- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-02-09
- Bylos Nr.
- I-5537-580/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05123-2014-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Mefodija Povilaitienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- M. S.
- Atsakovas
- Vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Algimantas Medelis
- Kategorijos
- 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. S. prašo: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-11-19 sprendimą Nr. 1D-8187(11); 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimą Nr. 1D-6409(11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 049,05 Lt (303,83 Eur) pensijos dalį; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2012-09-01 pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 699,12 Lt (492,1 Eur) pensijos dalį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą bei kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar 2011-12-20 Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30 ir 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; 2) ar 2012-12-20 Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30 ir 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. M. S. taip pat prašė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuris buvo taikomas nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, konstitucingumo.
Paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskyrė 383,11 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už ištarnautus metus ir mokėjo 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo nuostatas M. S. buvo perskaičiuota ir mokėta sumažinta 650 Lt valstybinė pensija. Pažymėjo, kad nuo 2010-01-01 iš atsakovo negavo jokių pranešimų apie priimtus sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą. 2014-07-15 pareiškėjas iš Seimo, Vyriausybės bei ministerijų atsakymų sužinojo, kad iki 2016 m. nebus grąžinamos nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėtos pensijos dalys, ir jos bus grąžinamos tik tuo atveju, jeigu Vyriausybė turės pinigų.
M. S. nurodė, kad neskaito laikraščių, neturi interneto, neturi teisinio išsilavinimo, yra rusakalbis. Į sąskaitą gauna karių valstybinę pensiją ir atlyginimą, todėl negali nustatyti, kokio dydžio pensija mokama, nes bankomato pateikiamas išrašas rodo tik sąskaitos likutį. Pažeistų teisių M. S. anksčiau apginti negalėjo dėl neaiškaus teisinio sumažintų valstybės pensijų perskaičiavimo ir grąžinimo klausimų reglamentavimo. Pareiškėjui nebuvo aišku, kokiais būdais ir tvarka turi ginti savo interesus. Jis taip pat neturėjo galimybės kreiptis teisinės pagalbos, nes išlaidos teisinei pagalbai šiuo atveju būtų neproporcingos reikalavimo dydžiui. M. S. tikėjosi, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo bus aiškiai reglamentuota sumažintos valstybinės pensijos grąžinimo tvarka, tačiau tokia tvarka nebuvo nustatyta. Tik vėliau, masinėse informavimo priemonėse atsiradus informacijai apie priimtus teismo sprendimus dėl sumažintų pensijų grąžinimo, paaiškėjo, kad dėl sumažintos pensijos perskaičiavimo ir grąžinimo reikia kreiptis į atitinkamas viešojo administravimo institucijas.
Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Mano, kad pareiškėjo valstybinė pensija nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 buvo pagrįstai perskaičiuota. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Daro išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 1 699,12 Lt – buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Seimas nustatė teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.
M. S. taip pat prašo priteisti jam 1 049,05 Lt pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31. Mano, kad toks pensijos mažinimas pažeidžia jo teisėtus lūkesčius ir galimai prieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo bei proporcingumo principams.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko. Paaiškino, M. S. pensija 2012–2013 m. nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes neviršijo ribinio 650 Lt dydžio. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau įvykdytas ir nėra teisės normų, pagal kurias Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti M. S. šį perskaičiavimą. Nurodė, kad sprendimas atsisakyti išnagrinėti pretenziją nėra sprendimas atsisakyti išmokėti nepriemoką, todėl prašomi panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimai neturėtų būti naikinami. Atkreipė dėmesį, kad nėra bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, nes sutartis ir sąskaita įrodo tik prievolę, bet ne jos realų įvykdymą ir patirtas išlaidas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į M. S. skundą nepateikė.
Atsakovų bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovai teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą administracinės bylos proceso šalims buvo pranešta tinkamai. Kliūčių nagrinėti bylą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis administracinėje byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2005-01-04 sprendimu Nr. 2/17-33 pareiškėjui nuo 2004-12-10 paskirta 348,28 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 14 metų, 3 mėnesių ir 2 dienų tarnybą (b. l. 68). M. S. Sveikatos priežiūros tarnybos vadovui 2014-10-22 pateikė prašymą pateikti informaciją apie nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis nemokamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (b. l 69). Atsakant į šį prašymą, pareiškėjui buvo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2014-10-24 pažyma Nr. 11DP(P)-5160 (b. l. 70–71). M. S. su 2014-08-26 prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą ir prašė pateikti informaciją apie nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatomis nemokamas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis (b. l. 72). Į šį prašymą pareiškėjui buvo atsakyta pateikiant Sveikatos priežiūros tarnybos 2014-09-01 pažymą Nr. 11DP(P)-4419 (b. l. 73). M. S. su 2014-08-26 skundu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė imtis atitinkamų priemonių dėl jo diskriminavimo iki 2013-12-31 ir nurodyti, ar bus grąžinta neišmokėta pensijos dalis (b. l. 74). Vidaus reikalų ministerija 2014-09-09 sprendime Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ nurodė, kad apskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį 2012–2013 m. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos ir pažymėjo, kad prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Šiame sprendime taip pat nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 75). M. S. vidaus reikalų ministrui 2014-11-06 pateikė pakartotinį skundą, kuriame informavo, kad Konstitucinis Teismas 2013-03-06 priėmė nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo bei proporcingumo principams, ir prašė pakartotinai informuoti, ar bus grąžinta neišmokėta pensijos dalis (b. l. 76). Vidaus reikalų ministerija 2014-11-19 sprendimu Nr. 1D-8187(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ pareiškėjo pakartotinį skundą nagrinėti atsisakė, kadangi jame jis nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą (b. l. 77).
1994-12-13 priimto Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija. Seimas 2009-12-09 priėmė Laikinąjį įstatymą, kuriuo buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl, nustačius tokį teisinį reguliavimą, buvo sumažintos, be kita ko, ir valstybinės bei valstybinės socialinio draudimo pensijos. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. Laikinojo įstatymo galiojimo terminas nepakeistas, t. y. nustatyta, kad jos perskaičiuojamos (sumažinamos) iki 2011-12-31, o kai kurioms socialinėms išmokoms, iš jų ir valstybinėms pensijoms, Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2013-12-31. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad jis taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenustatant kompensavimo mechanizmo.
Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. To paties straipsnio 2 dalis nustatė, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
2010-02-11 įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010-03-01, Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista ir nustatyta, kad patikslinant, kad draudžiamųjų pajamų nustatymo momentą, kad kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.
Nuo 2010-12-01 įsigaliojusioje 2010-10-26 įstatymu Nr. IX-1072 priimtoje Laikinojo įstatymo 5 straipsnio redakcijoje nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012-09-01 neteko galios.
Nurodyto teisinio reglamentavimo analizė rodo, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).
Nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas nuo 2010-01-01 iki 2011-11-30 apskaičiavo M. S. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą ir paskirtą pensiją su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sumažino. Nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nebuvo mokamas, o jo pareigūnų ir karių valstybinė pensija neviršijo 650 Lt, todėl nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 dalį. Nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio M. S. pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į jo turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 70–71).
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010-02-11 redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010-10-26 redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08 redakcija, Žin., 2009, Nr. 151-6778; 2010-11-12 redakcija, Žin., 2010, Nr. 139-7108) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012-09-21.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime tirdamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 48, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, konstatavo, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 23, 29, 52 straipsnius, konstitucinį teisinės valstybės principą, susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės), mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga nustatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad, Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl ginčijamoje šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Pažymėjo, kad, konstatavus, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo (-auja) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, tai savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009-12-09 redakcija) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija (ekonomikos krizė, gaivalinė nelaimė ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, ir tiek, kiek būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas vertybes; tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą; toks pensijų mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą.
Valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą. Didelis pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, dirbantis tam tikrą darbą, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad dirba tam tikrą darbą. Remdamasis išdėstytu reguliavimu, teismas daro išvadą, kad pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažintos neteisėtai, tuo tarpu pensijų sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Pažymėtina, kad M. S. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 049,05 Lt (303,83 Eur) pensijos dalį, tačiau, kaip jau minėta, nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 dalį, todėl nėra pagrindo vertinti mažinimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis pratęsimo pagrįstumą. Aptartas M. S. reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Atitinkamai nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuris buvo taikomas nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, ir kuriuo buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas, konstitucingumo bei stabdyti bylos nagrinėjimą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Nuo 2013-01-01 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių ir įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013-03-12 nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Darytina išvada, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.
Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2012 m. sausio mėnesį. Taigi, M. S. su 2014-11-24 skundu kreipdamasis dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, nebuvo praleidęs trejų metų kreipimosi termino. Teismas taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos. Materialinės teisės normos, priešingai nei procesinės, visada taikomos tos, kurios galiojo tuo metu, kai įvyko asmens teisių pažeidimas ir apie jį buvo sužinota. Dėl šios priežasties Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį keitusio ir šešių mėnesių terminą nustačiusio 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-88 teismas netaiko.
Iš Sveikatos priežiūros tarybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014-10-24 pažymos Nr. 11DP(P)-5160 matyti, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta, tačiau vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Taigi, M. S. nuo 2011-12-01 iki 2012-08-31 susidarė 1748,87 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 19 819,54 Lt, tačiau išmokėta tik 18 070,67 Lt; 2011- m. gruodžio mėnesį neišmokėta 0,19 Lt, o nuo 2012-01-01 iki 2012-09-01 – 1 748,68 Lt). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2012-09-01 pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 699,12 Lt pensijos dalį yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas. Kaip jau minėta, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios nuo 2012-09-01, todėl už rugsėjo mėnesį M. S. išmokėta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nesumažinta pensija.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010-11-16 galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgęs į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad M. S. už nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 1 699,12 Lt (492,1 Eur) – priteistina iš Lietuvos valstybės.
Byloje spręstinas klausimas, ar pareiškėjas turi teisę į nepriemokos priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01, nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004 (Administracinių teismų praktika, Nr. 5, 2004 m.). Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“.
Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad, žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl pensijos ribojimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.
Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimą Nr. 1D-6409(11) ir 2014-11-19 sprendimą Nr. 1D-8187(11).
Kaip jau minėta, Vidaus reikalų ministerija 2014-09-09 sprendime Nr. 1D-6409(11) pažymėjo, kad prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad apskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį 2012–2013 m., Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos ir nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai negrąžina pareiškėjui pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vidaus reikalų ministerijos rėmimasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi yra nepagrįstas, kadangi valstybinių pensijų klausimais kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis specialiais įstatymais – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei kitais pagal analogiją taikomais pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimus reguliuojančiais įstatymais. Aptarta prašomo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimo Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ dalis, kurioje nuspręsta prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinėti, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.
Vidaus reikalų ministerija 2014-11-19 sprendimu Nr. 1D-8187(11) M. S. pakartotinį skundą nagrinėti atsisakė, kadangi jame pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą.
Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad pranešimas ar skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą. Iš pareiškėjo 2014-11-03 pakartotinio skundo matyti, kad jis į vidaus reikalų ministrą kreipėsi dėl to paties, t. y. prašė informuoti, ar bus grąžinta nesumokėta pensijos dalis, tačiau nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant to ankstesnį, t. y. 2014-08-26 skundą, taigi, atsakovas pagrįstai M. S. 2014-11-03 pakartotinio skundo nenagrinėjo. Vidaus reikalų ministerijos 2014-11-19 sprendimas Nr. 1D-8187(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.
M. S. taip pat prašo atlyginti teismo išlaidas.
Teismo išlaidų atlyginimą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).
Teismui patenkinus pareiškėjo skundą, jis įgijo teisę į Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje numatytą išlaidų atlyginimą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Pagal šio straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio l dalyje reglamentuojama, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Patirtoms bylinėjimosi išlaidos pagrįsti pareiškėjas pateikė 2014-11-24 sąskaitą už teisines paslaugas Nr. M.S.-1/2014, išrašytą advokato Algimanto Medelio, už teisines paslaugas 400 Lt sumai (b. l. 34). Iš 2014-11-22 pinigų priėmimo kvito (serija LAT Nr. 781481) matyti, kad M. S. advokatui Algimantui Medeliui už teisines paslaugas sumokėjo 200 Lt (b. l. 45), taigi pareiškėjas su advokatu atsiskaitė tik iš dalies. Iš 2014-11-24 sąskaitos už teisines paslaugas Nr. M.S.-1/2014 matyti, kad advokatas teikė žodinę konsultaciją, surašė skundą teismui bei prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti, kopijavo dokumentus ir tvirtino jų kopijas bei dirbo Letx internete.
Pareiškėją teisme atstovavo advokatas Algimantas Medelis, kurio įgaliojimus patvirtina 2014-11-22 atstovavimo sutartis Nr. M.S.-1/2014 (b. l. 35). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į šių rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; turto ar pinigų sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte reglamentuojama, kad advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Pareiškėjui teikiant teisinę pagalbą teisme, galiojo Vyriausybės 2014-09-24 nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2014-10-01 nustatęs 1 035 Lt MMA. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinio, priešieškinio, atsiliepimo į priešieškinį ar ieškinį parengimą maksimaliai priteistina 3 MMA. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, darytina išvada, kad 350 Lt suma už skundo surašymą yra pagrįsta.
Rekomendacijų 8.15 punkte nustatyta, kad dokumento, kuriame rašytinio proceso metu pareikštas prašymas, reikalavimas, parengimą maksimaliai priteistina 0,5 MMA. Taigi, 100 Lt suma už prašymo dėl termino atnaujinimo skundui paduoti parengimą laikytina pagrįsta.
Susipažinimas su bylos medžiaga teisme, pasirengimas teismo posėdžiui ir pan., traktuojami kaip atstovavimo klientui teismo posėdyje sudedamieji elementai ir gali būti atlyginami pagal Rekomendacijų 8.18 punktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-613/2008, 2011-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-946/2011, 2012-01-16 nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-29/2012, 2012-06-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012). Tačiau teismų praktika patvirtina, jog kai kurios Rekomendacijų 8 punkte tiesiogiai neminimos teisinės paslaugos atitinkamais atvejais gali būti nelaikomos savarankiškomis ir už jų teikimą patirtos išlaidos gali būti atskirai nepriteisiamos, teismui įvertinus bylos medžiagą ir pripažinus, jog jos įeina į atskirų paslaugų, išvardintų Rekomendacijų 8 punkte, apimtį. Teismo nuomone, išlaidos už žodinių konsultacijų teikimą, susipažinimą su administracine byla, darbas Letx internete ir kopijų tvirtinimas, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, priskirtinos išlaidoms nurodytoms Rekomendacijų 8.18 punkte. Šie atstovo veiksmai objektyviai galėjo užtrukti 1 valandą. Rekomendacijų 8.18 p. nurodytas maksimalus advokato užmokesčio dydis už atstovavimą teisme 1 val. yra 0,15 MMA, taigi už 1 val. pareiškėjui papildomai galėtų būti priteista 155,25 Lt (0,15 x 1 val. x 1 035) išlaidų.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo 605,25 Lt pagrįstų išlaidų. M. S. skundas buvo patenkintas iš dalies (prašyta iš viso priteisti 2 748,17 Lt, o priteista 1 699,12 Lt, t. y. apie 62 procentus; prašyta panaikinti 2 sprendimus, tačiau panaikinta tik vieno sprendimo dalis), t. y. tenkinta apie 44 procentai viso skundo. Įvertinus aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas, M. S. iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, priteisiant 200 Lt (57,92 Eur) teismo išlaidų atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 85–88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendė:
Skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimo Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ dalį, kurioje nuspręsta nenagrinėti M. S. prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo.
Priteisti M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 492,1 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt du eurus ir dešimt euro centų) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.
Priteisti M. S. iš Vidaus reikalų ministerijos 28,96 Eur (dvidešimt aštuonis eurus ir devyniasdešimt šešis euro centus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Priteisti M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28,96 Eur (dvidešimt aštuonis eurus ir devyniasdešimt šešis euro centus) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.