- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-05-04
- Bylos Nr.
- I-4953-331/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04375-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjui D. B., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Lt neturtinės žalos.
Paaiškino, kad nuo 2013 m. birželio mėnesio periodiškai buvo Lukiškių TI-K itin žiauriomis sąlygomis. Į kameras buvo paskiriamas neatsiklausus, ar neturės problemų su kitais jose esančiais asmenimis. Dėl tokių veiksmų patirdavo baimę, paniką, dvasinius išgyvenimus. Kamerose buvo didelė drėgmė, nuo sienų byrėdavo tinkas, dažai. Langai buvo maži, su tankiu tinkleliu, todėl patekdavo mažai saulės šviesos.
Žala atsirado dar ir dėl to, kad nebuvo suteikta teisė pasinaudoti priklausančiais skambučiais telefonu, draudžiama bendrauti, todėl iširo pareiškėjo šeima.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti skunde išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 5-10) pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, paaiškino, jog 2013-06-19 ryte, 2013-09-05 - 2013-09-08, 2013-10-03 - 2013-10-06, 2013-11-07 - 2013-11-10, 2013-12-05 - 2013-12-09, 2014-01-23 - 2014-01-27, 2014-02-20 -2014-02-23, 2014-07-02 - 2014-07-03, 2014-08-22 -2014-08-24, 2014-08-30 - 2014-09-05, 2014-09-25 - 2014-09-26, 2014-10-02 vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat, laikotarpiais 2013-06-25 - 2013-09-05, 2013-09-09 - 2013-10-03, 2013-10-07-2013-11-07, 2013-11-11 - 2013-12-05, 2013-12-10 - 2014-01-23, 2014-01-28 - 2014-02-20, 2014-02-24 - 2014-07-02, 2014-07-04 - 2014-08-22, 2014-08-25 - 2014-08-29, 2014-09-05 - 2014-09-25, 2014-09-29 - 2014-10-02 pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, jis buvo išvykęs iš įstaigos.
Teigia, jog maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Pažymėjo, kad šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, todėl Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų reikalavimų.
Atkreipė dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t.y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.
Dėl kamerų remonto Lukiškių TI-K paaiškino, kad jis Lukiškių Tl-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl, pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2013 m. birželio mėnesio.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010-05-14, 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv. m. vienam asmeniui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2013-06-18, išvyko 2014-10-03. Pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 120 (plotas 7,38 m²), Nr. 267 (plotas 7,63 m²), Nr. 107 (plotas 7,38 m²), Nr. 400 (plotas 40,40 m²), Nr. 118 (plotas 7,38 m²), Nr. 398 (plotas 32,33 m²), Nr. 121 (plotas 7,38 m²), Nr. 386 (plotas 26,81 m²), Nr. 202 (plotas 6,90 m²), Nr. 125 (plotas 6,48 m²), Nr. 387 (plotas 29,44 m²), Nr. 203 (plotas 7,83 m²), Nr. 203 (plotas 7,83 m²), Nr. 108 (plotas 7,38 m²), Nr. 361 (plotas 7,47 m²), Nr. 361 (plotas 7,47 m²), Nr. 106 (plotas 7,38 m²), Nr. 112 (plotas 7,28 m²) kartu su 1-9 asmenimis. Pareiškėjo judėjimo grafikas (b. l. 5-6) patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 patvirtintą nuostatą, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, Lukiškių TI-K kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2013-06-19 ryte, 2013-09-05 - 2013-09-08, 2013-10-03 - 2013-10-06, 2013-11-07 - 2013-11-10, 2013-12-05 - 2013-12-09, 2014-01-23 - 2014-01-27, 2014-02-20 -2014-02-23, 2014-07-02 - 2014-07-03, 2014-08-22 -2014-08-24, 2014-08-30 - 2014-09-05, 2014-09-25 - 2014-09-26, 2014-10-02. Taip pat laikotarpiais 2013-06-25 - 2013-09-05, 2013-09-09 - 2013-10-03, 2013-10-07 -2013-11-07, 2013-11-11 - 2013-12-05, 2013-12-10 - 2014-01-23, 2014-01-28 - 2014-02-20, 2014-02-24 - 2014-07-02, 2014-07-04 - 2014-08-22, 2014-08-25 - 2014-08-29, 2014-09-05 - 2014-09-25, 2014-09-29 - 2014-10-02 pareiškėjas buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K.
Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiuoja apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013-06-18 iki 2014-10-03 atskirais periodais Lukiškių TI-K buvo laikomas 51 parą, iš kurių 42 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Išanalizavus bylos duomenis matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-06-18 iki 2014-10-03 9 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 3,6 m² gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, t.y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti.
Pareiškėjas taip pat paaiškino, jog į kameras buvo paskiriamas neatsiklausus, ar neturės problemų su kitais jose esančiais asmenimis.
Suėmimo vykdymo tvarką ir asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis tokių izoliavimo reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių; suimtieji ir nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikais, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojais, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; nuteistieji areštu – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; nuteistieji terminuotu laisvės atėmimu – atskirai nuo suimtųjų; nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; asmenys, kuriems taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo nuostatos, – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų; asmenys, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze, arba pagal gydytojų išvadas – atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalį, nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti tokį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Laiką, kuriam nuteistasis perkeliamas į kamerų tipo patalpas, nustato pataisos įstaigos direktorius. Toks nuteistojo perkėlimas į kamerų tipo patalpas nėra nuobauda.
Pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su jo paskirstymu į kameras, tačiau jo argumentas, jog buvo paskiriamas neatsiklausus, ar neturės problemų su kitais jose esančiais asmenimis yra abstraktus, pareiškėjas aiškiai neįvardijo, kokios problemos jam kilo ar galėjo kilti, nenurodė, ar kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją su prašymu dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Taigi pareiškėjas turėjo nurodyti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, konkrečias aplinkybes, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas būtent dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą. Šiuo atveju teismas Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų neatitikimo Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 6 dalies nustatytiems reikalavimams nenustatė, todėl pareiškėjo skundas šiuo aspektu atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas argumentuoja, kad kamerose buvo didelė drėgmė, nuo sienų byrėdavo tinkas, dažai. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, įrodymų, kad dėl to būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi, pareiškėjas teismui nepateikė. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013 m. nustatė, kad kameroje Nr. 397 vietomis yra nukritęs tinkas, kameroje Nr. 399 ant sienų ir lubų buvo dėmių, vietomis nubyrėję sienų dažai, kameroje Nr. 280 ir Nr. 309 taip pat nuo lubų ir sienų nubyrėję dažai (b. l. 36-37, 40-42, 43-45), tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo kalintas, todėl dėl nustatytų pažeidimų jam žala negalėjo kilti.
Pareiškėjo teigimu, langai buvo maži, su tankiu tinkleliu, todėl patekdavo mažai saulės šviesos. HN 76:2010 nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 punktas); gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (23 punktas). Į bylą pateiktuose Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nėra nustatytų natūralaus apšvietimo koeficiento neatitikimo nustatytiems reikalavimams (b. l. 21-45), todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu taip pat yra nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, kad žala atsirado dar ir dėl to, kad nebuvo suteikta teisė pasinaudoti priklausančiais skambučiais telefonu, draudžiama bendrauti. Pažymėtina, kad teisė paskambinti telefonu reglamentuojama Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje, Bausmių vykdymo kodekse. Dėl šio pareiškėjo skundo argumento Lukiškių TI-K atsiliepime niekaip neatsikirto, pareiškėjo teiginį paneigiančių įrodymų nepateikė. LVAT formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga paneigti, pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1251/2013, Nr. A858 -977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Šiuo atveju į bylą atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentą, jog nebuvo suteikta teisė pasinaudoti priklausančiais skambučiais telefonu, todėl ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė laikytina įrodyta.
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, patalpindami pareiškėją į patalpas, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktais nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Taip pat nebuvo užtikrinta teisė į priklausančius skambučius. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, s Nr. A756-122/2010).
Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į trumpą laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (9 paras), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta (14 481 Eur) 50 000 Lt. Teismo vertinimu prašoma priteisti suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 60 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl laikymo kamerose, kai nebuvo užtikrintas minimalus plotas vienam asmeniui, ir 50 Eur neturtinės žalos, patirtos neužtikrinus teisės į priklausančius skambučius telefonu iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K (iš viso 110 Eur).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjo D. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti D. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 110 Eur (šimtą dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.