Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. K. skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilęs ginčas dėl atsakovo 2019 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. SPR5-9004(14.4) ir Komisijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei atsakovo įpareigojimo sutvarkyti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenis, įregistruoti šio buto kadastro duomenų bylą, parengtą MB „Matininko darbai“ 2019 m. rugsėjo 4 d.

Ištyrus bylos rašytinę medžiagą, nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės:

2011 m. liepos 26 d. pirkimo – pardavimo sutartimi A. P. pardavė butą, esantį (duomenys – neskelbtini) J. J., o pastaroji su pareiškėja E.K. 2016 m. lapkričio 29 d. sudarė šio buto su rūsiu pirkimo – pardavimo sutartį. Gyvenamasis namas, kuriame yra šis butas, pastatytas 1940 m. bei Kultūros vertybių apsaugos departamento 2003 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. Į-057 pagrindu įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vertybės kodas – S753).

Kultūros paveldo departamentas 2019 m. vasario 13 d. išdavė leidimą NR. LPV-26 atlikti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo statinio tvarkybos darbus, t. y. atlikti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), avarijos grėsmės pašalinimo darbus.

Pastato Rūdninkų g. 13, Vilniaus m., tvarkybos darbų priėmimo komisija 2019 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė Tvarkybos darbų priėmimo aktą Nr. DP-37, kurį patvirtino Kultūros paveldo departamento direktorius (b. l. 76–77). Šiame akte teigiama, kad atlikti stogo remonto tvarkybos darbai atitinka šių darbų paveldo saugos projekte, paveldo tvarkybos reglamentų ir šiems darbams atlikti išduotame leidime nustatytus reikalavimus.

Pareiškėja 2019 m. rugsėjo 26 d. su prašymu Nr. 21955841 kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Turto registrų tvarkymo tarnybos Nekilnojamojo turto kadastro departamento Vilniaus skyrių pakeisti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre bei pateikė dokumentus.

Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus skyrius 2019 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. SPR5-9015(14.4) pareiškėjos prašymą atmetė. Sprendime nurodoma, kad pareiškėjos kartu su prašymu pateiktos 2019 m. rugsėjo 24 d. Deklaracijos apie statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių) statybos užbaigtumą arba statinio (-ių), jo (jų) dalies (-ių)/ patalpos (ų) paskirties pakeitimą Nr. 1 punkte „Duomenys apie statybą leidžiantį dokumentą“ – neįrašytas įgalioto valstybės tarnautojo išduotas leidimas atlikti statinio paprastąjį remontą mieste, o nurodytas Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2019 m. vasario 13 d. leidimas atlikti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo statinio tvarkybos darbus Nr. LPV-26 nėra teisės aktų numatytas statybą leidžiantis dokumentas nekilnojamojo daikto – daugiabučio gyvenamojo namo, kultūros paveldo statinio paprastojo remonto, kai keičiama pastato išvaizdą, darbams atlikti.

Pareiškėja, nesutikdama su 2019 m. spalio 8 d. sprendimu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisiją su 2019 m. lapkričio 5 d. skundu. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. gruodžio 6 d. sprendime Nr. CSPR-322 teigiama, kad nagrinėjamu atveju teritorinis registratorius pagrįstai taikė ypatingojo bei kultūros paveldo statinio paprastąjį remontą reglamentuojančias teisės normas buto kadastro duomenų pakeitimui. Komisija priėmė sprendimą palikti galioti registratoriaus 2019 m. spalio 8 d. sprendimą, papildė sprendimo priėmimo pagrindą Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 3 punktu.

Nagrinėjamu atveju, atsisakydamas įregistruoti kadastro duomenis teritorinis registratorius vadovavosi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – Kadastro įstatymas) (aktuali teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016 m. gegužės 1 d.) 13 straipsnio 4 dalies 2 punktu ir 14 straipsnio 1 punktu.

Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad išnagrinėjęs prašymą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, kadastro tvarkytojas gali priimti sprendimą prašymą atmesti. Kai prašymų nagrinėjimo metu nustatomos aplinkybės, nurodytos šio įstatymo 14 straipsnyje, kadastro tvarkytojas Kadastro nuostatų nustatyta tvarka atsisako patenkinti prašymą, grąžina pateiktus dokumentus ir raštu praneša apie tai prašymą padavusiam asmeniui bei išdėsto atsisakymo motyvus. Pagal Kadastro 14 straipsnio 1 punktą, kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, be kita ko, kad asmenys, padavę prašymą, neturtėjo teisės jį paduoti.

Pareiškėja siekia pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre.

Kadastro 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymas į nekilnojamojo turto kadastrą yra laikomas nekilnojamojo daikto įregistravimu Nekilnojamojo turto registre.

Pagal Kadastro 12 straipsnio nuostatas teisė prašyti įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai Kadastro tvarkytojui yra paduodamas ne tik prašymas dėl kadastro duomenų įrašymo, bet kartu pateikiami ir minėtame straipsnyje nurodyti dokumentai, kurių pagrindu gali būti įrašomi kadastro duomenys nekilnojamojo turto kadastre, bei nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla.

Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 2 straipsnio 46 dalyje savavališka statyba apibrėžiama kaip statinio ar jo dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, bet pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. To paties straipsnio 58 punktas statinio paprastąjį remontą apibrėžia kaip statybą, kurios tikslas – atnaujinti statinį jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); kai statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu statytojas neatitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatyto bent vieno privalomojo reikalavimo statytojo teisei įgyvendinti, statyba yra draudžiama. Statybos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad statytojas privalo šio įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Statybą leidžiantys dokumentai yra leidimas atlikti statinio paprastąjį remontą – branduolinės energetikos objekto statinių paprastajam remontui; kultūros paveldo statinio paprastajam remontui, kai keičiama statinio išvaizda, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai sutvarkyti stichinės nelaimės sukeltus padarinius; įrengiant, pertvarkant, išmontuojant pastato dujų, šildymo ar elektros bendrąsias inžinerines sistemas (išskyrus vienbutį gyvenamąjį namą ir pagalbinio ūkio paskirties statinį, nesudėtingąjį statinį); aplinkos ministro nustatytais atvejais statinio paprastajam remontui mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros ir aplinkos ministrų nustatytais atvejais kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje ar kitoje teritorijoje – kai keičiama pastato išvaizda, išskyrus atvejus, kai būtina skubiai atlikti statybos darbus, reikalingus avarijos grėsmei, jos ar stichinės nelaimės padariniams pašalinti (Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. statybos užbaigimas. statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas”, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878, 3 priedo 4.1 papunktyje nustatyta, kad be Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytų atvejų, leidimas atlikti statinio paprastąjį remontą privalomas: atliekant ypatingojo ir neypatingojo daugiabučio namo ar viešojo pastato paprastąjį remontą mieste, konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, – kai keičiama pastato išvaizda.

Pastato išvaizdos keitimu laikoma: balkonų, lodžijų įstiklinimas; fasado elementų keitimas (keičiant spalvą, matmenis, suskaidymą), naujų įrengimas; stoglangių įrengimas, keitimas; esamų angų pastato fasade užtaisymas; šlaitinio stogo dangos keitimas, dažymas, stoglangių įrengimas, keitimas; fasadų dangos įrengimas, keitimas, dažymas; įvairios įrangos, inžinerinių sistemų ar konstrukcijų tvirtinimas ant pastato fasado ar šlaitinio stogo; įvairios įrangos, inžinerinių sistemų ar konstrukcijų, iškylančių daugiau kaip 1 m virš pastato plokščiojo stogo parapeto, tvirtinimas ant pastato plokščiojo stogo; Kultūros vertybių registre nurodytų kultūros paveldo statinio vertingųjų savybių keitimas; kiti darbai, keičiantys pastatų išvaizdą (STR 1.05.01:2017 3 priedo 5 punktas).

Taigi, pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio nuostatas, vienas iš būtinų reikalavimų, lemiančių statybos teisėtumą įgyvendinant statytojo teises, yra statybą leidžiančio dokumento nustatyta tvarka išdavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4969-438/2017).

Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 2 dalį statybą leidžiančius dokumentus, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nurodytus dokumentus, išduoda savivaldybės administracijos direktorius ar jo įgaliotas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas.

Kaip jau minėta, pareiškėja į atsakovą kreipėsi su prašymu pakeisti buto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre. Pareiškėja kartu su prašymu pakeisti kadastro duomenis pateikė 2019 m. rugsėjo 24 d. Deklaraciją, Nekilnojamojo daikto kadastrinių duomenų bylą, 2017 m. gruodžio mėn projektą, 2019 m. vasario 13 d. leidimą atlikti kultūros paveldo objekto ar kultūros paveldo statinio tvarkybos darbus Nr. LPV-26, 2019 m. rugpjūčio 20 d. Tvarkybos darbų priėmimo aktą Nr. 36. Iš Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos matyti, kad bute 2018 – 2019 metais atlikti paprastojo remonto darbai, pakeičiantys gyvenamojo Namo, kuriame yra minėtas Butas, išvaizdą, t. y. įrengti stoglangiai.

Teisėjų kolegija, įvertinus ginčo teisinius santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą, konstatuoja, jog siekiant atlikti statinio paprastąjį remontą privaloma gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pažymėtina, kad atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad stoglangių įrengimas priskiriamas pastato išvaizdos keitimui, o pareiškėja statybą leidžiančio dokumento – leidimo atlikti statinio paprastąjį remontą nepateikė, 2019 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. SPR5-9004(14.4) atsisakė pakeisti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre. Kadangi pareiškėjos kartu su prašymu dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų pakeitimo pateikti dokumentai negali būti pagrindas pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis nekilnojamojo turto kadastre, todėl pripažintina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja neturėjo teisės tokio prašymo pateikti. Pareiškėjos argumentai, kad stoglangių ji neįrenginėjo ir Namo išvaizdos nekeitė, o atliko tik stogo tvarkybos darbus, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjos teigimu, ji atliko Namo, kuriame yra Butas, avarijos grėsmės pašalinimo darbus, o ne paprastąjį remontą.

Teisėjų kolegija, su šiais pareiškėjos argumentais nesutinka.

Avariją įstatymas apibrėžia kaip statinio ar jo dalies, konstrukcijų elementų, pertvarų ar ramsčių nevaldoma griūtis, taip pat žemės nuošliaužos statinio pagrindą ribojančiuose šlaituose, statybų iškasose ar pylimuose. Avarijos tyrimo ir likvidavimo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija (avarijos, susijusios su įrenginiais, – valstybinės priežiūros institucijos pagal kompetenciją) (Statybos įstatymo 29 straipsnio 1, 3 dalis). Tokia situacija savaime suponuoja būtinybę nedelsiant imtis veiksmų avarijos grėsmei šalinti ir tokie veiksmai kaip skubūs ir neatidėliotini, gali būti atliekami neturint kompetentingos institucijos leidimo. Statybos techninis reglamentas STR 1.03.01:2016 Statybiniai tyrimai. Statinio avarija, nustato, kad Statinio naudotojas, nustatęs statinio galimos avarinės būklės požymius (Reglamento 1 priedas), užsako statinio ekspertizę (13 punktas). Statinio naudotojas, užsakęs statinio ekspertizę, kai statinio būklė kelia pavojų statinyje ar arti jo esančių žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, atsižvelgdamas į grėsmės pobūdį, nedelsdamas imasi priemonių žmonėms apsaugoti (apriboja priėjimą ir privažiavimą, sustabdo ar apriboja statinio naudojimą ir kitas), iki kol bus atlikta statinio ekspertizė ir statinio naudotojui bus pateiktas statinio ekspertizės aktas su išvada (14 punktas). Reglamentas įpareigoja atsakingą asmenį imtis skubių priemonių, kad būtų išvengta tolesnių avarijos pasekmių: pažymėti pavojingą zoną, kurioje kyla ar gali kilti pavojus žmonių sveikatai, gyvybei ar aplinkai, organizuoti jos laikiną aptvėrimą ir pasirūpinti, kad į ją nepatektų pašaliniai asmenys; evakuoti žmones iš pavojingos zonos; organizuoti pavojingos būklės konstrukcijų laikiną sustiprinimą ir pan. (18 punktas). Kai statinys pripažįstamas avariniu, statinio naudotojas statinio ekspertizės akto kopiją per 5 darbo dienas išsiunčia valstybės įmonės Registrų centro teritoriniam padaliniui, kuris statinio registracijos dokumentuose padaro apie tai įrašą (33 punktas).

Taigi iš esmės, gręsiant statinio avarijai, pareiškėja turi imtis tik tokių statybos veiksmų, kurie yra neatidėliotini ir skirti šiai grėsmei pašalinti, tačiau tai nereiškia, kad ji gali vykdyti visus statybos darbus tą darydama savo nuožiūra ir be statybą leidžiančio dokumento. Pažymėtina, ir tai, kad Registrų centrui pareiškėja dokumentų, įrodančių, kad Namas pripažintas avariniu statiniu nėra pateikusi.

Pažymėtina, kad atsakovės sprendime nurodyti teisės aktai ir atsisakymo priežastys bei išvardintas dokumentų sąrašas, kuriuos privalo pareiškėja pateikti, siekdama pakeisti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pakeitimo, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pagrįstai jo netenkino. Todėl skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir nėra teisinio pagrindo jiems panaikinti. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą sutvarkyti buto, esančio (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenis, remiantis Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonės Vilniaus filialo 1995 m. rugsėjo 14 d. planu, bei įpareigoti atsakovą įregistruoti buto (duomenys – neskelbtini), kadastro duomenų bylą, parengtą MB „Matininko darbai“ 2019 m. rugsėjo 4 d., yra išvestinis reikalavimas, todėl nėra pagrindo jį tenkinti netenkinus pagrindinių pareiškėjos reikalavimų.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimu pareiškėjos skundas atmestas, nėra teisinio pagrindo atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Proceso dalyviai į bylą pateiktuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos E. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.