- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-112-651-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00391-2011-62
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Kursevičienė (pirm.), Dalius Jocys, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- J. J., E. M.
- Kategorijos
- 1.1.4.4.5Padėjėjas (BK 24 str. 6 d.)
Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-112-651/2014
Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-30-1-00391-2011-62
NUOSPRENDIS
2014 m. birželio 12 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Dalios Kursevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. J., E. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:
J. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 236 str. 1 d., 300 str. 1 d., ir nubaustas:
pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 236 str. 1 d. 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 300 str. 1 d. 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d. ir 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, J. J. nubaustas 50 MGL (6 500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 3 d. ir 9 d., šią subendrintą bausmę visiško sudėjimo būdu subendrinus su Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendžiu paskirta 20 MGL (2 600 Lt) bauda, galutinai J. J. nubaustas 70 MGL (9 100 Lt) dydžio bauda. Į bausmės laiką įskaityta pagal Kretingos rajono apylinkės teismo 2012-11-05 nuosprendį atlikta bausmė.
E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., ir nubaustas 40 MGL (5 200 Lt) dydžio bauda.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. B., vadovaujantis BK 40 str., atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. pagal laidavimą ir baudžiamoji byla jam nutraukta, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. J. nuteistas už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o E. M. nuteistas už tai, kad padėjo pasikėsinti apgaule įgyti svetimą turtą:
J. J. 2010 m. spalio mėnesį, tiksli data ir laikas nenustatyti, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, Klaipėdos m. susitikęs A. B. paprašė šio padėti realizuoti jam priklausantį automobilį „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kad gautų neteisėtą draudžiamąją išmoką, po to A. B., sutikęs padėti, po kelių dienų prekybos centre „Akropolis“, esančiame Taikos pr. 61, Klaipėdos m., kreipėsi į E. M. prašydamas padėti realizuoti automobilį „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kad automobilio savininkas gautų neteisėtą draudžiamąją išmoką. E. M., sutikęs padėti, suorganizavo, kad 2010-10-28 M. S. kartu su V. L. automobilį „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) per Latvijos Respublikos–Rusijos Federacijos sieną, Terechovo pasienio postą įvežtų į Rusijos Federaciją. Po to minėtą automobilį išvežus į Rusijos Federaciją, E. M., padedant V. L., automobilį „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pardavė nenustatytam vyriškiui, o šio automobilio dokumentus ir raktą grąžino A. B., po to A. B. minėtus daiktus perdavė J. J.. Po to J. J. 2011-01-12 ADB „ERGO Lietuva“ Klaipėdos regiono grupės žalų administravimo skyriuje, esančiame Liepų g. 18, Klaipėdos m., būdamas apdraudęs automobilį „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuo 2010-09-24 ADB „ERGO Lietuva“ transporto priemonių draudimu nuo vagystės, pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t. y. kad 2011-01-11, apie 15.30 val., adresu (duomenys neskelbtini), aptiko automobilio „Mercedes-Benz ML 400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobimą, tikėdamasis gauti 25830 Lt draudžiamąją išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi ADB „ERGO Lietuva“ draudžiamosios išmokos neišmokėjo. Tokiu būdu J. J. pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, o A. B. ir E. M. padėjo pasikėsinti apgaule įgyti svetimą turtą.
jis 2011-01-12 ADB „ERGO Lietuva“ Klaipėdos regiono grupės žalų administravimo skyriuje, esančiame Liepų g. 18, Klaipėdos m., Klaipėdos regiono grupės Žalų administravimo skyriaus specialistui D. B. pateikė jo paties surašytą melagingą paaiškinimą apie ADB „ERGO Lietuva“ apdraustos transporto priemonės automobilio „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobimą, po to užpildė tikrus dokumentus, t. y. 2 anketas draudžiamajai išmokai gauti, jose nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. apie automobilio „Mercedes-Benz ML400‘, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pagrobimą iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), po to pasirašė patvirtindamas, kad pateikta informacija yra teisinga. Tokiu būdu jis suklastojo ir panaudojo tikrus dokumentus.
jis 2011-06-10, apie 10.01 val., Klaipėdos AVPK NTB APGTS patalpose, esančiose Jūros g. 1, Klaipėdos m., būdamas įspėtas dėl atsakomybės už pranešimą apie žinomai nebūtą nusikaltimą, tai patvirtino savo parašu, melagingai pranešė apie automobilio „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numerio ženklas (duomenys neskelbtini) pagrobimą, parodydamas, kad 2011-01-11, apie 15.30 val., aptiko, kad iš automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), yra pagrobtas jam priklausantis 40000 litų vertės automobilis „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. J. prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Nurodo, kad prieš metus laiko susipažino su A. B., kuris turėjo angarą bei perparduodavo automobilius. Buvo susitikę 2010 m. rudenį, A. B. turėjo sutvarkyti jo automobilį „Mercedes Benz ML400“ ir paruošti pardavimui. Rugsėjo mėnesį perdavė automobilį A. B.. Kartą paskambino A. B. ir pasakė, kad yra pirkėjas uzbekas, jis dar pats paskambino, tačiau pardavimui būtina panaudos sutartis, nes negalima pervežti automobilio per sieną. A. B. sakė, kad jis gaus pusę sumos, ir vėliau, kitą mėnesį reikės išregistruoti iš registrų. Jis (J. J.) pasakė, kad automobilis kainuos 30000 Lt. Iki notarinės atvažiavo M. S. ir A. B. su jo (J. J.) automobiliu. Nuėjo į notarinę, pateikė dokumentus, po pietų atėjo pasiimti dokumentų. M. S. neatvyko, buvo atvykęs keletą minučių anksčiau ir pasirašęs, o jis (J. J.) pasiėmė panaudos sutartį. Kitą dieną jis (J. J.) nuėjo pas notarę panaikinti sutarties, nes negavo pinigų, tačiau notarė pasakiusi, kad turi būti abi šalys. Pasiėmė 2 egzempliorius sutarčių, niekam nedavė. Panaudos sutartis buvo dėtuvėje, turėjo būti išversta į rusų kalbą. Kas tai padarė, niekas nenustatinėjo. A. B. toliau pardavinėjo automobilį. Jis spalio-lapkričio mėnesį paskambino A. B. ir pasakė, kad reikia automobilio, nes važiavo į ligoninę. 2010 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais važiavo į ligoninę su J. G.. Ligoninėje J. G. paguldė, jis išėjo važiuoti, bet automobilis nesivedė. Neužvedė automobilio, nes buvo įdėti seni ir maži akumuliatoriai. Išsiėmė iš mašinos reikalingus daiktus. Dėdė kelis kartus gulėjo ligoninėje, kelis kartus vyko aplankyti dėdės į ligoninę. J. G. į ligoninę vežė lapkričio 30-31 dienomis, po to gruodžio 1 d., po to gruodžio 31 d. A. B. gyvena šalia ligoninės. Kai neužvedė automobilio, grąžino A. B. raktelius, kad viską sutvarkytų. Gruodžio mėnesį A. B. pasakė, kad tvarko automobilį, buvo keletas pirkėjų. Neprisimina, kada A. B. nuo ligoninės paėmė automobilį. Buvo užėjęs pas A. B., jis sakė, kad automobilis angare, iš A. B. automobilio nepasiėmė. A. B. paskolino jam automobilį „Volksvvagen Passat“, kuriuo gruodžio 30 d. vežė J. G. į ligoninę. Daugiau su „Mercedes Benz“ nevažiavo. Automobilis „.Mercedes Benz“ dingo iš Liepojos gatvės. Perdavė A. B. raktelius, nes neužvedė, po to automobilio nerado, po tetos atvežimo ir po Naujųjų Metų. Nuėjo pas A. B., jis sakė, kad automobilis angare. Telefonu policijai pranešė, kad automobilis pas A. B. ir jis jo nerodo. Parašė pareiškimą ranka ir paliko budinčioje dalyje, jam sakė, kad jį išsikvies. Ėjo aiškintis pas vadą, kodėl nekviečia, atrodo sakė, jog automobilis pas A. B., sakė pareiškimas dingęs. Automobilio raktelius ir dokumentus A. B. atidavė sausio 10 dieną, automobilio neatidavė, todėl jis paskambino į policiją. Tą patį vakarą pareiškimą parašė, nurodė, kad A. B. davė automobilį sutvarkyti, nes jo neužvedė, taip pat davė raktelius, dokumentus. Po to kreipėsi į ADB „ERGO Lietuva“ ir informavo apie pagrobtą automobilį, užpildė visus reikiamus draudimo bendrovės dokumentus draudimo išmokai gauti, dokumentus pasirašė. Vėliau pateikė raktelius, dokumentus, kopijų raktelių neturėjo. Draudimas pasidarė dokumentų kopijas. Išsiaiškinęs, kad jo pareiškimas dėl vagystės nėra užregistruotas, jis dar kartą kreipėsi į policiją ir 2011-06-10 Klaipėdos AVPK NTB APGTS tarnybinėse patalpose pareigūnas iš jo priėmė pareiškimą dėl automobilio „Mercedes Benz ML400“ vagystės. Jo įsitikinimu sieną kirto ne jo automobilis „Mercedez Benz“, jo automobilis važinėja po Lietuvą. Mano, jog jo automobilio numeriais važinėja kitas automobilis. Nurodo, jog nepažįsta E. M., kad A. B. siuntė SMS po apklausos, nes jam (J. J.) policijoje sakė, kad A. B. viską suorganizavo, siūlė padaryti pokalbio įrašą su A. B., apklausti vairuotojus, pirkėją. Parodė SMS, kad susiorganizavo prieš jį automobilių vagys. Tų SMS prie bylos neprijungė. Vėlesni faktai pasitvirtino, nes APGTS pareigūnai teisiami. Per keletą metų buvo nuteisti aštuoni pareigūnai iš to skyriaus,
Pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nurodė, kad jo (J. J.) parodymus vertina kritiškai, nes teismo nuomone, jie paneigti kitų kaltinamųjų A. B. ir E. M. parodymais, liudytojų V. L., notarės V. K., D. B.. M. S. parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais, tačiau apeliantas nuteistasis J. J. su tuo nesutinka ir prašo jį išteisinti.
Šalies argumentai
Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013-10-25 nuosprendį panaikinti, priimti naują nuosprendį – išteisinti jį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad tiek bylą tiriant ikiteisminio tyrimo metu, tiek ją nagrinėjant teisme davė nuoseklius parodymus, kaltės nepripažino ir pripažinti negalėjo, nes jokių nusikalstamų veikų nepadarė. Neneigia, kad iš dalies buvo susijęs su įvykio aplinkybėmis, tačiau tai nereiškia, kad jis subjektyviai siekė J. J. padėti padaryti nusikaltimą. Nurodo, jog iki bylos tyrimo su J. J. apskritai nebuvo pažįstamas ir su juo nebendravo. Su A. B. buvo šiek tiek pažįstamas ir pripažįsta, kad 2010 metais, tiksliau nepamena, kuriuo laiku, A. B. paskambino jam ir paklausė, gal kam nors reikalingas automobilis „Mercedes-Benz“, kurį būtų galima parduoti dalimis. A. B. žinojo, jog jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, kad bendrovė užsiima ir krovinių gabenimu, ir automobilių prekyba. Nuteistasis teigia, kad jam buvo tas pats, kas kreipėsi į jį, kad padėtų parduoti automobilį: ar tai buvo A. B., ar tai būtų buvęs kitas asmuo. Automobilių pirkimas–pardavimas, tarpininkavimas dėl jų buvo jo kasdieniniai rūpesčiai ir paprastai jis bendrauja su kiekvienu klientu, kuris kreipiasi į jį, nes jis suinteresuotas galimais uždarbiais. Apeliantas nurodo, jog toliau viskas vyko kaip ir išdėstyta nuosprendyje.
Apelianto teigimu, teismo nuosprendyje nurodyti argumentai nebuvo pakankami, kad jis būtų pripažintas kaltu. Nurodo, jog jis pats pripažino konkrečius jo padarytus veiksmus, kuriuos prašė padaryti A. B.. Nesutinka su nuosprendžio teiginiu, kad J. J. automobilio išvežimą iš Lietuvos organizavo jis. Nesuprantama, ką jis organizavo ir kas iš tikrųjų ką organizavo: jis ar J. J. su A. B.. Teigia, jog A. B., nuo tyrimo pradžios siekdamas išvengti realios baudžiamosios atsakomybės, davė suinteresuoto pobūdžio parodymus, būtinai siekdamas apkaltinti jį. Nuosprendyje teigiama, kad netikėti kaltinamojo A. B. teisme duotais parodymais nėra pagrindo, nes jis pripažino padaręs inkriminuojamą nusikaltimą ir padėjo atskleisti nusikalstamos veikos dalyvius. Apelianto manymu, gal labiau jo nuoseklūs parodymai padėjo išaiškinti nusikalstamos veikos aplinkybes ir asmenis, dariusius nusikalstamą veiką, iš jų ir patį A. B.. Nuosprendyje svarbus dėmesys jo kaltei pagrįsti skiriamas tam, kad A. B. prašymu jam grąžino automobilio raktelius ir dokumentus. Nuteistasis nurodo, jog tai nėra nauja, jei A. B. prašė, tai ir grąžino, nes išardytam automobiliui rakteliai ir dokumentai nebereikalingi. Šių daiktų grąžinimas nebuvo reikšmingas, nes viską darė legaliai, įgaliojimai viešai buvo įforminami per notarinę kontorą, oficialiai gaunama viza išvykimui į užsienį automobilį vairuojančiam asmeniui, t. y. niekas nebuvo daroma neteisėtai. Jei A. B. ir kalbėjo apie kažkokią draudimo išmoką, to jis neprisimena ir nežino.
Nuteistasis pažymi, kad jo natūralus ir pagal jo darbo pobūdį prisilietimas prie nuosprendyje nurodyto įvykio nėra jo tariamos kaltės įrodymas. Nesutinka su teismo nuosprendyje apibrėžta išvada, kad jo organizuotas automobilio realizavimo mechanizmas per pašalinius asmenis, įforminant atitinkamus dokumentus, bei rūpinimasis automobilio dokumentų ir užvedimo raktelių grąžinimu į Lietuvą ir perdavimu A. B. akivaizdžiai rodo, kad jis, kaip savo srities žinovas, gerai suvokė, kad tokiu būdu padeda kitiems asmenims sudaryti sąlygas nusikalstamiems tikslams įgyvendinti. Viso to, kas teigiama nuosprendyje, jis neslėpė, subjektyviai nesiekė kokių nors nusikalstamų veiksmų įgyvendinimo, todėl neturėjo būti pripažintas kaltu dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo.
Teismo posėdyje nuteistieji, jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl nuteistojo J. J. apeliacinio skundo.
Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, kolegijos nuomone, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. J., tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad J. J. įvykdė jam inkriminuotas veikas ir jis pagrįstai nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., 236 str. 1 d., 300 str. 1 d.
BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaule savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimą, turtinės prievolės išvengimą arba jos panaikinimą. Sukčiavimo esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė, kaip objektyvusis sukčiavimo požymis, reiškiasi turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Sukčiavimo atveju asmens kaltė reiškiasi tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo, kurio žinioje yra turtas, bus suklaidintas ir patirs turtinės žalos, bei norėdamas, siekdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą.
Nors nuteistasis J. J. savo kaltės nepripažino ir teigė, kad jo automobilis buvo pavogtas ir jis neturėjo tikslo neteisėtai gauti draudimo išmoką, tačiau byloje nustatytos faktinės aplinkybės rodo priešingai. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad J. J. su UABD „Ergo Lietuva“ buvo sudaręs automobilio „Mercedes-Benz ML400“ draudimo sutartį, pagal kurią automobilio vagystės atveju draudimo išmoka sudarytų 25830 Lt. 2011-01-12 J. J. UADB „Ergo Lietuva“ pateikė pareiškimą, jog jo automobilis „Mercedes-Benz ML400“ 2011-01-11 buvo pavogtas prie Klaipėdos universitetinės ligoninės. Tačiau byloje nustatyta, jog nurodomu laiku (2011-01-11) J. J. negalėjo disponuoti savo automobiliu.
A. B. parodė, jog 2010 m. vasarą J. J. paprašė atsikratyti automobiliu „Mercedes-Benz“, kad J. J. gautų draudžiamąją išmoką. Tada jis kreipėsi į E. M., kad šis padėtų atsikratyti automobilio. Notarų kontoroje buvo tvarkomi dokumentai, t. y. įgaliojimas, kad V. L. galėtų kirsti sieną.
E. M. parodė, kad yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, bendrovė užsiima krovinių gabenimu ir automobilių prekyba. 2010 m. jam paskambino A. B., kuris paklausė, gal kam reikalingas automobilis dalimis. Pasiūlė 2000 metų „Mercedes-Benz“. Apžiūrėjęs automobilį, pamatė, kad automobilio techninė būklė netvarkinga, jį reikėjo remontuoti. Paėmė automobilį, jį suremontavo. Su A. B. sutarė, kad už 4000 eurų automobilį ras kam parduoti. Pirkėją rado Rusijoje. A. B. jam perdavė dokumentus, raktelius ir automobilį „Mercedes-Benz“. Jis užsakė vizą M. S., su kuriuo sutarė, kad jis nuvarys automobilį į Rusiją. Dėl automobilio išvežimo pagalbos jis kreipėsi į V. L.. Taip pat buvo sudaryta automobilio panaudos sutartis, ji reikalinga buvo, kad automobilis galėtų kirsti Rusijos sieną, kad galėtų parduoti. Kitą dieną po vizos gavimo V. L. su M. S. išvažiavo. Kai buvo padaryta viza, paėmė dokumentus ir raktelius. Gavęs vizą M. S. davė draudimą, techninį pasą, įgaliojimą, pinigų kelionei. Automobilis „Mercedez-Benz“ išvažiavo į Pskovo sritį, V. L. ten turėjo pažįstamų. Jis turėjo gauti 6000 eurų, A. B. perdavė 1500 eurų. M. S. išvažiavo, V. L. iš paskos, kuris vairavo „Ford Escort“. Netoli Maskvos, pirkėjui atsisakius pirkti, V. L. pasakė pastatyti automobilį į aikštelę. Vėliau jis paprašė draugo pervežti automobilį į Baltarusiją ir parduoti, kas ir buvo padaryta. Automobilis lyg buvo parduotas už 7500 eurų. Automobilis buvo skirtas išardymui, jį iškart išrinko, tam jokių pirkimo–pardavimo dokumentų Baltarusijoje nereikia. Su A. B. buvo sutaręs, kad reikės grąžinti dokumentus, raktelius. Jis vis skambino ir klausė, kur dokumentai, pinigai. Pinigai, techninės apžiūros talonas, rakteliai ir įgaliojimas buvo įdėti į autobusą Minskas–Palanga. Dokumentus gavo gruodžio–sausio mėnesiais ir perdavė A. B. kartu su pinigais.
Iš 2012-02-23 ir 2012-03-08 Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos raštų nustatyta, kad automobilis „Mercedes-Benz ML400“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vin.: (duomenys neskelbtini), kirto Latvijos–Rusijos sieną per Terechovo pasienio postą 2010-10-28, automobilis buvo vairuojamas M. S., kuris kitą dieną 2010-10-29 01.42 val. kirto tą patį pasienio postą į Latvijos Respubliką vilkiku „Scania“.
Taigi atsižvelgiant į paminėtus parodymus bei rašytinius duomenis, matyti, jog J. J. automobilio Lietuvoje nebebuvo nuo 2010-10-28.
J. J. parodė, kad jis automobiliu 2010 m. lapkričio–gruodžio mėn. vežiojo giminaičius J. G. ir Z. G. į ligoninę, tačiau minėti liudytojai negalėjo patvirtinti, jog J. J. juos vežiojo būtent automobiliu „Mercedes-Benz ML400“. Byloje apskritai nėra jokių duomenų, kad J. J. nuo 2010-10-28 būtų disponavęs savo automobiliu, todėl pagrįstai darytina išvada, jog jo parodymai, kad automobilis 2011-01-11 iš jo buvo pavogtas, yra akivaizdžiai neteisingi ir tokiu būdu jis suklaidindamas draudimo bendrovę siekė gauti neteisėtą draudimo išmoką. Tai, kad J. J. turėjo tikslą gauti neteisėtą draudimo išmoką, patvirtina A. B. parodymai, liudytojų parodymai bei visuma pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų. Be to, pažymėtina, kad paties J. J. elgesys po tariamos vagystės, t. y. delsimas pranešti apie automobilio vagystę, tikslios vietos, kur paliko automobilį neprisiminimas, dokumentų bei raktelių atgavimas iš A. B. tik patvirtina, kad J. J. nesiekė susigrąžinti automobilio, o turėjo tikslą gauti draudimo išmoką už tariamą vagystę.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas J. J. padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Dėl nuteistojo E. M. apeliacinio skundo.
Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog baudžiamosios atsakomybės pagrindas Lietuvos baudžiamojoje teisėje yra nusikalstamos veikos požymių buvimas (nusikalstamos veikos sudėtis) kaltininko veikoje. Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Jame neturi būti abejonių dėl Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties ir dėl to, kas padarė nusikaltimą, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, E. M. buvo pareikštas kaltinimas dėl to, kad jis padėjo J. J. pasikėsinti apgaule įgyti svetimą turtą. BK 24 str. 6 d. nurodo, kad padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjas yra viena iš bendrininkavimo formų, o pagal BK 24 str. 1 d. bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 str. nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma turi būti konstatuota ir tai, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (užimamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio susitarimas. Atsižvelgdama į paminėtas nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog E. M. veikoje BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. sudėtis nustatyta neteisingai.
Iš E. M. parodymų nustatyta, jog jis nuo pirmos apklausos nuosekliai dėstė įvykio aplinkybes, neneigė, jog organizavo J. J. automobilio „Mercedez-Benz“ išvežimą iš Lietuvos Respublikos, tačiau teigė, kad automobilis buvo vežamas parduoti dalims ir tai jis darė ne dėl to, kad būtų galima vėliau gauti draudimo išmoką kaip už vogtą automobilį, o todėl, kad tai yra jo verslas ir jis tik paprasčiausiai perpardavė automobilį. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog byloje nėra neginčytinų įrodymų, kad E. M. parodymai būtų neteisingi ir kad jis būtų supratęs, jog tokiu būdu jis padeda J. J. pasikėsinti gauti neteisėtą draudimo išmoką. Remiantis nuteistojo A. B. parodymais nustatyta, kad jis kreipėsi į E. M. prašydamas padėti atsikratyti automobilio „Mercedez-Benz“, kaip E. M. suprato atsikratymą, jis nežino, bet teigė, kad jis paaiškino E. M., jog žmogus nori gauti draudimo išmoką. Tačiau iš paties A. B. nurodomų aplinkybių apie tai, kaip buvo apžiūrimas automobilis, kaip buvo deramasi dėl jo kainos, pagrįstai darytina išvada, jog vyko pirkimo–pardavimo sandoris. E. M. išbandė, kaip važiuoja automobilis, pasakė, jog prašoma kaina yra per didelė, ir sulygo už automobilį mokėti mažesnę kainą. Iš tolimesnių E. M. veiksmų matyti, jog jis surado žmogų (M. S.), kuris nuvarys automobilį į Rusijos Federacinę Respubliką, ir žmogų (V. L.), kuris padės Rusijoje pastatyti automobilį į automobilių pardavimų aikštelę. Liudytojas M. S. parodė, kad jis kartas nuo karto dirbo automobilių aikštelėje, kai reikėdavo ardyti automobilius. E. M. jam pasiūlė papildomai užsidirbti, sakė, kad reikės automobiliu nuvykti į Rusiją, ten jį palikti ir tą pačią dieną grįžti namo. Parodė, jog E. M. pasirūpino visais dokumentais, t. y. sutvarkė vizą, įgaliojimą. Jis nuvežė automobilį į Rusiją ir grįžo pakeleivinga mašina atgal į Lietuvą. M. S. parodė, jog apie automobilio dingimą sužinojo tik vėliau.
Liudytojas V. L. parodė, kad E. M. pažįsta seniai, jis kreipėsi į jį prašydamas padėti realizuoti Rusijoje automobilį, nes E. M. žinojo, kad jis važinėja į Rusiją. Apžiūrėjęs automobilį pasakė, kad tokios būklės automobilio Rusijoje neparduos, tada E. M. paprašė automobilį kur nors pastatyti Rusijoje pas patikimus žmones, kol nuspręs, ką daryti, ir jis sutiko. V. L. parodė, jog automobilį kartu su jaunuoliu (M. S.) nuvarė į Rusiją. Vėliau E. M. skambino, sakė, kad automobilį nori apžiūrėti pirkėjai iš Baltarusijos.
Tiek iš minimų liudytojų parodymų, tiek iš paties E. M. parodymų matyti, jog pastarasis, kaip asmuo, užsiimantis automobilių verslu, rūpinosi automobilio perpardavimu ir jokių duomenų, kad jis turėjo tikslą padėti tokiu būdu J. J. neteisėtai gauti draudimo išmoką, nėra. Kaip matyti iš apkaltinamojo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, kad E. M. padėjo J. J., konstatavo remdamasis tik vieninteliais A. B. parodymais. Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtis vieno žmogaus parodymais, tačiau jei juos patvirtina kitos bylos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju byloje, be A. B., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, parodymų nenustatytos jokios aplinkybės, kurios patvirtintų, jog E. M. suprato padedantis J. J.. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), E. M. priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tenkinti nuteistojo J. J. apeliacinio skundo nėra pagrindo, nuteistojo E. M. skundas tenkintinas ir jam priimtinas išteisinamasis nuosprendis.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 25 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d., ir nubaustas 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda, panaikinti ir dėl šio dalies priimti naują nuosprendį:
E. M. išteisinti neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 24 str. 6 d., 22 str. 1 d. ir 182 str. 1 d.
E. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.