Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė, dalyvaujant pareiškėjams I. A., A. L. (A. L.), P. S. (P. S.), viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų I. A., A. L., P. S. (P. S.) ir A. L. (A. L.) skundus atsakovui Vilniaus pataisos namams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo bei sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja I. A. patikslintame skunde pažymėjo, kad nuo 2001-10-01 Vilniaus pataisos namuose ėjo Personalo skyriaus viršininkės (A lygio, 12 kategorijos) pareigas ir turėjo pareiginį tarnybos viršininko laipsnį. Nuo 2004-01-25 jai suteikta pirma kvalifikacinė kategorija. Nuo 2008-05-01 jai nustatyta A lygio 13 pareiginės algos kategorija. 2013-09-19 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo jos gaunamas darbo užmokestis bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę kategoriją, tačiau Vilniaus pataisos namai ginčijamu raštu atsisakė tenkinti jos prašymą, nurodant, kad nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti jai išmokėto darbo užmokesčio nuo 2009-08-01 ir išmokėti dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 25–31).

Teismo posėdžio metu pareiškėja I. A. palaikė patikslintą skundą ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjas A. L. skunde pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 Vilniaus pataisos namuose ėjo vyresniojo prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos, pirmo rango, trečios kvalifikacinės kategorijos) pareigas (b. l. 51–54).

Į teismo posėdį pareiškėjas A. L., apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Pareiškėjas P. S. skunde pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namuose nuo 2002-08-01 eina Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko (B lygio, 8 kategorijos) pareigas. 2006-02-01 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o 2011-02-01 – pirma kvalifikacinė kategorija. Nurodo, kad 2013-09-25 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo jo gaunamas darbo užmokestis bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, tačiau Vilniaus pataisos namai ginčijamu raštu atsisakė tenkinti jo prašymą, vadovaudamasis tuo, kad pagal Nutarimą įstatymų leidėjas turi pareigą patvirtinti patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojantį teisės aktą, tačiau Nutarime numatytas teisės aktas dar nėra priimtas (b. l. 87–90).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas P. S. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjas A. L. skunde pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namuose nuo 1994-09-01 eina Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos) pareigas. 2007-02-02 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija. Nurodo, kad 2013-11-21 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 sumažėjo jo gaunamas darbo užmokestis bei išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją, tačiau Vilniaus pataisos namai ginčijamu raštu atsisakė tenkinti jo prašymą, vadovaudamasis tuo, kad pagal Nutarimą įstatymų leidėjas turi pareigą patvirtinti patirtų praradimų kompensavimo tvarką reglamentuojantį teisės aktą, tačiau Nutarime numatytas teisės aktas dar nėra priimtas (b. l. 115–118).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas A. L. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Į teismo posėdį Vilniaus pataisos namų atstovas, apie kurio vietą ir laiką pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Pareiškėjų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktorius 2004-01-25 įsakymu Nr. 6/07-31 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnams“ suteikė pirmą kvalifikacinę kategoriją I. A. (b. l. 11–14).

Pareiškėja I. A. 2013-09-19 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu „Dėl informacijos pateikimo“, prašydama išmokėti jai neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, sumokėti darbdavio mokamas draudėjo ir apdraustojo socialinio draudimo įmokas bei gyventojų pajamų mokestį (b. l. 18).

Vilniaus pataisos namai 2013-10-14 raštu Nr. 9-6023(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjai I. A. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 19).

Vilniaus pataisos namų 2013-11-09 pažyma Nr. 9-6832(03) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad I. A. nuo 2001-10-01 Vilniaus pataisos namuose eina Personalo skyriaus viršininkės (A lygio, 12 kategorijos, pareiginės tarnybos viršininko laipsnis) pareigas. Nuo 2008-05-01 pareiškėja eina Vilniaus pataisos namų Personalo skyriaus viršininkės (A lygio, 13 kategorijos) pareigas. 2010-01-29 pareiškėjai suteiktas tarnybinis pataisos vyresniojo pareigūno II rangas. Nuo 2004-01-25 pareiškėjai suteikta pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 36).

Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktorius 2006-02-02 įsakymu Nr. 4-13 „Dėl kvalifikacinių kategorijų suteikimo Vilniaus 2-ųjų pataisos namų jaunesniesiems pareigūnams“ suteikė pareiškėjui A. L. trečią kvalifikacinę kategoriją (b. l. 56–58).

Vilniaus pataisos namai 2013-10-11 raštu Nr. 9-5964 (09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui A. L. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 55).

Vilniaus pataisos namų 2013-11-14 pažyma Nr. 9-7095(03) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad A. L. nuo 2002-09-01 Vilniaus pataisos namuose eina Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos, pareiginio vyresniojo prižiūrėtojo laipsnis) pareigas. 2006-02-02 jam suteikta trečia kvalifikacinė kategorija, o nuo 2010-01-01 – pataisos jaunesniojo pareigūno I rangas (b. l. 63).

Pareiškėjas P. S. 2013-09-25 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu „Dėl informacijos pateikimo“, prašydamas pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki prašymo pateikimo dienos sumažėjo jo gaunamas priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis, lyginant su tuo dydžiu, kurį būtų gavęs, jei 2009-07-17 įstatymu Nr. XI-369 nebūtų sumažintas procentinis šio priedo dydis. Taip pat nurodyti, kokia darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokėta už laikinojo nedarbingumo, atostogų laikotarpius (b. l. 91).

Vilniaus pataisos namai 2013-10-11 raštu Nr. 9-5979(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui P. S. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 92).

Vilniaus pataisos namų 2013-11-25 pažyma Nr. 9-7483(03) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad P. S. nuo 2002-08-05 Vilniaus pataisos namuose eina Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko (B lygio, 8 kategorijos) pareigas. 2006-02-01 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2011-02-01 – pirma kvalifikacinė kategorija. 2010-01-01 jam suteiktas tarnybinis pataisos pareigūno II laipsnis (b. l. 97).

Pareiškėjas A. L. 2013-11-21 kreipėsi į Vilniaus pataisos namus su prašymu „Dėl informacijos pateikimo“, prašydamas pateikti informaciją apie tai, kiek laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki prašymo pateikimo dienos sumažėjo jo gaunamas priedo už kvalifikacinę kategoriją dydis, lyginant su tuo dydžiu, kurį būtų gavęs, jei 2009-07-17 įstatymu Nr. XI-369 nebūtų sumažintas procentinis šio priedo dydis. Taip pat nurodyti, kokia darbo užmokesčio dalis jam nebuvo išmokėta už laikinojo nedarbingumo, atostogų laikotarpius (b. l. 120).

Vilniaus pataisos namai 2013-11-21 raštu Nr. 9-7412(09) „Dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo“ pareiškėjui A. L. išaiškino, jog, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime pateiktu išaiškinimu bei tai, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir informacijos pateikimo (b. l. 119).

Vilniaus pataisos namų 2014-01-02 pažyma Nr. 9-37(03) „Dėl informacijos pateikimo“ patvirtina, kad A. L. nuo 2002-12-16 Vilniaus pataisos namuose eina Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos) pareigas. 2007-02-01 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o 2010-01-01 jam suteiktas pataisos jaunesniojo pareigūno I rangas (b. l. 127).

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei dėl Vilniaus pataisos namų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjai yra statutiniai pareigūnai, kurių veiklos teisinius pagrindus, jų teisinę padėtį nustato Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statutas. Pažymėtina, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų (toliau – ir Pareigūnas) darbo apmokėjimo tvarką reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas ir šis statutas.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2009-03-10 įstatymo Nr. XI-186 redakcija) 23 str. nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 str. 1 ir 2 d. įtvirtinta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Vadovaujantis VTĮ 25 str. valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Priedai už laipsnį arba tarnybinį rangą ir kvalifikacinę kategoriją gali būti mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka. Priedas už kvalifikacinę klasę nemokamas statutiniams valstybės tarnautojams, išskyrus valstybės tarnautojus, kurių tarnybą reglamentuoja Diplomatinės tarnybos įstatymas (VTĮ 25 str. 6 d.).

VTĮ 1 priedo redakcijoje, galiojusioje iki 2009-04-30, buvo įtvirtinti tokie 1–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 1 kategorijos – 3,0; 2 kategorijos – 3,2; 3 kategorijos – 3,4; 4 kategorijos – 3,6; 5 kategorijos – 3,8; 6 kategorijos – 4,0; 7 kategorijos – 4,2; 8 kategorijos – 4,4; 9 kategorijos – 4,6; 10 kategorijos – 4,8; 11 kategorijos – 5,2; 12 kategorijos – 5,7; 13 kategorijos – 6,3; 14 kategorijos – 7,0; 15 kategorijos – 7,8; 16 kategorijos – 8,7; 17 kategorijos – 9,7; 18 kategorijos – 10,8; 19 kategorijos – 11,9; 20 kategorijos – 13. Kadangi 2009-05-01 įsigaliojo VTĮ 1 priedo pakeitimai (2009-04-23 įstatymas Nr. XI-227), buvo nustatyti tokie 15–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientai: 15 kategorijos – 7,6; 16 kategorijos – 8,4; 17 kategorijos – 9,1; 18 kategorijos – 9,9; 19 kategorijos – 10,7; 20 kategorijos – 11,4. Nuo 2009-08-01 VTĮ 1 priedas buvo dar kartą pakeistas (2009-07-17 įstatymu Nr. XI-363), nustatant tokius 11–20 pareigybių kategorijų pareiginių algų koeficientus: 11 kategorijos – 5,17; 12 kategorijos – 5,64; 13 kategorijos – 6,2; 14 kategorijos – 6,86; 15 kategorijos – 7,41; 16 kategorijos – 8,1; 17 kategorijos – 8,69; 18 kategorijos – 9,35; 19 kategorijos – 10; 20 kategorijos – 10,54.

Pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo pakeitimais (2010-06-30 įstatyme Nr. XI-944; 2011-11-22 įstatyme Nr. XI-1721; 2012-12-20 įstatyme Nr. XII-114) buvo nustatyta, kad sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai ir pareiginių algų koeficientai galioja iki 2013-12-31, tačiau 2013-09-19 priėmus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XII-517, kuris įsigaliojo 2013-10-01, buvo nustatyti priedų už kvalifikacinę klasę ir pareiginių algų koeficientų dydžiai, galioję iki 2009-05-01.

Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. buvo nustatytas pareigūnams mokamas priedas už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Statuto 42 str. 6 d. Iš Statuto 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija) nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad nuo 2009-08-01 buvo nustatytas toks pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami skirtingu mastu, vertinant procentais.

Seimas 2008-11-06 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu Statutą išdėstė nauja redakcija, įsigaliojusia 2010-01-01. Šios redakcijos Statuto 41 str. 4 d. nustatyti pareigūnams mokami priedai už kvalifikacinę kategoriją, kurių dydžiai buvo tokie patys, kaip Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. (2003-04-29 redakcija) 6 d. nustatytų priedų už kvalifikacinę kategoriją. Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 str. pakeitė dar neįsigaliojusio Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01) nustatytas toks Kalėjimo departamento pareigūnų priedų už kvalifikacinę kategoriją mažinimo mastas: už trečiąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 15 iki 10 proc. pareiginės algos, už antrąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 30 iki 20 proc. pareiginės algos, už pirmąją kvalifikacinę kategoriją – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos. Pagal šį teisinį reguliavimą pareigūnų priedai už kvalifikacinę kategoriją buvo mažinami tokiu pačiu mastu, kaip ir pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą.

Pagal Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 2, 3 str. sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai turėjo galioti laikinai – iki 2010-12-31, o 2011-01-01 turėjo įsigalioti anksčiau taikyti didesni priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai. Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 3 str. nustatyta anksčiau taikytų didesnių priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžių įsigaliojimo data Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymais (2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20) buvo tris kartus atidėta. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-521, nuo 2013-10-01 buvo nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, galioję iki 2009-08-01.

Aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo analizė leidžia teismui daryti išvadą, kad nuo 2009-05-01 buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai aukštesnės nei 14 pareigybių kategorijos valstybės tarnautojams; nuo 2009-08-01 dar kartą buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojams; minėtų pareigybių kategorijoms sumažinti pareiginių algų koeficiento dydžiai galiojo iki 2013-09-30; nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 buvo sumažinti pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnams.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja I. A. ėjo Vilniaus pataisos namų Personalo skyriaus viršininkės (A lygio, 13 kategorijos) pareigas (b. l. 36) bei turėjo pirmąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 11–14, 36). Pareiškėjas A. L. ėjo Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos) pareigas (b. l. 63) bei turėjo trečią kvalifikacinę kategoriją (b. l. 56–58, 63). Pareiškėjas P. S. ėjo Vilniaus pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininko (B lygio, 8 kategorijos) pareigas, 2006-02-01 jam suteikta antra kvalifikacinė kategorija, o nuo 2011-02-01 – pirma kvalifikacinė kategorija (b. l. 97). Pareiškėjas A. L. ėjo Vilniaus pataisos namų Apsaugos ir priežiūros skyriaus vyresniojo) prižiūrėtojo (C lygio, 2 kategorijos) pareigas bei turėjo antrąją kvalifikacinę kategoriją (b. l. 127).

Taigi, pareiškėjams dėl pasikeitusių VTĮ bei Statuto nuostatų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis, atitinkamai sumažinus pareiginės algos koeficiento bei pareiginės algos priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžius.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai prašo priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XII-521 nuo 2013-10-01 buvo nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, galioję iki 2009-08-01, bei į tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XII-517 įsigaliojo 2013-10-01, nagrinėjamu atveju bus vertinamas laikotarpis nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, per kurį pareiškėjams susidarė darbo užmokesčio nepriemoka.

Vilniaus pataisos namai pareiškėjų A. L., P. S., A. L. reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Pareiškėjas A. L., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-28. Pareiškėjas P. S., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-11-06. Pareiškėjas A. L., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30, į teismą su skundu kreipėsi 2013-12-03. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jiems išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Vilniaus pataisos namų prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems už laikotarpį: pareiškėjas A. L. – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-27; pareiškėjas P. S. – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-05; pareiškėjas A. L. – nuo 2009-08-01 iki 2010-12-02. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (pareiškėjo A. L. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-10-27, pareiškėjo P. S. atžvilgiu – nuo 2009-08-01 iki 2010-11-05, pareiškėjo A. L. atžvilgiu – 2009-08-01 iki 2010-12-02) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (pareiškėjo A. L. atveju – nuo 2010-10-28 iki 2013-09-30, pareiškėjo P. S. atveju – nuo 2010-11-06 iki 2013-09-30, pareiškėjo A. L. atveju – nuo 2010-12-03 iki 2013-09-30) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) VTĮ 1 priedas (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3918; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4298; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7036; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7992) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Statuto (2000-04-18 redakcija) 42 str. 6 d. (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3923) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Statuto (2008-11-06 redakcija) 41 str. 4 d. (2009-07-17 redakcija, įsigaliojusi 2010-01-01, Žin., 2009, Nr. 91-3924) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Lietuvos Respublikos Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3924; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4301; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7040; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7995) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-669/2016; LVAT 2016-02-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).

Pareiškėjai taip pat prašo panaikinti Vilniaus pataisos namų sprendimus: pareiškėja I. A. – Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6023(9), pareiškėjas P. S. – Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-5979(09), pareiškėjas A. L. – Vilniaus pataisos namų 2013-11-21 sprendimą Nr. 97412(09).

Pažymėtina, kad ginčijamuose Vilniaus pataisos namų sprendimuose išreikšta Vilniaus pataisos namų valia atsisakyti mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimu. Jame taip pat nurodyta, jog įstatymas nenustato valstybės tarnautojų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, todėl Vilniaus pataisos namams nekyla pareiga mokėti pareiškėjams susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (b. l. 19, 92, 119).

Pažymėtina, kad išplėstinė LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teismo vertinimu, Vilniaus pataisos namai iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Vilniaus pataisos namai priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus, todėl pareiškėjos I. A. reikalavimas panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6023(9), pareiškėjo P. S. reikalavimas panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-5979(09), pareiškėjo A. L. reikalavimas panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-11-21 sprendimą Nr. 97412(09) atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas A. L. taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau atmetus pareiškėjo reikalavimus kaip nepagrįstus, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d., pareiškėjo prašymas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjų I. A., A. L., A. L. (A. L.), P. S. (P. S.) skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.