Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Broniaus Januškos, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Violetos Petkevičienės, dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovėms R. B. ir V. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. E. (M. E.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas M. E. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2016 d. liepos 8 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 31-903 (00169) atsisakyti išduoti R. F. piliečiui M. E. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir priimti naują sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje arba išduoti naują leidimą.

Skunde nurodė, kad prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė 2016-04-26, t. y. likus šiek tiek mažiau nei dviem mėnesiams iki laikino leidimo galiojimo pabaigos (galiojo iki 2016-06-12). Mano, kad termino paduoti prašymą nepraleido. Prašymą pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė šeimos susijungimo pagrindu, nes Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė - Lietuvos Respublikos pilietė J. E. (buvusi P.).

Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamento sprendimas grindžiamas spėjimais ar įtarimais dėl jo tariamos grėsmės viešajai tvarkai. Sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Duomenys apie jo teistumą, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 nuosprendžiu jam paskirtą baudą nėra nauji. Teismo nuosprendžiu paskirtą baudą sumokėjo (b. l. 1-2).

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 26 d. šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė J. E.) Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau — leidimas laikinai gyventi) ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau - Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, 2016 m. liepos 8 d priėmė sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat pareiškėjas prašydamas pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Atsakovas nurodė, kad ginčijamą sprendimą priėmė įvertinęs galimos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei realumą ir tokios grėsmės galimybės akivaizdumą (nusikaltimas padarytas trejų metų laikotarpyje iki ginčijamo sprendimo priėmimo; laikytina, kad pareiškėjas turi teistumą; pareiškėjo kaltė padarius nusikaltimą yra neginčytinai įrodyta įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu). Ginčijamas sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias lėmė paties pareiškėjo veiksmai (b. l. 13-17).

Teismo posėdyje atsakovo atstovės su skundu nesutiko, prašė jį atmesti remiantis atsiliepimo į skundą argumentais.

Skundas atmestinas.

Byloje kilo ginčas dėl atsisakymo pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad asmuo pretenduojantis gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje turi atitikti tokio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 26 straipsnyje, turi įrodyti esant leidimo laikinai gyventi suteikimo pagrindus, nustatytus šio Įstatymo 40 straipsnyje ir jo atžvilgiu neturi būti nustatomos Įstatymo 35 straipsnyje išvardintos aplinkybės, tame tarpe turi būti įsitikinta, jog asmuo nekelia grėsmės valstybės saugumu ar viešajai tvarkai. Leidimų laikinai Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. IV-329, (toliau – Aprašas) 58 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus, privalo nustatyti, ar nėra Įstatyme nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Taigi, grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai buvimo įvertinimas yra būtina leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūros dalis. Net ir tuo atveju, kai asmuo atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus, tačiau yra nustatomos aplinkybės, kurioms esant paneigiama kuri nors leidimo laikinai gyventi sąlyga, numatyta Įstatymo 26 straipsnyje ar nustatoma Įstatymo 35 straipsnyje įtvirtinta aplinkybė, leidimas laikinai gyventi negali būti išduotas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamentas 2016-07-08 priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-903 (00169), kuriuo nusprendė atsisakyti išduoti R. F. piliečiui M. E., gim. (duomenys neskelbtini) leidimą laikinai gyventi (b. l. 126-129). Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. tuo pagrindu, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, o taip pat, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

Kaip matyti iš ginčijamo Migracijos departamento sprendimo, išvada, kad pareiškėjo gyvenimas kelia grėsmę viešajai tvarkai, motyvuojama tuo, jog pareiškėjas praeityje, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 baudžiamuoju įsakymu, buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį. Taip pat Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikta informacija, išdėstyta 2016-06-23 riboto naudojimo rašte Nr. 5-S(S)-301(RN) „Dėl M. E. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro informacija, pateikta Migracijos departamentui 2014-02-06 rašte Nr. 38-2(DS)-530RN.

Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys patvirtina, kad M. E. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-12-09 baudžiamuoju įsakymu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalyje, t. y. už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti. M. E. teismo baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta 12 740 Lt bauda, kurią M. E. sumokėjo 2014-01-08 (b. l. 120-121). Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje pateikė teismui susipažinti su Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-06-23 raštu Nr. 5-S(S)-301(RN) „Dėl M. E. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014-02-06 raštu Nr. 38-2(DS)-530RN. Susipažinus su minėtais dokumentais nustatyta, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016-06-23 rašte Nr. 5-S(S)-301(RN) „Dėl M. E. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ bei Lietuvos kriminalinės policijos biuro 2014-02-06 rašte Nr. 38-2(DS)-530RN nurodyti duomenys apie R. F. pilietį M. E. yra riboto naudojimo ir sudaro tarnybos paslaptį.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas turi teisę įstatymu apibrėžti informacijos, kurią skleisti yra draudžiama arba kurios skleidimas yra ribojamas, turinį, taip pat būdus, kuriais tam tikros informacijos neleidžiama skleisti, bei kitas atitinkamos informacijos skleidimo sąlygas, jeigu tai bent kaip riboja informacijos laisvę. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 5 dalyje įtvirtino, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį. Šiems duomenims netaikomos Administracinių bylų teisenos įstatyme numatytos nuostatos dėl išslaptinimo.

Tarnybos paslaptis – tai tokia neskelbtina, neskleistina informacija, kurios atskleidimas galėtų padaryti žalos viešajai tvarkai, kaip bendram visos visuomenės gėriui, kurios paskirtis – užtikrinti žmogaus teises ir laisves, garantuoti viešąjį interesą ar kitas Konstitucijos saugomas vertybes. Priemonių, užtikrinančių viešosios tvarkos ir visuomenės saugumą veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija, susijusi su viešosios tvarkos ir visuomenės saugumu, turi būti laikoma slapta, idant ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų. Nagrinėjamoje byloje teismui pateiktų dokumentų viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos viešajai tvarkai ir visuomenės interesui.

Nors pareiškėjas teistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, tačiau pareiškėjo padaryta nusikalstama veika, susijusi su narkotinėmis medžiagomis, jų vartojimu. Tokia veika kelia didelį pavojų visuomenei ir yra žalinga sveikatai. Be to, remiantis teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ paskelbto įsiteisėjusio 2013-12-09 baudžiamojo įsakymo, priimto baudžiamojoje byloje Nr. I-3545-369/2013, duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas R. F. 2005-08-05 buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Visų šių nustatytų aplinkybių visuma, riboto naudojimo dokumentų duomenys teismui leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad pareiškėjas nesilaiko įstatymų, nelinkęs laikytis įstatymų ir ateityje, negerbia bendrų gyvenimo taisyklių, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Taigi, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Lietuvos migracijos politikos gairės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 29 „Dėl Lietuvos migracijos politikos gairių patvirtinimo“, nustato, kad atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi, kai užsienietis tik formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindus, yra viena iš nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių: Lietuvos teisinė bazė neturi sudaryti galimybių piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu, gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Siekiant užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos prevencijos ir kontrolės priemonių įgyvendinimo mechanizmą, būtina teisiškai užtikrinti veiksmingą neteisėtos migracijos kontrolę, mažinti piktnaudžiavimo teisėtais migracijos būdais galimybes (piktnaudžiavimo šeimos susijungimo, prieglobsčio suteikimo teise, leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pagrindais ir kita) (22.3.3 p.).

Pareiškėjas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu pateikė 2016-04-26. Prašymą prašė nagrinėti skubos tvarka (b. l. 77-87). M. E. turėtas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) galiojo iki 2016-06-12. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčija. M. E. 2013 ir 2014 metais teikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, o 2015 metais – šeimos susijungimo pagrindu.

Bylos duomenys rodo, kad R. F. pilietis M. E. su Lietuvos Respublikos piliete J. P. susituokė 2015-04-24 (b. l. 63). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, jog pareiškėjas su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikė 2016-04-25 P. V. sutikimą leisti M. E. gyventi bei deklaruoti gyvenamąją vietą P. V. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (b. l. 95, b. l. 99). Šiame sutikime buto savininkas neišreiškė sutikimo leisti minėtame bute gyventi M. E. sutuoktinei J. P. (E.). Prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi anketos „papildomai noriu pareikšti“ grafoje M. E. nurodė, kad jis ir jo sutuoktinė J. E. gyvenamąsias vietas deklaravo skirtingais adresais, nors faktiškai abu gyvena adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 83). J. E. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), 2016-01-07, t. y. jau po santuokos sudarymo (b. l. 122).

Kaip jau buvo nurodyta, M. E. 2013 ir 2014 metais teikė prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teisėtos veiklos pagrindu, o 2015 metais – šeimos susijungimo pagrindu. Nei viename prašyme duomenų apie savo teistumą M. E. nenurodė. Prašymo pateikimo metu 2016-04-26, atsakydamas į klausimą apie teistumą, pateikė neigiamą atsakymą (b. l. 81 (8.5 p.)). Anketos patikrinimų žymos patvirtina, kad nagrinėjant M. E. 2016-04-26 prašymą, Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre buvo rasti duomenys apie pareiškėjo teistumą (b. l. 84,b. l. 97). Paklausimas Nr. (1514-3)10K-20321 Policijos departamentui išsiųstas 2016-05-19 (b. l. 84, b. l. 96). Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštą Nr. 5-S(S)-301(RN) „Dėl M. E. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ Migracijos departamentas gavo 2016-06-23 ( b. l. 84).

Pažymėtina, kad pareiga būti sąžiningam ir teikti tikrovę atitinkančius įrodymus tenka užsieniečiui. Byloje esančių įrodymų visuma (tiek pareiškėjo anketoje ir pašyme nurodyti duomenys, tiek ir riboto naudojimo medžiaga) patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Todėl Migracijos departamentas, atsisakydamas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

Nustačius egzistuojant aplinkybes, nurodytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, Migracijos departamento atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi laikytina teisėta ir proporcinga pareiškėjo teisių apribojimo priemone. Nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, šiuo atveju prioritetas pagrįstai teikiamas visuomenės, o ne pareiškėjo šeimos interesams. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje valstybėje.

Ginčijamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, jame išsamiai atskleistas pareiškėjo prašymo pagrįstumo tyrimas, nustatytos faktinės aplinkybės yra tinkamai įvertinos, o pareiškėjui taikomos poveikio priemonės motyvuotos.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su prašymo pateikimo terminais, pažymėtina, kad pagal Aprašo 7 punktą, prašymas pakeisti leidimą gyventi pateikiamas likus ne mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo laiko pabaigos, bet ne anksčiau kaip prieš 4 mėnesius. Pareiškėjas pripažįsta, kad prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė likus mažiau kaip 2 mėnesiams iki leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos ir prašymą prašė nagrinėti skubos tvarka.

Aprašo 63.10 punktas numato, kad užsieniečio prašymas išduoti arba pakeisti leidimą skubos tvarka nenagrinėjamas ir sprendimas dėl jo priimamas bendra tvarka, jeigu įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs užsieniečio prašymą išduoti leidimą arba užsieniečio prašymą pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus bei surinktą medžiagą nustato, kad nepakanka pagrindžiančių duomenų ir (ar) dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo priimti. Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas, skubos tvarka nagrinėdamas M. E. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi ir kartu su prašymu pateiktus dokumentus ir įvertinęs surinktą medžiagą, nustatė, kad nepakanka pagrindžiančių duomenų ir dokumentų sprendimui dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl 2016-06-23 priėmė sprendimą M. E. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nagrinėti bendra tvarka, apie ką pareiškėjas informuotas Migracijos departamento 2016-06-23 pranešimu Nr. (15/4-3)10K-26037 (b. l. 114). Pareiškėjas argumentų dėl šio sprendimo neteisėtumo teismui nenurodė. Bylos duomenys patvirtina, kad Migracijos departamentas aktyviai rinko papildomus įrodymus apie pareiškėjo santuokinį gyvenimą, galimą grėsmę valstybės augumui ir viešajai tvarkai. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštas Nr. 5-S(S)-301(RN) „Dėl M. E. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ Migracijos departamente gautas 2016-06-23. Sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi priimtas 2016-07-08, t.y. laikantis Įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų terminų. Taigi, jokių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant pareiškėjo 2016-04-26 prašymą taip pat nenustatyta.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas Migracijos departamento 2016 m. liepos 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo M. E. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.