Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2006-06-15 · Civilinė byla Nr. 2-361/2006

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2006-06-15
Bylos Nr.
2-361/2006
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Gintaras Pečiulis, Vincas Verseckas (pran.), Vigintas Višinskis
Trečiasis asmuo
P.Č.
Ieškovas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Antakalnio šilas“, AS „Baltic disc“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2–361/2006Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2006 m. birželio 15 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),kolegijos teisėjų: Gintaro Pečiulio, Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens P.Č. atstovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutarties, kuria pastarojo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-1796-98/2006 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atsakovams bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Antakalnio šilas“, AS „Baltic disc“, dalyvaujant trečiajam asmeniui P.Č. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams BUB ,,Antakalnio šilas“, AS ,,Baltic disc“, prašė pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2006 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto - parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp bankrutuojančios UAB „Antakalnio šilas“ ir AS „Baltic disc“, nes turto pardavimo iš varžytynių ir be varžytynių bankrutuojančioje įmonėje tvarka buvo neteisėta. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždėti areštą patalpai – parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbtini) bei sustabdyti 2006 m. kovo 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimų, kuriais nuspręsta paskirstyti lėšas ir kreiptis į teismą dėl bendrovės pabaigos, vykdymą.

Vilniaus apygardos 2006 m. balandžio 26 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies – uždėjo areštą patalpai – parduotuvei, esančiai (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančiai P.Č., uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis. Teismas nurodė, jog ieškiniu ginčijamas nekilnojamojo turto perleidimo sandoris, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (CPK 144 str.). Teismas ieškovo prašymą dėl BUAB „Antakalnio šilas“ 2006 m. kovo 16 d. kreditorių susirinkimo nutarimų vykdymo sustabdymo atmetė, motyvuodamas tuo, jog Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka minėtas nutarimas nėra ginčijamas (ĮBĮ 24 str. 5d.), teismui nepateikti įrodymai, kiek bankrutuojančioje įmonėje yra skirstytinų lėšų, atitinkamai kiek jų bus nustatyta tvarka paskirstyta kreditoriams, kiek gali būti grąžinta savininkui ar steigėjui, o nutarimo kreiptis į teismą dėl bendrovės pabaigos vykdymas negali būti stabdomas, nes bankrutavusios įmonės likvidavimo procedūra, kuri išsamiai reglamentuota Įmonių bankroto įstatymo normomis, numato administratoriui eilę teisių ir pareigų, kurias privaloma atlikti iki to, kai teismas, nagrinėjantis įmonės bankroto bylą, priims sprendimą dėl įmonės pabaigos.

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu trečiojo asmens P.Č. atstovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti. Nurodo, jog nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl šių argumentų:

1. CPK 145 str. 1 d. 1 p. nuostatos numato, jog nekilnojamojo daikto areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė gali būti taikoma tik atsakovo atžvilgiu. Nagrinėjamoje byloje atsakovais yra BUAB ,,Antakalnio šilas“, AS ,,Baltic disc“, o P.Č. į procesą įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kadangi, kaip minėta, CPK 145 str. 1 d. 1 p. nurodo, jog areštas gali būti taikomas tik atsakovo turtui, todėl teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo trečiojo asmens nuosavybės teise valdomam turtui neteisėta ir nepagrįsta. Pažymi, jog ieškiniu ginčijamas 2006 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris, kuriame P.Č. nedalyvavo.

2. Ginčijamoje nutartyje teismas daro prielaidą, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, tačiau nenurodo jokių motyvų, kurie pagrįstų tokio sprendimo būtinumą. Ieškovas nei ieškinyje, nei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat nenurodė pagrįstų argumentų dėl ko trečiojo asmens nuosavybės teise valdomam turtui gali būti pritaikytas turto areštas.

3. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamoje byloje yra negalima restitucija dėl to, kad jis yra sąžiningas įgijėjas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba ginčija atskirojo skundo argumentus, prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas

Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Civilinio proceso įstatymas numato galimybę teismui, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, imtis laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 144 str. 1 d.). Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą - laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, jog, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 144 straipsnio normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesus bei jų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymo užtikrinimui būtina imtis proceso normų numatytų priemonių. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę būsimo teismo sprendimo vykdymui užtikrinti įprastai taikomos tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, tačiau suinteresuoto asmens prašymu teismas, siekdamas užtikrinti šio asmens interesų apsaugą, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki ieškinio tam tikro reikalavimo pateikimo, jeigu tokio reikalavimo suinteresuotas asmuo negali pateikti kartu su prašymu dėl pateisinamų priežasčių (CPK 144 str. 3 d., 148 str. 2 d.).

Iš bylos duomenų matyti, jog yra ginčas kilęs dėl sandorių, susijusių su nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) pardavimu. Šiuo metu ieškovas ginčija 2006 m. sausio 11 d. nekilnojamojo turto (parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp bankrutuojančios UAB „Antakalnio šilas“ ir AS „Baltic disc“, tačiau iš ieškovo pateikto ieškinio ir atsiliepimo į atskirąjį skundą (b.l. 1-9, 88-90) argumentų matyti, kad ieškovas ketina ginčyti to paties nekilnojamojo turto 2006 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp AS „Baltic disc ir P.Č., tačiau iki šiol to nepadarė, nes neturėjo visų duomenų (dokumentų) apie antrąjį sandorį. Kolegija mano, kad susidarius tokiai procesinei teisinei padėčiai, kai pareikšti ir ketinami pareikšti reikalavimai tiesiogiai susiję su konkretaus nekilnojamojo turto perleidimo sandoriais, ginčo objekto - pastato, esančio (duomenys neskelbtini) - turto areštas, apribojant disponavimo juo teisę, pirmosios instancijos teismo nutartimi pritaikytas pagrįstai. Neareštavus ginčo sandoriais perleisto turto, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju gali būti apsunkintas restitucijos taikymas, nes, atsižvelgiant į byloje pareikštų ir ketinamų pareikšti reikalavimų pobūdį, tikėtina, kad turto savininkas (tretysis asmuo) P.Č. gali bandyti jam nuosavybės teise priklausantį turtą parduoti ar kitaip bandyti išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Išdėstyti argumentai paneigia apelianto argumentus, jog jo nuosavybės teise valdomam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini) negalėjo būti taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Atmestinas apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir dėl to, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindinė šiuos klausimus reglamentuojančio CPK XI skyriaus penktojo skirsnio teisės normų paskirtis ir tikslas yra užtikrinti laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą bei būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tam yra nustatyti konkretūs teismo procesiniai veiksmai, kuriuos atliekant yra taikomos įstatyme numatytos priemonės, padedančios garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Civilinio proceso kodekso nuostatos nenurodo, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, turi įvertinti ieškinio pagrįstumą. Ieškinio pagrįstumas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Taikant laikinąsias apsaugos priemones vertinamas ne ieškinio pagrįstumas, o kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas neatitiks siekiamiems tikslams. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja ir nepasisako dėl apelianto atskirojo skundo argumentų, susijusių su ieškinio pagrįstumu - ginčo turto sąžiningu įgijimu, restitucijos negalimumo taikymu, kadangi tai nėra šios apeliacijos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nutarties priėmimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neatima iš apelianto teisės kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (CPK 148 str. 1 d.). Be to tuo atveju, jeigu ieškinys būtų atmestas, įsiteisėjus teismo sprendimui, apeliantas įgys teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė jo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 str. 3 d.). Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkas Vincas VerseckasTeisėjai Gintaras PečiulisVigintas Višinskis