Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Sušinskienė, susipažinusi su ieškovo A. S. ieškiniu dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013-05-30 gauta civilinė byla pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovui UAB „Miško turtas“ dėl skolos priteisimo

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė 2013-04-11 nutartimi, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 290 ir 291 straipsniais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nutarė civilinę bylą pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei UAB „Miško turtas“ dėl skolos priteisimo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Minėtoje nutartyje teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių yra kilęs dėl gyventojų pajamų mokesčio paskaičiavimo tvarkos teisėtumo. Ieškovas teigė, jog nurodytas mokestis turėjo būti paskaičiuotas nuo 87.150,00 Lt sumos, dėl kurios šalys sulygo sutartimi. Tuo tarpu atsakovas sumokėjo ieškovui 75.783,00 Lt bei sumokėjo 15 proc. gyventojų pajamų mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai. Pasak ieškovo, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, atsakovas gyventojų pajamų mokestį turėjo sumokėti ne savo, o ieškovo lėšomis. Dėl nurodytų aplinkybių, ieškovui nebuvo grąžinta 11.367,00 Lt permoka. Atsakovo atstovas teigė, jog ginčo dėl mokesčio sumokėjimo nėra, tačiau ginčas yra kilęs dėl deklaracijoje nurodytų duomenų. Teismas konstatavo, kad gyventojų pajamų mokesčio mokėjimas nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, todėl jį reglamentuoja viešosios, o ne privatinės teisės normos. Vadinasi iš gyventojų pajamų mokesčio susidariusi permoka negali būti vertinama kaip žala (nuostoliai) pagal Civilinio kodekso 6.256 straipsnį. Be to, pažymėjo, kad gyventojų pajamų mokestis yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti nurodytą mokestį atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Kreiptinasi į specialiąją teisėjų kolegiją.

Motyvuojamoji dalis

Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendros kompetencijos teismui.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Ieškovas dėl skolos išieškojimo nurodė, kad tarp jo ir atsakovo UAB „Miško turtas“ 2011-05-03 buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 11/005 ir sutarties priedas Nr. 1 prie Pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 11/005, pagal kurią atsakovas UAB „Miško turtas“ privalėjo ieškovui sumokėti 87150,00 Lt už parduotus skolininkui 1245 m³ medienos. Nurodė, kad pagal pirkimo– pardavimo sutartį Nr. 11/005 ieškovas įsipareigojo parduoti atsakovui vėjovartas, esančias ieškovui privatinės nuosavybės teise priklausančio miško valdoje, adresu Ūtos k., Varėnos r., kadastrinis nr. 3860/0006:33. Sutartyje buvo sutarta kaina – 70 Lt už kiekvieną parduotą kubinį metrą medienos, įskaitant fizinių asmenų pajamų mokestį. Tarp šalių sutartas atsiskaitymo būdas, t. y. atsakovas įsipareigojo ieškovui už vėjovartas sumokėti 15 000 Lt avansą prieš pasirašant sutartį, o likusią sumą iškirtus vėjovartas ir nustačius tikslų iškirstos medienos kiekį bei pasirašius medienos priėmimo-perdavimo aktą, bet ne vėliau negu iki 2011-07-15 pavedimu į ieškovo sąskaitą banke, arba grynais pinigais asmeniškai ieškovui. Atsakovas ieškovui 15 000 Lt sumokėjo sutarties sudarymo metu. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas (Žin., 2002. 73-3085, toliau – ir GPMĮ) gyventojų 2011 m. gaunamos pajamos už parduotą apvaliąją medieną ir/arba nenukirstą mišką apmokestinamos kaip kito (neregistruotino turto) pardavimo pajamos. Tokio turto apmokestinamosios pajamos apskaičiuojamos nuo gautų pajamų, taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Pajamos, gautos už medieną iš juridinių asmenų, priskiriamos A klasės pajamoms. Juridiniai asmenys, išmokėdami gyventojams sumas, privalo apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį nuo visos išmokamos sumos. Ieškovo vertinimu, atsakovas ieškovui už 1245 m³ medienos privalėjo sumokėti bendrą 87 150,00 Lt sumą, tačiau sumokėjo tik 75 783,00 Lt. Mokėjimai buvo atlikti šiais būdais: 15 000,00 Lt, pasirašant 2011-05-03 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 11/005 ir 60 783,00 Lt pervedant 7 mokėjimus į ieškovo sutuoktinės sąskaitą laikotarpiu nuo 2011-06-21 iki 2011-07-18. Ieškovas nurodė, kad likusios pinigų sumos, t. y. 11 367,00 Lt atsakovas UAB „Miško turtas“ iki šiol jam nesumokėjo, nors buvo raginamas tai padaryti daug kartų, todėl ši suma iš atsakovo yra išieškotina. Kadangi atsakovas nesilaikė sutartinių įsipareigojimų ir padarė ieškovui 11 367,00 Lt dydžio žalą, kurią ieškovas, vadovaudamasis CK 6.256 straipsniu, prašo priteisti bei 5 procentų metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos teisme iškėlimo (2013-01-09) iki visiško sprendimo įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.) bei ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d.).

Iš ieškovo ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų, matyti, kad tarp A. S. ir UAB „Miško turtas“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Ieškovui atsirado skola, atsakovui neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo, t. y. neįvykdytos 2011-05-03 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 11/005. Ieškovas prašo iš atsakovo UAB „Miško turtas“ priteisti skolą. Šiuo atveju nors ir minima skola susiformavo dėl, ieškovo teigimu, netinkamai taikytų GPMĮ nuostatų, tačiau tai nekeičia paties materialaus reikalavimo, t. y. skolos prigimties. Vien ta aplinkybė, dėl ko atsirado tarp ieškovo ir atsakovo skola, negali nulemti rūšinio teismingumo klausimo, nes kilęs ginčas dėl skolos iš UAB „Miško turtas“, kuris nėra viešojo administravimo subjektas ir nepriima šioje srityje sprendimų, priteisimo.

Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, teismas nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-04-11 nutartyje padaryta išvada, kad šis ginčas vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, turi būti nagrinėjamas administraciniame teisme, nes ginčas nėra dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Esant tokioms aplinkybėms, kyla abejonė, kuris teismas, administracinis ar bendrosios kompetencijos, turėtų spręsti šį ginčą, todėl kreiptinasi į Specialiąją teisėjų kolegiją.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kreiptis į Specialiąją teisėjų kolegiją, prašant išspręsti bylos rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.