- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-11-09
- Bylos Nr.
- P-403-119-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė (pirm.), Stasys Gudynas, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Panevėžio rajono policijos komisariatui
- Kategorijos
- 66.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. I-101-279/2005 pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Panevėžio rajono policijos komisariatui dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti Panevėžio rajono policijos komisariatą (toliau – ir Panevėžio raj. PK) išmokėti nuo 2002 metų iki 2005 m. sausio 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio dalį, kuri nebuvo išmokėta dėl to, kad apskaičiuojant jo darbo užmokestį buvo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 686 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimą Nr. 53 taikomas indeksavimo koeficientas.
Pareiškėjas nurodė, kad šie Vyriausybės nutarimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ką pripažino Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, todėl neturėtų būti taikomi šioje byloje. Jis atliko jam pavestą darbą ir turėjo gauti pilną atlyginimą už jį, dalies atlyginimo neišmokėjimas pažeidė jo teisę į nuosavybę.
Pareiškėjas paaiškino, kad jis dirba Panevėžio raj. PK Viešosios policijos (duomenys neskelbtini). 2002-2004 metų laikotarpyje jam už darbą buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, kadangi nesant lėšų buvo taikytas indeksavimo koeficientas. Su komisariato viršininko įsakymais dėl koeficiento taikymo jis nebuvo supažindintas, susirinkimuose buvo aiškinama, kad trūksta lėšų, o apie tai sužinojo gaudamas mažesnį, nei turėtų būti mokamas darbo užmokestis už atliktą darbą. Manė, kad tokiais veiksmais buvo pažeista jo teisė gauti teisingą apmokėjimą, kurį garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Panevėžio raj. PK atsisakius geruoju išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, jis kreipėsi į teismą ir prašė priteisti apie 920,25 Lt sumą.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu neprieštaravo skundo tenkinimui, nes koeficientai buvo taikomi trūkstant lėšų darbo užmokesčiui išmokėti, o Konstitucinis Teismas pripažino taikyto išlyginamojo koeficiento nepagrįstumą.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2005 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi 2002 m. balandžio 23 d. priimtu Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. IX-855, tą pačią dieną priimtu šio įstatymo įgyvendinimo įstatymu Nr. IX-856, 2002 m. gegužės 20 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 686 patvirtintomis “Valstybės tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis” ir Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis „Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis”. Teismas nustatė, kad Panevėžio rajono policijos komisariate, trūkstant lėšų, apskaičiuojant darbo užmokestį buvo taikomas indeksavimo koeficientas. Vykdant Panevėžio rajono policijos komisariato vadovo įsakymus, pareiškėjui nebuvo priskaičiuota ir išmokėta 920,85 Lt. Teismas nurodė, jog Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi teismas konstatavo, kad Panevėžio rajono PK, 2002-2004 metų laikotarpiu taikydamas indeksavimo koeficientus, veikė teisėtai ir negalėjo atsisakyti vykdyti Vyriausybės nutarimus. Įsakymai dėl indeksavimo koeficiento taikymo nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka. Kadangi Panevėžio raj. PK sprendimai nemokėti pareiškėjui visos pareiginės algos yra įvykdyti iki 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, tesimas nusprendė, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata neišmokėtai pareiškėjo algos daliai netaikytina.
III.
2006 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo T. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas prašo: 1) atnaujinti procesą Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-101-279-2005, perduodant bylą nagrinėti tam pačiam teismui iš naujo; 2) Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti, nagrinėjant bylą iš naujo priimti naują sprendimą – pareikštą skundą tenkinti pilnumoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio l dalyje nustatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paskelbė nutartį administracinėje byloje pagal atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl darbo užmokesčio priteisimo. „Administravimo aktai negali užkirsti kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį, nes tokią galimybę nustato įstatymai”, - teigiama Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje. Teismas taip pat pabrėžė, kad valstybės tarnautojas į administracinį teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo gali kreiptis per įstatymuose nustatytą trejų metų terminą, ir tokia teisė negali būti suvaržyta jokiais institucijos vadovo aktais, nustatančiais darbo užmokesčio indeksavimo koeficientus. Teismas akcentavo, kad „valstybės tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes juose valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašymuose nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas”. Kadangi nėra pasibaigęs terminas, per kurį valstybės tarnautojas galėjo reikalauti apginti savo pažeistas teises administraciniame teisme, o teisės aktai, kuriais buvo grindžiamas darbo užmokesčio sumažinimas, pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, atsakovo Kauno rajono policijos komisariato atsisakymas sumokėti pareiškėjui įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį pripažintas neteisėtu. Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl darbo užmokesčio išmokėjimo turi būti patenkintas.
Dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjas mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis yra pagrindas kreiptis su prašymu dėl proceso atnaujinimo (ABTĮ 153 straipsnio l dalis, 2 dalies 12 punktas), skaičiuojant trijų mėnesių kreipimosi senaties terminą nuo nutarties priėmimo dienos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) numato, kad procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, gali būti atnaujintas šio įstatymo 153 straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuo atveju byloje iš esmės prašoma atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Prašydamas atnaujinti procesą, pareiškėjas remiasi 2005 m. gruodžio 21 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nustato, jog neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio “sprendimo įvykdymu” Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma “įvykdytu sprendimu” Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 iš esmės išaiškino, jog valstybės tarnautojų kreipimasis į teismą dėl nesumokėto darbo užmokesčio, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame konstatuota, jog sprendimai dėl darbo užmokesčio indeksavimo buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, priimtas neįvertintus paminėtų aplinkybių ir prieštarauja išdėstytai administracinių teismų praktikai.
Be to, pagal minėtą teismų praktiką nenuginčyti administravimo aktai negali užkirsti kelio reikalauti priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, nes tokiai teisei įgyvendinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Tačiau Panevėžio apygardos administracinio teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendime, kuriuo pareiškėjo skundas atmestas, buvo akcentuojama, kad įsakymai dėl indeksavimo koeficiento taikymo nėra panaikinti ar nuginčyti teismine tvarka.
Teisėjų kolegijos nuomone, dėl paminėtų aplinkybių pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo tenkintinas ir procesas administracinėje byloje atnaujintinas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, perduodant bylą iš naujo nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. K. prašymą dėl proceso atnaujinimo patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-101-279/2005 pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Panevėžio rajono policijos komisariatui dėl įpareigojimo išmokėti neišmokėto darbo užmokesčio dalį. Bylą perduoti iš naujo išnagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.