Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-12-17 · Administracinė byla Nr. P-858-232-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-17
Bylos Nr.
P-858-232-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Romanas Klišauskas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
B. Š.
Atsakovas
Kauno miesto savivaldybei
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-232/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.9.; 80.11.; 80.13. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos B. Š. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-689/2010 pagal pareiškėjos B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja B. Š. skundu (t. III, b. l. 139–166) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Kauno miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė) priimti sprendimą dėl grąžinamo nekilnojamojo turto, įvertinat turtą 82 450 litų, priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 61 135,35 litus ir 235,31 litus turtinę bei 35 000 litų neturtinę žalą.

Pareiškėja nurodė, kad 1991 m. gruodžio 23 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo J. G. iki nacionalizacijos valdytą turtą – 2 namus, esančius (duomenys neskelbtini). Kartu pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Atsakovo darbuotojos neatliko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1057) numatytų veiksmų. Prašymo padavimo metu grąžintinas turtas nepateko į valstybės išperkamo turto kategoriją. Po prašymo padavimo apie 9 mėnesius ir daugiau su turtu buvo atliekami teisei priešingi veiksmai – buvo leista grąžintinuose namuose gyvenantiems asmenims privatizuoti butus. Tiek ji, tiek jos sesuo parašė prašymus atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais. 2003 m. balandžio 14 d. raštu atsakovas informavo, kad trūksta giminystės ryšį su J. G. patvirtinančių dokumentų. Šiuos dokumentus buvo pateikusi su pirminiu prašymu atkurti nuosavybės teises, tačiau Savivaldybės pareigūnai juos pametė. 2003 m. gegužės 28 d. Kauno miesto apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pastatus (duomenys neskelbtini), valdė J. G.. 2003 m. liepos 4 d. raštu Nuosavybės teisių atkūrimo skyriaus vadovas kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ Kauno filialą dėl minėto turto įvertinimo. 2003 m. liepos 14 d. ataskaita grąžintinas turtas buvo įvertintas 36 000 litų. 2003 m. liepos 4 d. pasirašė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vertybiniais popieriais. Minėtą VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo ataskaitą Kauno apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikino. Teismo paskirto eksperto išvadoje nurodyto grąžintino turto vertės pusė sudarė 82 450 litų. Pareiškėja priėjo prie išvados, kad šią sumą savivaldybė jai privalo išmokėti. Dėl Savivaldybės pareigūnų veiksmų jai padaryta 35 000 litų neturtinė žala, kuri pasireiškė 18 metų nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimu, bei turtinė žala, kuri skaičiuotina 5 procentų metinių palūkanų nuo kompensuojamo turto rinkos kainos už praleistą terminą.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (t. III, b. l. 115–120,) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. A-1504 (toliau – ir Įsakymas) buvo atkurtos nuosavybės teisės į tėvo J. G. valdytą po ½ pastatų, (duomenys neskelbtini), nustatant, kad už natūra negražintinus pastatus atlygintina valstybei nuosavybės teise priklausančiais vertybiniais popieriais. Sprendimas priimtas gavus 2003 m. gegužės 28 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimu pavirtintą juridinę reikšmę turintį faktą, kad turtas iki nacionalizacijos priklausė pareiškėjos tėvui. Grąžintino turto vertė 36 000 litų nustatyta VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaita. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 1445 (toliau – ir Nutarimas Nr. 1445) 1 punkte numatyta, kad šio turto vertę įvertina savivaldybės administracijos ar valstybės institucijos, priimančios sprendimą atkurti nuosavybės teises, darbuotojai, turintys atitinkamą kvalifikacinį turto vertintojo pažymėjimą, o, jeigu tokių darbuotojų nėra, nurodytų institucijų užsakymu, turtą įvertina turto vertintojai. Šiuo pagrindu Savivaldybės administracija yra sudariusi sutartį su VĮ „Registrų centras“ Kauno filialu, šios institucijos turto vertintojai atlieka turto vertinimą ir pateikia turto įvertinimo ataskaitas. Minėtą 2007 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą pareiškėja apskundė ir 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Kauno apygardos administracinis teismas patenkino pareiškėjos skundą bei ataskaitą panaikino. Sprendime dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti nurodyta turto vertė, todėl 2007 m. spalio 24 d. raštu Nr. 10-2-2299 atsakovas pateikė VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui užsakymą, kurio pagrindu 2008 m. spalio mėnesį pateiktoje ataskaitoje pareiškėjai kompensuojamo turto vertė nurodyta 57 000 litų. Dėl to buvo paruoštas 2003 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. A-1504 pakeitimas. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi Savivaldybės darbuotojai teisės pažeidimų nepadarė, žalos padarymo faktas neįrodytas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 18 d. sprendimu (t. IV, b. l. 16–19) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nurodė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 18 straipsnio 5 dalį, Nutarimą Nr. 1455 ir pažymėjo, kad VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo turto vertintojas įvertino gyvenamųjų namų, ūkinio pastato ir kiemo rūsio (duomenys neskelbtini), vertę 2003 m. liepos 14 d. kainomis ir 2008 m. balandžio 1 d. pateikė ataskaitą, kurioje nurodyta minėtų pastatų vertė 57 000 litų. Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymas ir išvados pateikimas piliečiams, siekiantiems atkurti nuosavybės teises, pats savaime teisinių pasekmių nesukelia. Nustatyto turto vertė turi būti įtvirtinta administraciniu aktu. Įsakymu pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtos jos pasirinktu būdu. 2007 m. rugsėjo 21 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu panaikinta tik turto įvertinimo ataskaita. Pareiškėjai nagrinėjamos bylos procese buvo išaiškinta jos teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. 2009 m. kovo 26 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija šio termino neatnaujino, o pareiškėja teise apskųsti šį procesinį dokumentą nepasinaudojo. Teismas priėjo prie išvados, kad 2003 m. spalio 9 d. įsakymas Nr. A-1504 galioja, jis reglamentuoja visus su pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimu į pastatus (duomenys neskelbtini), susijusius klausimus. Reikalavimas teismui įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją, kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi išspręsti vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti konkrečią nekilnojamojo turto vertę, laikytinas viešo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo kompetencija, dėl to šį pareiškėjos reikalavimą teismas laikė nepagrįstu ir atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnius ir pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (ABTĮ 57 straipsnis). Pareiškėja jau 1994 m. gruodžio 20 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Nėra pateikta įrodymų, jog reikiamų dokumentų trūkumas susijęs su neteisėtais Savivaldybės darbuotojų veiksmais. Teismo konstatuotas neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas neteisėtais Savivaldybės darbuotojų veiksmais, todėl nėra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su pareiškėjos nurodoma turtine žala. Teismas nurodė CK 6.250 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556-95/2009 ir konstatavo, kad vien tik pareiškėjos paaiškinimų apie neturtinę žalą nepakanka, jie turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais.

III.

Pareiškėja B. Š. apeliaciniu skundu (t. IV, b. l. 24–35) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: pripažinti ir priteisti jos naudai 82 450 litų kompensaciją už grąžintiną turtą; pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto jos naudai 35 000 litų neturtinę žalą, patirtą dėl Kauno miesto savivaldybės 18 metų neteisėtos veikos; pripažinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto pareiškėjai 66 452,94 litų turtinę žalą dėl trukdymo naudotis savo turtu bei vilkinimo.

Pareiškėja paaiškino, kad 1992 m. Savivaldybės darbuotojai neatidžiai pardavė ginčo pastatus, padarydami jai žalą. Kauno apygardos administracinio teismo paskirto nepriklausomo eksperto ataskaita, kurioje nustatyta ginčijamų pastatų vidutinė rinkos kaina – 164 900 litų, yra galiojanti. Turto vertinimas atliekamas pagal Nutarimą Nr. 1455, kuriame nurodyta, kad vertinti gali savivaldybės pasirinkti asmenys. Toks reglamentavimas kelia abejonių, ar tikrai valstybės institucija teisingai įvertins išperkamo turto kainą, kurį turi išpirkti valstybė. Nutarimas Nr. 1455 prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui. Kauno apygardos administracinis teismas paskyrė nepriklausomus turto vertintojus, kurie nustatė, kad turto vertė yra ne 36 000 litų, bet 56 850 litų. Ši ekspertizė yra galiojanti ir nenuginčyta, todėl skundžiamą sprendimą priėmusi teisėjų kolegija negali ignoruoti tokios ekspertizės rezultatų ir pripažinti 2008 m. balandžio 1 d. ekspertizės. Skundžiamame sprendime neteisingai konstatuota, jog 2003 m. spalio 9 d. Kauno miesto savivaldybės įsakymo Nr. A-1504 dalies, kurioje įvardinta kaina, Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 1-2618-413/07, nepanaikino. Minimo teismo sprendimo pabaigoje po žodžio „nusprendžia“ antroje pastraipoje įrašyta, jog teismas panaikina 2003 m. liepos 14 d. turto vertinimo ataskaitą ir dalį savivaldybės 2003 m. spalio 9 d. įsakymo, kurioje įrašyta turto vertinimo kaina – 36 000 litų. Teismas, nepripažindamas įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl to paties ginčo ir pripažindamas panaikintą savivaldybės įsakymą, pažeidė ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, 56, 92 ir 3 straipsnius. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 81, 86 straipsnius, nes nenagrinėjo ir netyrė nei vieno įrodymo, vertė pateikti savivaldybės darbuotojų kaltės įrodymus, Seimo kontrolieriaus išvadas, fiktyvaus susirašinėjimo su savivaldybe įrodymus, tačiau jų netyrė ir dėl jų įrodomosios galios nepasisakė. Be to, teismas nemotyvavo savo teiginio, jog neįrodyta civilinė atsakomybė, nepasisakė dėl savivaldybės darbuotojų savivalės, dėl pakartotinių fiktyvių raštų siuntimo teisėtumo.

Atsiliepimas

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. IV, b. l. 39–42,) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas pažymėjo, jog teiginys, kad klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko 18 metų dėl atsakovo kaltės, neatitinka tikrovės, kadangi J. G. teises į turtą patvirtinantis dokumentas atsakovui buvo pateiktas tik 2003 m. birželio mėnesį. G. S. ir B. Š. nuosavybės teisės į pastatus T. N. g. 35 ir 37, Kaune, natūra negalėjo būti atkurtos, nes nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo nulemtas B. Š. ir G. S. prašymų. Užsakymą apskaičiuoti valstybės išperkamo iš savininko turto rinkos vertę, už kurį savininkui turi būti atlyginama, Savivaldybės administracija galėjo pateikti tik VĮ „Registrų centras“ Kauno filialui, o ne bet kuriam kitam turto vertintojui, todėl, prieš priimant Įsakymą, VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas atliko pastatų įvertinimą rinkos verte ir pateikė 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaitą Nr. 03-07-S4, pagal kurią buvo nustatyta pastatų rinkos vertė – 36 000 litų. Ši ataskaita Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo panaikinta. Minėtoje byloje V. Č. parengtas ekspertizės aktas buvo vertinamas tik kaip vienas iš įrodymų, siekiant nustatyti 2003 m. liepos 14 d. turto įvertinimo ataskaitos Nr. 03-07-S4 pagrįstumą, bet ne pareiškėjai mokėtinos kompensacijos vertybiniais popieriais dydį. Atsakovas nurodė Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalį ir priėjo prie išvados, kad valstybės iš savininkų išperkamo nekilnojamojo turto vertė yra būtina sąlyga, suponuojanti priimto sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atlyginimo už natūra negrąžinamą turtą, teisėtumą. Panaikinus pareiškėjai natūra negrąžinamo turto vertės nustatymo faktinį pagrindą, sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmusi institucija privalėjo iš naujo nustatyti ir sprendime įrašyti nekilnojamojo turto rinkos vertę. VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo ataskaita buvo pateikta teismui ir pareiškėjai susipažinti 2008 m. gruodžio 2 d. teismo posėdyje, tačiau pareiškėja šio turto įvertinimo neginčijo. Pastaroji ataskaita yra teisinga ir teisėta, nes paskaičiuota vadovaujantis įstatymų leidėjo nustatyta tvarka. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti dėl turtinės ir neturtinės žalos. Pareiškėjos samprotavimai dėl bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos kompetencijos ir šališkumo yra nepagrįsti. Bylos nagrinėjimas vyko ilgai dėl pačios pareiškėjos netinkamų veiksmų.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi (t. IV, b. l. 70–76) pareiškėjos B. Š. apeliacinio skundo netenkino. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto – pastatų – įkainojimo, kuriuos valstybė išperka, remdamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu. Apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, jog nustatant natūra negrąžinamų pastatų vertę turi būti vadovaujamasi Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi paskirta turto vertės nustatymo ekspertize, kurią atliko V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonė. Pareiškėja siekia, kad jai natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto rinkos vertė būtų nustatyta ne sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo data (2003 m. spalio 9 d.), o pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės atlikimo data, t. y. 2007 m. balandžio 1 d.

Apeliacinės instancijos teismas dėl natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo pažymėjo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimu panaikinus Kauno miesto savivaldybės administracijos 2003 m. spalio 9 d. direktoriaus įsakymo Nr. A–1504 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietėms G. S. ir B. Š.“ 1 punktą dalyje dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, Įsakymo papildymas dėl natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo nepriimtas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tokio įsakymo nėra, todėl neaišku, kaip pažeidžiamos pareiškėjos teisės. Kita vertus, pareiškėja iš naujo kelia nekilnojamojo turto vertės (įkainojimo) klausimą, kai šiuo atveju sprendimas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalies prasme (dėl turto vertės) dar nepriimtas. Be to, Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimas iš esmės grindžiamas nekilnojamojo turto įkainojimo analize, dėl ko, nustačius skirtumus, buvo panaikinta ataskaita ir iš dalies Įsakymas. Nesant priimto naujo sprendimo dėl nekilnojamojo turto vertės, B. Š. dar kartą kelia nekilnojamojo turto vertės nustatymo klausimą, kuris iš esmės jau buvo išspręstas minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. kartojant turto vertės nustatymo procedūrą. Atsakovas pagrįstai nurodo, jog, panaikinus VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr. 03–07–S4, natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė teisės aktų nustatyta tvarka turėjo būti nustatoma iš naujo, todėl Kauno miesto savivaldybės administracija objektyviai negalėjo priimti Įsakymo 1 punktą papildančio sprendimo iki B. Š. kreipimosi su tokiu reikalavimu į Kauno apygardos administracinį teismą. Taigi pareiškėja siekia įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją nustatyti jos pageidaujamą natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto konkrečią vertę, nustatytą V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės 2007 m. balandžio 1 d., tačiau atsakovas, remdamasis Nutarimo Nr. 1455 1.1 punktu, kartodamas natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertės nustatymo procedūrą, privalo atlikti natūra negražinamo nekilnojamojo turto vertinimo procedūrą iš naujo bei tik po to priimti sprendimą dėl turto vertės nustatymo. Vadinasi, kadangi natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertė laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos yra nustatoma administracinės procedūros metu, todėl priteisti pareiškėjos naudai už grąžintiną turtą kompensaciją, nustatytą pirmosios instancijos teismo paskirtos V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina 2007 m. balandžio 1 d., nėra jokio teisinio pagrindo. Administraciniai teismai remiantis ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis spręsdami ginčą patikrina, ar administravimo subjektas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir, nustatęs pažeidimą, privalo nustatyti teismo sprendimu viešojo administravimo subjektui atitinkamus įpareigojimus. Administracinis teismas taip pat privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės ir kad nebūtų sukuriama tokia situacija, jog priimtas sprendimas sudaro sąlygas kilti naujam ginčui dėl to paties dalyko. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą nustatyti konkrečią turto vertę gali būti siejamas su viešojo administravimo subjekto pavadavimu (dalinės (dėl turto vertės nustatymo) administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu) ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad reikalavimas teismui įpareigoti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančią instituciją, kaip ir kokius konkrečius klausimus ji turi išspręsti, vykdydama šį procesą, t. y. nurodyti konkrečią nekilnojamojo turto vertę, laikytinas viešojo administravimo funkcijų vykdymu, o tai nėra teismo kompetencijoje.

Apeliacinės instancijos teismas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nurodė, kad atsakovas, praėjus truputį daugiau kaip 5 mėnesiams nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, priėmė įsakymą, kuriuo pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal Nutarimo Nr. 1057 111 punktą, šios tvarkos 98, 100 ir 101 punktuose nurodytos sprendimus priimančios institucijos turi išnagrinėti prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus – per 6 mėnesius nuo šios tvarkos 12 punkte nurodytų dokumentų pateikimo dienos. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad neteisingas vertės nustatymas nėra padarytas neteisėtais Savivaldybės darbuotojų veiksmais (pagal Turto vertinimo paslaugų sutartį turto vertinimą atlieka ir teikia turto vertinimo ataskaitas atsakovui VĮ „Registrų centras“ Kauno filialas), todėl šie veiksmai nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pareiškėjos deklaruojama turtine žala. Priteisti B. Š. prašomą turtinę žalą nėra jokio pagrindo. Nėra pagrindo pripažinti, jog minėta įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. nėra vienos iš būtinos sąlygos (savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų) žalai atsirasti. Pareiškėja taip pat prašo priteisti 35 000 litų neturtinę žalą. Pabrėžtina, kad turi būti įrodyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijų ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais. Nenustačius, jog savivaldybės valdžios institucijos atliko neteisėtus veiksmus, nėra pagrindo priteisti ir neturtinę žalą, t. y. nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje nustatytos savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmai buvo neteisėti bei dėl atsakovo veiksmų B. Š. patyrė neturtinę žalą. Byloje nenustatyti Savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai, pareiškėja taip pat nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, kaip anksčiau nurodyto atsakovo veiksmai jai sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą.

V.

Pareiškėja B. Š. pateikė prašymą atnaujinti procesą (t. IV, b. l. 80–87) administracinėje byloje Nr. A662-689/2010. Pareiškėja savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Pareiškėja pažymi, kad teismas neišsprendė ginčo iš esmės. Ginčo neišsprendimas, motyvų nebuvimas, įrodymų nešališkas neištyrimas yra pagrindas atnaujinti procesą. Teismas savo nutartyje nepasisakė nei dėl vienos įstatymo normos, kurias prašė taikyti pareiškėja, nei dėl vieno Europos žmogaus teisių teismo sprendimo, kuriuos nurodė pareiškėja. Pareiškėjai taip ir liko neaišku, kaip turi būti taikomas įstatymas, kai įsakymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir to turto išpirkimo momentas nesutampa. Pareiškėja pažymi, kad Nutarime Nr. 1455 nustatyta, jog išperkamo turto rinkos kainą apskaičiuoja priklausomi ekspertai VĮ „Registrų centras“, tai yra nesąmonė. Valstybė negali pati pirkti ir pati vertinti perkamo turto. Bylos atnaujinimo esmė ir motyvai yra tai, kad teismas neišaiškino pareiškėjai, koks specialus įstatymas leidžia įvertinti išperkamą pareiškėjos turtą atgaline data nustatyta kaina, t. t. perkama yra dabar, o pinigai skaičiuojami tokia kaina, kokia buvo prieš 5 metus. Teismas ignoravo kito teismo sprendimą byloje dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių. Pareiškėja nurodo teisingo atlyginimo principą. Teismas nepasisakė dėl esminės Savivaldybės specialistų klaidos, vertinant 2003 m. išperkamą pareiškėjos turtą vidutine rinkos kaina, taip pat dėl praktikos, įvertinant išperkamą gyventojų nekilnojamąjį turtą, dėl galima įsakymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir išperkamo turto įvertinimo nesutapimo momento, dėl Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio taikymo, nustatant išperkamo gyventojų turto vidutinę rinkos kainą atlyginimo momentu. Teismas nenagrinėjo Kauno apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. sprendimo turinio.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu pažymėtina, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas baigiamasis teismo aktas turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais); argumentavimas turi būti racionalus; iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad baigiamajame teismo akte negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo baigiamojo teismo akto priėmimui; baigiamieji teismo aktai turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Tačiau subjektyvus prielaidomis pagrįstas bylos šalies manymas, kad baigiamasis teismo aktas nėra motyvuotas, nes juo nėra patenkinti šalies reikalavimai, savaime nėra pagrindas atnaujinti proceso byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Priešingas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto pagrindo taikymas sudarytų prielaidas situacijai, kai faktiškai kiekvienas suinteresuotumą byloje turintis asmuo, kurio atžvilgiu baigiamasis teismo aktas nėra naudingas, prašytų atnaujinti procesą byloje, kadangi, šio asmens nuomone, baigiamasis teismo aktas nėra motyvuotas, tuo tarpu motyvuotu baigiamuoju teismo aktu tokiam asmeniui laikant baigiamąjį teismo aktą, kurio motyvai sutaptų su šio asmens galimais ar buvusiais motyvais byloje. Toks ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto proceso atnaujinimo pagrindo taikymas būtų nepagrįstas, prieštarautų teisinio saugumo principui, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę, todėl prašymas atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pagrįstas, o baigiamasis teismo aktas, dėl kurio prašomą atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti aiškiai nemotyvuotas ir sukelti aiškių abejonių proceso atnaujinimo klausimą sprendžiančiam teismui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi (t. IV, b. l. 70–76) apibrėžė ginčo dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas (t. IV, b. l. 73), vertino esmines faktines bylos aplinkybes bei byloje pateiktus įrodymus, konstatuodamas, kad, panaikinus VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr. 03-07-S4, nekilnojamojo turto vertė turi būti nustatoma iš naujo, o galimybės nustatyti natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, remiantis V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina 2007 m. balandžio 1 d., nėra numatyta teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas minėta nutartimi taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodytas atsakovo Savivaldybės darbuotojų padarytos žalos faktas, taip pat byloje nėra duomenų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo bei pareiškėjos patirtos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje vertina, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai nustatė faktines bylos aplinkybes, įvertino visus esminius byloje pateiktus įrodymus, nurodė byloje taikytinas teisės normas (Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 5 dalis, Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, Nutarimo Nr. 1057 98, 100, 101, 111 punktai bei motyvuotai atmetė pareiškėjos apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, vertinant bylos faktinę situaciją bei apeliacinės instancijos teismo nutartį, negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, todėl procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu negali būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu atveju procesas gali būti atnaujintas, jei pateikti akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai turi nelikti pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

Pareiškėjai taip ir liko neaišku, kaip turi būti taikomas įstatymas, kai įsakymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir to turto išpirkimo momentas nesutampa. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartyje aiškiai nurodė, kad, panaikinus VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo 2003 m. liepos 14 d. nekilnojamojo turto ataskaitą Nr. 03-07-S4, nekilnojamojo turto vertė turi būti nustatoma iš naujo, o galimybės nustatyti natūra negrąžinamo nekilnojamojo turto vertę, remiantis V. Č. turto vertinimo paslaugų įmonės vidutine rinkos kaina 2007 m. balandžio 1 d., nėra numatyta teisės aktų nustatyta tvarka. Todėl pareiškėja, kurios atžvilgiu yra panaikintas turto vertinimas, turi kreiptis iš naujo dėl pakartotinio turto vertinimo. Nagrinėjamu atveju byloje, kurioje buvo panaikintas VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo atliktas turto vertinimas, teismas nenustatė galutinės nekilnojamojo turto vertės. Nurodytos bylos dalykas buvo VĮ „Registrų centras“ Kauno filialo turto vertinimo nuginčijimas, bet ne naujos turto vertinimo ataskaitos tvirtinimas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėja administracinėje byloje Nr. A662-689/2010 dar kartą kelia nekilnojamojo turto vertės nustatymo klausimą, nesant priimto naujo sprendimo dėl nekilnojamojo turto vertės. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nenurodė konkrečių materialinės teisės normų, kurių taikymas pareiškėjos nuomonė yra netinkamas bei nenurodė konkrečių argumentų, kuo netinkamas atitinkamų teisės normų taikymas, todėl nėra pagrindo atnaujinti proceso ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pažymėtina, kad abstraktus prašymas formuoti neydingą praktiką, nepagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja nagrinėjamoje byloje pateiktame prašyme atnaujinti proceso nenurodo jokio teismo sprendimo (nutarties), kuriam galėtų prieštarauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-689/2010. Todėl iš prašyme pateiktų aplinkybių nėra aišku, kokiose bylose teismų praktika turi būti vienodinama pareiškėjos nuomone. Atsižvelgiant į tai laikytina, kad pareiškėjos prašymas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu nėra pagrįstas jokiais įrodymais ar teisiniais argumentais, nėra pakankamas, kad juo remiantis būtų galima atnaujinti procesą jau išnagrinėtoje byloje.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą nėra pagrįstas, todėl jis yra atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos B. Š. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-689/2010 pagal pareiškėjos B. Š. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas