Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2 straipsnio 4 dalis, 25 straipsnio 3 dalis, 228 straipsnio 2 dalis, nesivadovauta suformuota teismų praktika ir padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, kurie suvaržė nuteistosios A. Š. teisę į teisingą teismą ir bylos nagrinėjimą, ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Bylos procesas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nesuderinamas su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio reikalavimais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija. Nors apeliacinės instancijos teismas atliko dalies įrodymų tyrimą ir ištaisė dalį pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, neteisingai A. Š. veiksmus vertino kaip nusikalstamus ir kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 228 straipsnio 2 dalį bei, neatskleisdamas šios veikos požymių, priėmė nuosprendį, suvaržantį A. Š. teisę žinoti, už ką yra nuteista. Nuosprendžio motyvavimas bendro pobūdžio teiginiais neatitinka nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 331 straipsnyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse, ir pažeidžia BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismas nesilaikė ir BPK 20 straipsnio reikalavimų, bylos įrodymus vertino selektyviai ir fragmentiškai, nevertino jų visumos, vertindamas įrodymus, padarė klaidų dėl jų turinio, išskirtinę reikšmę suteikė kaltinantiems įrodymams, o teisinančių įrodymų (be kita ko, V. J., P. S., A. Š. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų) iš viso nevertino arba vertino fragmentiškai. Byloje esančios abejonės ir prieštaravimai nebuvo aiškinami kasatorės naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis).