Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. (R. I. ) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 281 str. 3 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., 10 p. - laisvės atėmimu šešeriems metams;

- pagal BK 284 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., 2 p., bausmes subendrinus apėmimo būdu ir R. I. nustatyta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Valstybinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. I. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko, įvykus eismo įvykiui, buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, tai yra nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

2005 m. vasario 9 d., apie 10.35 val., Subačiaus ir Paplaujos g. sankryžoje, Vilniuje, vairavo automobilį „Audi Coupe“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas šios teisės, važiuodamas elgėsi neatidžiai, neatsižvelgė į meteorologines sąlygas, įvažiavęs į šviesoforu reguliuojamą pėsčiųjų perėją, partrenkė per ją einantį pėsčiąjį M. C. , dėl to padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda dešinės akies viršutiniame voke su poodine kraujosruva apie dešinę akį, poodine kraujosruva dešiniame dilbyje, nubrozdinimu dešinėje kirkšnyje, nubrozdinimu su aplinkine kraujosruva dešinėje šlaunyje, kairio blauzdikaulio kūno viršutinio trečdalio atviru lūžiu.

Jis 2006 m. liepos 2 d., apie 4.30 val. viešoje vietoje – naktiniame bare „Žaliasis papartis“, esančiame Architektų g. 43/31, Vilniuje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų su lazda, panašia į beisbolo, sudavė S. B. , vykdančiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo tarnybines pareigas, ne mažiau kaip septynis smūgius per galvą, rankas ir kitas kūno vietas, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda pakaušio srityje su kaukolės skliauto atviru ir įspaustiniu lūžiu bei kraujo išlieja virš kietojo smegenų dangalo, muštine žaizda su aplinkine kraujosruva nosies srityje, nubrozdinimu su kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodine kraujosruva su linijiniu prašviesėjimu dešiniame žaste, dešinio alkūnkaulio skeveldriniu lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, kairės alkūnės, kairio riešo, kairio klubikaulio srityse.

Nuteistasis R. I. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas jam paskyrė per griežtą bausmę. Teigia, kad kaltu prisipažino visiškai, su nukentėjusiuoju M. C. susitaikė, tačiau byla vėl buvo atnaujinta, jam padarius kitą nusikaltimą. Teigia, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK 284 str. 1 d., 135 str. 2 d. 8, 10 p., nuosprendyje tik formaliai nurodė, kad atsižvelgia į veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, motyvus ir tikslus, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Pripažįsta, kad padarė sunkų nusikaltimą. Apelianto nuomone, jam paskirta bausmė nemotyvuota, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ teismas nuosprendyje turi nurodyti bausmės skyrimo motyvus, o motyvuodamas konkrečią bausmę, turi aprašyti byloje nustatytas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, įvertindamas kiekvienos iš jų reikšmę, ir nurodyti, kurios ir kaip nulemia bausmės rūšį ir dydį. Apelianto nuomone, teismas atsižvelgė ne į visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jis davė nuoseklius parodymus, padėjo tyrimui ir teismui nustatyti tiesą byloje. Be to, jis siekė apginti savo draugę B. L. , kuriai apsaugos darbuotojas S. B. sudavė į šoną.

Anot apelianto, teismas turėjo atsižvelgti ir į jo asmenybę. Apelianto nuomone, kaltininko asmenybė turi būti įvertinta visapusiškai, t. y. iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo darymo metu ir po jo. Teigia, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai, o ne dėl jo iš anksto susiformavusios nuostatos nusikalsti. Tai, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ dažytoju, turi legalų pajamų šaltinį, gyvena su šeima, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, atlikęs bausmę ilgą laiką jokių tyčinių nusikaltimų nepadarė, parodo jo norą ir pastangas pasitaisyti, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Teigia, kad savo elgesį vertina kritiškai ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes, savanoriškai atlygino gydymo išlaidas. Mano, kad jis nėra tiek pavojingas visuomenei, jog reikėtų jį izoliuoti nuo visuomenės tokiam ilgam laikui. Teigia, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti, paskyrus žymiai trumpesnę laisvės atėmimo bausmę. Todėl prašo Vilniaus apygardos teismo 2007-04-12 nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

R. I. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė prašo nuteistojo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Apygardos teismas nuodugniai ištyrė visas bylos aplinkybes, išsamiai ir nešališkai, vadovaudamasis įstatymu, vertino visus byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Nuteistasis R. I. apeliaciniame skunde faktinių bylos aplinkybių dėl jo nuteisimo pagal BK 281 str. 3 d. neginčija, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad R. I. ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktas kaltinimas ir jis nuteistas pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., 10 p., 284 str. 1 d. už tai, kad, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, dėl chuliganiškų paskatų su lazda, panašia į beisbolo, sudavė S. B. , vykdančiam UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo tarnybines pareigas, ne mažiau kaip septynis smūgius per galvą, rankas ir kitas kūno vietas, padarydamas jam sunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda pakaušio srityje su kaukolės skliauto atviru ir įspaustiniu lūžiu bei kraujo išlieja virš kietojo smegenų dangalo, muštine žaizda su aplinkine kraujosruva nosies srityje, nubrozdinimu su kraujosruva viršutinėje lūpoje, poodine kraujosruva su linijiniu prašviesėjimu dešiniame žaste, dešinio alkūnkaulio skeveldriniu lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis nugaroje, kairės alkūnės, kairio riešo, kairio klubikaulio srityse. Kaip matyti, teismas, kvalifikuodamas R. I. veiką pagal BK 135 str. 2 d., nuosprendyje nenurodė šio straipsnio 1 d. dispozicijoje aprašyto kurio nors padarinių požymio, tik išvardijo sužalojimus, kurie buvo padaryti S. B. . Teisėjų kolegijos nuomone, toks kaltinimas yra ydingas, tačiau nėra ir negali būti pripažintas iš esmės pažeidžiančiu BPK 219 str. reikalavimus. Teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad S. B. konstatuotas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės skliauto atviro lūžimo, o kiti sužalojimai vertinami kaip nesunkūs ar nežymūs (t. 1, b. l. 114-115). Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro, teisingumo ministro, socialinės apsaugos ir darbo ministro 2003 m. gegužės 23 d. įsakymo „Dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių patvirtinimo“ 6.6.1 p. kaukolės skliauto atviri ir įspaustiniai bei pamato kaulų lūžiai yra priskiriami prie sunkių sveikatos sutrikdymų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme prokuroras, nuteistasis ir jo gynėjas papildyti ar pakeisti kaltinimą įstatymo nustatyta tvarka neprašė. Ikiteisminio tyrimo metu pareiškus įtarimus ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas dėl jam pateikto kaltinimo neaiškumo ar nekonkretumo jokių prašymų nepareiškė. Šios aplinkybės rodo, kad apeliantas ir jo gynėjas suprato jam pateikto kaltinimo esmę. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo laikyti, kad dėl to buvo pažeistos nuteistojo teisės, numatytos BPK 22 str., todėl nėra pagrindo bylą grąžinti prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.). Teisėjų kolegija mano, kad apygardos teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ nuostatų ir BPK 305 str. reikalavimų nepažeidė.

Iš byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartų įrodymų matyti, kad R. I. naktinio baro „Žaliasis papartis“ patalpose, viešoje vietoje, matant daugeliui asmenų, dėl menkavertės priežasties, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, pirmas sudavė smūgį apsaugos darbuotojo tarnybines pareigas vykdančiam S. B. į veidą, dėl ko šis parkrito. Po to nuteistasis išbėgo į lauką, kur pasiėmė lazdą ir grįžęs vėlgi tęsė chuliganiškus veiksmus, suduodamas ne mažiau 7 smūgius S. B. į įvairias kūno vietas, ir taip padarė aukščiau nurodytus sužalojimus. Akivaizdu, kad R. I. netiesiogine tyčia pažeidė viešąją tvarką, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 d. Analogiškas nusikalstamų veiksmų teisinis įvertinimas nurodytas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 19 p.

Remiantis BK 54 str. 1, 2 d. teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1, 2 d.). Apygardos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad R. I. padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 5 d.), už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (teistas, taip pat ir už smurtinių nusikaltimų padarymą, baustas administracine tvarka), pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, savanoriškai atlygino nukentėjusiojo gydymo išlaidas (BK 59 str. 1 d. 2 p., 3 p.), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. R. I. nėra pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis padėjo išaiškinti šią veiką (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Iš nuteistojo paaiškinimų ir bylos aplinkybių matyti, kad į policiją jis nuėjo tik praėjus maždaug mėnesiui po įvykio ir tik po to, kai iš liudytojos B. L. sužinojo, kad jo ieško policija. Akivaizdu, kad R. I. į policiją nuvyko ne iš karto po įvykio ir ne savo noru, o priverstas objektyvių aplinkybių. Todėl nėra pagrindo teigti, kad R. I. aktyviai padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką.

Apygardos teismas nustatė, kad R. I. šį nusikaltimą (sunkų sveikatos sutrikdymą) padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aplinkybes, R. I. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuteistasis naudoti smurtą prieš S. B. , kuris tuo metu ėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojo pareigas, neturėjo jokio teisėto pagrindo. Nuteistojo skunde nurodytas motyvas, jog taip jis siekė apginti savo draugę B. L. , kuriai S. B. anksčiau sudavė į šoną, nepagrįstas ir atmestinas, nes tokie nuteistojo veiksmai nebuvo būtinybė tuo metu prieš nukentėjusįjį panaudoti smurtą. Teismas šią aplinkybę teisingai vertino kaip menkavertę dingstį. Iš teismo psichiatrijos akto matyti, kad R. I. nusikalstamos veikos padarymo ir šiuo metu nustatytas emociškai nestabilios impulsyvios asmenybės sutrikimas, dėl ko jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Be to iš šio akto turinio matyti, kad R. I. būdingi spontaniški, impulsyvūs, skuboti sprendimai bei poelgiai, silpna emocijų ir elgesio kontrolė, jis linkęs per daug jautriai, impulsyviai įsižeisti ir reaguoti (t. 3, b. l. 111-112). Akivaizdu, kad šios R. I. charakterio ypatybės turėjo reikšmės nusikalstamiems veiksmams padaryti, tačiau tai nėra psichikos sutrikimas ir negali būti vertinamos riboto pakaltinamumo prasme, todėl neturi jokios reikšmės vertinant įrodymus ir skiriant bausmę. Byloje nėra duomenų ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kad nuteistasis šį nusikaltimą padarė turėdamas iš anksto susiformavusią nuostatą nusikalsti. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis tyčinius nusikalstamus veiksmus padarė neadekvačiai reaguodamas į susiklosčiusias aplinkybes. Tai, kad nuteistasis davė nuoseklius ir teisingus parodymus, dirba, charakterizuojamas teigiamai, turi legalų pajamų šaltinį ir gyvenamąją vietą, gyvena su šeima, atlikęs bausmę ilgą laiką jokių tyčinių nusikaltimų nepadarė, įrodo jo norą ir pastangas pasitaisyti, tačiau visiškai nereiškia, kad nuteistasis pasitaisė. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės tik patvirtina, kad R. I. , būdamas anksčiau teistas ir paleistas iš laisvės atėmimo vietos, jokių išvadų nepadarė, priešingai - padarė tyčinį sunkų nusikaltimą. Tai įrodo, kad R. I. yra pavojingas visuomenei, todėl jam teisingai paskirta laisvės atėmimo bausmė, o jos trukmė nustatyta neperžengiant įstatymo sankcijos ribų. R. I. apeliacinio skundo teiginiai, kad jis suprato savo netinkamą poelgį ir padarė išvadas, todėl būdamas laisvėje žada elgtis tinkamai, nedaryti nusikaltimų, yra tik jo, kaip asmenybės, supratingumo laipsnį charakterizuojančios aplinkybės, kurios gali turėti reikšmės tik sprendžiant klausimą dėl lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietų įstatymo nustatyta tvarka. R. I. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p., 10 p. ir paskirtoji galutinė bausmė yra teisinga, ji atitinka padarytų veikų pavojingumą bei nuteistojo asmenybę, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. I. (R. I. ) apeliacinį skundą atmesti.