Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. J., kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 28 d. nutarties, kuria D. J. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų įstatymo uždraustų pavojingų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. (netikrų ligos epikrizių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) pagaminimo ir panaudojimo), 285 str. 2 d. (melagingo pranešimo apie visuomenei gresiantį pavojų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pastate padėtą bombą), 285 str. 2 d. (melagingo pranešimo apie visuomenei gresiantį pavojų – Šiaulių apygardos administracinio teismo pastate padėtą bombą), ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių miesto apylinkės teismas nustatė, kad D. J. pagamino netikrus dokumentus – ligos epikrizes Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) ir jas panaudojo, o būtent: nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2009-10-13, pagamino epikrizės Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kurioje melagingai nurodė, kad D. J. laikotarpyje nuo 2007-11-09 iki 2007-11-18 gydėsi (duomenys neskelbtini) pediatrijos skyriuje, ir įrašė gydytojų O. S. ir I. P. duomenis su parašais; be to, nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku, bet ne vėliau, kaip iki 2009-10-13, pagamino epikrizės Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją, kurioje melagingai nurodė, kad D. J. laikotarpyje nuo 2007-10-01 iki 2007-10-28 gydėsi (duomenys neskelbtini) Onkologijos skyriuje, bei joje įrašė gydytojų P. J. ir A. G. duomenis su parašais, bei tęsdamas savo nusikalstamą veiką, šias pagamintas netikrų epikrizių Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas pateikė (duomenys neskelbtini) asmens sveikatos priežiūros centro gydytojai A. L. patvirtinti ir gydytoja A. L., suklaidinta ir sąžiningai klysdama, patvirtino šių netikrų epikrizių kopijų tikrumą, o D. J., tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2009-10-13 panaudojo patvirtintas netikrų ligos epikrizių Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) kopijas jas pateikdamas Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio nustatymui.

Be to, teismas nustatė, kad D. J. 2010-04-22 8 val. 30 min. iš savo namų telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino į Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priklausantį telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio teismo darbuotojai melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pastate, esančiame Žygimantų g. 2, Vilniuje, padėtą bombą, dėl ko buvo iškviestos specialios tarnybos.

Be to, apylinkės teismas nustatė, kad D. J. 2010-04-22 8 val. 33 min. iš savo namų telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino į Šiaulių apygardos administraciniam teismui priklausantį telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) ir šio teismo darbuotojai melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų – Šiaulių apygardos administracinio teismo pastate, esančiame Dvaro g. 80, Šiauliuose, padėtą bombą, dėl ko buvo iškviestos specialios tarnybos.

Be to, apelianto teigimu, teismas pažeidė LR BPK 404 str. reikalavimus ir nepranešė nei jam, nei jo artimiesiems apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, o teismo ekspertai, neleisdami jam dalyvauti teismo posėdyje, užkirto kelią apsiginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje D. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų ir padarė pagrįstą išvadą, kad būdamas nepakaltinamas D. J. pagamino ir panaudojo netikrus dokumentus (ligos epikrizes), du kartus melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų, dėl ko buvo iškviestos specialios tarnybos, ir taip padarė įstatymo uždraustas pavojingas veikas, numatytas atitinkamai Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. ir 285 str. 2 d. (dvi veikos).

Savo skunde apeliantas deklaratyviai teigia, kad jis niekam nesakė apie padėtas bombas ir dokumentų neklastojo, tačiau kolegijai nekelia abejonių apylinkės teismo išvados, kad D. J. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, nes teismo išvadas patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma: išsamūs liudytojų E. K., S. B., G. P., L. V., L. Š., K. D. parodymai, kiti rašytiniai įrodymai, kuriuos išdėstė ir aptarė apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje.

Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti skundžiamą nutartį, tačiau iš skundo turinio matyti, jog iš esmės yra nesutinkama su teismo sprendimu taikyti D. J. priverstinį stacionarinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis. Skundu apeliantas nesutinka su Teismo psichiatrijos ekspertų išvadomis (3 t., 79-84 b. l.), teigia, kad per 3 dienas nebuvo galima ištirti tikrosios jo sveikatos būklės, ir, remdamasis 2008-08-14 – 09-22 Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 116-130 b. l.), deklaruoja manymą, kad jis neserga ir niekada nesirgo psichikos liga – paranoidine šizofrenija, ką, apelianto manymu, gali patvirtinti duomenys iš Rokiškio psichiatrinės ligoninės apie jo dabartinę psichikos būseną.

Kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, atkreipia dėmesį, kad Teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (3 t, 79-84 b. l.), kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo pateiktos vertinant apelianto gydymą ir psichinę sveikatą nuo 1997 metų ir tiriamuoju laikotarpiu. Ekspertizės akte konstatuota, kad D. J. tiek įstatymo uždraustų pavojingų veikų padarymo metu (2009-10-13 – 2010-04-22), tiek ekspertizės atlikimo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija. Ekspertų išvadoje, atliktoje tik prieš 3 mėnesius iki skundžiamos nutarties priėmimo, aiškiai nurodyta, kad šiuo metu D. J. serga tuo pačiu lėtiniu psichikos sutrikimu, negali teisingai suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl jam reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas – priverstinis stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos gydymo įstaigoje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis. Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nekyla abejonių dėl aptariamų ekspertų išvadų, nes pastarąsias kategoriškai ir neabejotinai patvirtino teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė N. M. (3 t., 182 b. l.). Ekspertė nurodė, kad paranoidinė šizofrenija D. J. buvo diagnozuota jau 2008 metais, iš pradžių tai buvo kaip depresinis sutrikimas (2008-08-14 – 09-22 Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) psichikos sutrikimas įvardytas – šizotipiniu sutrikimu), jam buvo taikomas ambulatorinis gydymas, bet jis režimo nesilaikė, gydytis nenorėjo, nuo vaistų atsisakydavo. Pasak ekspertės, dabartinis D. J. elgesys įgauna asocialų pobūdį (grasina susidorojimu), liga sunkėja, jis darosi vis piktesnis ir kerštingesnis, ir jo elgesys kelia vis didesnį pavojų visuomenei. Iš esmės tokius ekspertės teiginius patvirtina ir jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdis – melagingi pranešimai apie teismuose padėtas bombas. Ekspertės N. M. teigimu, P. J. nėra kritiškas savo elgesiui, savęs nelaiko psichiniu ligoniu ir jam reikalingas stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis.

Apelianto skundo teiginiai, kad ekspertai negalėjo per tris dienas ištirti jo sveikatos būklės, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Ekspertė N. M. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad ekspertinėje įstaigoje D. J. buvo neklusnus, bandė manipuliuoti, išbuvo 3 dienas, ir pateikiant išvadas buvo remtasi klinikiniu vaizdu, nes ekspertizės metu naujų diagnozių nebuvo konstatuota. Ekspertizės akto patikimumo nemenkina tai, kad D. J. tik 3 dienas išbuvo ekspertinėje įstaigoje, nes ekspertų komisija išsamiai, nuosekliai ir aiškiai išanalizavo D. J. psichinės sveikatos raidą ir pateikė atitinkamas išvadas dėl apelianto psichinės būklės, kuri kolegijai nekelia abejonių.

Tai, kad apeliantas nesutinka su aptartomis ekspertų išvadomis, nėra pagrindas paskirti naują ekspertinį tyrimą, kad ištirti D. J. psichinę sveikatą nepraėjus nei pusei metų po 2010-10-26 – 28 atliktos ekspertizės, kaip prašo apeliantas.

Skundžiama nutartimi D. J. buvo pripažintas nepakaltinamu, ekspertų komisija nurodė, kad dėl ligos pobūdžio apeliantas negali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir stoti prieš teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. J. nekvietė į teisiamąjį posėdį (BPK 399 str.). Apelianto interesus teisiamajame posėdyje atstovavo paskirtas gynėjas, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos D. J. teisės.

Kolegija, įvertinusi visumą aptartų ir skundžiamoje nutartyje išdėstytų aplinkybių, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui taikyti D. J. stacionarinį gydymą sustiprinto stebėjimo sąlygomis, nes skundžiamos nutarties priėmimo metu taikant kitokias gydymo sąlygas (pvz. ambulatorinį gydymą ar priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis) pozityvių rezultatų pasiekti nepavyktų – D. J. galėjo vengti gydymo, protestuoti prieš gydymą, nes, kaip minėta, psichikos ligoniu savęs nelaiko, o jo elgesys darėsi vis pavojingesnis.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 98 str. nuostatas asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, yra taikomos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos priverčiamosios medicinos priemonės. Lietuvos Respublikos BK 98 str. numatyto stacionarinio stebėjimo sustiprinto stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas asmens sveikatos būkle, jo elgesio pobūdžiu. Jau buvo minėta, kad ekspertų D. J. yra apibūdinamas, kaip socialiai pavojingas ir jam skundžiamos nutarties priėmimo metu buvo būtinas būtent toks gydymas, nes kitoks gydymas, kaip akivaizdu, būtų buvęs neefektyvus. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta priverčiamoji medicinos priemonė atitiko jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir jo psichikos sveikatos būseną, kurią įvertino ekspertų komisija.

Rokiškio psichiatrijos ligoninės 2011 m. vasario 24 d. gydytojų išvada, kurią D. J. prašė išreikalauti iš gydymo įstaigos, negali būti pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį ir sąlygas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 str. 6 d.) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal Lietuvos Respublikos BPK 405 str. minėtus klausimus svarsto teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą. Taip pat ir pati sveikatos priežiūros įstaiga esant pagrindui gali kreiptis į teismą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teismas, kaip jau minėta, pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą, vertindamas pateiktą sveikatos priežiūros įstaigos išvadą apie asmens sveikatos būklę bei kitus reikšmingus duomenis, nusprendžia, ar būtinas tolesnis šios priemonės pratęsimas, taip pat ar yra pagrindas jį pakeisti ar panaikinti. Tokia tvarka ir turi būti kreipiamasi dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Apeliacinės instancijos teismui įstatymas nesuteikia teisės spręsti priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo, rūšies keitimo ar panaikinimo klausimų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. J. priverčiamąją medicinos priemonę pagal Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 3 p., baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė ir nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė. Todėl nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį, kaip prašo apeliantas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. J. apeliacinį skundą atmesti.