Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1175-392/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės ,,Citadele“ banko (ankstesnis ieškovas byloje AB Parex bankas) ieškinį atsakovui S. L. dėl įsiskolinimo priteisimo. Tretieji asmenys – Z. L. ir Z. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB Parex bankas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su patikslintu ieškiniu atsakovui S. L., prašydamas iš atsakovo ieškovui priteisti 3 341 392,76 Lt skolos, 5 proc. dydžio procesines metines palūkanas, 39 390 Lt žyminio mokesčio ir kitas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 12 d. AB Parex bankas, Z. L. ir Z. L. sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KSV/124, pagal kurią Z. L. ir Z. L. buvo suteiktas 720 000 Lt kreditas gyvenamajam namui ir žemės sklypui įsigyti. 2007 m. kovo 27 d. Susitarimu bankas papildomai suteikė Z. L. ir Z. L. 500 000 Lt kreditą. 2007 m. birželio 28 d. Susitarimu bankas papildomai suteikė Z. L. ir Z. L. 1 100 000 Lt kreditą butui bei žemės sklypui įsigyti. 2007 m. spalio 22 d. Susitarimu bankas papildomai suteikė Z. L. ir Z. L. 750 000 Lt kreditą veiklai. Bendra kredito suma sudarė 3 070 000 Lt. Kredito gavėjai Z. L. ir Z. L. minėta kreditavimo sutartimi (su vėlesniais pakeitimais) įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei vykdyti kitas kreditavimo sutartyje numatytas prievoles, tačiau kredito gavėjai netinkamai vykdė sutartyje numatytus įsipareigojimus – nesilaikė kreditavimo sutartyje numatyto kredito bei palūkanų mokėjimo grafiko. Ieškovas taip pat nurodė, kad minėto kredito grąžinimas buvo užtikrintas 2006 m. rugsėjo 12 d. Laidavimo sutartimi Nr. LS/KSV/124, pagal kurią atsakovas S. L. įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti bankui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjai Z. L. ir Z. L. laiku ir tinkamai nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal kreditavimo sutartį. Ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą S. L., informuodamas jį, jog kredito gavėjai Z. L. ir Z. L. laiku ir tinkamai nevykdo savo prievolių pagal kreditavimo sutartį, bei, vadovaudamasis Laidavimo sutarties nuostatomis, pareikalavo įvykdyti visas kredito gavėjų prievoles. Kadangi nei atsakovas, nei kredito gavėjai neįvykdė savo prievolių, prisiimtų kreditavimo ir laidavimo sutartimis, bankas 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu vienašališkai nutraukė 2006 m. rugsėjo 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/124. Kadangi Z. L. ir Z. L. skola bankui pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/124 buvo 3 341 392,76 Lt (iš jų 3 070 000 Lt išduoto ir negrąžinto kredito, 181 632,30 Lt priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų, 89 760,46 Lt priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių), o atsakovo atsakomybė ieškovui yra solidari, todėl iš S. L. bankui privalo būti priteista 3 341 392,76 Lt įsiskolinimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo S. L. ieškovui AB Parex bankui 3 341 392,76 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2009 m. rugsėjo 7 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 39 511 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Trečiųjų asmenų argumentus, jog S. L. viršijo įgaliojimus ir veikė ne jų, o savo naudai ir dėl to 2006 m. rugsėjo 12 d. kreditavimo sutartis su visais jos priedais turi būti pripažinta negaliojančia trečiųjų asmenų atžvilgiu ir pripažinta sudaryta tik su S. L., teismas įvertino kritiškai. Teismo vertinimu, nors 2006 m. rugpjūčio 30 d. S. L. išduotas įgaliojimas 2009 m. rugsėjo 24 d. buvo anuliuotas, tačiau 2006 m. rugsėjo 12 d. sudarant Kreditavimo sutartį Nr. KSV/124, jis galiojo. Todėl laikytina, kad Z. L. ir Z. L. suteikė teisę savo sūnui jų vardu imti kreditus bei įkeisti nekilnojamąjį turtą, o S. L. įgyvendino savo tėvų valią. Tretiesiems asmenims ir atsakovui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių kreditavimo sutarties negaliojimą, teismas, vadovaudamasis CK 6.189 straipsnio 1 dalimi, pripažino, jog kreditavimo sutartis yra galiojanti ir šalys turi ją vykdyti. Teismas taip pat kritiškai įvertino atsakovo teiginius, jog reikalavimai pirmiausia turi būti tenkinami iš įkeisto turto, o tik paskui gali būti nukreipti į šalutinės prievolės turėtoją – laiduotoją. Teismas pažymėjo, jog tiek laidavimas, tiek hipoteka yra savarankiški prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai ir įstatymai nenumato, kad kreditorius gali reikšti ieškinį teisme dėl skolos iš laiduotojo priteisimo tik po įkeisto turto pardavimo iš varžytynių. Įstatymai nesieja kreditoriaus reikalavimo teisės į laiduotoją patenkinimo su prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių realizavimu. Teismas nurodė, kad laidavimo sutarties 3 punktu atsakovas įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti bankui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu kredito gavėjai Z. L. ir Z. L. laiku nevykdys visų savo prievolių arba jų dalies pagal kreditavimo sutartį. Todėl laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Atsakovo argumentus, kad jo atžvilgiu įvyko skolininko ir laiduotojo sutaptis viename asmenyje, teismas pripažino nepagrįstais. Anot teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, negali būti remiamasi, kadangi kasaciniame teisme nagrinėta byla ratio decidendi nesutampa su nagrinėjama byla. Atsižvelgęs į tai, kad S. L. neįvykdė savo įsipareigojimų, prisiimtų 2006 m. rugsėjo 12 d. Laidavimo sutartimi, negrąžino bankui Z. L. ir Z. L. išduoto 3 070 000 Lt kredito, 181 632,30 Lt priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų ir 89 760,46 Lt priskaičiuotų, bet nesumokėtų delspinigių, ir į tai, kad atsakovas skolos ieškovui bei tarp proceso šalių susiklosčiusių laidavimo prievolinių santykių neneigė, teismas, vadovaudamasis CK 6.6, 6.81 straipsniais, iš atsakovo ieškovui priteisė 3 341 392,76 Lt įsiskolinimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas S. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo priteisti iš ieškovo visas teismo ir atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad 2007 m. kovo 27 d. susitarime Nr. KSV/124.1 dėl 2006 m. rugsėjo 12 d. Kreditavimo sutarties Nr. KSV/124 sąlygų pakeitimo 5 punkte numatyta, kad šalys susitaria atsisakyti sutarties Specialiojoje dalyje 4.4 punkte nurodytų Kredito gavėjų pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo – laidavimo. Taip buvo susitarta dėl to, kad vietoj laidavimo pasirinktas kitas prievolės užtikrinimo būdas – nekilnojamojo turto hipoteka. Todėl skundžiama teismo nutartis turi būti panaikinta, nes buvo priimta netinkamo atsakovo, t. y. asmens, kuri nėra sutarties šalis, atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas teigia, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta pagal galiojančius įgaliojimus. Šiuo atveju yra pagrįsta išvada, kad S. L. viršijo savo įgaliojimus, nes ėmė kreditą tėvams nežinant, pats juo naudojosi ir jų apie tai neinformavo. S. L. laidavimas buvo panaikintas dar 2007 m. kovo 27 d., vėliau pagal tuos pačius įgaliojimus buvo papildomai įkeistas nekilnojamasis turtas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad realus kredito vartotojas buvo S. L., dėl ko jis ir turėtų būti pripažintas kredito gavėju.S. L. pagrįstai reikalavo pirmiausia nukreipti išieškojimą iš įkeisto turto, nes šiuo atveju bankas apskritai nepasirinko kito prievolės užtikrinimo būdo. Atsižvelgiant į tai, kad bankas pats vienašališkai 2009 m. rugpjūčio 5 d. nutraukė kreditavimo sutartį, vienintelis objektas, į kurį bankas gali nukreipti išieškojimą, yra įkeistas turtas.Skolininko ir laiduotojo sutapties nėra, nes nėra laiduotojo. Zita ir Z. L. iki teismo proceso faktiškai nežinojo, jog jų vardu yra paimtas kreditas. Tuo tarpu S. L., veikdamas neva įgaliojimų pagrindu, ėmė kreditą ir juo naudojosi bei mokėjo, kol turėjo tam lėšų. Kadangi S. L., imdamas kreditą, veikė savo interesais, jis turi būti laikomas kredito gavėju. Pažymėtina, kad ir atsakovas pats neneigia savo, kaip kredito gavėjo, padėties, todėl turi būti pripažįstama, jog kreditavimo sutartis buvo sudaryta tarp banko ir S. L..Ieškovas neįrodė, jog nagrinėjamoje byloje atsakovu turi būti S. L., ypač žinant, jog jis nėra laiduotojas.Teismas priėmė sprendimą, neišanalizavęs visų byloje pateiktų įrodymų, neatsižvelgė į jų pakankamumą, tikslumą, dėl ko skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB Parex bankas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Anot ieškovo, atsižvelgiant į apelianto pateiktus argumentus, susijusius su tuo, kad byloje atsakovu buvo patrauktas netinkamas asmuo, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, dėl ko bylos esmė nebuvo atskleista, todėl turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).Apeliantas, atstovaudamas Z. L. ir Z. L., įgaliojimų neviršijo ir visi jo atstovaujamųjų vardu sudaryti sandoriai yra teisėti. Notaro patvirtinti įgaliojimai yra asmeniškai pasirašyti juos išdavusių asmenų, iš įgaliojimų turinio aiškiai matyti, kad apeliantui išduotas įgaliojimas veikti savo nuožiūra. Svarbi aplinkybė ta, jog įgaliojimai yra patvirtinti notaro. Preziumuojama, kad notaras išaiškino sandorio šalims sandorio esmę ir jo padarinius. Apeliantas nėra pateikęs įrodymų, jog įgaliodami atsakovą tretieji asmenys nesuprato savo veiksmų pasekmių ir valios, veikė nelaisva valia, kad įgaliojimai išduoti panaudojus šalims psichologinę ar fizinę prievartą, apgaulę ir pan.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretieji asmenys Z. L. ir Z. L. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsiliepime tretieji asmenys sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir pažymi, kad nors sudarant kreditavimo sutartį įgaliojimas buvo galiojantis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sūnus neveikė jų naudai, veikė išimtinai savo interesais, t. y. pats paėmė kreditą, pats juo ir naudojosi, be to, pats įgaliojimas yra negaliojantis, todėl sutartis, sudaryta pagal šį įgaliojimą, yra taip pat negaliojanti. Be to, neaišku, pagal kokį įgaliojimą apskritai yra sudaryta kreditavimo sutartis, nes sutartyje nėra įrašo apie konkretų įgaliojimą. Nėra aišku, kuo remiantis ieškovas prie dubliko prideda net du įgaliojimus, kaip jie yra susiję su konkrečia byla, ir kodėl jie yra suklastoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimas naikintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Šioje byloje esančiais faktiniais duomenimis nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 12 d. tarp ieškovo AB Parex banko ir Z. L. bei Z. L. buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr. KSV/124 (10-15 b. l., 1 t.), pagal kurią Z. L. ir Z. L. buvo suteiktas 720 000 Lt kreditas gyvenamajam namui ir žemės sklypui pirkti. Šią sutartį kredito gavėjai Z. L. ir Z. L. sudarė per savo atstovą S. L., kuris veikė kredito gavėjų išduotų įgaliojimų pagrindu.

2006 m. rugsėjo 12 d. tarp ieškovo AB Parex banko ir atsakovo S. L. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/KSV/124 (16 b. l., 1 t.), kuria atsakovas S. L. laidavo už kredito gavėjus Z. L. bei Z. L. ir įsipareigojo atsakyti Bankui (ieškovui AB Parex bankui) visu savo turtu, jeigu kredito gavėjai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal kreditavimo sutartį (laidavimo sutarties 2.1 p.).

Kreditavimo sutarties šalys - AB Parex bankas ir kredito gavėjai Z. L. bei Z. L. (pastarieji vėlgi atstovaujami atsakovo S. L.), 2007 m. kovo 27 d. susitarimu Nr. KSV/124.1 ,,Dėl 2006-09-12 kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo“ pakeitė kreditavimo sutartį. Šio susitarimo pagrindu Bankas suteikė kredito gavėjams papildomą 500 000 Lt kreditą ir taip bendra kredito suma buvo padidinta iki 1 220 000 Lt (18 b. l.). Šiuo susitarimu kreditavimo sutarties šalys taip pat papildė Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4 punktą, nustačiusį kredito gavėjų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, nustatydamos papildomas šių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (neskaitant ankstesniųjų) - dviejų žemės sklypų įkeitimą (hipoteką). 2007 m. kovo 27 d. susitarimo 5 punktu kreditavimo sutarties šalys taip pat susitarė atsisakyti Sutarties specialiojoje dalyje 4.4 nurodytų kredito gavėjų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo – laidavimo (18 b. l., 1 t.).

2006 m. rugsėjo 12 d. kreditavimo sutarties Nr. KSV/124 4.4 punkte numatyta kredito gavėjų prievolių užtikrinimo priemonė - laiduotojo S. L. laidavimas (11 b. l., 1 t.). Taigi, kredito sutarties šalys, 2007 m. kovo 27 d. susitarimu pakeisdamos kredito sutarties sąlygas ir padidindamos kredito sumą iki 1 220 000 Lt bei nustatydamos papildomas kredito gavėjų prievolių užtikrinimo priemones – dviejų žemės sklypų įkeitimą (hipoteką), tuo pačiu atsisakė vienos iš anksčiau taikytų kredito gavėjų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių – atsakovo laidavimo.

Pažymėtina, kad pagal CK 6.78 straipsnio 1 dalies nuostatą, laidavimu gali būti užtikrinamas tiek esamos, tiek ir būsimos, tačiau pakankamai apibūdintos prievolės įvykdymas. Laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita (CK 6.87 str. 4 d.).

2006 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartimi Nr. LS/KSV/124 atsakovas S. L. laidavo už kredito gavėjus Z. L. bei Z. L., įsipareigodamas atsakyti visu savo turtu, jeigu kredito gavėjai neįvykdys Bankui visų ar dalies prievolių pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. kreditavimo sutartį, kuria kredito gavėjams buvo suteiktas 720 000 Lt kreditas. Taigi, laidavimo sutartimi buvo užtikrintas pakankamai apibūdintų prievolių - kredito gavėjų prievolių pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. kreditavimo sutartį, kuria jiems buvo suteiktas 720 000 Lt kreditas, įvykdymas. Kaip jau minėta, 2007 m. kovo 27 d. susitarimu kredito suma buvo padidinta iki 1 220 000 Lt. Laidavimo sutarties sąlygos nebuvo pakeistos, taigi sutikimo, kad būtų padidinta jo atsakomybė, atsakovas, kaip laiduotojas, nedavė. Priešingai, kaip jau buvo minėta, padidinus kredito sumą, tuo pačiu ir kredito gavėjų atsakomybę pagal kredito sutartį, šalių susitarimu kredito gavėjų prievolių užtikrinimo priemonės – atsakovo laidavimo – buvo atsisakyta. Aplinkybė, kad tiek kredito sutartį, tiek vėlesnius susitarimus dėl jos sąlygų pakeitimo, tarp jų ir 2007 m. kovo 27 d. susitarimą, kredito gavėjai Z. L. bei Z. L. sudarė per atsakovą S. L., kuris tuo pačiu buvo ir laiduotojas, iš esmės reiškia tai, kad pastaruoju susitarimu abi laidavimo sutarties šalys išreiškė savo valią, kad jos atsisako iš laidavimo sutarties kylančių teisių ir pareigų, t. y. pareiškė apie prievolių pagal laidavimo sutartį pasibaigimą (CK 6.125 str. 1 d.). Pasibaigus atsakovo S. L. prievolei pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. laidavimo sutartį Nr. LS/KSV/124, ieškovas prarado teisę iš atsakovo reikalauti, kad jis atsakytų visu jam nuosavybės teise priklausančiu už kredito gavėjų Z. L. ir Z. L. prievoles pagal 2006 m. rugsėjo 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KSV/124 (CK 6.87 str. 4 d., 6.125 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas S. L. privalo atsakyti ieškovui už kredito gavėjus Z. L. bei Z. L. kaip solidariąją prievolę turintis bendraskolis, yra nepagrįsta, nes ji padaryta, neįvertinus visų reikšmingų šios bylos aplinkybių.

Šiame sprendime išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, tinkamai neišaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, taip pažeisdamas civilinio proceso teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą apie atsakovo prievolės pagal laidavimo sutartį egzistavimą ir ieškinį patenkino nepagrįstai, t. y. bylą iš esmės išsprendė neteisingai ir šios aplinkybės sudaro pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti, o ieškinį atmesti kaip nepagrįstą (CPK 178 str., 329 str. 1 d.).

Nustačiusi pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindą ir pagrindą atmesti pareikštą ieškinį, dėl kitų atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes esminės reikšmės bylai jie neturi.

Paduodamas apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo, atsakovas S. L. žyminiu mokesčiu apeliacinio skundo neapmokėjo ir prašė jį nuo šio mokesčio atleisti (173 b. l., 1 t.). Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi žyminio mokesčio (37 414 Lt) už apeliacinį skundą mokėjimas atsakovui buvo atidėtas iki sprendimo (nutarties) apeliacinės instancijos teisme priėmimo (227 b. l., 1 t.). Atsakovo apeliacinį skundą patenkinus: pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir pareikštą ieškinį atmetus, žyminis mokestis, kurio mokėjimas atsakovui buvo atidėtas, priteisiamas valstybei iš ieškovo (CPK 96 str. 2 d.).

Apeliaciniu skundu atsakovas taip pat prašė priteisti jam iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau, kaip jau minėta, žyminiu mokesčiu apeliacinio skundo jis neapmokėjo. Apie kitokių bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį atsakovas duomenų nepateikė. Todėl toks atsakovo prašymas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo AB ,,Citadele“ banko (į. k. 112021619, buveinės adresas – K. Kalinausko g. 13, Vilnius) 37 414 Lt (trisdešimt septynis tūkstančius keturis šimtus keturiolika litų) bylinėjimosi išlaidų į Lietuvos valstybės biudžetą.