėjo 2021 m. balandžio 7 d. prašymo akivaizdu, kad juo nebuvo siekiama apginti konkrečią besikreipusio asmens, t. y. pareiškėjo, teisę ar teisėtą interesą. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus mieste atsirado alaus reklamų stendai, bei prašė nubausti kaltininkus už alaus reklamos skleidimą. Tad ir Departamento priimtas skundžiamas raštas, kuris yra atsakymas į pareiškėjo pateiktą prašymą, negali turėti ir neturi jokios įtakos pareiškėjo teisėms bei pareigoms ir nesukelia jam jokių teisinių pasekmių, todėl per se (pats savaime) nelaikytinas administracinių teismų nagrinėjimo dalyku.
Nors pareiškėjas patikslintame skunde nurodė, kad buvo pažeista jo teisė viešojoje erdvėje nesusidurti su alkoholinių gėrimų reklama, ir prašė Departamentą šią jo teisę apginti, tačiau teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Visų pirma, pareiškėjas šios teisės galimo pažeidimo net nebuvo nurodęs Departamentui savo 2021 m. balandžio 7 d. prašyme bei jos neprašė apginti; taigi, skunde iš esmės pateikia klaidinančią informaciją. Antra, pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl jo teisių pažeidimo yra hipotetiniai ir akivaizdžiai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo prašymas Departamentui nubausti kaltininkus už galimą alaus reklamos skleidimą pats savaime niekaip nėra susijęs su pareiškėjo teisėmis ir pareigomis. Tad ir Departamento Raštas, kuriame iš esmės nurodyta, kad nėra pagrindo taikyti tretiesiems asmenims atsakomybę, nes nepadaryti Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimai, niekaip realiai nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms.
15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas (patikslintas) yra nepagrįstas, tad jis atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo D. S. skundą dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.