Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arvydas Žibas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. T. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutarties, kuria atmestas ieškovo prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, civilinėje byloje Nr. e2-26935-944/2015 (e2-2103-944/2016) pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovei J. T. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokos metu įgyto turto ir prievolių padalijimo, kreditoriai UAB „ARN group“, UAB „Mano kreditas“, UAB „Lateko lizingas“, „Swedbank“, AB, UAB „General Financing“, BIGBANK AS, veikiantis per BIGBANK AS filialą, UAB „Ūkio banko lizingas“, UAB „4finance“, UAB „MCB Finance“, UAB „Soh group“, UAB „Omnitel“, G. Č.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apelianto prašymą atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio už ieškinio padavimą sumokėjimo.

Prieš vertinant atskirojo skundo argumentų pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas išsprendžia apelianto kartu su atskiruoju skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti ir vertinami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priėmimo klausimą. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju apeliantas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo pastebėjimus apie nepateiktus įrodymus, visapusiškai pagrindžiančius jo finansinę padėtį, pateikė šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teismui. Nors pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismui naujai teikiamus įrodymus atsisakoma priimti, tačiau atsižvelgiant į tai, jog byloje kilusio klausimo išnagrinėjimui teismui būtina įvertinti įrodymų, pagrindžiančių ieškovo turtinę padėtį, visumą, kas be apelianto teikiamų įrodymų būtų sudėtinga, apeliacinės instancijos teismas priima ir kartu su kita bylos medžiaga vertina naujai pateiktus apelianto duomenis, kadangi jie, teismo vertinimu, yra reikšmingi ir būtini tinkamam bylos išnagrinėjimui.

Susipažinus su skundo argumentais nustatyta, jog apelianto manymu pirmosios instancijos teismo nutartis priimta neįvertinus visų įrodymų bei riboja jo teisę į teisminę gynybą. Pasisakydamas dėl pastarojo argumento apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas, kurio esmė yra ta, jog kiekvienam asmeniui, manančiam, kad jo teisės yra pažeistos, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši teisė negali būti aiškinama, kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK nustatyta tvarka, kuri privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas (CPK 80 str.), kuri nevertinama kaip teisės į teisminę gynybą ribojimas, dėl ko apelianto argumentai šiuo klausimu atmestini.

Byloje ginčo dėl už ieškinio per elektronines ryšio priemones padavimą mokėtinos žyminio mokesčio sumos (426 Eur) nėra. Ieškovas sumokėjo 41 Eur ir prašė atleisti jį nuo likusios dalies minėto mokesčio sumokėjimo. Pažymėtina, kad nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Vadovaujantis CPK 83 straipsnio 3 dalimi, asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Šia nuostata siekiama užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kuomet dėl sunkios turtinės padėties kreipimosi į teismą dieną jis neturi galimybės sumokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio. Kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo argumentus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį, o jei negali sumokėti viso žyminio mokesčio, tai nuo kokios šio mokesčio dalies asmuo gali būti atleistas. Įstatymas nenurodo, nuo kokios žyminio mokesčio dalies teismas gali atleisti asmenį, tačiau žyminis mokestis turėtų būti mažintinas tiek, kad neribotų, bet suteiktų asmeniui galimybę kreiptis į teismą ir ginti savo interesus, tačiau kartu žyminis mokestis turi būti toks, kad saugotų kitą proceso šalį nuo galimo piktnaudžiavimo teisėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktus duomenis apie jo finansinę padėtį (VSDFV pažymą apie gaunamas apelianto pajamas, VĮ Registrų centras, VĮ „Regitra“ pažymas apie apelianto ir jo sutuoktinės vardu registruotą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, vartojimo kredito sutartis, kreditų grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikus), sprendė, jog jie nepatvirtina apelianto sunkios turtinės padėties, kad teismas galėtų jį atleisti nuo likusios žyminio mokesčio dalies, todėl prašymo netenkino. Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, teigia, jog jo finansinė padėtis neleidžia sumokėti viso dydžio žyminio mokesčio sumos.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėdamas pareiškėjo prašymą atleisti iš dalies nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teismas turi įvertinti įrodymų, atspindinčių šalies turtinę padėtį visumą, t. y. prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį, ir tik tuomet sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, t. y. būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.). Teismas iš esmės sutinka su apeliantu, jog pagal šiuo metu byloje esančius įrodymus apie apelianto turtinę padėtį, spręstina, jog apeliantas neturi galimybių sumokėti viso dydžio žyminį mokestį: byloje pateikti duomenys iš VĮ Registrų centras patvirtina, kad apeliantas su sutuoktine turi jų vardu įregistruotą nekilnojamąjį turtą – vieno kambario butą su rūsiu, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantui asmeninės nuosavybės teise taip pat priklauso nekilnojamasis turtas – garažas su rūsiu, esantis adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau minėtas nekilnojamasis turtas yra įtrauktas į nagrinėjamoje byloje dėl santuokos nutraukimo dalintino turto masę. Be to, apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė antstolės 2015 m. spalio 21 d. sudarytą turto aprašą, patvirtinantį, jog minėtas nekilnojamajam turtui – butui su rūsiu, esančiam adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta apsunkinimų prievolė. Taip pat apeliantas pateikė įvairių tiekėjų išrašytas sąskaitas bei priskaitymus už suteiktas minėtam butui paslaugas bei jų apmokėjimą patvirtinančius įrodymus, duomenis apie jo vardu AB SEB banke atidarytoje sąskaitoje esančių lėšų judėjimą laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-10-09. Įvertinus šiuos duomenis, taip pat jau byloje pateiktus duomenimis iš VSDFV, kad apelianto gaunamos pajamos per mėnesį vidutiniškai sudaro 328 Eur, kad apeliantas taip pat turi ir kreditorinių įsipareigojimų, apeliacinės instancijos teismo nuomone, spręstina, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pripažinti, jog apelianto turtinė padėtis nėra gera, tačiau pagrindo atleisti praktiškai nuo visos dalies žyminio mokesčio mokėjimo nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas už ieškinio pareiškimą turėtų sumokėti 426 Eur dydžio žyminį mokestį, tačiau pateikė įrodymus tik apie 41 Eur dydžio žyminio mokesčio sumokėjimą, o nuo likusios dalies, t. y. 385 Eur žyminio mokesčio, mokėjimo prašo atleisti. Įvertinus mokėtino ir sumokėto žyminio mokesčio dydžius matyti, jog ieškovas prašo atleisti jį nuo beveik 90 procentų žyminio mokesčio mokėjimo. Nors kaip minėta įstatymai neįtvirtina dalies, kurią sumokėjus būtų galima prašyti atleisti nuo mokesčio mokėjimo, minimumo, teismo vertinimu, sumokėta suma turi atitikti protingumo principą, užtikrinti, kad prašymo atleisti nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimą teise nebūtų piktnaudžiaujama. Todėl, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs duomenis apie apelianto turtinę padėtį, atsižvelgdamas į sumokėto ir mokėtino žyminio mokesčio dydį, ir siekdamas užtikrinti teisę į teisminę gynybą, kartu apribojant šaliai galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, sprendžia, jog yra pagrindas atleisti apeliantą nuo pusės mokėtinos žyminio mokesčio sumos.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartis keistina, nustatant, jog apelianto prašymas atleisti jį nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo tenkintinas iš dalies, atleidžiant apeliantą nuo 50 procentų dydžio žyminio mokesčio mokėjimo, t. y. nuo 213 Eur dydžio žyminio mokesčio mokėjimo, bei įpareigojant apeliantą per dešimties kalendorinių dienų terminą sumokėti ir pateikti teismui įrodymus apie papildomai sumokėtą 172 Eur dydžio žyminį mokestį (CPK 83 str. 3 d., 337 str. 1 d. 4 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 3 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338, 339 straipsniais,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. nutartį pakeisti.

Atleisti ieškovą A. T. nuo dalies (pusės) žyminio mokesčio sumokėjimo, t. y. nuo 213 Eur (dviejų šimtų trylikos eurų) dydžio žyminio mokesčio mokėjimo, įpareigoti ieškovą per dešimties kalendorinių dienų terminą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį, t. y. 172 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt du eurus), ir pateikti Kauno apylinkės teismui tai patvirtinančius įrodymus, terminą žyminiam mokesčiui sumokėti pradedant skaičiuoti nuo šios nutarties gavimo dienos.