Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) bei atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Pareiškėjai skunde apžvelgė nuosavybės teisių atkūrimo Č. V. ir R. V. į buvusio savininko J. N. (J. N.) turėtą žemę procedūros, trukusios nuo 1999 metų, aplinkybes ir tvirtino, kad 1,09 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), iki šiol nebuvo suprojektuotas ir jiems nuosavybės teisės į jį neatkurtos, tokiu būdu nevykdant teismų sprendimų, dėl valstybės institucijų (Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Tarnybos) melo ir apgaulės, vilkinimo spręsti šį klausimą. Tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutarties pareiškėjai sužinojo, kad Tarnyba yra pateikusi teismui jiems nežinomus Tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. sprendimus Nr. 48S-134 ir Nr. 48S-133, pagal kuriuos jiems atkurta nuosavybės teisė į 0,5730 ha žemės ūkio paskirties sklypą Nr. 402.

8. Tarnybos vertinimu, pareiškėjų teiginiai, kuriais grindžiamas reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą (dėl sąmoningo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimo nevykdymo, Tarnybos nusikalstamų veiksmų, R. V. mirties priežasčių, pareiškėjų patirtų neigiamų išgyvenimų ir dvasinio skausmo), yra teorinio pobūdžio, abstraktūs ir nepagrįsti. Be to, neturtinė žala yra tiesiogiai susijusi su asmeniu, todėl R. V. teisių perėmėjai J. V., E. G. ir G. V., reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo, negali remtis mirusiųjų R. V. ir Č. V. išgyvenimais. Pabrėžta, jog nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovai elgėsi neteisėtai ar pažeidė galiojančius teisės aktus.

9. Tarnyba pateiktuose papildomuose paaiškinimuose, be kita ko, teismo prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti 3 metų senaties terminą, atkreipė dėmesį į tai, kad 2017 m. sausio 24 d. teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė apie jiems padarytą žalą žinoję dar 2001 metais, bei pakartojo savo poziciją, kad pareiškėjai neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Tarnyba, remdamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 25 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis, tvirtino, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad žemė, kurioje yra pelkė, neatitinka žemės ūkio paskirties žemės sąvokos. Kaip matyti iš prie bylos pridėto Žemės sklypo plano M1:000, ginčo žemės sklypo bendras plotas yra 5 730 kv. m, dalį jo sudaro naudmenos, tinkamos paversti žemės ūkio naudmenomis, todėl pagrindinė žemės naudojimo paskirtis šiam žemės sklypui nustatyta teisingai. Tarnyba pareiškėjams kilusį nepasitenkinimą ginčo žemės sklypo vieta siejo su jų pačių nerūpestingumu ir aplaidumu, netinkamu savo teisių įgyvendinimu. Atsakovas taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) kaimas, kuriame iki 1940 m. nacionalizacijos buvęs savininkas J. N. turėjo žemės, yra neišskirstytas į vienkiemius, t. y. rėžinis kaimas. Dalis kaimo patenka į (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės teritoriją, kita dalis – į Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. R. V. ir Č. V. buvo pareiškę valią atkurti nuosavybės teises natūra. Atsižvelgiant į tai, jiems žemė galėjo būti grąžinta tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Metodikos. Žemės sklypą pareiškėjai pasirinko pasirašydami 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Taigi aplinkybė, jog pareiškėjams ginčo žemės sklypas netinka dėl jame esančio pelkės, nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimus.

II.

13. Vietovėje, kurioje pareiškėjams turėjo būti atkuriama nuosavybės teisė, ir vėliau buvo rengiami žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymai. Tolimesnis nuosavybės teisių atkūrimo procesas geriausiai yra aprašytas Tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. rašte Nr. 1SS-(9.5)-970, kuriuo išnagrinėtas pareiškėjų atstovo skundas dėl minėto teismo sprendimo nevykdymo. Šiame rašte nurodytus faktus patvirtina byloje esanti medžiaga, prie bylos prijungtos kitos bylos, Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 10768 ir VĮ Valstybės žemės fondo byla. Nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 2.3-5508-41 nuo 2004 m. liepos 26 d. buvo patvirtinta (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo bei patikslinimo (duomenys neskelbtini) kaimų ((duomenys neskelbtini) priskirtoje teritorijoje) 10,26 ha plote rengimo pradžia. Į pretendentų, kurie pageidauja atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime, sąrašą buvo įtraukti Č. V. ir R. V., jie pageidavo atkurti nuosavybės teises kiekvienas atitinkamai į 0,55 ha ir 0,54 ha žemės plotą. Pirminis žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. balandžio 12 įsakymu Nr. 1188-41 (į šį projektą nurodyti asmenys nepateko, nes jo rengimo metu neturėjo visų reikiamų dokumentų ir jų nepateikė projekto autoriams). Projekto papildymo rengimo eigoje perduodant dokumentus iš projektą rengusios UAB Korporacijos „Matininkai“ į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių neperduotos pažymos, kurias pareiškėjai buvo pateikę projekto rengėjams – Č. V. 2000 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 2133 ir R. V. 2000 m. kovo 31 d. pažyma Nr. 2134, patvirtinančios, jog jiems pakanka nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų.

14. Praėjus ilgam laiko tarpui, kaip nurodoma 2011 m. Tarnybos rašte, dėl teisminių ginčų ir pan., 2008 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) kaimo žemėtvarkos projektą pradėjo rengti UAB „Arlitanus“, parengtas projektas patvirtintas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Ž49-4036. Č. V. ir R. V. žemės sklypai nebuvo projektuojami, nes projekto rengėjas negavo minėtų pažymų dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų. Pažymos buvo atkurtos tik patvirtinus pastarojo projekto papildymą, t. y. 2011 m. vasario 9 d. pažymos Nr. 48AŽ-1 ir Nr. 48PAŽ-2, jos išsiųstos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui. 2011 m. gegužės 2 d. rašte Tarnyba nurodė, jog faktas, kad pretendentams nebuvo suprojektuotas sklypas grąžinimui tvirtinant projekto papildymą, įrodo, jog buvo pažeisti Metodikos 61.1 ir 62 punktų reikalavimai. Tačiau, teismo vertinimu, buvo pažeisti tik Metodikos 61.1 papunkčio reikalavimai, nes pretendentai turėjo visus reikiamus nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, jie dėl to net buvo įtraukti į ankstesnio projekto pretendentų sąrašą, o nuosavybės teisių procesai jų atžvilgiu nebuvo vykdomi, nes dėl institucijų, kurios vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procedūras, kaltės buvo prarasti pretendentų nuosavybės teisių atkūrimui būtini dokumentai, kurie atkurti tik jau patvirtinus projekto papildymą.

15. Tai, kad dėl dingusių (neperduotų) pažymų pretendentams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, nurodyta ir Tarnybos 2013 m. lapkričio 29 rašte Nr. 1SS-(7.5)-2547, kuriuo atsakyta į Č. V. ir R. V. 2013 m. spalio 1 d. skundą. Šiame rašte konstatuota, kad neliko laisvos žemės žemėtvarkos projektui Vilniaus mieste rengti, todėl atkurtos pažymos (Nr. 48PAŽ-1 ir Nr. 48PAŽ-2) persiųstos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Nurodyta, kad bus rengiamas naujas (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projektas, pretendentai bus kviečiami į susirinkimą, kurio metu jie pasirinks iš laisvos žemės fondo ploto natūra grąžintino žemės sklypo vietą ir bus suprojektuotas sklypas. Pagal šio rašto duomenis, toks naujas projektas, tiksliau – jo rengimo darbai, buvo pradėti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4681. Rašte nurodyta, kur bus skelbiama informacija apie pradedamą rengti žemės reformos žemėtvarkos projektą, kaip bus informuojami pareiškėjai.

16. R. V. mirė (duomenys neskelbtini). Jo turtines teises paveldėjo E. G. (duktė), G. V. (sūnus) ir J. V. (sutuoktinė).

18. Tarnyba teismui pateikė 2015 m. liepos 8 d. Pretendentų, dalyvaujančių (duomenys neskelbtini) kaimo žemės reformos žemėtvarkos projekto susirinkime, sąrašą, kuriame pasirašė R. V. ir Č. V., bei (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto priedą prie pretendentų 2015 m. liepos 8 d. susirinkimo protokolą, kuriame nurodomi sklypų numeriai, plotas, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, būdas, pobūdis, numatomi nustatyti servitutai ir suprojektuoto žemės sklypo vietos ir ribų suderinimas su pretendentu bei pastabos, kuriame R. V. ir Č. V. taip pat pasirašė. Žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha ploto, žemės ūkio paskirties nurodytas tik prie R. V. pavardės ir parašo, nors pretendentai kartu sugrupuoti į eilę Nr. 3. Be to, byloje yra VĮ Valstybės žemės fondo Vilniaus žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštis, kuriame prie eilės Nr. 3 pažymėtų pavardžių R. V. ir Č. V. nurodytas sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra du parašai, prie Č. V. parašo nurodyta data – 2015 m. liepos 8 d.

19. Teismas, išanalizavęs ginčui aktualias Metodikos nuostatas, priėjo išvadą, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. 402 ribomis ir vieta taip, kaip tai numato Metodika. Tai, kad nurodyti asmenys galbūt nesuprato ką pasirašo, esmės nekeičia, nes jie turėjo teisę nepasirašyti, konsultuotis su žemėtvarkos skyriaus darbuotojais ar gauti kitą konsultaciją, juos nuo 2011 m. atstovavo advokatas. Dėl Č. V. paaiškinimo, kad jis savo prieštaravimą yra įrašęs vėliau nei žiniaraščiai sudarytame dokumente, byloje nustatyta, kad VĮ Valstybės žemės fondas 2015 m. lapkričio 25 d. raštais, kai jau buvo patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas (2015 m. lapkričio 4 d.), išsiuntė R. V. paveldėtojams ir Č. V. raštus dėl žemės ribų paženklinimo vietoje, kuriais kvietė, remdamasis jau kitu teisiniu pagrindu, nereglamentuojančiu grąžintinų sklypų nuosavybės teisių atkūrimui formavimo, 2015 m. gruodžio 8 d. atvykti į žemės sklypo paženklinimą vietovėje. Šis paženklinimas buvo reikalingas ne nuosavybės teisių atkūrimui, o jau atkurtos nuosavybės teisės įregistravimui (kai ji bus atkurta pagal patvirtintą žemėtvarkos projektą). Taigi, jau žemėtvarkos projekte numačius atkurti nuosavybės teisę į atitinkamą sklypą, kai šis sprendimas nebuvo apskųstas Metodikoje nustatyta tvarka, ir vyko sklypo ribų paženklinimas vietoje, VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Č. V. iš tiesų vienoje vietoje nepasirašė ir nurodė: „Nesutinku su sklypo vieta“, tačiau patį aktą pasirašė. VĮ Valstybės žemės fondo byloje yra ir žemės sklypo planas, kuris vėliau tapo skundžiamų sprendimų priedu, ir žemės ūkio paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimo aktas, su kuriuo pareiškėjai nesutinka, bet jis nebuvo nuginčytas. Kita vertus, teismas akcentavo, jog nagrinėjamam atvejui nurodyta žemės sklypo vertė teisinės reikšmės neturi, nes nuosavybė atkuriama natūra.

20. Teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjai (kai dar susirinkime dalyvavo R. ir Č. V.), iš tiesų pasirinko tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Pažymėta, jog, remiantis minėtais žiniaraščiais, kuriuose pasirašė R. ir Č. V., darytina išvada, kad šie asmenys buvo suklaidinti, nes tuose žiniaraščiuose, kur aprašomas sklypas, jie pasirašė už tai, kad žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra žemės ūkio paskirties, kas neatitinka tikrovės. Taigi, Sprendimais pažeidžiamos pareiškėjų teisės, nes vietoje žemės ūkio paskirties sklypo jie gavo 0,5730 ha žemės sklypą, kurio tik 436 kv. m sudarė ariama, t. y. žemės ūkio paskirties žemė. Žemės sklypo planas buvo sudarytas tik po jo ribų paženklinimo vietoje (2015 m. gruodžio 8 d.), sklypo plano suderinimai iš viso yra datuoti tik 2016 m. Tik iš šio sklypo plano matyti, kokią sklypo dalį sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Taigi, dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami už šio sklypo formavimą žiniaraštyje, pretendentai nežinojo, jog didžiąją jo dalį sudaro pelkė ir vandenys (atitinkamai 4 864 kv. m ir 430 kv. m). Teismas nesutiko su Tarnybos pozicija, kad visa ginčo sklypo žemė gali būti prilyginta žemės ūkio paskirties žemei, ir pažymėjo, kad atsakovas pernelyg plečiamai aiškina Žemės įstatymo 25 straipsnio nuostatas. Pastarojoje teisės normoje numatyta galimybė žemės ūkio naudmenomis paversti miškus, pelkes ir krūmus bei kitas ne žemės ūkio naudmenas (3 d.), tačiau joje tik nustatoma kaip, kokiu būdu ir kokiu tikslu žemės savininkai gali paversti kitas ne žemės ūkio naudmenas žemės ūkio paskirties žeme. Kilusiame ginče nagrinėjamas klausimas ne dėl galimybių paversti vandenų ir pelkių žemę žemės ūkio paskirties žeme, o dėl to, koks sklypas pareiškėjams suformuotas teritorijų planavimo dokumentu, kokiu šiuo atveju yra žemės reformos žemėtvarkos projektas (25 str. 1 ir 2 d.). Teismas nusprendė, kad Sprendimai yra neteisėti iš esmės, nes prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Žemės įstatymo 25 straipsniui, be to, juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), todėl jie yra naikintini.

21. Teismas laikė akivaizdžiu faktą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 m. gruodžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-1453/01 nebuvo įvykdytas, tačiau, jo vertinimu, tai nesudarė pagrindo tenkinti reikalavimą įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyriaus vedėją į pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos projekto sąrašą, įtraukti mirusiojo R. V. teisių perėmėjus ir Č. V. su 1999 m. gruodžio 8 d. juridinių dokumentų patvirtinimo data, dėl l,09 ha žemės sklypo suprojektavimo ir atkūrimo į jį nuosavybės teisių, taip, kaip jis suformuluotas skunde. Tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjams išlieka teisė reikalauti minėto 2001 m. teismo sprendimo įvykdymo. Pastarasis jų reikalavimas laikytinas teismo sprendimo vykdymo proceso dalimi, o šioje byloje jį tenkinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taip pat negalima daryti išvados, kad dėl sprendimo vykdymo iškeltose bylose priimti sprendimai šiai bylai turi prejudicinę reikšmę, nes tose bylose dalyvavo kiti asmenys.

22. Teismas, spręsdamas dėl atsakovų prašymo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti ieškinio senatį, akcentavo, jog Č. V. apie savo teisių pažeidimą galutinai sužinojo tada, kai sužinojo apie 2000 m. kovo 31 d. pažymų Nr. 2133 ir Nr. 2134 praradimą ir tai, kad dėl šių dokumentų praradimo pretendentai nebuvo įtraukti į žemėtvarkos projektą, kuris buvo patvirtintas 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. Ž49-4036. Apie pažymų praradimą pretendentai turėjo sužinoti susipažinę su nurodytu žemės reformos žemėtvarkos projektu, vėliausiai – gavę Tarnybos 2011 m. gegužės 2 d. raštą, kuriame atsakyta į jų atstovo skundą dėl teismo sprendimo nevykdymo. Kadangi konstatuotas tik vienas aiškus pažeidimas, kurį padarė nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija, dėl šio pažeidimo pareiškėjai prarado galimybę atkurti nuosavybės teisę 2010 metais, nėra pagrindo išvadai, kad pažeidimas buvo tęstinis. Vėliau, rengiant kitus žemės reformos žemėtvarkos projektus, nebuvo nustatyta, kad Tarnyba pareiškėjų atžvilgiu atliko vilkinimo veiksmus, nes kitas žemėtvarkos projekto papildymas pradėtas rengti Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2)-4681, o projektas patvirtintas Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2015 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 48VĮ-2292-(14.48.2.). Tai – naujas nuosavybės teisių atkūrimo laikotarpis, kurio eigoje nenustatyti kokie nors kiti nei nurodyta šiame teismo sprendime pareiškėjų teisių pažeidimai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjų reikalavimas šioje dalyje, pritaikius ieškinio senatį, atmestas.

23. Teismas, vertindamas kitus pažeidimus (2015 m. liepos 7–8 d. pretendentai pasirašė, kad jiems grąžinamas žemės ūkio paskirties žemės sklypas; 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu atkurta nuosavybės teisė į sklypą, kuris neatitiko pasirinkto sklypo pagal žemės naudojimo paskirtį), neturėjo pagrindo nepritarti pareiškėjų pozicijai, kad Č. V. patyrė neturtinę žalą, kai pasirašęs, jog sutinka su žemės ūkio paskirties žemės sklypu, o susipažinęs su sklypo vieta ir ribomis sužinojo, kad didžioji ginčo sklypo dalis yra pelkė ir vanduo, t. y. jis turėjo pasijusti apgautas, galėjo būti pažemintas, patirti dvasinius išgyvenimus. Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo laikotarpį bei paties pareiškėjo nepakankamą atidumą (jis nesidomėjo sklypo būkle, nesikreipė konsultacijų į žemėtvarkos skyriaus specialistus), jam priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

26. Pareiškėjai apžvelgia bylos aplinkybes, neturtinės žalos atlyginimą ir ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei jas aiškinančią teismų praktiką ir tvirtina, kad teismas neteisingai vertino veiksmus, iš kurių jie kildino neturtinę žalą. Pareiškėjai paaiškina neturtinės žalos atsiradimą siejantys su Tarnybos (jos pareigūnų) veiksmais vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, vilkinimu atlikti jai įstatymais priskirtas funkcijas, delsimu perduoti pretendentų dokumentus dėl teisių į žemės ūkio paskirties sklypą atkūrimą (dokumentų praradimu). Dėl šių priežasčių pretendentai nebuvo savalaikiai įtraukti į priimamus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vėliau (atkūrus dokumentus) jie įtraukti į bendrą eilę su visais pretendentais, jiems suprojektuota tik pusė priklausančio žemės sklypo ir netgi ne ten, kur buvo aptarta ir suderinta. Šiuos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pažeidimus pripažino ir Tarnyba, be kita ko, 2011 m. gegužės 22 d. rašte. Pareiškėjai pabrėžia, kad Tarnyba yra pažeidusi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jų teisių pažeidimas tęsiasi iki šiol. Be to, pareiškėjai pastebi, kad nėra paneigta galimybė jiems suprojektuoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (nėra pateikta įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje daugiau nėra laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės). Pareiškėjai pakartoja teismui išdėstytus savo argumentus dėl jų atžvilgiu padaryto pažeidimo laikymo tęstiniu, patirtų neigiamų išgyvenimų.

28. Tarnyba paaiškina, kad (duomenys neskelbtini) kaime grąžinamos natūra žemės poreikis yra didesnis nei kaimo teritorijoje yra galimos grąžinti natūra žemės, todėl pretendentams R. V. ir Č. V. (kaip ir visiems kitiems pretendentams minėtame kaime) buvo suprojektuotas mažesnio ploto žemės sklypas nei nurodyta pažymose – 0,57 ha vietoj 1,09 ha. Projektavimo metu 0,53 ha ploto žemės laisvos valstybinės žemės fonde nė vienas iš pretendentų nepasirinko. Ginčijamuose Sprendimuose pažymėta, kad nuosavybės teisės į likusį žemės plotą (bendrai – 0,545 ha) jiems bus atkurtos vėliau. Ginčo žemės sklypo ribos ir vieta su pretendentais buvo aptarta, ką patvirtina jų sutikimas, įformintas parašais 2015 m. liepos 8 d. (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje 2015 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su I eilės pretendentais gauti žemės žiniaraštyje. Jokio nesutikimo ar pretenzijų ginčo žemės sklypo ribų ir vietos derinimo stadijoje Metodikos nustatyta tvarka pretendentai nepateikė. Pareiškėjai dėl jiems suprojektuoto žemės sklypo jokių pretenzijų nereiškė ir žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo, derinimo bei tvirtinimo stadijoje. Pastaroji stadija buvo užbaigta 2015 m. lapkričio 4 d. Įsakymu Nr. 2292 patvirtinant Projektą, kuris kartu su priedais buvo paskelbtas Tarnybos interneto svetainėje. Šiuo įsakymu buvo patvirtintos Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. sausio 30 d. įsakyme Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-240 nurodytos (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte suprojektuotos žemėnaudos, kurių sąrašo 3 eilutėje pažymėti R. ir Č. V., stulpelyje „Pagrindinė tikslinė sklypo paskirtis“ nurodyta – žemės ūkio. Pareiškėjai neskundė minėto įsakymo, kuriuo ginčo žemės sklypui nustatyta pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio. R. V. paveldėtojams bei Č. V. VĮ Valstybės žemės fondo 2015 m. lapkričio 25 d. raštais Nr. KM-5053 ir Nr. KM-5054 pranešta apie 2015 m. gruodžio 8 d. vyksiantį žemės sklypo ženklinimą vietovėje, o R. V. paveldėtojai buvo papildomai viešai informuoti informaciją paskelbiant dienraštyje 2015 m. lapkričio 27 d. Tarnybos nuomone, apie paženklinimo darbus buvo pranešta tinkamai, todėl R. V. mirties faktas nekliudė projekto autoriui atlikti paženklinimo darbus. Nors pareiškėjas Č. V. 2015 m. gruodžio 8 d. žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte nurodė nesutinkantis su sklypo vieta, jis nepasinaudojo teise per 30 dienų pateikti pastabas dėl žemės sklypo paženklinimo Tarnybos Vilniaus rajono skyriui, apie kurią buvo informuotas VĮ Valstybės žemės fondo 2016 m. kovo 30 d. raštu. Nesant pareiškėjų pastabų, Tarnybai nebuvo kliūčių priimti Sprendimus.

30. Tarnyba atkreipia dėmesį į tai, jog ginčo žemės sklypą pasirinko ne tik pareiškėjas Č. V., bet ir mirusysis R. V.. Šiuo metu nėra galimybės išsiaiškinti R. V. tikrąją valią dėl pasirinkto žemės sklypo, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis buvo apgautas, ir jo paveldėtojams priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Tarnyba pakartotinai pažymi, jog R. V. paveldėtojai (pareiškėjai J. V., E. G. ir G. V.) negali remtis jo patirtais išgyvenimais. Be to, anksčiau minėtos aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo ribų nustatymo paneigia teismo išvadą, kad pareiškėjams nebuvo žinomos žemės sklypo naudmenos ir kad jie nebuvo supažindinti su žemės sklypo planu iki Sprendimų priėmimo. Pareiškėjų teiginiai apie neturtinės žalos atsiradimo aplinkybes yra tik teorinio pobūdžio ir neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pažymėta, kad teismas nenurodė, kokį teisės aktą pažeidė ar kokius neteisėtus veiksmus atliko Tarnyba, kai pareiškėjai, rinkdamiesi žemės sklypą, nežinojo, kad didžiąją jo dalį sudaro pelkė.

32. Pareiškėjų atsiliepimas į skundą iš esmės grindžiamas pirmosios instancijos teismui jau išdėstytais ir apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. Jie teigia, kad ginčo žemės sklypo suderinimai yra datuoti tik 2016 m. ir tik iš žemės sklypo plano, sudaryto po ribų paženklinimo vietoje (2015 m. gruodžio 8 d.) matyti, kokią dalį šio sklypo sudaro žemės ūkio paskirties žemė, todėl dalyvaudami pretendentų susirinkime ir pasirašydami žiniaraštyje pretendentai R. V. ir Č. V. nežinojo, kokią dalį ginčo žemės sklypo sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Pareiškėjai pakartoja, kad 2015 m. gruodžio 8 d. akte Č. V. išreiškė savo nesutikimą su suprojektuoto žemės sklypo vieta, tačiau į jo pastabą nebuvo atsižvelgta, o R. V. teisių perėmėjams išvis nebuvo leista teikti pastabas ar pasirašyti. Pareiškėjų nuomone, 2015 m. liepos 8 d. susirinkimo protokolas neatitinka teisės aktų reikalavimų, be kita ko, iš jo turinio neaišku, kas buvo svarstyta ir už ką pasirašyta. Pareiškėjai apie Sprendimus, priimtus 2016 m. balandžio 19 d., sužinojo tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties. Jie pabrėžia, kad Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 48VĮ-534-(14.48.2.) patvirtintame pretendentų sąraše R. V. ir Č. V. buvo įrašyti paskutiniais numeriais, neatsižvelgiant į tai, kad pati Tarnyba „pametė“ dar 2000 m. kovo 31 d. išduotas pažymas Nr. 2133 ir Nr. 2134. Pareiškėjai paaiškina, kad jie neskundė Įsakymo Nr. 2292, nes šiuo įsakymu buvo patvirtinta, kad jiems bus suformuotas žemės ūkio paskirties sklypas, tačiau šiuo atveju valstybės institucija vėl nesilaikė savo pačios priimtuose dokumentuose nurodytų reikalavimų ir sąmoningai klaidino pareiškėjus. Dėl šių priežasčių jie pastabas pateikė tik susipažinę su 2015 m. gruodžio 8 d. aktu, prie kurio buvo pridėtas grąžintino žemės sklypo planas. Iš ginčo žemės sklypo plano matyti, kad žemės ūkio paskirties žemė yra įsiterpusi į vandenis ir pelkes, kurie užima 92 proc. šio sklypo. Teismas, vertindamas ginčo žemės sklypo, paskirtį, neišėjo už skundo ribų ir teisingai bei visapusiškai išnagrinėjo visas bylai svarbias aplinkybes savo kompetencijos ribose. Be to, pareiškėjų nuomone, bylos medžiaga patvirtina jų aktyvumą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

34. Tarnyba pakartoja savo poziciją, jog teismas nenustatė jokių jos neteisėtų veiksmų, tai papildomai grįsdama pareiškėjų teiginiais, kad pretendentai pasirašinėdavo nesuprasdami, ką pasirašo, nors niekas jiems nenurodė pasirašyti, tokius jų veiksmus laikė nepakankamai apdairiais ir rūpestingais. Patys pareiškėjai tik abstrakčiai nurodė neturtinės žalos atsiradimo pagrindus, o patirtų neigiamų pasekmių nepagrindė objektyviais įrodymais, pavyzdžiui, medicininiais išrašais apie pablogėjusią sveikatą, atsiradusią depresiją. Tarnyba pakartotinai pabrėžia, jog R. V. paveldėtojai reikalavimo atlyginti neturtinę žalą negali grįsti mirusiojo išgyvenimais, ir akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, jog R. V. mirė būtent nuo depresijos ar neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjai taip pat nepagrindė prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydžio, kuris yra žymiai didesnis už teismų praktikoje priteisiamas sumas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjams už galbūt neteisėtus atsakovo veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo procese bei Tarnybos priimtų Sprendimų šiame procese teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Ginčo šalys prašo skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

37. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017). Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismų praktika byloje nagrinėjamais klausimais yra gausi, būtinybės nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra, todėl ginčo šalių prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso netenkinami.

38. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus, teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).

39. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia (liet. be kita ko) reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pažymi, kad byloje nevisapusiškai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės dėl ginčo žemės sklypo ribų tinkamo suderinimo su pareiškėjais, o teismo padarytos išvados šiuo aspektu yra prieštaringos ir paneigiančios viena kitą, tas pats pastebėtina ir dėl aplinkybių, susijusių su žemės sklypo naudojimo paskirties nustatymu.

41. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.

42. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs ginčui aktualias Metodikos nuostatas, priėjo išvadą, kad pretendentai Č. V. ir R. V. sutiko su jiems suprojektuoto žemės sklypo Nr. 402 ribomis ir vieta taip, kaip tai numato Metodika, tačiau vėliau šią išvadą paneigia ir nurodo, kad teismas nenustatė pagrindo išvadai, kad pareiškėjai (kai dar susirinkime dalyvavo R. ir Č. V.), iš tiesų pasirinko tą žemės sklypą, į kurį jiems buvo atkurta nuosavybės teisė. Pažymėta, jog pareiškėjai buvo suklaidinti, nes tuose žiniaraščiuose, kur aprašomas sklypas, jie pasirašė už tai, kad žemės sklypas Nr. 402, 0,57 ha, yra žemės ūkio paskirties, kas neatitinka tikrovės. Sprendimai pripažinti neteisėtais iš esmės, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktui, t. y. Žemės įstatymo 25 straipsniui, bet nėra aišku kuo remiantis daromos tokios išvados, kai vadovaujantis to paties įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus, neanalizuojami kiti teisės aktai, reguliuojantys ginčo santykius, teigiama, kad priimant skundžiamus Sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žiniaraštyje, kuriame pasirašė pretendentai, klaidingai nurodyta žemės paskirtis), tačiau šios aplinkybės taip pat neanalizuojamos ir nenurodomos konkrečios taisyklės, kurių atsakovas nesilaikė. Pastebėtina, jog iš žemės sklypo plano, kuris yra sudedamoji ginčijamų Sprendimų dalis, matyti, jog dalį žemės sklypo, į kurį buvo atkurtos pareiškėjams nuosavybės teisės, sudaro vandenys. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apie šių vandenų pobūdį bei teisinį statusą byloje nėra jokių duomenų.

43. Akcentuotina, kad, vadovaujantis Žemės įstatymo 25 straipsnio 1 dalimi, į žemės ūkio paskirties žemę patenka ir kitos šiuose žemės plotuose įsiterpusios ne žemės ūkio naudmenos. Tai gali būti želdiniai, pelkės, vandens telkiniai ir kita žemė, nepriskirtina žemės naudmenoms. Vandens telkiniui pagal Žemės įstatymą gali būti priskirti žymesni vandens telkiniai, susikaupę žemės paviršiuje, tačiau šiam ginčui yra reikšminga ir tai, ar konkrečiam vandens telkiniui yra taikoma Lietuvos Respublikos vandenų įstatymo 4 straipsnyje numatyta apsauga, taip pat ar pelkė pagal jos užimamo ploto santykį su ginčo žemės sklypo plotu gali būti priskirta ne žemės ūkio naudmenai įsiterpusiai į žemės ūkio paskirties žemę. Tik išsamiai nustačius ir išnagrinėjus byloje reikšmingas faktines aplinkybes dėl Tarnybos priimtų ginčo Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, vertintinos aplinkybės, susijusios su neturtinės žalos atlyginimu, taikytinos materialiosios teisės normos, apibrėžiančias ieškinio senatį, tęstinio pobūdžio pažeidimą bei civilinės atsakomybės sąlygas.

44. ABTĮ 12 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas turi būti aktyvus ir matydamas, jog pareiškėjo teisės reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo padėti įgyvendinti jo procesines teises, inter alia, išaiškinti teisę patikslinti skundo reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-941-556/2015) bei, esant būtinybei, pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti.

45. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 str.), nesurinko visų įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.

46. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių priežasčių pareiškėjų ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų Č. V. (Č. V.), J. V., E. G. ir G. V. (G. V.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.