- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-24
- Bylos Nr.
- 2A-603/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos valstybei
- Ieškovas
- E. M.
- Trečiasis asmuo
- Utenos rajono apylinkės teismas, V. T.
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1258-431/2009 pagal ieškovo E. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, tretieji asmenys Utenos rajono apylinkės teismas, V. T. globėja E. T. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas E. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 24 MDU dydžio 137 592 Lt kompensaciją. Nurodė, kad 2005 m. vasario 14 d. V. T. , agresyviai įsibrovęs į Utenos rajono apylinkės teismo teisėjo E. M. posėdžių sekretorės D. S. darbo kabinetą, smogė kumščiu sekretorei į veidą, nuvertė ją nuo kėdės, tuo padarydamas jai kairės akies vokų ir kairio skruosto kraujosrūvas, kairio skruostikaulio lūžimą, kairės veidinės daubos trauminį uždegimą, kairio trišakio nervo antros šakos neuropatiją, galvos smegenų sukrėtimą. Teisėjui E. M. išgirdus sekretorės šauksmą ir bandant pasivyti bei sulaikyti į lauką iš teismo pastato išbėgantį V. T. , V. T. kumščiu vieną kartą smogė E. M. į veidą ir pargriovė ant žemės, tuo padarydamas jam sveikatos sužalojimą. Anykščių rajono apylinkės teismas 2006 m. vasario 1 d. nutartimi nustatė, kad V. T. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalyje, 232 straipsnyje, t.y. viešosios tvarkos pažeidimą, sveikatos sutrikdymą dviems žmonėms dėl chuliganiškų paskatų dėl teisėjo E. M. ir sekretorės D. S. tarnybos pareigų vykdymo, nepagarbą teismui ir teisėjui. 1999 m. gruodžio 29 d. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio pagrindu ieškovui buvo išmokėta 8 316 Lt išmoka. Teismų įstatymo 130 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog rimtį ir tvarką teismuose privalo užtikrinti policija, tačiau valstybė neskyrė lėšų šiai tvarkai įgyvendinti, todėl turi atlyginti ieškovo patirtą žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė E. M. iš Lietuvos valstybės 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas atmetė atsakovo motyvus, kad teisėjo E. M. sveikata buvo sužalota ne jam atliekant tiesiogines teisėjo pareigas, o vykdant pilietinę pareigą, kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo sveikata buvo sužalota darbo vietoje ir darbo laiku, teisėjas E. M. buvo užpultas ir sužalotas vykdant pareigas, pavestas teisėjui įstatymais ir kitais normatyviniais aktais. Teismas nustatė, kad nelaimingo atsitikimo darbe metu Utenos rajono apylinkės teisme teismo apsaugai užtikrinti policijos pareigūnai nebuvo paskirti. Teismų įstatymo 130 straipsnio įgyvendinimui policijos postą Utenos rajono apylinkės teisme buvo planuojama įsteigti tik po nagrinėjamo nelaimingo atsitikimo, jis įsteigtas nuo 2005 m. gruodžio 1 d. Teismas nurodė, kad teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno. Teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdė Teismų įstatymo reikalavimų dėl rimties ir tvarkos teismuose palaikymo bei teismų apsaugos, o jo neveikimas tiesiogiai darė įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Todėl teismas sprendė atsakovo atsakomybės klausimą pagal sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.236 str., CK 6.271 str., DK 248 str.). Teismas pažymėjo, kad atsakovas neneigė aplinkybės, jog Utenos rajono apylinkės teisme nebuvo įrengtas policijos postas ir atitinkamai neįvykdytas Teismų įstatymo reikalavimas. Atsakovo motyvo, kad Utenos rajono apylinkės teisme buvo įrengta apsaugos sistema, teismas nevertino kaip atsakovui numatytos įstatymu pareigos vykdymo, nes ji buvo įrengta sutarties tarp Utenos raj. PK apsaugos skyriaus, Utenos rajono apylinkės teismo ir UAB „Pasala“ pagrindu, pagal kurią teisme buvo įrengta signalizacijos sistema su ryšio priemonėmis, skirtomis perduoti duomenis į centrinio stebėjimo pultą įsilaužimo į patalpas, gaisro ar užpuolimo atvejais, dėl pastarojo naudojant specialaus signalo pasiuntimo į stebėjimo pultą mygtukus. Teismas tokios signalizacijos sistemos nelaikė atsakovo pareigų vykdymu pagal Teismų įstatymo 130 straipsnį dėl rimties ir tvarkos teismuose palaikymo bei teismų apsaugos, kai tvarką ir rimtį teismuose padeda užtikrinti policija. Teismas nurodė, kad atsakovo veiklos užtikrinant darbuotojų saugumą trūkumai yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant vieną iš būtinų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus, pasireiškusius neveikimu. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog medicinos specialistai ieškovui nustatė galvos smegenų sukrėtimą su galvos smegenų edemos požymiais (buvo be sąmonės), kairio skruostikaulio skeveldrinį lūžį, kairio žandinio ančio lūžį, nosies kaulų lūžį, kairės akiduobės apatinės ir šoninės sienelių lūžius, sinuso sienelės (priekinės ir užpakalinės) lūžius, su krauju sinuse, kairio skruosto minkštųjų audinių edema, retrobulbarinių audinių edema, akies obuolys nežymiai pastumtas iš orbitos, juosmens sumušimą, patvirtina ieškovui padarytą žalą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ryšys tarp minėto atsakovo neteisėto neveikimo (neteisėtų veiksmų) ir kilusių pasekmių nėra tiesioginis. Tačiau, teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog civilinėje atsakomybėje atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų. Nagrinėjamu atveju žala tiesiogiai kyla iš trečiojo asmens padaryto nusikaltimo. Tačiau minėtas atsakovo neveikimas sudarė palankias sąlygas trečiojo asmens nusikaltimui padaryti, todėl teismas sprendė, kad tarp konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, pakankamas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teismo patalpose nesant policijos posto ir policijos pareigūno, trečiajam asmeniui buvo sudarytos galimybės nekliudomai naudoti smurtą ir bandyti pasišalinti iš įvykio vietos iki tol, kol bus iškviesti ir atvyks policijos pareigūnai. O šiuo konkrečiu atveju užpuolikas smurtinius veiksmus naudojo ne tik kabinete, bet ir prie įėjimo į teismą. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju policijos pareigūnas, jeigu jis būtų buvęs poste teismo patalpose, galėjo padėti išvengti nelaimingo atsitikimo. Teismas nurodė, kad nėra pakankamo pagrindo konstatuoti, jog vienintelė nelaimingo įvykio priežastis, leidžianti visiškai atleisti atsakovą nuo žalos atlyginimo, buvo trečiojo asmens nusikaltimas. Atsakovo neveikimas taip pat turėjo įtakos tam, jog įvyko nelaimingas atsitikimas. Dėl to trečiojo asmens veiksmai, buvę tiesiogine ieškovo sveikatos sužalojimo priežastimi, nepašalino atsakovo civilinės atsakomybės, nepanaikino jo kaltės. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos civilinę teisę neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai. Neturtinės žalos dydį pinigais kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas (CK 6.250 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad sveikatos sužalojimas ieškovui buvo padarytas jam einant teisėjo pareigas, ir smurtiniai V. T. veiksmai buvo sąlygoti prieš nelaimingą atsitikimą teisėjo E. M. priimto teismo sprendimo, kurį V. T. vertino kaip jam nepalankų. Todėl, teismo manymu, teisėjo užpuolimas, smurto prieš jį panaudojimas ir sveikatos sužalojimas neabejotinai sukėlė išgyvenimus ir dėl padarytų sužalojimų, ir dėl ieškovo, kaip teisėjo, orumo pažeminimo, įžūliai parodytos nepagarbos. Ieškovui padaryti sužalojimai bei atsiradusios komplikacijos, kurios susidarė po sužalojimo ir yra iki šiol, nors buvo atliekamas gydymas, liekamieji sveikatos pakenkimo reiškiniai nuolat kelia nerimą dėl sveikatos ateityje, nes tai susiję su atliktomis ir būsimomis operacijomis. Nuolatinis traumuotos akies ašarojimas, jos perštėjimas, pavargimas dirbant, maudimas, klausos sumažėjimas, dalies veido nejautra nuolat sukelia vidinius išgyvenimus tiek dėl sveikatos būklės, tiek dėl galimybės pilnavertiškai dirbti ir atlikti pavestas pareigas. Teismas, atsižvelgęs į aukščiau nustatytą atsakingo už žalos padarymą asmens kaltę, priežastinį ryšį tarp darbdavio neveikimo jo pareigos užtikrinti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas vykdymo aspektu bei kilusias neigiamas pasekmes, ieškovui iš atsakovo priteisė 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas atmetė ieškovo reikalavimą, taikant įstatymo analogiją arba bendruosius teisės principus, priteisti 24 MDU dydžio 137 592 Lt kompensaciją. Teismas pažymėjo, kad ieškovui buvo išmokėta 8 316 Lt išmoka, vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymu, pagal kurį yra kompensuojamos dėl draudiminių įvykių (nelaimingų atsitikimų darbe) negautos pajamos. Teismas nurodė, kad ieškovas neteikė įrodymų ir nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti nustatomas visas galimai ieškovo patirtas turtinės žalos dydis, į kurį yra įskaitomos minėtos socialinio draudimo išmokos, vadovaujantis bendrosiomis normomis, reglamentuojančiomis turtinės žalos atlyginimą. Be to, minėtu pagrindu nebuvo pareikštas ir reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Teisingumo ministerijos, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą, priimti naują sprendimą. Nurodo šiuos argumentus:
Teismas nepagrįstai, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, nors turėjo vadovautis CK 6.283 straipsnio 4 dalimi, kuri nenumato, kad kompensuojama ir neturtinė žala.Teismas nepagrįstai neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš asmens, kurio neteisėti veiksmai nelėmė, bet neva sąlygojo žalos atsiradimą. Atsiradusi neturtinė žala gali būti priteista iš V. T. globėjos E. T. . Ieškovas pats savo iniciatyva rizikavo vydamasis V. T. , nes tikėjosi prisišaukti pagalbą. Tačiau nei Teismų įstatyme, nei Konstitucijoje, nei Teisėjų etikos kodekse nenumatyta teisėjui pareiga ar įpareigojimas vykdyti fizinę teismų apsaugą. Apelianto nuomone, teismas netinkamai aiškino CK 6.283 straipsnį, nes jį galima taikyti tik tuomet, kai negalima taikyti Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo. Teismas nepagrindė argumento, kad policijos pareigūnas, jeigu jis būtų buvęs poste teismo patalpose, galėjo padėti išvengti nelaimingo atsitikimo (CPK 178 str.).
Atsiliepimas
Ieškovas E. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas neteisingai aiškina CK 6.283 straipsnio 4 dalį. Trečiojo asmens veiksmai, buvę tiesiogine ieškovo sveikatos sužalojimo priežastimi, nepašalina atsakovo atsakomybės, nepanaikina jo kaltės. Valstybė, kaip darbdavys, turi užtikrinti saugias darbo sąlygas, o Lietuvos Respublikos Seimas turi priimti įstatymus, susijusius su teisėjo socialinėmis garantijomis.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė tik atsakovo atstovas, kuris skundžia tą sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies buvo patenkintinas. Todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai nustatė bei ištyrė bylai reikšmingas aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.).
Nesutikdamas su skundžiama sprendimo dalimi, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.283 straipsnį bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau – Įstatymas), pagal kurį ieškovui buvo išmokėta netekto darbingumo vienkartinė išmoka. Pastebėtina, kad apeliantas savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui, šių teisės normų nuostatomis bei aplinkybe, kad ieškovui buvo išmokėta vienkartinė išmoka nuo pareikšto reikalavimo, nesigynė (b. l. 60, 61, 104-106). Be to, toks teiginys neparemtas patikimais argumentais. Apelianto cituojamas Įstatymas su paminėta CK norma kartu netaikomi (CK 6.283 str. 4 d.), šių teisės normų paskirtis yra kompensuoti turtinius sužaloto asmens praradimus (Įstatymo 2 str. 1 d., CK 6.283 str. 1 d.). Svarbu yra ir tai, kad nei viena iš apelianto nurodomų teisės normų nenustato draudimo reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Todėl kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą, pagrįstai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Apeliantas teigia, kad atsiradusi neturtinė žala gali būti priteista iš V. T. . Tačiau tai, kad V. T. atliko veiksmus, dėl kurių ieškovas patyrė nesunkų fizinį sužalojimą, savaime neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės. Kaip nustatyta byloje, būtent valstybė nesudarė tinkamų sąlygų teismo bei ieškovo apsaugai, tinkamai nevykdė Teismų įstatymo 130 straipsnio nuostatų ir tai sąlygojo žalos atsiradimą. Pastebėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką civilinėse bylose atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne betarpiškai iš neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju svarbu tai, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614-2002).
Apelianto nuoroda į teismo patalpose esančius du pavojaus mygtukus (užpuolimo metu abu jie buvo kitame aukšte ir ieškovas jų neturėjo) nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl netinkamos teismo apsaugos organizavimo bei Teismų įstatymo 130 straipsnio netinkamo vykdymo. Apskritai, pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo atsakomybės yra argumentuotai įtikinančios bei teisingos. Visų jų neatkartodama kolegija konstatuoja, kad su jais sutinka. Be to, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovo veiksmai, organizuojant teismų apsaugą, neatitiko bendrųjų rūpestingumo ir atidumo reikalavimų.
Aplinkybę, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas, patvirtina ir jo paties veiksmai – po įvykusio užpuolimo tais pačiais metais teisme buvo įrengtas policijos postas, t. y. buvo visiškai įvykdyti Teismų įstatymo 130 straipsnio reikalavimai.
Pastebėtina, kad byloje esančiame tuometinio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko rašte Lietuvos Respublikos aukščiausiesiems šalies vadovams nurodoma, kad Teismų taryba dar 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 52 kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, kad būtų skirtos lėšos Teismų įstatymo 130 straipsnio įgyvendinimui. Šiame rašte išvardinti ir kiti Teismų tarybos bei Nacionalinės teismų administracijos veiksmai bei kreipimaisi dėl fizinės teismų apsaugos (b. l. 129-131). Tačiau, kaip jau buvo minėta, tokia apsauga iki nagrinėjamo užpuolimo užtikrinta nebuvo.
Apeliantas teigia, kad teismo motyvas, jog policijos pareigūnas, jeigu jis būtų buvęs poste teismo patalpose, galėjo padėti išvengti nelaimingo atsitikimo, tėra tik prielaida. Tačiau galimi policijos pareigūno veiksmai nėra nagrinėjamos bylos dalyku. Nagrinėjamam ginčui svarbu tai, kad užpuolimo metu policijos posto teisme nebuvo. Be to, savaime suprantama, kad policijos posto buvimas bet kuriuo atveju turi sudrausminamąjį poveikį.
Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, Anykščių rajono apylinkės teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartimi konstatuota, kad ieškovas kūno sužalojimus patyrė bandant sulaikyti asmenį, padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką (CPK 182 str. 3 p.). Todėl apelianto teiginys, kad ieškovas savo iniciatyva rizikavo, vydamasis V. T. , prieštarauja ne tik Teismų įstatymo 43 straipsnio bei Teisėjų etikos nuostatoms, bet ir gerai moralei.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti atsakovo atsakomybę dėl ieškovo patirtos žalos, nes atsakovo neveikimas sudarė palankias sąlygas trečiojo asmens neteisėtai veikai padaryti, todėl tarp konstatuotų neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, pakankamas atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Teismo patalpose nesant policijos posto ir policijos pareigūno, trečiajam asmeniui buvo sudarytos galimybės nekliudomai naudoti smurtą ir bandyti pasišalinti iš įvykio vietos iki tol, kol bus iškviesti ir atvyks policijos pareigūnai.
Nustatydamas žalos dydį pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad įvykęs užpuolimas buvo susijęs su ieškovo tiesioginiu pareigų vykdymu. Ieškovo užpuolimas, smurto prieš jį panaudojimas ir sveikatos sužalojimas neabejotinai sukėlė išgyvenimus ir dėl padarytų sužalojimų, ir dėl ieškovo, kaip teisėjo, orumo pažeminimo, įžūliai parodytos nepagarbos. Ieškovui padaryti sužalojimai bei atsiradusios komplikacijos, kurios susidarė po sužalojimo ir yra iki šiol, nors buvo atliekamas gydymas, liekamieji sveikatos pakenkimo reiškiniai nuolat kelia nerimą dėl sveikatos ateityje, nes tai susiję su atliktomis ir būsimomis operacijomis. Nuolatinis traumuotos akies ašarojimas, jos perštėjimas, pavargimas dirbant, maudimas, klausos sumažėjimas, dalies veido nejautra nuolat sukelia vidinius išgyvenimus tiek dėl sveikatos būklės, tiek dėl galimybės pilnavertiškai dirbti ir atlikti pavestas pareigas. Nurodytas aplinkybes patvirtina, kaip pirmosios instancijos teismui, taip ir apeliacinės instancijos teismui papildomai pateikti įrodymai.
Apeliantas jokių argumentų, paneigiančių teismo argumentus dėl žalos dydžio, nenurodė.
Remiantis nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 263 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.