- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-11
- Bylos Nr.
- e2A-1004-881/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11850-2018-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis dujų centras“
- Kategorijos
- 2.6.6.2Įskaitymas
- 2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-17594-861/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jungtinis dujų centras“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Norfos mažmena“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – L. Z..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Jungtinis dujų centras“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Norfos mažmena“ 21 027,38 Eur skolos, 82,96 Eur palūkanų, 8 proc. procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2017 m. lapkričio 29 d. įsigijo pastatą, kurio dalis išnuomota atsakovei. Ieškovė perėmė visas su nuomos sutartimi susijusias teises ir pareigas. Atsakovė įsipareigojo kas mėnesį mokėti 10 513,69 Eur, tačiau už 2018 metų vasario ir kovo mėnesius nesumokėjo nuomos mokesčio.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.
3. Atsakovė UAB „Norfos mažmena“ dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo pateikė prieštaravimus. Nurodė, kad nuomotojas (ieškovė) turėjo mokėti nekilnojamojo turto mokestį. 2018 m. vasario 13 d. atsakovė pateikė raštą dėl nekilnojamojo turto mokesčio grąžinimo, kuriame nurodė ne vėliau kaip iki 2018 m. vasario 15 d. sumokėti nekilnojamojo turto mokesčio sumą už 10 metų, t. y. 54 640,41 Eur. 2018 m. vasario 18 d. atsakovė gavo neigiamą atsakymą. Kadangi atsakovė turėjo teisę gauti iš ieškovės 54 640,41 Eur nekilnojamojo turto mokesčio, ji įskaitė šį savo reikalavimą į mokėtiną nuomos mokestį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. galutiniu sprendimu preliminarų teismo sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad 2005 m. vasario 2 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 2.1.7. punkte šalys susitarė, kad nuomotojas privalo mokėti žemės mokestį, nekilnojamojo turto mokestį, taip pat kitus mokesčius, susijusius su nuomojamomis patalpomis, bet ne su nuomininko veikla. 3.1 punkte numatytas nuomos mokestis bei nurodyta, kad fizinių asmenų pajamų mokestį nuomininkas sumoka įstatymų nustatyta tvarka, išskaičiavęs iš nuomos mokesčio, o pridėtinės vertės mokestis į nurodytą nuomos mokestį neįskaičiuotas ir turi būti sumokėtas kartu su nuomos mokesčiu. 3.6. punkte susitarta, kad bet kokius kitus mokesčius, rinkliavas ir apmokestinimus, nors ir susijusius su nuomojamomis patalpomis, bet ne su nuomininko veikla, apmoka nuomotojas.
6. 2008 m. birželio 3 d. sudarytame papildomame susitarime prie 2005 m. vasario 2 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalys susitarė pakeisti 3.1. punktą, pakeisdamos nuomos mokesčio dydį bei nurodydamos, kad gyventojų pajamų mokestį nuomininkas sumoka įstatymų nustatyta tvarka, išskaičiavęs iš nuomos mokesčio, pridėtinės vertės mokestis į nurodytą nuomos mokestį neįskaičiuotas ir turi būti sumokėtas kartu su nuomos mokesčiu, o nekilnojamojo turto mokestį nuomininkas sumoka į valstybės biudžetą įstatymų nustatyta tvarka.
7. Teismas, siekdamas nustatyti tikrąją nuomos sutarties šalių valią, atkreipė dėmesį į tai, jog trečiasis asmuo (asmuo, kuris išnuomojo atsakovei patalpas, pradinis nuomotojas) teigė, kad sutartį ir jos pakeitimus rengė atsakovės teisininkė L. M.. Trečiasis asmuo yra fizinis asmuo, jis nesikonsultavo su teisininkais, pats taip pat nėra teisininkas, be to, trečiasis asmuo turėjo tik vieną nuomojamą objektą, priešingai nei atsakovė, kuri yra stambus verslininkas. Nors atsakovė nepripažino, kad sutartį rengė būtent jos teisininkai, tačiau kas rengė ir siūlė sutarties sąlygas, nenurodė. Taigi, atsakovei nepateikus motyvuotų paaiškinimų, kurie paneigtų trečiojo asmens išsakytą poziciją, kad sutartį rengė būtent atsakovės teisininkai, teismas nurodė neturintis pagrindo netikėti trečiojo asmens parodymais. Dėl to neaiškios sutarties nuostatos, anot teismo, aiškintinos nuomotojo naudai.
8. Ieškovė ir trečiasis asmuo įrodinėjo, kad 2005 m. vasario 2 d. sudarytoje sutartyje ir jos priede buvo išreikšta valia, kad nekilnojamojo turto mokestį moka atsakovė. 2005 m. vasario 2 d. sudarant nuomos sutartį, nekilnojamojo turto mokestis dar nebuvo taikomas – Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau – Įstatymas) įsigaliojo tik 2016 m. sausio 1 d. Be to, Įstatyme numatyta, kad mokestį už juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį) bei juridiniams asmenims neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perduotą naudotis nekilnojamąją turtą (arba jo dalį), nuosavybės teise priklausantį fiziniams asmenims, apskaičiuoja, deklaruoja ir sumoka juridiniai asmenys (Įstatymo 12 straipsnio 1 dalis), todėl trečiasis asmuo manė, kad ši atsakovės pareiga yra aiškiai įtvirtinta.
9. Ieškovė ir trečiasis asmuo įrodinėjo, kad 2008 m. birželio 3 d. sudarytas papildomas susitarimas prie nuomos sutarties dar kartą įtvirtino, kad nekilnojamojo turto mokestį sumoka būtent atsakovė. Teismas atkreipė dėmesį, kad sutartyje ir jos pakeitime yra aptarti dar du mokesčiai – gyventojo pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiai. Susitardamos dėl pastarųjų mokesčių mokėjimo, šalys nurodė, kad gyventojų pajamų mokestį nuomininkas sumoka įstatymų nustatyta tvarka, išskaičiavęs iš nuomos mokesčio, pridėtinės vertės mokestis į nurodytą nuomos mokestį neįskaičiuotas ir turi būti sumokėtas kartu su nuomos mokesčiu – taigi, nustatė aiškią mokesčių kompensavimo ir mokėjimo tvarką. Aptariant nekilnojamojo turto mokestį nurodyta, kad jį įsipareigoja mokėti nuomininkas įstatymų nustatyta tvarka. Jokia šio mokesčio kompensavimo ar išskaitymo tvarka nėra numatyta, o Įstatyme numatyta, kad nekilnojamojo turto mokestį turi sumokėti būtent atsakovė. Dėl to, teismo vertinimu, laikytina, kad šalys nesusitarė dėl atsakovės mokamo nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimo.
10. Teismas, aiškindamas sutartį, taip pat vertino šalių elgesį. Nors atsakovė teigia, kad nuomotojas privalėjo kompensuoti (mokėti) nekilnojamojo turto mokestį, tačiau jo nereikalavo ir neišskaitė iš nuomos mokesčio net 11 metų. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas paaiškino, kad anksčiau nereikalavo kompensuoti šio mokesčio todėl, kad tik 2017 metais, pasikeitus buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei, sužinojo, kad atsakovė už nuomotoją šį mokestį kasmet sumoka. Toks atsakovės paaiškinimas teismo neįtikino. Teismas nurodė, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris turėjo ir galėjo žinoti apie savo mokamus mokesčius, o vien ta aplinkybė, kad buhalterines paslaugas atsakovei teikė kitas juridinis asmuo, nereiškia, kad ji negalėjo sužinoti reikiamų duomenų. Taigi teismas vertino, kad atsakovė savo pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį suprato ir tinkamai vykdė, kasmet pildydama deklaracijas ir jį mokėdama.
11. Atsakovė pažymėjo, kad analogiškose situacijose su kitais fiziniais asmenimis sudarė taikius susitarimus, kuriais susitarė, kad fiziniai asmenys kompensuos nekilnojamojo turto mokestį. Nors šių susitarimų teismas nevertino, nes jie nėra bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau pažymėjo, kad, kaip nurodė trečiasis asmuo, po minėtų taikių susitarimų nuomos kainos buvo pakeltos, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad kiti fiziniai asmenys pripažino savo prievolę mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
12. Taigi, atsižvelgdamas į šalių elgesį po sutarties sudarymo (visą laiką atsakovė mokėjo nekilnojamojo turto mokestį įstatymų nustatyta tvarka ir jo nereikalavo iš nuomotojo), į šalių paaiškinimus bei sutarties nuostatas, teismas vertino, kad šalių valia buvo tokia, kad nekilnojamojo turto mokestį moka atsakovė, o nuomininkas neprivalo jo kompensuoti. Tuo remdamasis teismas sprendė, kad atsakovė neturėjo teisės įskaityti šį mokestį į mokėtiną nuomos mokestį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Norfos mažmena“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą, 2018 m. balandžio 19 d. preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Teismas, aiškindamas tarp šalių pasirašytą nuomos sutartį, neįvertino visų sutarties sąlygų, turinčių esminės įtakos nustatant šalių teises ir pareigas, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus, o taip pat Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo šalių deklaruojami tikrieji ketinimai nesutampa, remiantis kasacinio teismo praktika, prioritetas turėjo būti suteiktas nuomos sutarties lingvistinei analizei, tuo pačiu įvertinant nuomos sutarties sąlygų, susijusių su nekilnojamojo turto mokesčiu, kitimą visą sutartinių santykių laikotarpį.
13.2. Nuo 2005 m. vasario 2 d. nuomos sutartyje atsirado nuomotojo įsipareigojimas mokėti nekilnojamojo turto mokestį ir toks įsipareigojimas neišnyko visą sutarties galiojimo laiką, nes sutarties 2.1.7 punktas, numatantis tokią nuomotojo pareigą, nebuvo pakeistas, panaikintas ar pripažintas negaliojančiu ir iki šiol galioja visa apimtimi.
13.3. Laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 3 d. iki 2009 m. birželio 10 d. galiojusi nuomos sutarties 3.1 punkto redakcija taip pat numatė, kad nekilnojamojo turto mokestį sumoka nuomininkas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau tuo pat metu galiojo ir sutarties 2.1.7 punktas, numatantis nuomotojo pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Apeliantės vertinimu, metus laiko galiojusią nuomos sutarties 3.1 punkto nuostatą reikėtų aiškinti kaip nuomininko pareigą už nuomotoją fiziškai sumokėti mokestį į valstybės biudžetą, bet ne reiškiančią, kieno sąskaita toks mokestis turi būti mokamas, nes nekilnojamojo turto mokesčio paskirtis yra apmokestinti komercinei veiklai naudojamus fiziniams ir juridiniams asmenims priklausančius nekilnojamuosius daiktus, t. y. iš esmės tai mokestis turto savininkams, tik nuomos atveju tokia pareiga perkeliama nuomininkui, kaip tokį mokestį išskaitančiam ir už nuomotoją sumokančiam asmeniui.
13.4. Nuo 2009 m. birželio 10 d. nuomos sutartyje ne tik nebeliko nei vienos nuostatos, kurioje būtų numatyta nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo pareiga apeliantei, tačiau nuo 2005 m. vasario 2 d. galiojo ir 2.1.7 punktas, kuriame tokia pareiga numatyta nuomotojui, taip pat liko galioti sutarties 2.2.2 punkto nuostata, kuri apibrėžia, kokius mokesčius moka nuomininkas (tarp jų nėra nekilnojamojo turto mokesčio), bei 3.7 punkto nuostata, kuri papildomai reguliuoja, kad bet kokius mokesčius, susijusius su nuomojamomis patalpomis, moka nuomotojas. Nepaisant to, teismas vis tiek nepagrįstai pripažino, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo pareiga pagal sutartį priklauso nuomininkui, nors nuomos sutarties nuostatos aiškiai rodo priešingai.
13.5. Aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas įsigaliojo tik nuo 2006 m. sausio 1 d., nereiškia, jog 2005 m. vasario 2 d. šalys pasirašydamos naujos redakcijos nuomos sutartį negalėjo susitarti dėl būsimo nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių (priskyrimo nuomotojui).
Žemesnės instancijos teismas
13.6. Teismas nurodė, kad pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį nuomininkui numato ir Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, tačiau tokia įstatyminė pareiga neatima teisės nuomos sutarties šalims susitarti dėl tokio sumokėto mokesčio kompensavimo nuomininkui, ką patvirtina ir apeliantės pateikti susitarimai su kitais nuomotojais, kuriuose susitarta dėl apeliantės sumokamo nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimo.
13.7. Teismo vertinimu, nuomos sutartyje, skirtingai nei gyventojų pajamų mokesčio ar pridėtinės vertės mokesčio atveju, nekilnojamojo turto mokesčio kompensavimas nenumatytas, tačiau aplinkybė, kad nuomos sutarties 2.1.7 punktas galioja visą sutarties galiojimo laiką, o jame numatyta pareiga nekilnojamojo turto mokestį mokėti nuomotojui, reiškia, kad, ir be atskiro įvardijimo nuomos sutartyje, nuomininkas, sumokėjęs už nuomotoją tokį mokestį, įgyja teisę reikalauti tai kompensuoti, nes priešingu atveju būtų sukurta situacija, kuomet nuomotojas nepagrįstai praturtėja nuomininko sąskaita, ir priešingas aiškinimas reikštų nesąžiningumą apeliantės atžvilgiu.
13.8. Trečiasis asmuo turėjo galimybę derėtis dėl sąlygų, taip pat turėjo sutarties korekcijos galimybę ir bylos eigoje neįrodinėjo, kad nuomos sutarties sąlygos buvo siurprizinės. Jei trečiasis asmuo nuomos sutartį pasirašė nesinaudodamas teisininkų pagalba, pripažintina, kad tai jis darė savo rizika. Teismas neįvertino aplinkybės, kad abi sutarties šalys yra verslininkai, trečiasis asmuo tokiu laikytinas dėl savo vykdomos nuolatinės nuomos veiklos, ir nei viena iš šalių negali būti laikoma nepatyrusia ar silpnesniąja šalimi, kuri nesuprastų pasirašomos sutarties sąlygų esmės. Tai reiškia, jog aplinkybė, kas rengė nuomos sutarties tekstą, be pagrindo buvo sureikšminta.
13.9. Apeliantė yra didelis juridinis asmuo, ir tokio pobūdžio neapsižiūrėjimas bei sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio neišskaitymas iš nuomotojo anksčiau, atsižvelgiant į apeliantės veiklos apimtis, yra pateisinamas. Be to, apeliantė įskaitymo teise pasinaudojo ieškinio senaties termino eigoje ir savo teisių išskaityti iš nuomotojo už jį sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį jokia forma neatsisakė. Tad teismas nepagrįstai ilgalaikio neišskaitymo iš nuomotojo faktui suteikė prioritetą prieš sutarties nuostatas, kurios aiškiai įtvirtina nuomotojo pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį (Sutarties 2.1.7, 2.2.2, 3.7 punktai).
Atsiliepimas
14. Ieškovė UAB „Jungtinis dujų centras“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
14.1. Nepriklausomai nuo apeliantės ir trečiojo asmens susitarimo sąlygų, trečiojo asmens prievolės (jei tokios ir būtų buvusios) neperėjo ieškovei. Apeliantė netinkamai aiškina CK 6.494 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, pasikeitus daikto savininkui, naujam savininkui lieka galioti nuomos sutartis, o ne iki pasikeitimo kilusios ir neįvykdytos buvusio savininko prievolės. Apeliantė sumaišo prievolės ir sutarties sąvokas.
14.2. Pagal bendrąją taisyklę patalpų savininko ir nuomotojo pasikeitimas galioja tik į ateitį, bet ne į praeitį. Naujasis patalpų įgijėjas neperima buvusio savininko prievolių, nebent tai būtų atskirai numatyta įstatyme ar šalių sudarytoje pirkimo pardavimo sutartyje. Šiuo atveju įstatyme nenumatyta, kad naujasis pastatų įgijėjas, įsigydamas nekilnojamąjį daiktą, perimtų ir iki tol savininko turėtas tam tikras prievoles. Taip pat ir ieškovės bei trečiojo asmens sudarytoje pirkimo pardavimo sutartyje nenumatyta, kad ieškovė, kaip naujoji pastato savininkė, perimtų buvusio savininko – trečiojo asmens, prievoles.
14.3. Apeliantės cituojamos 2017 m. lapkričio 29 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo pardavimo bei nuomos teisių perleidimo sutarties 2.8 punkto nuostatos reiškia, kad pirkėjas vykdys visas pareigas ir perima visas teises, kurios atsiras iš nuomos sutarties po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Šia punkto nuostata sutarties šalys perkėlė CK 6.494 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas, kad nuomos sutartis lieka galioti pirkėjui (ieškovei), tačiau nereiškia, kad pirkėjas prisiėmė kokias nors pardavėjo (trečiojo asmens) anksčiau neįvykdytas prievoles. Šias aplinkybes patvirtina ir kitos pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos (sutarties 7.1 punktas), taip pat abi pirkimo-pardavimo sutarties šalys, nagrinėjant bylą teisme, patvirtino, kad trečiasis asmuo jokių prievolių, įskaitant kompensuoti apeliantei bet kokius mokesčius, ieškovei neperdavė.
14.4. Pagal CK 6.494 straipsnio 1 dalį, pastatų savininkui pereina tik tos nuomininko teisės, kurios buvo registruotos viešajame registre. Apeliantės įrodinėjama faktinė aplinkybė, kad apeliantė turėjo teisę, jog trečiasis asmuo turi kompensuoti kažkokius mokesčius, nebuvo registruota viešame registre, todėl ir dėl šios priežasties atitinkamos prievolės negalėjo pereiti ir neperėjo ieškovei.
14.5. Tęstinio vykdymo sutartyse sutarties šalies pasikeitimas galioja tik į ateitį, bet ne į praeitį, todėl pasikeitus tęstinio vykdymo sutarties šaliai pastaroji turi vykdyti tik naujas prievoles, o ne buvusios sutarties šalies neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles.
14.6. Jei atitinkamą prievolę už trečiąjį asmenį įvykdė apeliantė, tuomet prievolė kompensuoti apeliantei jos už trečiąjį asmenį sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį kyla ne iš nuomos sutarties, o iš įstatymo ir apeliantės veiksmų.
14.7. Ieškovė nedalyvavo apeliantei ir trečiajam asmeniui sudarant nuomos sutartį, todėl jai nežinomos visos atitinkamų sutarčių sudarymo aplinkybės, taip pat, kokie buvo trečiojo asmens ir apeliantės susitarimai, todėl plačiau dėl šių apeliacinio skundo argumentų ieškovė negali pasisakyti. Tik apeliantės veiksmai, kai daugiau kaip dešimt metų nuomininkas (apeliantė) mokėjo nekilnojamojo turto mokestį ir nė karto nereikalavo jo kompensuoti, leidžia teigti, kad nuomos sutarties šalys (apeliantė ir trečiasis asmuo) buvo susitarusios, kad nekilnojamojo turto mokestį moką nuomininkas.
15. Trečiasis asmuo L. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. 2005 m. vasario 2 d. trečiajam asmeniui ir apeliantei pasirašant negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (toliau – ir NTMĮ) dar nebuvo nei priimtas, nei įsigaliojęs. 2006 m. sausio 1 d. įsigaliojęs NTMĮ numatė būtent apeliantės pareigą apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti už iš trečiojo asmens nuomojamą nekilnojamąjį turtą mokėtiną nekilnojamojo turto mokestį. Apeliantė šias įstatymines pareigas vykdė pradedama 2006 finansiniais metais. Kadangi nekilnojamojo turto mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pareigą teisės aktai numatė būtent apeliantei, šalys niekada nesitarė, kad trečiasis asmuo privalėtų kompensuoti atitinkamas apeliantės į biudžetą sumokėtas sumas, priešingai – šalių buvo aptarta, kad tokį mokestį moka apeliantė savo lėšomis, ir tai buvo numatyta 2008 m. birželio 3 d. papildomame susitarime. Šalims pasirašant pastarąjį susitarimą bei nustatant naują nuomos mokesčio dydį, buvo įvertinta ir ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo jokių kompensacijų už apeliantės sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį nemoka, priešingu atveju, trečiasis asmuo būtų reikalavęs ir didesnio nuomos mokesčio dydžio.
15.2. Apeliantė itin ilgą laiką (vienuolika metų) neprašė sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio kompensacijos, o tai savaime patvirtina, kad apeliaciniame skunde minimo susitarimo tarp apeliantės ir trečiojo asmens (kad trečiasis asmuo neva turėtų kompensuoti sumokėtas nekilnojamojo turto mokesčio sumas) niekada nebuvo. Toks susitarimas nėra numatytas ir jokiame ginčo šalių pasirašytame dokumente.
15.3. Teismas nesureikšmino tos aplinkybės, kas rengė nuomos sutartį ir papildomus susitarimus prie jos, tačiau šią aplinkybę vertino kitų byloje surinktų įrodymų bei nustatytų aplinkybių kontekste.
15.4. Pačios apeliantės elgesys po 2005 m. vasario 2 d. nuomos sutarties sudarymo, kai apeliantė nepateisinamai ilgą laikotarpį net nebandė įgyvendinti šioje byloje įrodinėjamos teisės į sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją, patvirtina, kad tokio susitarimo niekada nebuvo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis); kita vertus, esant abejonių dėl nuomos sutarties 2.1.7 punkto tikslų, ji turėtų būti aiškinama būtent apeliantės, kuri tokią formuluotę pasiūlė, nenaudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis).
15.5. Apeliacinio skundo motyvai, kad apeliantė neva 11 metų tik per neapsižiūrėjimą neįgyvendino turimos teisės, laikytini tik kaip nepagrįstos kritikos pirmosios instancijos teismo sprendimui paieška. Patalpų nuomotojų fizinių asmenų apeliantė turėjo tik kelis, taigi ir pasimesti tokiame nuomos sutarčių kiekyje apeliantė, kurios verslas ir yra paremtas patalpų nuoma, neturėtų. Be to, apeliantės direktorius 2014 metais kaip fizinis asmuo taip pat nuomojo apeliantei nekilnojamąjį turtą, tad apeliantės vadovui dar 2014 metais turėjo būti žinoma, kad, pavyzdžiui, už jam priklausantį ir apeliantės naudojamą nekilnojamąjį turtą sumokėtas nekilnojamojo turto mokestis nėra kompensuojamas, o jeigu taip – suprantama, kad įmonės direktoriui turėjo kilti klausimas, ar tokia (ne)kompensavimo tvarka taikoma ir kitiems apeliantės naudojamų patalpų nuomininkams, įskaitant ir trečiąjį asmenį.
15.6. Nekilnojamojo turto mokestis už apeliantei perduotą naudotis nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), yra susijęs su nuomininko (apeliantės) komercine veikla, todėl, vadovaujantis nuomos sutarties nuostatomis, būtent apeliantei ir tenka tokie kaštai. Kita vertus, prievolę sumokėti nekilnojamojo turto mokestį už atitinkamą turtą visą ginčo laikotarpį NTMĮ buvo numatyta būtent apeliantei (ne trečiajam asmeniui). Nesant ginčo šalių susitarimo dėl mokesčio kompensacijos (nei nuomos sutartyje, nei papildomuose susitarimuose), apeliantė neturi teisės reikalauti tokių kompensacijų nei iš ieškovės, nei iš trečiojo asmens.
15.7. Nepagrįsti apeliacinio skundo motyvai, kad trečiasis asmuo ar ieškovė turėtų kompensuoti apeliantės mokamus mokesčius į Lietuvos Respublikos biudžetą, kurie yra susiję su pačios apeliantės vykdoma veikla. Būtent apeliantė, vykdydama veiklą nekilnojamajame turte, iš tokios veiklos gauna pajamų bei pelno, todėl ne kam kitam, o tik pačiai apeliantei ir tenka atitinkamų mokesčių našta (juolab kad tai numatyta ir NTMĮ).
15.8. Atsakovė apeliacinį skundą daugiausia grindžia naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, o tai draudžia CPK 306 straipsnio 2 dalis. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturėtų vertinti apeliantės nurodomų naujų aplinkybių, kad neva nuomos sutarties 2.1.7 punktas, numatantis tariamą nuomotojo pareigą mokėti nekilnojamojo turto mokestį, nebuvo pakeistas, panaikintas ar pripažintas negaliojančiu. Kita vertus, nuomos sutarties 2.1.7 punktas prieštarauja NTMĮ, numatančiam būtent nuomininko pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti nekilnojamojo turto mokestį. Neatsižvelgiant į tai, kas įrašyta nuomos sutartyje, šalys privalo vykdyti teisės aktų reikalavimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).
17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl negyvenamųjų patalpų nuomininko pareigos sumokėti nuomos mokestį naujajam patalpų savininkui.
18. Byloje nustatyta, kad apeliantė, gavusi naujojo patalpų savininko (ieškovės) reikalavimą sumokėti nuomos mokestį už 2018 m. vasario ir kovo mėnesius (t. y. gavusi ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras Nr. 0002702 ir 0002724), į mokėtiną nuomos mokesčio sumą įskaitė sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį ir tuo pagrindu laikė, kad jos prievolė sumokėti ginčo nuomos mokestį pasibaigė.
19. Pirmosios instancijos teismas, išaiškinęs pradinio patalpų savininko (trečiojo asmens) ir apeliantės sudarytą 2005 m. vasario 2 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, sprendė, kad, pagal šalių susitarimą, nekilnojamojo turto mokestį turėjo mokėti apeliantė, o nuomotojas neprivalėjo jo kompensuoti, todėl padarė išvadą, kad apeliantė neturėjo teisės atlikti įskaitymo.
20. Apeliaciniame skunde apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir teigia, kad teismas, aiškindamas šalių pasirašytą nuomos sutartį, pažeidė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintus sutarčių aiškinimo principus bei CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo pareiga pagal sutartį priklauso nuomininkui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės išdėstytai pozicijai, kad sutarties sąlygų aiškinimas byloje pareikšto ieškovės reikalavimo tenkinimui neturi teisinės reikšmės, atitinkamai apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.
21. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį, tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti tenkinamos šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-1075/2018).
22. Taigi viena iš įskaitymo taikymo sąlygų yra galiojančio priešpriešinio reikalavimo kreditoriui turėjimas.
23. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantė, gavusi anksčiau minėtas ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, į jose nurodytą mokėtino nuomos mokesčio sumą įskaitė tas nekilnojamojo turto mokesčio sumas, kurias sumokėjo nuo 2007 metų iki 2012 metų (1 t., b. l. 43-50), t. y. laikotarpiu, kai nuomojamo turto savininku ir nuomotoju buvo trečiasis asmuo. Ieškovės ir trečiojo asmens sudarytoje Nekilnojamųjų daiktų pirkimo ir pardavimo bei nuomos teisių perleidimo sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad jokios skolos ir/ ar kitokie įsiskolinimai, jeigu tokie būtų/ atsirastų už paslaugas, teiktas daiktams ar jo savininkui, pirkėjui (t. y. ieškovei) nepereina ir visos pretenzijos dėl skolų ir/ ar įsiskolinimų, atsiradusių iki šios sutarties pasirašymo dienos, yra, gali ir turi būti teikiamos pardavėjui (t. y. trečiajam asmeniui); taip pat numatyta, kad visi su parduodamais daiktais susiję mokesčiai, susidarę iki šios sutarties pasirašymo dienos, yra sumokėti, tačiau paaiškėjus šio pobūdžio įsiskolinimams, pardavėjas (t. y. trečiasis asmuo) per 7 (septynias) kalendorines dienas po pirkėjo ar atitinkamų institucijų pareikalavimo privalo apmokėti juos savo lėšomis. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad prievolė kompensuoti apeliantei 2007-2012 metų laikotarpiu sumokėtą nekilnojamojo turto mokestį, jeigu tokia būtų nustatyta, sietų apeliantę ir trečiąjį asmenį, todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas (nors ir kitais motyvais), apeliantė nagrinėjamu atveju neturėjo teisės atlikti įskaitymo, nes neturėjo ieškovei pranešimuose dėl įskaitymo taikymo nurodytos reikalavimo teisės.
24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurio naikinti atsakovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
25. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
26. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiama 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, o trečiojo asmens prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma – 1 730,30 Eur, remiantis teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punktu, sumažinama iki 1 204,71 Eur (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Jungtinis dujų centras“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti trečiajam asmeniui L. Z. iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Norfos mažmena“ 1 204,71 Eur (vieną tūkstantį du šimtus keturis eurus, 71 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.