Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. G. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. ir nubausta 1 metų 5 mėnesių trukmės laisvės apribojimo bausme.

Paskirtas įpareigojimas per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti nusikalstama veika padarytą 308,05 Lt turtinę žalą D. S..

Laisvės apribojimo bausmę nustatyta vykdyti teismo nuosprendžiui įsiteisėjus. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo teismo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteista iš S. G. nukentėjusiajai D. S. 308,05 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Priteista Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 233,00 Lt turtinės žalos atlyginimo iš kaltinamosios S. G..

Priteista D. S. 1815,00 Lt bylos procese turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti iš S. G..

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. G. nuteista už tai, kad ji 2008 m. rugsėjo 21 d., apie 17 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto su D. S. metu, iš asmeninių paskatų turėtu rankoje pagaliu du kartus trenkė D. S. į nugaros sritį ir vieną kartą į galvos sritį, taip padarydama nukentėjusiajai D. S. galvos smegenų sukrėtimą, poodinę kraujosruvą kairėje veido pusėje, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Neigia D. S. padariusi sužalojimus. Pažymėjo, jog ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad 2008 m. rugsėjo 21 d. atvažiavo į svečius pas dukrą E. M.. Jai besisvečiuojant parbėgo sumuštas anūkas E. M., pasakė, kad jį sumušė teta. Išėjusi į daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemą pamatė nukentėjusiąją šaukiančią pro savo buto langą, liepdama anūkui nesirodyti kieme, nes jam bus dar blogiau. Dukters E. M. kvietimu atvyko policijos pareigūnai. Taigi, prieš nukentėjusiąją smurto nenaudojo, įvykio metu bendravo per atstumą: ji stovėjo kieme, o nukentėjusioji – savo bute prie lango. Tai tvirtino E. M., E. M.. Teigia, kad iš dalies jos parodymus patvirtino ir kiti liudytojai, t. y. nepilnametis liudytojas K. B., nurodęs, kad įvykio metu patinimų ant nukentėjusiosios veido nebuvo ir nepastebėjo, jog bėgtų jai kraujas, bei nepilnametis liudytojas D. S. parodęs, kad pagaliu nukentėjusiajai ji trenkė tik per nugarą.

Nurodo, kad nukentėjusiosios D. S., jos vaikų – A. K. bei B. K. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai. Nukentėjusioji pyksta ant jos šeimos dėl 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 16 val. įvykio, nes daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), kieme nukentėjusioji tyčia sumušė jos anūką E. M., padarydama jam nežymų sveikatos sutrikdymą – galvos sumušimą, kraujosruvą veide, nubrozdinimus kakle, dėl ko ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 140 str. 2 d. 1 metų laisvės atėmimo bausme, bausmę atidedant 1 metams. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2009 m. birželio 8 d. nuosprendžiu atmesdamas D. S. apeliacinį skundą, nurodė, jog A. K., B. K. parodymais negalima vadovautis, kadangi jie sutampa su D. S. parodymais, be to, ji jų motina, todėl galėjo daryti įtaką, jie gina savo motiną, todėl D. S. parodymus vertino kaip jos pasirinktą gynybinę poziciją siekiant sušvelninti atsakomybę. Teigia esant D. S. parodymams prieštaringiems dalyje dėl šaukimo pro langą ant nuteistosios bei policijos pareigūnų neįsileidimo iškart po įvykio. Mano, kad nepaaiškinamas D. S. elgesys iškart po įvykio. Atkreipė dėmesį, kad į gydytojus nukentėjusioji kreipėsi praėjus 5 dienoms – 2008 m. rugsėjo 26 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus 2010 m. gruodžio 21 d. ekspertizės akto Nr.: (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje nurodyta, kad D. S. traumą patyrė namie, buityje prieš 4 dienas – 2008 m. rugsėjo 22 d., t. y. praėjus dienai po įvykio. Nukentėjusioji su sūnumi į ligoninę pas vaiko daktarą vyko 2008 m. rugsėjo 22 d., savo sveikata nesiskundė. Abejoja nukentėjusiosios ir jos vaikų parodymų teisingumu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji S. G. ir jos atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir S. G. išteisinti.

Apeliacinės instancijos teisme prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašė patikslinti skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas ir S. G. pripažino kalta pagal BK 140 str. 1 d. bei nuteisė už tai, tačiau netinkamai išdėstė aprašomojoje dalyje nustatomąją dalį, todėl ji tikslintina, taip pat netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos dydį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5., 3.1.8. punktuose nurodyta, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados apkaltinamajame nuosprendyje turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija įvertinusi kiekvieną įrodymą atskirai ir visus kartu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį dėl S. G. kaltumo, nepadarė BPK 20 str. nuostatų pažeidimų. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuojami byloje surinkti įrodymai ir jie savaip vertinami, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 str. nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra išsamios, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o S. G. kaltumą dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo teigti, kad teismo išvados neatitinka įrodymų turinio ir kad vertinant įrodymus buvo iš esmės pažeisti BPK 20 str. 5 d. reikalavimai. Tai, kad apeliantė su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį bei nereiškia BPK nuostatų pažeidimo.

BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 str. iškyla tais atvejais, kai jame numatytos veikos padaromos tyčia. Šių veikų pobūdis, jų padarymo būdas, padariniai suponuoja išvadą, kad nukentėjusiojo mušimas ar kitoks smurtavimas, sukėlęs jam fizinį skausmą (BK 140 str. 1 d.), padaromas tiesiogine tyčia. Toks kaltininko – pakaltinamo asmens – elgesys jau pats savaime rodo, kad kaltininkas supranta savo veiksmų pavojingumą, numato jų padarinius – nukentėjusiajam sukeliamą fizinį skausmą – ir nori taip elgtis bei sukelti minėtus padarinius nukentėjusiajam. Tuo tarpu kaltininkas, mušdamas ar kitaip smurtaudamas ir dėl to nukentėjusįjį sužalojęs ar trumpam susargdinęs, tokias veikas gali padaryti ir tiesiogine, ir netiesiogine tyčia. Vadinasi, kaltininkas minėtais atvejais nukentėjusiojo sužalojimo ar trumpo jo susargdinimo gali ir nenorėti, bet sąmoningai leisti jiems kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K – 558/2006).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, S. G. kaltė, padarius nusikalstamą veiką pagal BK 140 str. 1 d., pilnai įrodyta byloje esančių įrodymų visuma. Nukentėjusiosios D. S. ir jos vaikų parodymais remiamasi tik tiek, kiek tai patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga, nepilnamečių K. B. ir D. S. bei liudytojos V. G. parodymai, kurie nesuinteresuoti konkrečiai šios baudžiamosios bylos baigtimi.

Patį faktą, kad S. G. sudavė smūgius pagaliu D. S. namo kieme, tvirtina ne tik pati nukentėjusioji, jos vaikai, bet ir tiesioginiai įvykio liudytojai nepilnamečiai K. B. ir D. S.. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji patvirtino, kad ją S. G. užpuolė kieme prie namo laiptinės einant namo, sudavė kelis smūgius į nugarą ir vieną į galvą „kairės pusės smilkinį“, „sudavė šaka“ (3 t. 18 b. l.), ji buvo išsigandusi, bėgo kraujas. Nukentėjusiosios vaikai, B. K. ir A. K., patvirtino įvykį buvus kieme ir S. G. sudavus su pagaliu nukentėjusiajai (1 t. 45-46 b. l., 1 t. 47-48 b. l., 2 t. 64-65 b. l.). Nepilnametis liudytojas K. B. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2008 m. lapkričio 12 d. nurodė buvus nesutarimui tarp E. M. ir A. K., A. K. bėgus pas mamą, t. y. nukentėjusiąją, skųstis, D. S. išėjus ir mušus E. M., E. M. nubėgus skųstis, o išėjus jo močiutei S. G., kuri „su lazda apdaužė“ nukentėjusiąją einančią namo, kuriai „kliuvo per nugarą ir per veidą“ (1 t. 67 b. l.). Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas, nors dėl ilgo laikotarpio po įvykio nelabai prisiminė visas aplinkybes, tačiau patvirtino buvus konfliktui tarp vaikų, A. K. nubėgus skųstis, D. S. sumušus iki kraujo E. M., ir įvykus kivirčui tarp moterų. Nepilnametis liudytojas, pagarsinus parodymus duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, patvirtino, kad S. G. turėjo lazdą, kadangi pagalių buvo, juos jie patys drožė šukėmis, nes ruošėsi žaisti karą su draugais. Neatsiminė tik kiek tiksliai kartų S. G. sudavė su lazda nukentėjusiajai, „galėjo apie porą kartų, ne daugiau“. Jis nematė, kad D. S. po kivirčo būtų šaukusi iš buto, kad dėl patirtų sužalojimų jai būtų bėgęs kraujas (3 t. 16 b. l.). Nepilnamečiu apklaustas liudytojas D. S. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui 2008 m. lapkričio 12 d., nurodė, kad jiems skutant pagalius su šukėmis ir besiruošiant žaisti karą, E. M. šaukė D. S. sūnui atiduoti pagalius, kuris vėliau pasikvietė mamą ir ši išsitraukusi E. M. iš po balkono, jam sakė nelįsti prie jos sūnaus. Patvirtino matęs einantį namo draugą, kuriam „ties pakaušiu bėga kraujas“, o D. S. einant namo, iš laiptinės išbėgus E. M. močiutei, kuri vijosi nukentėjusiąją „ir trenkė jai pagaliu per nugarą“ (1 t. 66 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji buvo sumušta kieme, patvirtino netiesioginiai įvykio liudytojai teisminio nagrinėjimo metu apklausti A. K., A. N. (1 t. 150-151 b. l., 2 t. 66 b. l.), V. G. (1 t. 194 b. l., 2 t. 63 b. l.).

Apeliaciniame skunde keliama abejonė dėl vietos, kur suduoti smūgiai nukentėjusiajai, dėl liudytoju apklausto nepilnamečio D. S. parodymų. Nepilnametis liudytojas D. S. apklausos pas ikiteisminį tyrimą metu nurodė matęs, kaip S. G. sudavė pagaliu nukentėjusiajai. Tai, kad buvo pagaliu duota per nugarą ir galvą, tvirtina nukentėjusioji, jos vaikai, nepilnametis K. B.. Nukentėjusioji nurodė, jog pajutus smūgius į nugarą, atsisuko ir jai buvo suduota į galvą. Nepilnametis liudytojas K. B. patvirtino, kad S. G. sudavė nukentėjusiajai du kartus į nugarą ir kartą į galvą, o D. S. galėjo visko nematyti. Nukentėjusiąją patyrus sužalojimus konkrečiai 2008 m. rugsėjo 21 d. galvos srityje, tvirtina pati nukentėjusioji, jos vaikai, liudytoja V. G. (1 t. 194 b. l., 2 t. 63 b. l.), nurodžiusi 2008 m. rugsėjo 21 d. buvusi atvykusi į svečius pas nukentėjusiąją ir mačiusi ją sužalotą. Taip pat liudytoju apklaustas R. S., minimu laikotarpiu dirbęs (duomenys neskelbtini) PSPC gydytoju chirurgu, parodė, kad jis apžiūrėjo nukentėjusiąją, kurios apžiūros metu nustatyti sužalojimai buvo aprašyti, jie buvo padaryti 4 dienas prieš apžiūrą, užfiksuota 1 cm dydžio muštinė žaizda kaktos srityje, nustatytas smegenų sukrėtimas, kairėje veido pusėje matėsi kraujosruvos pagal spalvą atitinkančios tos dienos sužalojimams bei išsakė nuomonę, kad muštinė žaizda padaryta ne ranka, o kietu buku daiktu (1 t. 142-144 b. l.). 2010 m. vasario 4 d. teisiamajame teismo posėdyje specialistu apklaustas H. D., patvirtino specialisto išvadoje (1 t. 32 b. l.) esančias išvadas dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų. (1 t. 177-178 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat patvirtino padarytus sužalojimus nukentėjusiajai kaktos srityje nurodytu laikotarpiu, tačiau patikslino nustatytų sužalojimų mąstą. Darytina išvada, kad S. G. sudavė pagaliu nukentėjusiajai du kartus per nugarą ir kartą į galvos sritį.

Nors nukentėjusioji pas gydytojus dėl labai pablogėjusios sveikatos kreipėsi ne iš karto ir nurodė buvus traumai buityje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apžiūros metu nustatyti sužalojimai atitinka sužalojimų atsiradimų laikotarpiui, t. y. 2008 m. rugsėjo 21 d., bei pobūdžiui, smūgis (kontaktas) į galvos sritį kaktos kairės pusės dalį kietu buku daiktu – pagaliu, todėl nekyla abejonių, jog sužalojimai atsirado po S. G. suduotų smūgių nukentėjusiajai.

Atsižvelgtina, kad po smūgių nukentėjusioji, kaip nurodo pati nukentėjusioji, jos vaikai, nepilnamečiai liudytojai, nusisuko ir nuėjo į namus, kas leidžia daryti išvadą, jog po sužalojimų atsiradusio kraujavimo, vaikai matydami nukentėjusiąją iš šono ar nugaros per didesnį atstumą, galėjo nepastebėti. Be to, vien tai, jog nepilnamečiai nematė ant nukentėjusiosios veido sužalojimų ir kraujo, nėra pagrindas teigti S. G. nesudavus smūgių pagaliu ir nesukėlus fizinio skausmo nukentėjusiajai. Ši aplinkybė tik patvirtina faktą, kad iki įvykio nukentėjusioji nebuvo sužalota, kas paneigia teisminio nagrinėjimo metu kaltinamosios ir jos dukters teiginius dėl galimo nukentėjusiosios ankstesnio sumušimo, kurį padarė jos sugyventinis. Taip pat patvirtina, kad būtent po konflikto kieme nukentėjusiajai buvo prakirsta žaizda kaktos srityje ir padaryti sužalojimai.

Nors pati nuteistoji neigia sudavusi smūgius nukentėjusiajai, tačiau teisiamojo posėdžio metu negalėjo paaiškinti aplinkybės, kodėl du nepilnamečiai vaikai, kurių ji nepažinojo, buvę tuo metu kieme, apklausiami ikiteisminio tyrimo teisėjo kitoje baudžiamojoje byloje, neužduodant jiems klausimų susijusių su S. G. veiksmais įvykio dieną, davė parodymus apie S. G. tyčiniais veiksmais sukeltą fizinį skausmą nukentėjusiajai, suduodant smūgius pagaliu. Būtent tai tvirtina nukentėjusiosios ir jos vaikų parodymus dalyje, jog įvykis buvo daugiabučio namo kieme prie laiptinės, nukentėjusiajai pagaliu buvo suduoti smūgiai į nugarą ir galvą, taip sukeliant fizinį skausmą. Duomenų, kad apklausti nepilnamečiai suinteresuoti šios baudžiamosios bylos baigtimi, kad jiems būtų buvęs daromas koks tai poveikis, kad būtų melavę ar išsigalvoję aplinkybes tikslu pakenkti S. G., nėra. Įvertintina ir tai, kad nepilnamečiai neapklausti ikiteisminio tyrimo metui šioje konkrečioje byloje, o tokius parodymus davė kitoje baudžiamojoje byloje, t. y. dėl šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiosios statusą turinčios D. S. padarytų veiksmų.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad iš dalies neatitinka teisminio nagrinėjimo metu duoti nuteistosios ir liudytojų E. M., E. M. parodymai su jų pirminiais parodymais bei nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. 2008 m. rugsėjo 26 d. apklausiamas E. M. iš viso nenurodė įvykio vietoje buvus močiutei S. G. (1 t. 63 b. l.). E. M. pareiškime (duomenys neskelbtini) r. PK 2008-09-21 nurodė aplinkybę jog buvo sumuštas jos vaikas, o ji tai sužinojusi nulipusi kartu su mama į kiemą, ir girdėjusi pro langą D. S. garsiai šaukiant, grasinant jos sūnui. Liudytoja nenurodė kilus konfliktui tarp nukentėjusiosios ir jos mamos, buvus įsikišus į ginčą S. G. (1 t. 62 b. l.). E. M. nurodė, jog policiją kvietė S. G. ir tik paskui ji kvietė (1 t. 142 b. l.), vėliau nurodė, kad tik ji viena pati policiją kvietė (2 t. 66-69 b. l.), kai tuo tarpu S. G. nurodo, jog policiją iškvietė E. M. (1 t. 176 b. l.). Tik pati nuteistoji nurodė aplinkybę konfliktui su nukentėjusiąja kilus jai ginant anūką dėl jam sukelto fizinio skausmo, nukentėjusiajai būnant namuose. Tačiau nepilnametis liudytojas K. B. nurodė iš vis nematęs D. S. išlindusios pro buto langą ir vykus konfliktui. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad buvo atidariusi langą ir pro jį konfliktavusi, tačiau tai buvo po jos sumušimo kieme. Teisminio nagrinėjimo metu nuteistoji ir jos dukra su anūku patvirtino nuteistosios versiją, tačiau ji paneigta kita baudžiamosios bylos medžiaga. Darytina išvada, kad pagrįstai nesivadovauta nuteistosios, jos dukters E. M. ir anūko E. M. parodymais, nes jie sutapo su jos paaiškinimais, be to jie suinteresuoti šios baudžiamosios bylos baigtimi, yra nuteistosios artimieji. Jų parodymais teismas remiasi tik tiek, kiek jie patvirtina objektyviai nustatytas realias aplinkybes buvus įvykiui ir kiek jie patvirtinami kita baudžiamosios bylos medžiaga, t. y. tai, jog S. G. buvo išėjusi į kiemą bei buvus konfliktui tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios.

Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina nukentėjusiosios ir jos vaikų parodymus, tačiau neturi pagrindo visiškai juos atmesti ar abejoti, kadangi juos iš dalies patvirtina tiesioginiai įvykio liudytojai, kurių parodymai iš esmės yra nuoseklūs, o taip pat juos patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, netiesioginiai įvykio liudytojai, patvirtinę nukentėjusiosios paaiškinimus po įvykio. Nors netiesioginiai liudytojai yra nukentėjusiosios draugė, sugyventinis, sugyventinio bendradarbis, tačiau vien dėl to netikėti jų parodymais nėra pagrindo, kadangi nenustatytos aplinkybės, jog jie būti suinteresuoti apkalbėti S. G.. Kolegija, atsižvelgdama į specialisto išvadoje konstatuotus D. S. sužalojimus, įvertinusi visų liudytojų parodymus, kurie buvo teismo teisingai įvertinti, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, patvirtinančius S. G. smurto vartojimo prieš nukentėjusiąją faktą, daro išvadą, jog specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus D. S. patyrė dėl S. G. neteisėtų smurtinių veiksmų.

Tai, kad asmuo dėl padarytų sužalojimų ir sukelto fizinio skausmo nedelsiant ir esant galimybei nesikreipė į policiją ir gydymo įstaigą, yra kiekvieno asmens apsisprendimo dalykas, kaip jam elgtis konkrečioje situacijoje, įvertinat savo sveikatos stovį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės sprendžiant ar nuteistoji S. G. padarė priešingus teisei veiksmus bei atsakomybės už padarytą nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., klausimą.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis objektyviu vidiniu įsitikinimu ir įstatymu, ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, ir atsižvelgęs į konkrečios bylos specifiką, padarė teisingas išvadas dėl S. G. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma netenkinti nukentėjusiosios D. S. pareikšto civilinio ieškinio.

Vadovaujantis BPK 109 str. nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę iš kalto asmens reikalauti jos atlyginimo. Nukentėjusioji D. S. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl 308,05 Lt turtinės žalos ir 10000 Lt neturtinės žalos. Pirmosios instancijos teismas tenkino civilinį ieškinį iš dalies, priteisdamas iš S. G. nukentėjusiajai D. S. 308,05 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 1500,00 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad būtent dėl S. G. 2008 m. rugsėjo 21 d. padarytų tyčinių nusikalstamų veiksmų, kuriais nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, ji patyrė turtinę ir neturtinę žalą - išgyvenimus, stresą, todėl turi teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Nekyla abejonių, kad nukentėjusioji, kuriai S. G. neteisėtais veiksmais buvo padaryti specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dėl patirtų sužalojimų ji buvo gydoma ligoninėje. Tačiau nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad šis sveikatos sutrikdymas būtų sukėlęs didelių neigiamų pasekmių, liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai. Be to, įvertinus tiek pačios nukentėjusiosios, tiek S. G. bei liudytojų parodymus, matyti, jog konfliktas įvyko dėl pačios nukentėjusiosios netinkamo elgesio ir tai buvo viena iš sąlygų konfliktui kilti. Be to, kaip liudytojai apklausti nepilnamečiai K. B. ir D. S., teisme patvirtino, jog dėl netinkamo nukentėjusiosios sūnaus elgesio ir anksčiau būta incidentų. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nusikalstamiems S. G. veiksmams atsirasti iš dalies įtakos turėjo ir pačios nukentėjusiosios sūnaus elgesys, nulėmęs nukentėjusiosios veiksmus prieš kaltinamosios šeimos artimą asmenį – anūką. Įvertinusi tai bei vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 ir 2 d.) apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų aplinkybių ir nustatė per didelį neturtinės žalos dydį už nežymų sveikatos sutrikdymą D. S., todėl jis mažintinas iki 1000,00 Lt.

BPK 305 str. reglamentuoti reikalavimai nuosprendžio aprašomajai daliai. Šio straipsnio 1 d. 1 p. numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad S. G. buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai S. G. nusikalstamą veiką perkvalifikavo iš BK 138 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d., ją išdėstė aprašomosios dalies motyvuojamoje dalyje ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomojoje dalyje išdėstė S. G. padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 138 str. 1 d. kvalifikavimą. Įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą bei įrodymus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad S. G. padaryti priešingi teisei veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 str. 1 d., todėl pagrįstai ir teisėtai buvo S. G. nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 138 str. 1 d. į BK 140 str. 1 d.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus, t. y. nuosprendžio aprašomojoje dalyje netinkamai surašyta nustatomoji dalis (LR BPK 305 str. 1 d. 1 p.) bei netinkamai išspręstas neturtinės žalos atlyginimo klausimas, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.

nutaria:

Pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendį.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendžio aprašomosios dalies nustatomąją dalį išdėstyti sekančiai:

S. G. 2008 m. rugsėjo 21 d. apie 17 val. daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, konflikto su D. S. metu, iš asmeninių paskatų turėtu rankoje pagaliu du kartus trenkė D. S. į nugaros sritį ir vieną kartą į galvos sritį, taip padarydama D. S. kraujosruvas kaktoje ir kairio skruosto srityje, žaizdą kaktos kairėje pusėje, galvos smegenų sukrėtimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 20 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyti, kad iš kaltinamosios S. G., a. k. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajai D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) neturtinės žalos atlyginimui priteisiama 1000,00 Lt (vienas tūkstantis litų).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.