Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-76-193/2010

Teisėja Valentina Paliulionienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. vasario 17 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo T. P. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendžio, kuriuo T. P. išteisintas pagal BK 154 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiuo nuosprendžiu T. P. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlygimo paliktas nenagrinėtas. Be to, iš T. P. priteista 1600 Lt L. K. advokato padėjėjo išlaidoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

L. K. išteisintas pagal BK 154 str. 1 d. iš kaltinimo tuo, kad jis, 2009 m. rugpjūčio 20 d. apie 19³⁰ val. (duomenys neskelbtini), šmeiždamas T. P., paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekindamas ir pažemindamas jį I. M. akyse, pakirsdamas pasitikėjimą juo, pasakęs, kad T. P. laiko ir platina narkotikus, taip pat verčia vartoti narkotikus jo dukrą, A. K., tęsdamas savo nusikalstamą veiką pasakęs, kad jis „pideras“ (toliau – netinkamas žodis).

Išteisintasis L. K. atsikirtimu į nukentėjusiojo apeliacinį skundą prašo T. P. skundą atmesti. Mano, kad teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir priėmė teisingą bei teisėtą nuosprendį, todėl naikinti ar keisti minėtą nuosprendį nėra pagrindo. L. K. nesutinka su apelianto T. P. teiginiais apie LR Konstitucijos 31 str. pažeidimus leidžiant jį (L. K.) ginti advokato padėjėjui. Teigia, kad pasinaudodamas LR Konstitucijos 31 str. suteikta teise į gynybą, jis sudarė sutartį su advokato padėjėju, kuris jį gynė proceso metu. Nei BPK, nei Advokatūros įstatymas nedraudžia advokato padėjėjams ginti kaltinamąjį baudžiamojo proceso metu. L. K. nesutinka ir su apelianto skunde dėstomais teiginiais apie V. I. nušalinimą. Išteisintasis nurodo, kad nušalinimas buvo pareikštas įrodymų tyrimo iš esmės metu, jo paties ir jo gynėjo prašymu. Teismas patenkinęs jo prašymą padarė pertrauką ir suteikė nukentėjusiajam galimybę susirasti kitą atstovą. Visas šias aplinkybes patvirtina teismo posėdžio protokolas. Jeigu apeliantas nesutiko su teismo posėdžio protokolu, jo turiniu, jis galėjo BPK nustatyta tvarka pareikšti pastabas, tačiau to nedarė.

Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas advokatas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo T. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 str. 3 d.).

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Kolegijos nuomone, sprendžiant L. K. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių ir L. K. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 154 str. 1 d. išteisino.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Tuo tarpu T. P. skunde pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Teismas byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra nauji ir skundžiamu nuosprendžiu jau yra įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas.

Išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad nukentėjusiojo T. P. argumentai dėl šmeižimo nėra pagrįsti objektyviais neginčytinais įrodymais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad T. P. savo pareiškime teismui nurodė, kad L. K. apšmeižė išvadindamas jį „pideru“, tačiau vėlesniuose teiginiuose jo apklausos teisme metu bei apeliaciniame skunde, o taip pat ir liudytojų A. K. ir I. M. parodymuose kalbama jau apie kitą įžeidžiantį žodį. Liudytoja I. M., kuriai, sutinkamai su L. K. pareikštu kaltinimu, buvo paskleista T. P. įžeidžianti informacija, parodė, kad L. K. T. P. pavadino netinkamu žodžiu, t. y. „gaidžiu“. Šį žodį teisme įvardino ir pats T. P.. Tokiu būdu pirminiame nukentėjusiojo pareiškime nurodytas įžeidžiantysis žodis skiriasi nuo žodžio, kurį, sutinkamai su liudytojos I. M. parodymais, pavartojo L. K. apibūdindamas T. P.. Toks tariamai nukentėjusiojo atžvilgiu išsakytų šmeižikiško pobūdžio teiginių neatitikimas kelia didelių abejonių dėl apskritai jų paskleidimo fakto. Esant prieštaravimams tarp teiginių, nėra ir negalima jų konkretizuoti, o netikslaus turinio informacija negali būti baudžiamąją atsakomybę užtraukiančio BK 154 str. 1 d. numatyto šmeižimo priemone bei sudedamąja jos sudėties dalimi. Tokiu būdu neaiškių, tiksliai nenustatytų teiginių apie asmenį išreiškimas negali būti vertinamas kaip šmeižimas. Apeliantas skunde teigia apie L. K. norą jį apšmeižti, tačiau tai prieštarauja byloje esantiems duomenims. Liudytoja I. M. parodė supratusi, kad L. ir R. K. pokalbio su ja metu norėję tik išsipasakoti. Jos, o taip pat L. K. bei R. K. parodymai nekelia abejonių ir patvirtina tyčios apšmeižti T. P. nebuvimą L. K. veiksmuose. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nenustačius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių, L. K. pagrįstai išteisintas kaip nepadaręs šios nusikalstamos veikos (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliantas T. P. skunde nurodo apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus, tačiau be deklaratyvių apelianto teiginių byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos skundo argumentus. Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto teiginius dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo, pažymi, kad procesas buvo rungtyniškas, užtikrinta proceso šalių – nukentėjusiojo ir kaltinamojo lygybė. Byloje nėra procesinės nelygybės faktų. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Procesas buvo teisingas nuo pat pradžios. Nukentėjusysis T. P. nevaržomai galėjo ir pasinaudojo įstatymų suteiktomis teisėmis. Tai, kad teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nėra pagrindas pripažinti, jog buvo pažeistos nukentėjusiojo teisės.

2009-10-20 Biržų rajono apylinkės teismo nutartimi nuo bylos nagrinėjimo buvo nušalintas nukentėjusiojo atstovas V. I.. Apeliaciniame skunde pareikšti prieštaravimai dėl šios nutarties atmetami. V. I. nuo bylos nagrinėjimo nušalintas BPK 61 str. pagrindu pagrįstai, esant pakankamai faktinių duomenų, kad nukentėjusiojo atstovas teikė teisinę pagalbą ir L. K. dėl aplinkybių, kurių pagrindu buvo pradėtas privataus kaltinimo procesas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl L. K. atstovo advokato padėjėjo D. Staškevičiaus dalyvavimo teismo procese neteisėtumo yra nepagrįsti, todėl atmetami. BPK 17 str. 2 d. numato, kad gynėju gali būti advokatas ir įstatymų numatytomis sąlygomis – advokato padėjėjas. Pagal BPK 47 str. 2 d. advokato pavedimu gynėju gali būti advokato padėjėjas, jeigu tam neprieštarauja ginamasis. Šiuo atveju pats ginamasis L. K. pasirinko jo teises bei interesus ginsiantį atstovą. BPK 47 str. 2 d. numato išimtį – advokato padėjėjas negali būti gynėju nagrinėjant teisme bylą dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo. Esamoje situacijoje nagrinėjama byla dėl šmeižimo, kuris yra nesunkus nusikaltimas. Tokiu būdu L. K. atstovo advokato padėjėjo dalyvavimas nagrinėjamoje byloje yra visiškai teisėtas.

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę savo nuomonę dėl bylos baigties. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Teismo posėdžių metu nebuvo pareikšti jokie nušalinimai teisėjui, be to, nenustatyta aplinkybių, numatytų BPK 58 str., dėl kurių pirmos instancijos teismas būtų negalėjęs nagrinėti baudžiamosios bylos ir būtų privalėjęs nusišalinti. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas apelianto T. P. teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su išteisintuoju L. K. leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas T. P. neturėjo. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas T. P., nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Biržų rajono apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

T. P. apeliacinį skundą atmesti.